Karbauskis vėl laimės, jei elitas nepripažins kolūkių sugriovimo tragedijos

Autorius: Rimas Naujelis Šaltinis: http://sputniknews.lt/columnis... 2018-01-26 23:19:07, skaitė 1319, komentavo 7

Karbauskis vėl laimės, jei elitas nepripažins kolūkių sugriovimo tragedijos

Karbauskis, archyvinė nuotrauka
Karbauskis, archyvinė nuotrauka

It koks meteoritas, Lietuvos padangėje nušvito viena netikėta politinė idėja. Bet nušvito trumpam ir kaip meteoritas išnyko tamsoj

Gaila, nes Ainė Ramonaitė, jaunyva, bet jau politikos mokslų profesorė, išsakė svarbią idėją, kuri dar gali mums labai praversti.

Organizavusi išsamią Lietuvos kaimo gyventojų apklausą apie sovietmetį, Ramonaitė turėjo pripažinti šiaip jau akivaizdžią tiesą: tie gyventojai jaučiasi žeminami, kai žeminamas sovietmetis. Kodėl? Nes daugeliui tai buvę geriausi jų gyvenimo metai, kai jie turėjo stabilų darbą ir uždarbį.

O kadangi nūnai daugelis kaimo žmonių darbą prarado arba gauna pensijas, iš kurių vos vos išgyvena, tai štai jie ir ilgisi sovietmečio, o tiksliau stabilumo ir nors nedidžiulių, bet garantuotų pajamų. Ir to jausmo, kad rytojus tau užtikrintas.

Žinoma, profesorė neatrado Amerikos. Apie Lietuvos kaimo žmonių skepsį dėl įvykusių revoliucinių pokyčių Lietuvoje seniai kalbama. Naujovė šiuo atveju ta, kad pripažinta politologė nebara tų žmonių už tai, kaip įprasta kitiems politologams, nekritikuojų ir nepravardžiuoja jų atsilikėliais, o bando suprasti juos ir jų motyvus. Deja, tai gan retas reiškinys dabar.

Negana to, Ramonaitė paskleidė kitą ereziją, kai apibendrino žmonių atsakymą į klausimą, ar  visuomenė buvo pasirengusi Sąjūdžiui, ar dalį jos Sąjūdis visgi ištiko visai netikėtai.

"Labai mažai kas — ne tik Lietuvoje, bet taip pat ir Rusijoje — tuo metu tikėjo ir iš anksto numatė, kad sistema gali sugriūti", — konstatavo profesorė interviu portalui "Bernardinai".

Vėl gi, tai labai sąžiningas žmonių nuotaikų apibendrinimas. Jis prieštarauja šiuo metu kuriamam mitui, esą "visa lietuvių tauta", Sąjūdžiui pakvietus, pakilo į didvyrišką kovą už laisvę. Galbūt, kai kam to norėtųsi, bet taip nebuvo. Disidentai, kovoję už sąžinės laisvę, yra gerbtini. Bet gerbkime ir tiesą, o ji nėra patraukli: disidentų buvo absoliuti mažuma.

Štai dar vienas, mūsų politologų terpėje šviežias A. Ramonaitės pastebėjimas: "Kad ir kaip ten būtų, vis tiek su sovietmečiu atėjo ir modernizacija: elektra, fabrikai, valgyklos. Nemažai žmonių tai sieja su pažanga." Tai — akivaizdus faktas, bet mes jau taip pripratome prie jo sistemingo neigimo, kad jo teigimas pripažintos politologės lūpomis skamba kaip sensacija. (Tad susimąstykime, kokioje intelektualinėje būklėje mes atsidūrėme…)

"Mes įpratę kolūkių sugriovimo temos rimtai nevertinti ir netgi iš to pasijuokti. Ir visgi po šios vasaros giluminių interviu apie sovietmetį ir nepriklausomybės atgavimo laikotarpį labai aiškiai supratau, kad ši tema visai nejuokinga, o veikiau slepia žiaurią žaizdą, kuri dar ir šiandien, po tiek metų, niekaip neužgyja"- tęsė Ramonaitė.

Kalbėdama apie kolūkių likimą, ji pavartojo žodžių derinį "kolūkių sugriOvimas", o ne "sugriUvimas". Sakytum, skiriasi tik viena raidė, tačiau ne: skiriasi esmė. Toliau A. Ramonaitė konstatuoja, kad kolūkiai buvo būtent sugriauti, o ne patys sugriuvo, nes neatsirado politikų, kurie tą procesą būtų norėję suvaldyti.

Interviu pabaigoje Ramonaitė ištarė kai kam gal skaudžius, bet teisingus žodžius: "Žmonės kaime kolūkius traktavo ne kaip okupacinės valdžios kūrinius, bet kaip savo pačių rankomis sukurtą vertybę. Taigi, taip išeina, kad buvo sugriauta viskas, ką jie visą gyvenimą darė ir kūrė. Nubrauktas visas jų gyvenimo indėlis. Likusi didžiulė nuoskauda. Jie nebuvo ir nėra iš esmės nusiteikę prieš Lietuvos nepriklausomybę. Kai kurie jų net buvo nemaži nepriklausomybės entuziastai, visą sovietmetį išlaikę tautiškumą. Bet tautiškumas jiems visiškai puikiai dera su geru kolūkių vertinimu."

Netrukus profesorė sulaukė griežto, "patriotinio" atkirčio. Didžiu patriotu save pozicionuojantis žurnalistas Romas Sadauskas-Kvietkevičius viename iš portalų apkaltino ją noru pakeisti ar net sugriauti "Lietuvos valstybingumo mitą". Taip ir parašė, nesidrovėdamas — "mitą", tuo, beje, sumenkindamas patį mūsų valstybingumą ir pripažindamas save kažkokios mitologijos atstovu.

Ramonaitė, anot šio žurnalisto, siekia "integruoti kolchozus, o gal ir visą LTSR, į Lietuvos valstybingumo mitą". O juk viskas, kas susiję su sovietmečiu, privalo būti atmesta, nes tarybų valdžiai represavus smetoniškąjį elitą, Lietuvos kaime liko "gyventi ir daugintis stribai ir prisitaikėliai".

Toks požiūris, nors ir radikaliai išreikštas, vienaip ar kitaip būdingas daugeliui naujojo elito atstovų. Ramonaitės desperatiška pastanga suprasti likimo suluošintus kaimo žmones kol kas lieka šaukiančiojo balsu tyruose. Niekas nenori gilintis į lietuviškojo kaimo tragediją ir nykimą. Tuo labiau imtis jam padėti išlikti.

Užburtas ratas. Elito pamirštas ir ignoruojamas kaimas keršija jam, rinkdamas į Seimą anti-elitą, kaip antai Ramuno Karbauskio "valstiečius". Tada esamas elitas imasi Karbauskio kompromitavimo visais įmanomais būdais, kabinėdamasis kartais prie visiškų smulkmenų. Tai sukelio kaimo žmonių užuojautą ''skriaudžiamajam'', ir jie vėl už jį balsuos. Jo partija štai vėl pirmauja apklausose.

Norint išeiti iš šio užburto rato, pirmiausia miesto elitas galėtų grąžinti kaimui moralinę skolą. Pirma, pagerbdamas kaimą kaipo tokį, nes be kaimo nebūtų išlikusi pati lietuvių tauta. Antra, jei ne atsiprašydamas, tai bent jau, Ramonaitės pavyzdžiu, parodydamas supratimą ir empatiją kaimo žmonėms, kurių daugelis po staigios kolūkių griūties iki šiol neatgavo psichologinės pusiausvyros.

Geriau tai padaryti vėliau, nei niekada.