Medikų mitingas ir Lietuva: emigruoti reiškia pasiduoti

Anonimusas
+ 9 - 0
Autorius: Kibirkštis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/2018/01/mediku-mitingas-ir-lie...
7536-01-10 (2018 m.), skaitė 481
1

Kone visi būsime girdėję apie praeitą ketvirtadienį (sausio 4 d.) Vilniuje įvykusįMedikų sąjūdžio organizuotą mitingą. Be kita ko, dėmesį patraukti galėjo ne vien tik jameišsakyti reikalavimai kelti gydytojų, slaugytojų bei kitų sveikatos apsaugos sistemos darbuotojų atlyginimus, bet ir patsai minėtosios akcijos pavadinimas: „Paskutinis medikų žygis į oro uostą“. Suprask: patenkinkite mūsų reikalavimus – arba emigruosim. Bet kas iš to?

Pati mitingo idėja remiasi klaidinga prielaida, kurios naivumas – tiesiog stulbinantis. Lyg valdžiai, apskritai buržujų elitui, Lietuvos gyventojų emigracija būtų kažkas gąsdinančio, kuo grasinant būtų galima kažko išsireikalauti. Bet yra priešingai. Mat emigracija jiems labai naudinga.

Išvažiuoja vietiniai, vadinasi – pamažu mirs seniai, o jaunesnių „runkelių“, kurie galėtų kovoti, organizuoti profsąjungas, rengti mitingus, eiti į gatves, kaip kad 2009-ųjų sausio 16-ąją, teliks menka saujelė... Saujelė, kuriai joti ant sprando būsią kaip niekada lengva – nes negausia ir, juo labiau, nevieninga žmonių mase manipuliuoti lengviau, nei sąmoninga ir savo orumo neparduodančia liaudimi.

Pala, bet kaip tada patsai ūkis – juk jam reikalingi žmonės, taip sakant, darbo jėga! Tiesa, reikalinga. Betgi tai ne bėda, mieli runkeliai. Tuščios vietos, kaip sakoma, nebūna. Išeisi tu – ateis kiti. Taip ir čia, mūsų Lietuvoje. Rezultatus matome: dar 2016-aisiais mūsų krašte buvo registruota apie 18 tūkst. legalių darbo migrantų. 2017-aisiais – jau 34,5 tūkst. – beveik dvigubai tiek pat!

Ką tai reiškia, paklausite? Reiškia viena – išvykusiuosius čia ilgainiui keis atvykę iš kitų šalių, užimančių dar žemesnę padėtį pasaulinio kapitalizmo piramidėje, kuriose kenčiami tokie vargai, kad net Marijos žemelėje jiems bent iš pradžių atrodys visai nebloga gyventi. Jie sutiks dirbti ilgiau, sunkiau ir pigiau už vietinius lietuvius. Kas be ko, jų ir teisės bus menkesnės. Dalis jų, ypačiai dirbantys nelegaliai – tiesiog bus vergais. Tokių nemaža jau ir dabar. Viską pasako pernai metais apgautų ir Lietuvoje beteisiais įkaitais virtusių nepaliečių darbininkų istorija. Ką bekalbėti apie vis augančias minias ukrainiečių, legaliai ir nelegaliai dirbančių statybvietėse.

Tikėtina, kad tokie atvykėliai, kurių gretos tiktai gausės, sulauksią ir nacionalistiškai nusiteikusių vietinių priešiškumo, mat šių akyse jie taps mūsų kraštą slegiančių negandų atpirkimo ožiais. Kovoti bus raginama ne prieš apsivogusius valdžiagyvius, ir tikrai ne prieš Lietuvos dirbančiųjų kruvino prakaito vaisiais mintančius buržujus oligarchus. Ateis ir sakys buržujus, tuomet būsiąs nebe „tolerantišku europiečiu“, o „patriotu-nacionalistu“: imigrantai puola! Mušk svetimšalį – gelbėk Lietuvą!

Viskas pagal senų seniausią žmonių engėjų ir išnaudotojų formulę: SKALDYK IR VALDYK. Ir kaip nekeista, bet esmine dalimi šio skaldymo ir valdymo, nukreipto, buržujų terminais tariant, prieš „runkelį“, prieš „varguolį“, žodžiu, prieš darbo žmogų, yra emigracijos veiksnys. Mat VIENYBĖJE SLYPI GALYBĖ. O lietuvių liaudies vienybės nėra ir nebus, kol kiekvienas bėgs sau tekinas, kur akys teveda. Kaip kad yra dabar.

Tiesa, kai kuriems pavyksta atrasti geresnę sau dalią. Bent materialiai. Ir tai – kapitalistinio nužmoginimo sąlygomis, jokia ne laisvė, o nei daugiau, nei mažiau, kaip minkštas guolis ir jaukus urvas, kone kasdien apdainuojamas pasakėčiomis virtusiose tikrų bei tariamų sėkmių istorijose. Bet apie šimtus ir tūkstančius jaunų žmonių, tiesą sakant, didžiąją jų dalį, tiesiog pražūstančių šiame išreklamuotame kelyje į trivialią gerovę, kaip ir apie pavergtųjų mases, ant kurių pečių visa tai ir stovi, kalbėti nemadinga.

Gal ir nemadinga, bet reikalinga. Ypač tokiems „protestuotojams“, kaip mūsų gerbiamieji medikai. Štai, prasiejo jie Gedimino prospektu, kažką pašūkavo, paplepėjo su draugais – ir ką? Nemenka jų dalis tikrai ims, krausis mantą ir išvažiuos. Priešingai daugeliui lietuvių darbininkų, liejančių prakaitą anglų ar vokiečių gamyklose ir sandėliuose, škotų bei ispanų laukuose ir plantacijose, tikėtina, kad, būdamas itin kvalifikuotu specialistu, šiltesnę vietelę sau jaunas gydytojas ras.

Kad Lietuvoje tai nieko į gera nepakeis – atrodytų akivaizdu. Bet nemažai kam tai sunku suprasti. Imkime pavyzdžiu vieną panelę iš sausio 4-osios mitingo, dargi žurnalistams pasigyrusią, kad štai, girdite, aš čia jau einu kaip pusiau emigrantė – mat jau esu įsigijusi lėktuvo bilietą Austrijon... Ir tai, anot jos – protesto forma. Esą, imu ir tepu slides – tuo būdu protestuoju...

Turime pasakyti: ne, miela panele, nei velnio tu neprotestuoji. TU – KAPITULIUOJI! Emigruoti – ne spiriant būtinybei, ne siekiant laikinai užsidirbti, studijuoti ar prasigyventi, bet visam, padėjus, taip sakant, „skersą“ ant savojo krašto, tai reiškia ne protestuoti ir ne kovoti, bet tiesiog pasiduoti. Kam? Ogi Lietuvoje šeimininkaujančiai niekšų ir banditų, buržujų oligarchų, korumpuotų tranų ir politinių mafijozų gaujai.

Nes jie kaip tik to ir nori – kad tęstųsi emigracija, kad toliau veiktų juos, jų prisiplėštus turtus ir privilegijas saugantis apsauginis vožtuvas. Mat niekam ne paslaptis, kad jei ne masinė emigracija, mūsuose, kaip ir kitose pigios darbo jėgos rezervu Vakarams tapusiose rytų ir vidurio Europos šalyse smarkiai nuleidžianti liaudies garą, seniausiai būtų prasidėję dideli bruzdėjimai ir neramumai. Nebeslepia to net profesoriai.

Užtat graudžiai juokinga girdėti, kaip kažkas, o dargi mitinguoti atėjusi jauna gydytoja, postringauja apie ketinimus emigruoti, skaityk – apie savo individualaus pabėgimo planą, lyg apie protestą, lyg apie pasipriešinimą. Kol tuo tarpu 2017-aisiais Lietuvą net oficialiais skaičiavimais paliko 55 tūkst., o grįžo vos 26 tūkst. vietinių, tačiau viskas kaip ėjo, taip ir eina senąja vaga!

Bet PASIPRIEŠINIMAS yra visai kas kita. Ir jis nenukrinta iš giedro dangaus, o bręsta čia ir dabar, kiekvieną mielą dieną.

Prasideda jis supratimu, kad tu pats, kaip ir kiekvienas kitas, esi žmogus. Kad žmogus, žmogaus širdis, žmogaus siela, ŽMOGAUS GYVENIMAS – tai aukščiausia vertybė pasaulyje, be kurios visa kita netenka reikšmės. Kad būdamas žmogumi – tu niekam nevergausi ir niekam nesilankstysi. Kad nebūsi niekam nei ponu, nei vergu. Įsisavinus šią tiesą anksčiau ar vėliau tenka susidurti su ją neigiančia, jai giliai priešinga buržuazinio gyvenimo tikrove. Kasdienybe, kurią pamatyti galime darbovietėse ir įstaigose, mokyklose ir netgi šeimose. Visur. Bet kas turi stuburą – tas nenusilenkia, tas atsisako bergždžiai kentėti ir pasipriešina. Paprastose, gyvenimiškose situacijose.

Ir tai šį tą jau reiškia. Bet vien to – maža. Vienas lauke, kaip sakoma, ne karys. Reikalinga, kad pasipriešinimas eitų ne tik gilyn, bet ir platyn, įgaudamas visuomeninį, dar daugiau, politinį, pobūdį. Kad įtrauktų jisai ne vienetus ir netgi ne dešimtis, bet šimtus ir tūkstančius. Nes neteisybės šaknų reikia ieškoti ne kur kitur, kaip mūsų gyvenamoje kapitalizmo santvarkoje ir ant josios pamatų stovinčioje politikoje ir kultūroje. 

Kalbant praktiškai, šiuo atveju realus pasipriešinimas galimas vienu keliu. Liekant Lietuvoje. Nesitraukiant, bet sueinant draugėn su kitais, panašaus likimo ir nusistatymo žmonėmis. Kuriant profsąjungas ir jų pagrindu vystant pasipriešinimą turčių – savanaudžių valdžiagyvių ir išpampusių buržujų – savivalei. Ir matyti, kad ilgainiui tai įsisavina vis daugiau ir daugiau žmonių. Mat netgi dabar egzistuojančių, didesniu kovingumu, atrodytų, nepasižymėjusių profsąjungų, kaip kad „Sandraugos“ veikėjai, prabyla apie poreikį rengti nacionalinį streiką.

Išvada – teisinga. Bet toksai streikas, kaip atskiras įvykis, mažai ką lemtų ar pakeistų. Reikalinga kartu kurti ir vystyti Lietuvoje realią protesto, streiko, PASIPRIEŠINIMO NETEISYBEI, apskritai tariant, KOVOS KULTŪRĄ, kurią įsisavinęs darbininkas nevyks „geresnio“ pono ieškoti, bet priešinsis ir ne prašys, bet REIKALAUS savo teisių dabar ir čia. Kuria gyvenantis inteligentas ne bėgs bala žino kur ir, užsisvajojęs apie šiltą vietelę lyg prostitutė pardavinės savo proto gabumus, bet, supratęs savo aukščiausiąjį pašaukimą – TARNAUTI LIAUDŽIAI, turės tvirtą stuburą ir pilietinę poziciją, bus tikru masių švietėju ir organizatoriumi.

Tokia būtų vienintelė tikra, esminė alternatyva dabarties letargo miegui, materialiniam nuosmukiui ir visą Lietuvą apėmusiam dvasiniam puvimui. Tačiau ji neįmanoma ne tik be konkrečių veiksmų, bet ir be atitinkamų poslinkių mąstyme, žymiai daliai dirbančiųjų neįsisavinus savo, KAIP KLASĖS, bendrųjų reikalų, jų priešingumo valdančiosios buržujų klasės, oligarchų ir valdžiagyvių, interesams.

Reikia daugiau mitingų, daugiau protesto akcijų. Ir kuo gausesnių, bet nepaskendusių naiviuose sapnuose, kad štai, „pagrasinsim“ emigracija – ir valdžia „duos“, bet ryžtingų ir kovingų. Kad kovoti ir nugalėti įmanoma, rodo istorija. Rodo ir dabarties patyrimas užsienio šalyse, Graikijoje bei Prancūzijoje, kur profesinės sąjungos veda į gatves didžiausias tūkstantines minias už darbo žmonių teises. Teises, kurias jie išsikovoja ne tylėdami ir vergaudami ir tikrai ne bėgdami svetur, bet stodamiesi ant kojų ir kovodami. Darykime taip ir mes.

Kibirkštis


9   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 1

1. !Ieškokit to kas nagus pakišo! 3 0
2018-01-11 10:16:29

Tai ir seniai buvo aišku kad ta akcija su "čemodanais" valdžiai labai buvo naudinga. Įdomu kas ją jiems įsiūlė?

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI






Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito