Nerimstantys ukrainiečiai – kovotojai ar politinės apgaulės aukos?

Anonimusas
+ 3 - 0
Autorius: Kibirkštis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/2018/02/nerimstantys-ukrainiec...
7536-02-08 (2018 m.), skaitė 519
1

Vos prieš kelias dienas Ukrainos sostinėjeKijeve įvyko daugiatūkstantinis mitingas, kurio dalyviai reikalavo dabartinio šalies prezidento, Maidano įvykių pasėkoje 2014-aisiais į valdžią atėjusio P. Porošenkos apkaltos. Piktintasi socialine nelygybe bei per pastaruosius keletą metų dar labiau išaugusiu masių skurdu. Mitingą su savo šalininkais surengė dar 2015-ais metais Ukrainos pilietybę bei Odesos gubernatoriaus pareigas gavęs gruzinas M. Saakašvilis, mūsiškių buržujų grietinėlės laikomas pavyzdingu vakarietiškos „demokratijos“ atstovu ir netgi potencialiu garbės piliečiu. Kyla klausimas – kasgi čia vyksta?

Tiesą sakant, atsižvelgus į praėjusių kelerių metų įvykius ir bendrą Ukrainos situaciją, į šį klausimą ne taip jau ir sunku atsakyti.

Kaip žinia, nuo 2010-ųjų iki 2014-ųjų metų Ukrainoje prezidentavo vadinamosios „Regionų partijos“ lyderiu buvęs V. Janukovyčius. Buvęs TSKP nomenklatūrininkas, pasistatęs karjerą ant 1990-ųjų prichvatizavimo ir politinio banditizmo bangos ir gyvenęs atitinkamoje prabangoje, Janukovyčius su savo svita užsienio politikos klausimais laikėsi daugmaž neutralios, „vidurio“ linijos, kuri nepatiko naujų rinkų ir Ukrainoje slypinčio pigios darbo jėgos rezervo ištroškusiems Vakarams.

2013-2014 m. sankirtoje ilgai viręs nepasitenkinimas sprogo, ko rezultatu ir buvo vadinamoji Maidano „revoliucija“ ir dabartinių Ukrainos politikos veidų atėjimas į valdžią. Bet iš tiesų tai buvo tik eilinis rūmų perversmas, vasario 22-ąją nušalinęs ligtolinį prezidentą – ir jokia ne revoliucija. Mat iš esmės niekas nepasikeitė, tiesiog prorusiški oligarchai užleido vedančias pozicijas provakarietiškiems, Ukrainai greta Lietuvos ir kt. regiono šalių tapus dar vienu JAV vasalatu.

Valdžią perėmė P. Porošenka, A. Jaceniukas bei kiti perversmo dalyviai – iki 2014-ųjų galo naujosios vyriausybės sudėtyje radosi net atvirai fašistavusių „Svobodos“ partijos veikėjų su O. Tiagniboku priešakyje. Ne paslaptis, kad visame bruzdėjime aktyviai dalyvavo ir M. Saakašvilis, iki 2013-ųjų pabaigos buvęs Gruzijos prezidentu ir netrukus po to sprukęs į Maidaną, kad išvengtų naujosios vyriausybės persekiojimų už tėvynėje padarytus kriminalinius nusikaltimus.

2015-aisiais, kaip aukščiau minėta, M. Saakašvilis įgijo ne tik Ukrainos pilietybę, bet dar ir Odesos gubernatoriaus postą. Visa tai – P. Porošenkos ir jo grupuotės teikimu. Tačiau kažko nepasidalijęs, o gal dar matydamas sau parankias politines galimybes, 2016-ųjų lapkritį Saakašvilis iš gubernatoriaus pareigų atsistatydino, teigdamas, esą nebegalįs taikstytis su Porošenkos politika, įgalinančią bjauriausią korupciją ir viešojo turto grobstymus ne tik Odesoje, bet ir visoje Ukrainoje.

Tuo būdu vienu žymiausių „maidanininkų“ buvęs Saakašvilis perėjo opozicijon prieš Porošenką, keldamas įprastus „antioligarchinius“ bei „antikorupcinius“ lozungus, kuriais nemažai kas ir patikėjo. Antai dar 2017-ųjų vasarį jisai kartu su kitu bėgliu iš Gruzijos, D. Sakvarelidze, įkūrė „Naujųjų jėgų sąjūdį“ – partiją, iki šiol pretenduojančią įsiūbuoti bangas prieš esamą Ukrainos vyriausybę.

Kaip ir dauguma kitų Ukrainoje veikiančių partijų – tame tarpe parlamentinės pozicijos bei opozicijos – Saakašvilio grupuotė konkrečių sprendimų šalies problemoms nesiūlo, o tik švaistosi populistiniais pažadais – esą ateisime, išgrūsime lauk korupcionierius, keleriopai pakelsime atlyginimus bei pensijas ir t. t. ir pan.

Mokantiems skaityti tarp eilučių, daug ką pasako paties Saakašvilio žodžiai, esą pagrindiniai Ukrainos priešai – „korupcija ir Rusija“. Išvertus į žmonių kalbą, tai skaitosi taip: parėkaukime, kaip „rusai puola“, pakeiksnokime „vagių valdžią“, o kas tik liko, išprivatizuokime ir taip nuogu pasturgaliu veržkimės pažadėtosios žemės – Žydrosios Europos – link! Visa tai mažai kuo skiriasi nuo P. Porošenkos pozicijų.

Juokinga matant, kaip 2017-ųjų vasarą JAV viešėjusiam Saakašviliui to paties Porošenkos iniciatyva Ukrainos pilietybė buvo atimta. Mat dabar Saakašvilio esama „Kremliaus įtakos agento“. Bet teisiškai be valstybinės priklausomybės likęs veikėjas nemetė savo veiklos ir, grįžęs į Ukrainą, toliau rengė antivyriausybinius protestus, 2017-ųjų gruodį ėmęs grasinti nušoksiąs nuo stogo, kai kieno akyse patvirtindamas savo, kaip tariamo „kovotojo“ už teisybę įvaizdį.

Kodėl Ukrainos liaudis vis labiau nepatenkinta Porošenka ir Ko – suprantama. Šalies politika vedama dėlei saujelės kapitalistų pelno, o žadėtąjį „europietišką rojų“ dauguma darbo žmonių mato kaip savo ausis. Išskyrus tie, kurie išbėgo iš šalies, kad papildytų ne tik vakarų Europos, bet netgi tokių antrarūšių ES šalių, kaip Lietuva, pigiai parduodamos darbo jėgos rezervą. Pragyvenimo lygis Maidano pasėkoje smarkiai nusmuko, kainos išaugo, darbo užmokesčiai ir pensijos taip ir liko dugne, tuo tarpu visa, kas bloga buvo anksčiau – taip ir paliko.

Tokiomis aplinkybėmis nusivylimas – visiškai natūralus. Bet kitaip ir būti negalėjo, nes Maidanas tebuvo eilinė rokiruotė valdančiosios klasės gretose, kokių Ukrainoje netrūksta nuo pat 2004-2005-ųjų metų Oranžinės „revoliucijos“, kurią mūsiškiai teisuoliai taipogi sveikino kaip tariamą demokratijos triumfą. Saakašvilis, kaip ir eilė opozicinių partijų Ukrainoje („Opozicinis blokas“, „Tėvynės“, „Radikalų“ ir kt. partijos), siūlo būtent tai – rokiruotę, dengdamas ją gražių kalbų apie liaudies išsivadavimą blizgučiais. Bet blizgučiai blizgučiais lieka, greitai nublukdami ir palikdami apnuogintą šlykščią bei negailestingą tikrovę.

Tikrovę, kad šalyse, kuriose 1990-aisiais laimėjo antikomunistinė kontrrevoliucija, o socializmą iki galo išstūmė kapitalizmas, nekliudomai šeimininkauja iš degradavusios kompartijos nomenklatūros bei spekuliantų išaugusi naujųjų buržujų kasta. Ši kasta ir susikūrė sau valstybę – prievartos aparatą su savo teisinėmis bei ideologinėmis funkcijomis, skirtą jos interesams aptarnauti. Kaip Rusijoje, taip ir Lietuvoje, ir Ukrainoje, ir kt.

Tiesa, mūsuose per pastaruosius dešimtmečius didžioji liaudies dauguma, matydama, kad dauguma partijų – nuo vadinamųjų „tradicinių“ iki naujai iškeptų populistinių projektų ir projektėlių – iš esmės vienodai svetimos paprastų žmonių reikalams, ne tik jomis nusivylė, bet ir apskritai nustojo domėtis, juolab dalyvauti politiniame gyvenime. Ypač 2004-aisiais visai atsivėrus sienoms ir pradėjus kaip niekad anksčiau efektyviai veikti masinės emigracijos, kaip sistemos apsauginio vožtuvo, mechanizmui.

Ukrainoje – kiek kitaip. Tai – dar viena potarybinio laukinio kapitalizmo šalis, pasidalyta tarp godžių buržujais tapusių nomenklatūrininkų bei spekuliantų klanų. Bet, priešingai Lietuvai, Ukraina liko savarankiška, nestodama nei į NATO, nei į ES. Emigracijos, bent tokiu mastu, kaip pas mus, iki Maidano ir atsivėrusių kelių Europon, taip pat nebuvo. Dauguma, kad ir sunkiai gyvendami, visgi likdavo Ukrainoje, priversti stoti akistaton su visomis šalį prislėgusiomis problemomis.

Nenuostabu, kad šalyje periodiškai susidaro politinės krizės, peraugančios į daugmaž revoliucines situacijas. Tačiau, kaip nurodė dar marksizmo-leninizmo klasikai, revoliucinė situacija dar nebūtinai perauga į revoliuciją. Mat revoliucija – tai ne šiaip sukilimas ar valdžių pasikeitimas.

Revoliucija – veiksmas, kuriuo viena visuomeninė klasė nuverčia kitą, vieną visuomenės ūkio sanklodą pakeisdama kita, istoriškai pažangesne. Vergovinę ūkio sanklodą keitė feodalinė. Tai buvo revoliucija, iš pagrindų pakeitusi visuomenės sandarą. Feodalinę – kapitalistinė. Tai irgi buvo revoliucija. Feodalus pakeitė kapitalistai. Juolab, kapitalizmą keičiant socializmui ir komunizmui, panaikinant bet kokias privačių savininkų, žodžiu, išnaudotojų, klases, įvyksta pati esmingiausia revoliucija istorijoje.

Bet kasgi įvyko 2005-aisiais, o paskui ir 2014-aisiais Ukrainoje? Kapitalizmas kaip buvo, taip liko. Oligarchai niekur nepasitraukė. Tiesiog persirikiavo. Vienos galvos krito, kitos pakilo dar aukščiau. Ir viskas. Užtat pats su Dž. Šarpu siejamas „spalvotųjų revoliucijų“ terminas – giliai klaidinantis. Mat, kartojame – tai jokia ne revoliucija, kuomet lieka ta pati santvarka, bet pakeičiami veidai ar šiaip vitrinos. Kas periodiškai ir vyksta Ukrainoje. Lyg ir nieko ypatingo.

Bet įdomu yra tai, kad Ukrainoje masės žmonių vėl ir vėl puola lipti ant to paties grėblio. Ateina vieni „gražuoliai“, iškeikia kitus ir pasižada juos pakeisti, esą „bus gyventi geriau“. Rokiruotė įvyksta – ne be didžiulių bruzdėjimų bei šiokio tokio kraujo praliejimo, senąją oligarchų ir buržuazinių politikierių kliką pakeičia nauja. Tuo tarpu visa kita lieka po senovei. Ir taip – kas keletą metų...

Nerimsta ukrainiečiai – tas tiesa. Ir dalykas vertas pagarbos, jei tauta juda kruta, o ne klūpėdama laukia, kol kas nors atnešiąs „šviesų rytojų“. Bet kaip rodo pastarieji keliolika metų – niekas nuo to nepasidarė geriau. Galima sakyti priešingai – padėtis tik prastėja. Užtat ir kyla klausimas, ar ukrainiečiai – kovotojų tauta, ar vis tiktai paprasčiausios politinės apgaulės aukos?

Tikriausiai kiekvienas būsime girdėjęs posakį, kad tikras kvailys yra ne tas, kuris klysta, o tas, kuris nesimoko iš savo padarytų klaidų. Tikra, gyvenimiška tiesa: norėdami kažko pasiekti, imamės veiksmų. Žiūrime – ar daromas veiksmas atneša norimas pasekmes, ar visgi nelabai. Protaujantis žmogus, be abejo, matydamas, kad jo atliekami veiksmai nesukuria norimų padarinių, keis ką daro, arba visai mes tikslą. Kvailys, priešingai, ir toliau darys ką daręs, nepaisydamas to, kad tai nieko neduoda.

Ukrainiečiai, ar bent žymi jų dalis, atrodo, tikrų tikriausi kvailiai. Vis daro ir daro tą patį, nors to, ko nori, taip ir negauna. O vis tiek eina ir eina. Iš čia – ir miesčioniška, putinistinė Maidano kritika, esą štai ką reiškia revoliucijos, jos nieko nepakeičia, todėl verčiau nieko nedaryti, palikti viską po senovei ir toliau bučiuoti senajam ponui batus, negu bergždžiai kovoti, kad vieną poną pakeisti kitu.

Yra racijos. Bet kaip sakoma, net mele esti krislelio tiesos. Taip ir čia. Tiesa, kad šiais protestais manipuliuojama. Tiesa, kad jie nieko nekeičia, išskyrus valdančiąsias klikas. Bet tai tik viena medalio pusė. Mat prieš Porošenką nukreipti protestai, kaip ir ankstesnis pasipiktinimas Janukovyčiaus komanda, paremti visiškai teisėtais reikalavimais, kuriuos aikštėn kelia kasdieniai darbo žmonių interesai. Bėda viena – kad Ukrainoje, kaip ir mūsuose, dirbantieji neorganizuoti nei ekonomine, nei politine to prasme.

Masinio ir kovingo profsąjunginio judėjimo, kokį matome Graikijoje, Prancūzijoje ar kituose Europos kraštuose, pagaliau, netgi Turkijoje ar kitose „antrojo pasaulio“ šalyse, Ukrainoje nė žiburiu nerasi. Tuo tarpu vadinamoji Ukrainos Kompartija, kaip daugelis kitų buvusiose tarybinėse respublikose, tėra komunistinė pavadinimu, bet realiai vykdė buržuazinę politiką, iki kol visai lindo į krūmus Maidaną sekusios fašistinio antikomunizmo bangos išdavoje.

Kaip byloja liaudies išmintis – ką pasėsi, tą ir pjausi. Ukrainoje metai iš metų sėjamas tiek liberalinis, tiek nacionalistinis melas, nukreiptas į vieną tikslą – skaldyti ir valdyti paprastus žmones, palikti šiuos buržujams naudingais idiotais, ar tai svajojančiais apie nesamą europietišką klestėjimą, ar svaigstančiais apie „grynos ukrainiečių rasės“ utopiją. Tokiomis aplinkybėmis, spiriami bėdos, bet ištvirkinti ilgametės buržuazinės propagandos ir neturėdami savų organizacijų, neabejotinai tampa politinės apgaulės aukomis. Užtat ir pjūtis Ukrainoje gera, tiesiog puiki buržujams – štai visokie oranžiniai maištai, maidanai su porošenkomis, jaceniukais, tiagnibokais, saakašviliais ir kitokiais, vieningai pasiruošusiais išparceliuoti šalį, ar bent jau jos likučius, užjūriuose sėdinčių išnaudotojų, taip vadinamų „investitorių“, bei vietinių prižiūrėtojų-parazitų naudai.

Laukiama didžiųjų lyderių, mesijų bei dievukų vietoje to, kad patiems organizuotis ir ginti tikruosius savo reikalus. Kas, deja, būdinga ir dabarties lietuvių tautos atveju. Bet nėra geresnio mokytojo už patį gyvenimą, kuris priverčia atsijoti pelus nuo grūdų ir, nori ar nenori, visgi pažvelgti tikrovei į akis. Kokiai tikrovei?

Ogi tai, kad jokios rokiruotės, jokie vyriausybių perversmai, netgi jokie mitingai ar sąjūdžiai nieko iš esmės nepakeis, kol dirbantieji neims savęs suvokti kaip tokių, nekels klausimo dėl viešpataujančios ekonominės santvarkos, kurioje dirbančioji dauguma iš esmės pasmerkta pralaimėti ir savu prakaitu išlaikyti parazituojančią buržujų mažumą, kuri ir sudaro vadinamąjį elitą.

„Politikoje žmonės visuomet buvo ir visuomet bus naivios apgaudinėjimo ir apsigaudinėjimo aukos, kol jie išmoks už bet kurių dorovinių, religinių, politinių, socialinių frazių, pareiškimų, pažadų įžvelgti vienų ar kitų klasių interesus. Senos tvarkos gynėjai visuomet mulkins reformos ir pagerinimų šalininkus, kol šie supras, kad kiekvienas senas institutas, kad ir koks jis atrodytų nežmoniškas ir supuvęs, laikosi vienų ar kitų viešpataujančių klasių jėgomis.“, – dar Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse rašė V. Leninas*, vos po kelerių metų stojęs legendinio išvaduojamojo žygio, Didžiosios Spalio socialistinės revoliucijos, priešakyje.

Štai šią tiesą privalo įsisąmoninti kiekvienas. Ukrainos ir ukrainiečių tautos atvejis – puikus šito pavyzdys. Kas būna, kuomet liaudis bruzda, kuomet net kyla revoliucinė situacija, bet tikrų ir pažangių permainų, žodžiu, revoliucijos, nėra. Kuomet turime ne kovotojus, bet politinės apgaulės aukas.

Klasių kova – visos politikos esmė, josios alfa ir omega. Šitai neigti, vadinasi, apsigauti ar netgi sąmoningai apgaudinėti. Geresnis gyvenimas, tuo tarpu, pasiekiamas tai suvokus ir padarius atitinkamas išvadas, kurių pagrindinė – ten pat Lenino nurodytas marksistų uždavinys: „mūsų pačių visuomenėje surasti, apšviesti ir organizuoti kovai tokias jėgas, kurios gali — ir pagal savo visuomeninę padėtį turi — sudaryti jėgą, kuri įstengtų pašalinti seną tvarką ir sukurti naują.“**

Toji jėga – samdomojo darbo klasė. Ukrainoje, Rusijoje, Lietuvoje ir Europoje – visame pasaulyje. Suvokusi tikruosius savo reikalus ir įsisąmoninusi savo padėtį visuomenėje, ji gali padaryti galą ne šiaip porošenkoms ar saakašviliams, masiuliams ar landsbergiams, bet apskritai visai buržuazinei išnaudojimo sistemai, jos melui bei prievartai ir atverti didingą kelią į naują pasaulį, į naują gyvenimą – į socializmą ir komunizmą.

Parašė: Vincas Nevėžietis

* V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 23. V., 1982, p. 46-47.
** Ten pat, p. 47.


3   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 1

1. Durnių Laivo Kapitonė 2 0
2018-02-08 19:22:13

nu ne t8kstantine... Buvo koks šimtas žmonių,. Nu daugiausia 200

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI






Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito