Tikėjimas, netikėjimas ar pažinimas?

Autorius: Petras Dargis Šaltinis: http://petrasdargis.lt/rasinia... 2015-02-23 08:39:35, skaitė 4909, komentavo 0

Tikėjimas, netikėjimas ar pažinimas?

LDiena.lt: atskleisiu paslaptį - tinklapis apie kurį žemiau kalba, bet kurio neįvardija gerbiamas autorius yra dabar jūsų skaitoma LDiena.lt. Ir būtent LDienos.lt vardu parašytas komentaras prie gerbiamo Petro Dargio straipsnio "Proto riba" išprovokavo autorių tolimesnei diskusijai, dėl ko aš asmeniškai tik džiaugiuosi. Nes kaip skelbia 1920 metų lozungas: "Žinojimas sutraukys vergijos grandines".

Gaila tik, kad autorius vėl gi lieka ištikimas savo įsitikinimui, kad tikėjimas tai kokių nors konfesinių-korporatyvinių tradicijų, prietarų ir "šventais raštais" grįstų loginių konstrukcijų laikymasis, o ne asmeninis kiekvieno žmogaus ryšys su Dievu, kuriam nereikalingi jokie tarpininkai ir kuris yra lygiai toks pat konkretus, kaip autoriaus garbinamas žinojimas.
---

dievuliuks.jpg

Štai ir vėl susidūriau su šventuoju tikėjimu. Vienas tinklalapis įsidėjo mano straipsnį apie religinio proto ribas ir man pačiam priklijavo... tikėjimą. Tikintieji mano, kad aš - toks pat tikintysis, tiktai tikiu su minuso ženklu. Kaip tai suprasti?

Jeigu aš netikiu, kad po lova gyvena vaiduoklis, tai juk tikiu, kad po lova vaiduoklio nėra...Tokia tikinčiųjų logika. Tarsi negalėčiau pasilenkti ir pažiūrėti. O jeigu aš netikiu, kad sunkesni už orą daiktai skraido, tai aš tikiu, kad jie krenta žemyn? Ne, tikintieji, aš tai žinau!.. Man nereikia jūsų tikėjimo. Girdėjot ar ne, bet yra pažinimas.

Pažinimas? Kas tai per religija ir su kuo ji valgoma?

Man atrodo, didžiausias tikinčiųjų mąstymo defektas yra jų negebėjimas skirti išankstinės nuostatos (tikėjimo) ir pažinimo. Jiems viskas - tikėjimas, visur - viena religija. Manyčiau, vieni tų dalykų tikrai neskiria (sunki tikėjimo forma), kiti paprasčiausiai vengia (tarkim, tikėjimo profesionalai). Geriau apeiti, negu prasidurti šventąją nekaltybę.

Tiems, kas dar neįklimpęs į teologinius svaičiojimus,  siūlyčiau palyginti teologiją, ateizmą (kaip ideologiją) ir religijotyraą. Teologija turi išankstinę nuostatą, kad dievas yra ir iš to veda visus kitus savo įrodinėjimus (sukūrė net savo atšaką angenologiją, kuri neva tyrinėja įsivaizduojamų angelų tariamas savybes). Ateizmas turi išankstinę nuostatą, kad dievo nėra ir iš to veda kitus savo įrodymus (prisimenu, kaip jie buvo išsigandę Didžiojo sprogimo teorijos, kuri jiems asocijavosi su pasaulio sukūrimu).

O religijotyra? Ji yra mokslas ir neturi išankstinių nuostatų. Dievas nėra jos tyrinėjimų objektas. Kaip galima tyrinėti Karlsoną, kuris neva gyvena ant stogo, arba įsivaizduojamą angelą? Galima tyrinėti tik patį vaizdinį, jo atsiradimo, vystymosi istoriją, jo kitimą, su juo susijusias realias baimes ir t.t. Taigi mokslas negali paneigti fantazijų, jis tuo ir neužsiima. Jis fantazijas priima kaip fantazijas.

Dabar apie save. Jeigu atsiras tikrų faktų, kad ant stogo gyvena Karlsonas, aš būsiu pirmasis, kuris tai paskelbs. O kol kas mėgstu tą pasaką, randu įdomių dalykų ir tarp Biblijos mitų, bet niekam netvirtinu, kad ten - apie tikrus dalykus.

Senojo testamento mitų ir pasakų knygos neatmetu kategoriškai - ten yra ir labai vertingų pamokymų, ir žiaurių, amoralių (mūsų dienų akimis). Tai įspūdingas žmonijos kūrinys, liudijantis apie jos vaikystę, jos vaikiškas fobijas ir naivius mėginimus paaiškinti labai ribotą pasaulį (nuo Gibraltaro iki Indijos, nuo Egipto iki Ararato) su Žeme jo cente ir uždėtu dangaus kupolu bei šviesuliais.

Žmonės ir tada nebuvo kvaili - jie žinojo tiek, kiek žinojo, o su tomis žiniomis ir mes daugiau nesugalvotume. Užtat dabar, kai pažinimas šitiek pažengęs, tikėti vaikiška pasaka - tai jau rimtas, labai rimtas proto defektas.

O man tyrinėti patinka. Ir Bibliją, ir religinių organizacijų metodus, jų apgalės triukus, ir pačius tikinčiuosius, išankstinių nuostatų sukaustyto proto vidinius prieštaravimus. Jeigu ne religinės ribos, tikinčiųjų pasaulis bemat išsiplėstų kaip Visata.