Kryžiuočių ordino steigėjas - Gestapo, NKVD, KGB informatorius ir mokslinio komunizmo profesorius

Anonimusas
+ 10 - 1
Autorius: Pranas Valickas
Šaltinis: http://www.ekspertai.eu/kryziuociu-ordino-steigejasgestaponk...
7536-01-07 (2018 m.), skaitė 1424
1

Simonas Daukantas (Raštai II tomas, Vilnius, „Vaga“, 1976, 186-188 pusl.) apie kryžiuočių ordino įsteigimą ir atsikraustymą Prūsijon rašo taip:

↓↓↓

Konradas kunigaikštis, pasiteiravęs su savo tėvūnais ir su visa diduomene, išleido siuntinius į Rymą prie mistro, lūgodamas jo pašalpos ir žadėdamas Kulmijos kraštą jiems atiduoti. Mistras Zalca pirma nairės leisti į šiaurę savo kareivių, bet, atsiminęs, jog gaus žemę ir platins zakoną, pasiėmė ant galo Konradą kunigaikštį šelpti.

Mistras Zalca pirma pasiteiravo savo brostvininkų, paskui klausė teutonų ciesoriaus, ar galės leisti Konradui pašalpą, kursai ne vien ant to sutiko, bet dar netikėlių žemę jam padovanojo kaip savo gerą, leisdamas jam tenai pinigus kalti, kelius naujus dirbti, pilis, muges įkurti, muitus ant upių ir pajūrių statyti, teisybę tarp nukariautų daryti. Ant galo ciesorius ketėjo stropėti 1000 svarų aukso ir drausti visus tuos, kurie neklausytų tokio jo įsakymo. Lygia dalia popiežius Honorijus III, lūgojant mistrui nuo jo pagalbos, pažadėjo jį visaip šelpti ir visokią pagalbą duoti, platinant tarp pagonų tikybą krikščionišką, kursai paskirtam į Pavyslį vyresniajam, vardu Balkui, taip kalbėjo, kalaviją jam duodamas: „Apsijuosk tuo kalaviju ir rėdykis į karę prieš tautą, kuri mus pačius ir mūsų šventenybes niekina. Geriau yra mums mirti, nekaip regėti darkiojant mūsų žmones ir mūsų tikybą.“ Paskui stiprindamas jį kantrybėj, sakė toliau: „Jei trauki neprietelion į karę ir regi, jog daugiau yra, nekaip tavųjų, nenusigąsk. Tavo viešpats yra su tavimi. Ne tavo yra ta karė, į kurią tu eini, bet karė dievo tavo.“ Taip kalbėjo popiežius komendotui, siunčiamam nuo mistro į šiaurę pagonų lietuvių ir žemaičių kariauti, didžiau dar stiprindamas, žadėjo jam kryžeivius telkti pagalbon.

Gavęs mistras Zalca tokias liecybas nuo ciesoriaus ir popiežiaus norėjo dar tą, ką Konradas buvo jam žadėjęs, ant rašto gauti, to dėjęsis, išsiuntė du špitolninku kryžioku Landsbergą ir Zaleideną pas Konradą į Mozūriją, kad su juo apsirašytų. Atkeliavusiu kryžioku su 18 brostvininkų į buveinę Konrado jo žmoną vieną terado, kuri, žmoniškai priėmusi, lūgojo lūkurti kunigaikščio pargrįžtant. Tuo tarpu rados staiga sambrūzdis, kaipogi atėjo žinia, jog lietuviai įsigrūdo į Mozūriją, kurie eidami ant Plocko, kardu ir ugnia terioja. Tą išgirdusiu, kryžiokų stojo į priešakį kariaunos mozūrų, netrukus susitiko su netikėliais ir ištiko į baisiai kruviną mūšą, pergalėjo tuo tarpu lietuvius, kurie, gailėdamos savo karvedžių, vakarykščiai kritusių, puolė vėl su mozūrais grumtis, kuriuos parlaužė lietuviai; nors kryžoku stabdė munkančius šalin mozūrus, bet veltui, pačiudu žeistu parkrito karvietėj, kuriuodu kunigaikštienė vos paskui berado, vienok ir lietuviai taip buvo nuilsę, jog nebvijo munkančių mozūrų, bet nusluoguoti grobiu grįžo į namus.

Po to viso pagrįžo Konradas kunigaikštis iš Lenkų, tuojau apsirašė 29 dienoj gegužės mėnesio tą patį metą su kryžeiviais, nuo mistro išsiųstais, jog Konradas atiduoda būtinai zokanui Kulmijos ir Liubavos kraštu, prie kurio rašto vyskupai ir diduomenė pasirašė. Kryžoku Landsbergas ir Zaleidenas, apregėjusiu kraštą atduotą ir prityrusiu narsybės lietuvių, nebgrįžo į Italiją, bet pasiliko pas Konradą, kursai jiedviem tuojau pilį, vardu Fogelzangas, įkūrė toj vietoj, kurioj šiandien yra pilis Torūnė.

Lietuviai nuo savo pusės, tą matydami, įkūrė sau pilį Kulmijos parubežyj, vardu Ragaznę, į kurią įdėję stiprią įgulę, saugojo nuo antpuolių tų naujų svečių. Tuo tarpu Landsbergas ir Zaleidenas išleido siuntinius su raštu pas mistrą į Italiją, pranešdamu apie tą, kas buvo nutikęs, ir lūgodamu, kad kuo veikiau atsiųstų stiprią pagalbą brostvininkų kryžokų dėl sudraudimo netikėlių.

↑↑↑

Matome, kad kryžiuočių ordinas buvo įkurtas Romoje popiežiaus Honorijaus įsakymu. Ordino magistru popiežius paskyrė Zalcą, o du brostvininkus (pagal dabartinę terminologiją generolus) Landsbergą ir Zaleideną su kryžiuočių kariuomene išsiuntė Mozūrijon į Prūsijos pasienį. Ilgą laiką kryžiuočių ordino magistro būstinė buvo Romoje ir tik ordinui užkariavus Prūsiją magistras persikėlė į ją.

1997 metų sausio 25 dieną laikraštis „Respublika“ išspausdino interviu su Vytautu V.Landsbergiu (Sąjūdžio pirmininko Vytauto Landsbergio sūnus). Apie savo giminę jis kalbėjo taip:

↓↓↓

Yra sudarytas geneologijos medis, mes jį radome archyve. Kryžiuotis Edvardas Landsbergis XIII amžiuje perėjo į lietuvių pusę, už tai gavo žemės ir pasiliko Lietuvoje. Dirbo kažkokio kunigaikščio pagalbininku. Nežinau, kiek čia mitologijos, kiek tiesos. O oficiali geneologija siekia aštuonioliktą amžių, tiek bent galima atsekti ir tvirtinti, kad yra tiesa.

↑↑↑

Nežinia kiek tiesos, kiek pasakų, bet Landsbergiai save kildina iš kryžiuočių.

Buvęs „Jedinstvos“ vadovas Lietuvos Aukčiausiosios Tarybos deputatas (1990-1992 m.) Vladislavas Švedas parašė knygą „УДК 327 ББК 66.3(2Рос) Ш34, Швед В.Н. Неонацисты Литвы против России. - М.: «Буки Веди», 2015.“, kurioje rašoma ir apie Vytauto Landsbergį ir jo tėvą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį (vertimas):

↓↓↓

137-139 pusl.:

Vytauto Landsbergio dievas neapdovanojo heroiškais bruožais, kas be abejo turėjo įtakos jo būdui, bet už tai jis tapo neprilygstamas politinių intrigų, provokacijų ir „skaldyk ir valdyk“ principo meistras.

Tolimais 1949 metais 17-metis Vytukas Landsbergis nesvyruodamas išdavė tarybų valdžiai, kurią tuomet atstovavo Lietuvos TSR Vidaus Reikalų Liaudies Komisariatas (НКВД Лит. ССР), savo klasioką Aloyzą Sakalą, su kuriuo sėdėjo viename suole. Sakalas su draugais buvo gimnazijoje įkūręs pogrindinę organizaciją gaminusią antisovietinės agitacijos lapelius.

Už antisovietinę agitaciją A.Sakalą suėmė ir nuteisė kalėti 8 metus. Atsėdėjo penkis. Dabar Sakalas yra gerai žinomas Lietuvos politikas. Štai ką Sakalas sako apie buvusį klasės draugą Vytuką: „Kai mane dar moksleivį suėmė, buvo tardomi visi mano draugai. 1950 metais man davė pasirašyti mano bylą ir aš skaitydamas pastebėjau, kad joje nėra mano suolo draugo parodymų. Kodėl jo netardė? Savaime kyla klausimas, kodėl tardė net mažai pažįstamus, o paties artimiausio — ne. Saugumiečiai tokių klaidų nedaro“ (Žiūrėk: «Труд-7». № 210. 10.11.2005).

Pažymiu, kad pogrindinės organizacijos „Aušros“ gimnazijoje bylą tyrė pats Kauno NKVD (НКВД) viršininkas Nachmanas Dušanskis. Jis nepraleido be dėmesio nė vieno liudininko, o juo labiau pagrindinio įtariamojo draugo. Tačiau Vytuko Landsbergio tardyti nereikėjo. Jis viską pranešinėjo pats.

Todėl nereikia stebėtis, kad Vytukas sutiko su N.Dušanskio pasiūlymu tapti NKVD informatoriumi. Iš pradžių jo slapyvardis buvo „Vytukas“, bet vėliau buvo pakeistas į ne taip lengvai pastebimą „Dedulė“. Skundus apie savo draugus ir kolegas iki 1978 metų jis pasirašinėjo būtent šiuo slapyvardžiu. Nuo gimnazijos laikų dvigubas gyvenimas ir dviguba moralė tapo neatimamu jo gyvenimo bruožu.

Valstybės Saugumo Komiteto (KGB) majoras V.Gulbinas liudijo, kad vėliau informatorių V.Landsbergį kuravo kontržvalgybos karininkas Aleksandras Slavinas, o po jo LTSR KGB centrinio aparato viršininkas R.Sprindis. Klaipėdoje, kur V.Landsbergis dirbo 1974-1978 m., jį asmeniškai kuravo miesto KGB skyriaus viršininkas D.Adomaitis žinojęs, kad Landsbergis yra KGB agentas dar iš darbo LTSR KGB centriniame aparate.

Apie Vytauto Landsbergio ir jo tėvo Vytauto Landsbergio-Žemkalnio bendradarbiavimą su NKVD-KGB labai smulkiai parašė R.Janutienė knygoje „Dinastija. Landsbergių išgyvenimo istorija“.

Žinoma, kad obuolys nuo obels toli nerieda. Vytauto Landsbergio tėvas architektas Vytautas Landsbergis-Žemkalnis nuo 1927 metų buvo NKVD agentas (Žiūrėk: «Opozicija» 2005, № 3/655), o antrojo pasaulinio karo metais glaudžiai bendradarbiavo su vokiečių spectarnybomis. 1941 metais V.Landsbergis-Žemkalnis buvo K.Škirpos-J.Ambrazevičiaus vyriausybės narys.

Po karo sovietų karo tribunolas juos visus už akių nuteisė mirties bausme. Tačiau Žemkalnis, suteikęs labai rimtą pagalbą ieškant ir suimant nacistinius nusikaltėlius, ne tik nebuvo teisiamas, bet Tarybinėje Lietuvoje tapo labai gerbiamas žmogus.

V.Landsbergio-Žemkalnio sugrįžimui iš Australijos į Lietuvą buvo pašvęstas pagrindinio LKP CK laikraščio „Tiesos“ (1959 m. gegužės 30 d. Nr. 124) straipsnis. Vadinosi „Po penkiolikos metų vėl tėvynėje“. Pusę straipsnio užėmė sugrįžusio Vytauto-senojo ir Vytauto-jaunojo Landsbergių nuotrauka. Straipsnyje rašoma, kad sūnus iš Vilniaus nuolatos rašydavo laiškus tėvui į Australiją ir kad laiškai padėjo Landsbergiui-Žemkalniui grįžti į Lietuvą.

Buvusį kolaborantą tarnavusį nacistams tėvynė sutiko glėbesčiuodama. Pakanka priminti, kad 1982 m. kovo 29 d. Kauno vykdomasis komitetas pažeisdamas to meto įstatymus V.Ladsbergiui-Žemkalniui gražino jo žmonos Onos 1944 metais nacionalizuotą namą (nutarimo Nr. 86). Tvirtinama, kad pažeisti įstatymus leido TSRS Ministrų Tarybos Pirmininkas Aleksiejus Kosyginas, kurį tikriausiai įtikino, kad Žemkalnis labai nusipelnė tarybų valdžiai.

Apie V.Landsbergio-Žemkalnio politinės orientacijos „plotį“ liudija jo dviejų laiškų turinys. Vieną laišką 1944 metais jis rašė Trečiojo Reicho okupuotų teritorijų reichsministrui Alfredui Rozenbergui: „Didžiai gerbiamas Ministre! Tikiuosi Jūs pamenate studijų metus Rygos politechnikos institute, o vėliau Maskvoje, galbūt atsimenate savo kolegą V.Landsbergį — tai aš, tik dabar mano pavardė Žemkalnis“. Kitą laišką Landsbergis-Žemkalnis rašė 1963 m. kovo 14 d. LKP CK pirmajam sekretoriui Antanui Sniečkui. Jame dėkoja Sniečkui už LTSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo Garbės Raštą septyniasdešimtmečio proga (gimė 1893.02.26): „Didžiai gerbiamas Pirmasis Sekretoriau, tik šiandien gavau Jūsų laišką-sveikinimą parašytą kovo 9. Širdingai dėkoju už man suteiktą garbingą vardą, personalinę pensiją ir galimybę gyventi Vilniuje“ (LVVO.F 16895, aplankas 2, byla 173, p.102, 135, byla 172, p.128-130).

von Landsberg (Žemkalnis) studijų metais Rygos politechnikos institute. Studijavo kartu su Alfredu Rozenbergu

Reikia pažymėti, kad vienais duomenimis V.Žemkalnis gavo sąjunginę personalinę pensiją, kitais duomenimis respublikinę. Tačiau tai nekeičia reikalo esmės. Abiem atvejais personalinė pensija duodama tik už ypatingus nuopelnus sovietų valdžiai. Tai nepaneigiamas faktas ir to neįmanoma užginčyti. Turint omenyje, kad architektūroje Landsbergio-Žemkalnio nuopelnai netraukė tokiai pensijai, lieka tik nuopelnai TSRS KGB, kuriame jis buvo lietuviškas „Štirlicas“. Tik neaišku kuriam šeimininkui ištikimiau tarnavo.

...

141 pusl.:

Totalinį karą paskelbusioje Vokietijoje, kur siautėjo Gestapas likviduodamas išdavikus ir Reicho priešus, Žemkalnis jautėsi laisvai. Vienas jo globėjas žinomas. Tai okupuotų teritorijų reichsministras Alfredas Rozenbergas, su kuriuo Žemkalnis studijavo Rygos politechnikos institute (1913-1916 m.). Tačiau prisibelsti iki Rozenbergo nebuvo paprasta, o Žemkalnis sugebėjo.

Negana to jis sugebėjo sau ir savo sūnui gauti Vokietijos chemijos milžino „I.G.Farbenindustrie“ inžinierių dokumentus ir leidimą patekti į gamyklas, konclagerius ir kalėjimus. Tokį leidimą galėjo išduoti pavyzdžiui, Gestapo vadas Henrikas Miuleris arba Vyriausiosios Reicho Saugumo Tarnybos (Reichssicherheitshauptamt, RSHA) vadas Ernstas Kaltenbriuneris. Tačiau tam reikėjo turėti didelius nuopelnus Reichui. Tikriausiai Žemkalnis juos turėjo.

...

142 pusl.:

Rusiškoje Brokhauzo ir Efrono enciklopedijoje rašoma, kad „Landsberg — Rusijos dvarininkų giminė kilusi iš Vestfalijos, kur jos protėviai XIV amžiuje buvo riteriai ir turėjo dvarų. XVI amžiuje Vilhem von Landsberg persikėlė į Kuršą. XVII amžiaus viduryje dvi Landsbergų šakos persikėlė į Lietuvą. Von Landsberg´ų giminė įtraukta į Kuršo dvarininkų sąrašą ir Kauno ir Vitebsko gubernijų sąrašų VI dalį (С.-Пб.: Брокгауз-Ефрон, 1896. т. 17, с. 325).

Iš to seka, kad Landsbergai buvo Vokietijos imperijos riteriai ir be jokios abejonės dalyvavo kryžiaus žygiuose į Palestiną ir Lietuvą.

...

144 pusl.:

Kad Landsbergų giminė turėjo Rusijos imperijos dvarininkų titulą, patvirtinimą randame Kauno gubernijos Dvarininkų Giminių knygoje. Jos šeštame skyriuje įrašytas dvarininkas „Landsberg (Liandzberg)“, t.y. senoji kilmingoji dvarininkų giminė iš laikų prieš Petro I-jo valdymą (žr. http://goldarms.narod.ru/kowno.htm ). Tačiau pagal visus duomenis Landsbergų giminė turėjo būti įrašyta į 4 skyrių kaip svetimšalių giminė.

Pažymėtina, kad Landsbergai persikėlę iš Kuršo į Lietuvą prarado teisę užimti Rusijos imperijoje privilegijuotą padėtį. Žinoma, kad Pabaltijo vokiečiai dvarininkai (rusiškai остзейские, или прибалтийские немецкие дворяне) carinėje Rusijoje turėjo aukščiausias privilegijas, tačiau tik gyvenantys Kuršo, Livonijos (Rygos) ir Estliandijos gubernijose arba kitaip vadinamame „Ostzeiskij Kraj“ (vokiškai Ostsee – Rytų jūra; taip vokiečiai vadina Baltiją).

Šitas kraštas Rusijos imperijai davė daug valstybės veikėjų. Viskas prasidėjo prie Petro I-jo, kuris visiems vokiečių dvarininkams suteikė Rusijos imperijos dvarininkų titulus. Jis ir jo įpėdiniai mielai skyrė Pabaltijo vokiečius į aukščiausius valstybės postus. Tai buvo aiškinama labai paprastai: naujoji Rusija stengėsi viskuo mėgdžioti Europą ir todėl jai buvo reikalingi tokie kadrai. Nuodėmė buvo nepasinaudoti vokiečiais dvarininkais tapusiais Rusijos pavaldiniais.

Liūdnai pagarsėjęs Rusijos imperijos regentas Ernstas Bironas buvo Kuršo hercogas, 1812 metų karo didvyris Michailas Bogdanovičius Barklai-de-Tolis, Rusijos imperijos saugumo viršininkas Aleksandras Christoforovičius Bekendorfas Pabaltijo vokiečiai.

Geriausias Aleksandro Puškino draugas baronas ir poetas Antonas Delvigas irgi Pabaltijo vokietis. Rusijos pilietinio karo baltųjų kariuomenės vyriausiasis vadas (1918-1920 m.) Petras Nilolajevičius Vrangelis irgi Pabaltijo vokietis.

Rusija nenuskriaudė ir Lietuvoje gyvenusio von Landsberg´o. Jis buvo pripažintas Rusijos dvarininku. Kaip jam tai pavyko nežinia. Tačiau buvęs „Sąjūdžio“ lyderis V.Landsbergis tvirtina, kad XIX amžiaus antroje pusėje Rusijos imperijoje gyvenęs jo senelis publicistas ir teatro veikėjas Gabrielius jau turėjo lietuvišką pavardę Landsbergis-Žemkalnis.

Tačiau toks tvirtinimas prieštarauja gerai žinomam įrašui Kauno gubernijos dvarininkų knygoje. Tas įrašas galėjo būti padarytas tik po 1842 metų, nes būtent tais metais buvo įkurta Kauno gubernija. Gubernijos knygoje įrašytas Rusijos imperijos dvarininkas Landsberg, t.y. sovietinio muzikologo Vytauto Landsbergio senelis.

Sunku patikėti, kad XIX amžiaus antroje pusėje, kai Lietuva buvo intensyviai rusinama, Landsberg´as imtų ir atsisakytų Rusijos imperijos dvarininko titulo ir pasikeistų pavardę į lietuvišką. Nekelia abejonių, kad Landsberg´ų „lietuviškumas“ Rusijos imperijos valdymo laikotarpyje yra ne daugiau kaip mitas.

Primenu, kad laiške A.Rozenbergui V.Žemkalnis priminė jam, kad 1916 metais jis buvo vokietis von Landsberg. O jo sūnus muzikologas dabar tvirtina, kad Landsberg´ai jau Rusijos imperijos laikais buvo lietuviai – meluoja kaip visada. Laikas Landsbergiui suprasti, kad sunaikinti visus kompromituojančius dokumentus dar niekam niekada nepavyko. O Landsbergiai tiek pripėdavo pasaulyje, kad tokių dokumentų yra daugiau negu pakankamai.

...

150 pusl.:

Įvertinus aukščiau pasakytus dalykus kyla klausimas, kokiu būdu muzikologas, rodos toks tolimas nuo politikos, ne tik prasibrovė į valdžią, bet ją sugeba išlaikyti jau dvidešimt penkis metus.

Atsakant į pirmąjį klausimą reikia pažymėti, kad jam prasibrauti valdžion padėjo keturi žmonės. Pirmasis LKP CK pirmasis sekretorius Ringaudas Songaila ypač neryžtingas ir Kremliaus paniškai bijojęs žmogus. Kitas yra Lietuvos KGB pirmininkas Eduardas Eismuntas. Būtent jis 1988 metų rugsėjy LKP CK-ui pasiūlė „Sąjūdžio“ lyderiu paskirti marksizmo leninizmo etikos profesorių Vytautą Landsbergį.

Nesuderinęs su Maskva panašaus pasiūlymo Eismuntas daryti nebūtų ryžęsis. Juk „Sąjūdžio“ projektą paleido Lubianka (TSRS KGB būstinė) ir Senoji Aikštė (TSKP CK būstinė). Tikriausiai klausimas apie kadrų pakeitimą „Sąjūdyje“ už persitvarkymą buvo suderintas su KGB pirmininku Vladimiru Kriučkovu arba su jo pavaduotoju 5-os valdybos (Konstitucijos priežiūros valdyba) viršininku Filipu Denisovičiumi Bobkovu. Be jokios abejonės leidimas Landsbergį paskirti „Sąjūdžio“ lyderiu buvo duotas.

Tačiau reikia turėti omenyje, kad persitvarkymo palaikymo judėjimų idėją sugalvojo TSKP CK sekretorius Politbiuro narys Aleksandras Jakovlevas. Todėl klausimą apie Landsbergio paskyrimą TSRS KGB vadovybė privalėjo suderinti su juo. Jakovlevas nuolat palaikė ryšį su „Sąjūdžio“ vadovybe, o pirmiausia su Landsbergiu.

...

230 pusl.:

Tik praėjus 17 metų, po to, kai perskaičiau buvusio LKP ant TSKP platformos Vilniaus miesto komiteto pirmojo sekretoriaus Valentino Lazutkos prisiminimus atspausdintus laikraštyje „Karštas komentaras 2008 m. Nr. 1“ straipsnio pavadinimas „Sausio 13-ojo žvilgsnis kitu kampu“, man daug kas paaiškėjo.

V.Lazutka prisimena, kad 1990 metų spalį būdamas Vilniaus LKP/TSKP komiteto sekretoriumi susitiko su LTSR KGB generolu Romualdu Marcinkumi atsiųstu į Vilnių iš centrinio TSRS KGB aparato.

Per pokalbį Marcinkus atvirai Lazutkai pasakė, kad Lietuvos KGB veikia griežtai pagal TSRS KGB nurodymus ir įsakymus. Asmeniškai Marcinkui Maskva įsakė vykdyti tik Landsbergio įsakymus ir neturėti jokių ryšių su sovietų valdžios likučiais Lietuvoje, o taip pat ir su LKP ant TSKP platformos. Baigdamas pokalbį Marcinkus dar kartą pabrėžė: „Aš vykdau tik Kriučkovo įsakymus ir nieko daugiau“.

↑↑↑

Citatų užteks. Pacitavau Simoną Daukantą, Respubliką ir Vladislavą Švedą.

Matosi, kad Landsbergiai save kildina iš kryžiuočių net ko gero iš paties kryžiuočių ordino įkūrime dalyvavusio Edvardo Landsbergio, kuris su kitu tokiu pačiu tipu Zaleidenu išėjo į pirmąjį kryžiaus žygį Prūsijon. Rusijos imperijos dvarininkų registruose rašoma, kad mūsiškių Landsbergių protėviai XIV amžiuje gyveno Vestfalijoje (Vokietijos žemė Belgijos pasienyje) ir buvo imperijos riteriai ir dvarininkai. Būdami riteriais jie dalyvavo kryžiaus žygiuose į Palestiną ir Lietuvą. Jokio skirtumo ar mūsų Landsbergiai kilę iš kryžiuočių ordino steigėjo Edvardo Landsbergio, kaip jie patys teigia, ar iš Vestfalijos kryžiuočių Landsbergių, kaip teigia Rusijos imperijos dokumentai, vis tiek jie kryžiuočiai. Negana to Vytautas Landsbergis-Žemkalnis priminė Alfredui Rozenbergui (o pagal pareigas ir valdžią jis buvo trečias asmuo Reiche), kad 1916 metais kartu su juo studijavo Rygos politechnikos institute ir tada buvo vokietis von Landsberg.

O „Sąjūdžio“ vadovu Vytautą Landsbergį ne „Sąjūdžio“ pirmasis suvažiavimas išrinko, bet paskyrė TSKP CK sekretorius ir Politbiuro narys Aleksandras Jakovlevas ir TSRS KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas pasiūlius LTSR KGB pirmininkui Eduardui Eismuntui. Taip pat Vladimiras Kriučkovas paskyrė generolą Romualdą Marcinkų Lietuvos KGB pirmininku ir jam liepė vykdyti tik Vytauto Landsbergio nurodymus. Todėl Landsbergis ir rėžė tokias drąsias kalbas, o apkvailinti mitinguotojai šaukė: „Landsbergis !!! Landsbergis !!! Landsbergis !!!...“.

Kalba netaisyta, ekspertai.eu


10   1
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 1

1. Komunistas 1 0
2018-01-09 16:20:32

Neužmirškite ir kitų. Visi šitie, taip vadinami "patriotai", tebuvo buržuazijos interesų reiškėjai.  „Tautos patriarchais“ dabar laikomi Vasario 16-osios pirmtakai, A. Smetona su J. Basanavičiumi ir Ko savo laiku nekovojo prieš carizmą, o verčiau pataikavo Rusijos imperinei valdžiai, prisiekinėdami ištikimybę „broliams“ ir „tėvui carui“. Pirmojo pasaulinio karo pradžioje vienas žymiausių „tautinių patriotų“, M. Yčas carinei valdžiai pareiškė – „lietuvių tauta į šį karą eina kaip į šventą“ (J. Žiugžda. Rinktiniai raštai. V., 1986. T. 2., p. 204). Apskritai, „lietuviškoji buržuazija ... visą laiką taikstėsi su carizmu ir pataikavo jam, o Lietuvos klerikalai, reakciniai katalikų dvasininkai ir reakcingiausioji nacionalistinė buržuazija atvirai palaikė carizmą.“ (ten pat). 1917 m. įvykus Vasario revoliucijai ir į valdžią atėjus A. Kerenskio vyriausybei – šių „patriotų“ programoje geriausiu atveju nusimatė tik Lietuvos, kaip rusiškos autonomijos, statusas, išlaikant visą ligtolinę santvarką. Apie „nepriklausomybę“ šie veikėjai rėkti pradėjo tik po Spalio revoliucijos, jau bijodami, kad tikras liaudies sukilimas nušluosiąs kapitalistų klasę nuo istorijos scenos – „buržuazijai pirmiausia rūpėjo, kad Lietuvoje būtų išsaugota išnaudotojiška santvarka“ (ten pat). O J. Basanavičius, A. Smetona, M. Yčas ir kt. „herojai“ – visi buvo pirmiau viso kito – lietuviškosios buržuazijos interesų reiškėjai; tuo tarpu jų sukurtoji „nepriklausoma“ Lietuva nuo pradžios iki galo buvo ne kas kita, kaip stambaus Vakarų monopolinio kapitalo rytinis avanpostas – jokios tikros nepriklausomybės, kaip ir dabar, tiesiog nebuvo. Tik iš tokių pozicijų reikia nagrinėti landzburgo ir co. veiklą ą„„ą metų Lietuvoje.

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI






Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito