Leisk sau pykti – tapk geresniu (0)

Anonimusas
+ 4 - 0
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu
Šaltinis: http://seimairnamai.eu/leisk-s...
7536-02-10 (2018 m.), skaitė 1090
0

Kada nors parašysiu knygą apie žmogaus psichikos paradoksalumą. Rimtai. Šita idėja sukasi galvoje jau kokius 4 metus. Kažkuriuo momentu sudėjau į krūvą įvairius faktus ir dėsningumus ir staiga pamačiau, kad psichologinė sveikata slypi ne šiaip kažkur per vidurį tarp įvairių kraštutinumų, ne šiaip balanse ar sugebėjime keistis… Tam tikra prasme ji slypi paradoksuose. Kad sukurtume sveikus santykius, reikia mokėti tenkintis savimi. Kad tobulėtum, reikia priimti save tokiu, koks esi. Kad gerai atliktum savo darbą, reikia imti už jį atitinkamą atlygį, tačiau dirbti ne vardan uždarbio. Kuo labiau į kažką įsigilini, tuo daugiau abejonių kelia patys elementariausi klausimai. Reikia turėti galvoje, kad gyvenimas gali pasibaigti bet kuriuo momentu ir tuo pat metu kurti planus ateičiai… Ir neišprotėti, kai supranti, jog visa tai, kas buvo išvardinta – psichologinės sveikatos parametrai.

Visko nevardinsiu, bet aš iš tiesų turiu sąrašą ir iš tikrųjų kolekcionuoju tokius keistus faktus apie mus visus. Beje, manau, kad smegenys, vadinasi, ir psichika – didi gamtos dovana ir tuo pat metu didžiausias prakeikimas. Nepaisant mūsų pažangos ir pasiekimų, tik mes, žmonės, prisimąstėme iki karų, neapykantos ir, atleiskite, neurozių. Bet dabar ne apie tai.

Labai dažnai girdžiu pačiais įvairiais variantais mintį apie tai, kad pykti yra blogai, negalima. Net suskaičiuoti neįmanoma šios idėjos šalininkų. Užtat galėčiau paskaičiuoti, koks procentas žmonių su tokia nuostata turi vieną būdingą psichologinę problemą. Ir tiems apskaičiavimams net nereikia apkrauti smegenų vingių. Kaip manote, kodėl?

Emocijos taip nedirba. Nėra žmoguje mygtuko, kuris atjungtų vieną ar kitą jausmą. Emocija – tai organizmo signalas apie tai, kad kažkas nutiko.

Įsivaizduokite kokią nors senovinę valstybę.

Atbėga pas karalių žvalgybininkas ir sako: „Jūsų didenybe! Mūsų valstybę atakavo! Reikia kažką daryti! Skubiai skelbkite aliarmą kariuomenėje!“

Karalius atsistoja ir piktai žaibuodamas akimis taria: „Kaip tu drįsti, nenaudėli, kalbėti man apie karą?! Aš geriausias ir kilniausias valdovas visame žemyne, o tu ragini skelbti aliarmą kariuomenėje!“

Atsisuka į karo vadą ir sako: „Kad daugiau to nebūtų!“

Karo vadas – žmogus protingas, galvoja sau: „Tu, žinoma, visiškas asilas…“, o garsiai sako: „Taip, mano valdove!“, nusilenkia ir (nėra kur dėtis) suriša žvalgą ir meta į kalėjimo rūsį. O ten, kaip nesunku susiprotėti, jau visa minia tokių žvalgų prisikaupė.

O toliau nesiskaitymas su savo emocijomis veda į vieną ar kelias žemiau pateikiamas situacijas.

Susierzinimas. Ignoruojamas, išstumiamas pyktis kaupiasi viduje. Kai indas persipildo, turinys išsilieja per kraštus dėl, atrodytų, visiškai niekingos priežasties, visiškai neadekvačia forma ir mastu. Po tokio įniršio pliūpsnio žmogus, kaip taisyklė, pajaučia gėdą ir kaltę, dėl to padvigubina pastangas, slopindamas pyktį ir kitas emocijas.

Priklausomybė. Kadangi psichika iš esmės atiduria spąstuose (pyktis vis tiek kyla, tačiau jis gadina gerą žmogaus nuomonę apie save), ji pradeda ieškoti būdų kažkaip išsivaduoti iš nepakeliamos būsenos ar bent jau sumažinti jos intensyvumą. Padėti gali susikoncentravimas į kažkokį pašalinį dalyką, netiesioginiai meilės sau ir pasitenkinimo šaltiniai.

Psichosomatika. Užgniaužti ir išstumti jausmai kaupiasi ir pradeda nuodyti organizmą, sukeldami įvairių psichosomatinių problemų. Sirgti juk priimtiniau, žmonių nuomone, negu demonstruoti pyktį, tiesa? Iškart ir dėmesį į tave atkreips, ir užuojautos susilauksi, ir pasiteisinti bus kuo.

Depresija ir apatija. Iš visko sprendžiant, išstumti jausmus mūsų psichikai sunkiau, nei apskritai sumažinti jautrumą jiems. Bent jau apatijos ir depresijos būsena, kai nieko nesinori, pasitaiko žymiai dažniau nei konkrečių emocijų gniaužimas.

Pasyvi, netiesioginė agresija. Jeigu agresija nepripažįstama ir nerodoma tiesiogiai, ji pradeda reikštis netiesiogiai, aplinkiniais keliais. Pavyzdžiui, toks žmogus pastoviai pažeidinėja kitų žmonių asmeninę erdvę. Ir net nepastebi šito. Jis pradeda kalbėti monologais, jo neįmanoma užčiaupti, jis vėluoja į susitikimus, įkyriai stengiasi įtikinti savo teisumu aplinkinius, įpiršti savo požiūrį, stengiasi viską aplinkui kontroliuoti, kiša nosį į ne savo reikalus, kritikuoja, smerkia, vertina ir komentuoja arba priešingai – ignoruoja, sabotuoja bendrą veiklą, pažeidinėja kolektyvo dienotvarkę ir t.t. Būdų pareikšti pasyvią agresiją sąrašas yra begalinis.

Kad viso to išvengtume, turime turėti galvoje, kad mes negalime patys spręsti – jausti kokią nors emociją, ar nejausti. Bent jau tuo metu, kai situacija tą emociją iššaukė.

Pirmas dalykas, ką reikia padaryti, kai kilo kažkoks jausmas – priimti jį. Jau paskui galima pradėti ieškoti priežasties, pasirinkti adekvačias jo pasireiškimo formas, susidoroti su impulsyvumu, mokytis elgtis teisingai, nežiūrint į jausmus ir t.t. Tačiau iš pradžių reikia susitaikyti su jausmu, priimti jį.

Beje, tą patį reikia daryti su vaikais. Jeigu vaikas pyksta, pats blogiausias dalykas, kurį gali padaryti tėvai – suformuoti jo galvoje nuostatą, kad nepriimtinas yra pats jausmas, o ne jo reiškimo būdas. Tačiau dabar mes nagrinėjame kitą temą.

Viena labiausiai paplitusių nuomonių, su kuria susiduriu praktikuodamas, skamba maždaug taip: „Jeigu leisiu sau pykti, aš su visais susikivirčysiu“.

Tai gali reikšti tik viena – šis žmogus labai daug visko savyje prikaupė. Esu tikras, kad pirminė agresijos funkcija yra ginti savo asmeninę erdvę. Ir kai iškart aiškiai ją apibrėžiame bei signalizuojame aplinkiniams, jog jeigu ką, tai mes šią erdvę ginsime – tokių veiksmų net agresija negalima pavadinti. Tai viso labo tvirtumas, pasitikėjimas savimi. Kai mūsų erdvė patikimai apsaugota, pyktis, kaipo toks, visiškai nereikalingas. Manau, būtent dėl to išties stiprus žmogus visada yra geraširdis ir neagresyvus.

Visai kitas reikalas, kai „priešas“ jau spėjo giliai į jus įsibrauti. Čia ramiai savęs jau nebeapginsi. Brėžti ribas jau vėlu. Tenka kariauti. Ir pageidautina paskui vyti tą „priešą“ nuo savęs kuo toliau.

Dėl to kuo mažiau sukaupiate savyje pykčio, kuo savalaikiškiau jį reiškiate, tuo adekvatesnė bus jo reiškimo forma. Visa tai, žinoma, labai subtilu, lengviau pasakyti, nei padaryti. Tačiau bendra idėja būtent tokia. Ir dar: aš jokiais būdais neraginu pradėti ant visų rėkti ir visus puldinėti. Nuoširdžiai tikiuosi, kad niekam nešaus į galvą traktuoti šio straipsnio būtent tokiu būdu.

Šaltinis

100% Plius 100% Plus
0% Minus 0% Minus
4   0
Komentarai: 0

Nebūtinas. Įrašyk, jeigu nori gauti pranešimą apie naujus komentarus prie šio straipsnio. Adresas niekur nebus rodomas.

Siųsti komentarą
VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI
Gintaras Radvila: „The Economist“ prognozės, D. Šakalienės ir M. Majausko laukia sėkmė
Rasa Juknevičienė neslepia, kad dirba rusams (1)
Šalies ekonominė gerovė prasideda šeimoje
Mokytojai streikuoja, vaikai linksminasi, tėvai piktinasi
Dešimt įdomiausių faktų apie mediciną, kurie gali tapti tikrai smagiu atradimu
Vaikų neturėjimo poveikis vyresnio amžiaus žmonėms
Vytautas Radžvilas. Artėjant geopolitinės sistemos audrai
Živilė Pipinytė. Kuriant tautos kančios mitą
Socialdemokratų spindesys ir skurdas katastrofos išvakarėse
ABORTAS - pagrindinis vėžio rizikos faktorius, apie kurį moterys nenori girdėti
Toks mažas, o jau atsikalbinėja!
Kodėl protingi žmonės priima kvailus sprendimus?
Amerikos hegemonija ir Naujoji Pasaulio Tvarka (3)
V. Vyšniauskas. Filosofo tragedija
Vakarų informacinio karo nusikaltimų technologijos
Lidžita Kolosauskaitė. Parazitinė ekonomika vs. naudingumo ekonomika (4)
Valdas Vižinis. Kodėl vien pamačius šias MOTERIS-REIŠKINIUS apima nenusakomas jaudulys? (3)
Jurga Lago. Nebalsuosiu už bevaikį prezidentą – tokie šiandien valdo ir ES (5)
Medikai pyksta: elektroninės cigaretės dar pavojingesnės, nei įprastos! (1)
10 būdų kaip pakeisti blogus įpročius
Apie knygų skaitymo naudą
Užsikrėčiau tavimi
Tikroji frazės „Neturiu laiko“ prasmė
Didįjį Spalį prisimenant (5)

Atsitiktiniai straipsniai


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI