Lietuvai svarbūs įvykiai ir asmenys „Anykščių šilelio“ eilėmis

Anonimusas
+ 6 - 1
Autorius: Kultūristas
Šaltinis: http://ldiena.lt...
7536-02-09 (2018 m.), skaitė 1268
1

Vienos iš svarbiausių Antano Baranausko kūryboje tapo 1858–1859 metais parašytos „Anykščių šilelio“ eilės. Šis kūrinys sudavė svarų smūgį lenkams ir patiems lietuviams, kurie menkino lietuvių kalbą. Jis įrodė, jog lietuvių kalba yra ne mažiau išraiškinga nei lenkų. Pastaba: šiame straipsnyje panaudotos citatos yra iš 1954 metų leidimo knygos, joje A. Baranausko tarmiška kalba subendrinta.

  • Priekabiautojai, puolikai, kagėbėšnikai

Čia vėl balsų visokių – lyg trūkte pratrūko.

Vis kitoki balseliai, vis kitokios bylos:

Dagiliai, pečialandos, strazdeliai, čyžylos,

Kėkštai, šarkos ir kitos vis saviškai gieda:

Toj juokias, toj vaitoja, ė toj niekus klieda.

  • Kupriukas

Kas ten taukši? – Ė stuobrį kapoja genelis.

Kas mekena? – Ėgi, mat, perkūno oželis.

  • Vienintelė, teisinga nuomonė

Vyresnybei melavo; ė žmonėm, kai verkė,

Nasrus kamšė kulokais, kraujo klanan merkė,

  • Portretų albumo (Facebook) koncervatnykė

Ė kai jau dienai brėkštant rytai šviesa tvinksta,

Rasos pilnos žolynų žemyn galvos linksta,

  • Lietuvos nedraugai

Putinai krauju varva, serbentai po Šlavę

Ir paliūnėm kur–ne–kur prieglaudą sau gavę.

  • Jakylė

Ėgi, mat, gegutėlė dairos ir kėtojas:

Čia kukuodama verkia, čia juokias kvatojas.

  • Magnolija

Čia grybai ir šungrybiai vardais nežymėti;

Abei jų žmonės renka, anei žvėrys graužia,

Jėg bėgdami per mišką galvijai išlaužia,

Arba patys savaime suglebę supūsta;

Iš jų trąšos želmenim aplinkom išplūsta.

  • Tikrieji runkeliai

Po keturias dešimtis vežimų pardavę,

Džiaugdavęsi, ant dienos po muštinį gavę.

Medžiai, mat, iš daugybės visiškai atpigę.

Ir taip eikvoję, – net kolei pristigę;

Ė tai vis dėl arielkos daugiausia išleidę:

Visi buvę kaip žydų šeimyna pasleidę.

  • Visi, į miestą!

Ė tas visas ramumas po lietuvių dūšias,

Lyg lygumoj vėjelis po žoleles trąšias,

Plaukydamas lingavo, tamsiom vilniom tvino.

Dažnai miške lietuvis, ko verkia, nežino.

  • Šimtmetis

Visos buvę viršūnės vienybėn suspynę,

Kaip lietuvnykų širdys į vieną tėvynę.

  • Gedo kalnas

Ir liko šitie kalnai pliki ir kelmuoti

Aplaistyti ašarom, giesme apdainuoti.

Ir giesmė nepabaigta: kai širdis susopo,

Ant dūšios labai sunku ir neramu tapo.

Mat, toj pati galybė, ką miškus sugraužė,

Širdį, dūšią apgriuvo... ir giesmę nulaužė.

---

Straipsnio autorius: kulturistas@use.startmail.com


6   1
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 1

1. SalamandraAnonimas 1 0
2018-02-12 06:47:06

Šaunuolis, kulturiste; laikmečiai susilieja, gamtos ir būvio realijos išlieka. O jeigu dar Donelaičio Metus paanalizuotum, vėlgi,manau, gražių analogų rastum. Rašyk, mielas žmogau kultūringasai, malonu šviežią mintį matyti...

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI






Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito