Bertoltas Brechtas. Penki sunkumai rašant tiesą

Anonimusas
+ 2 - 0
Autorius: Kibirkštis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/2018/02/bertoltas-brechtas-pen...
7536-02-12 (2018 m.), skaitė 707
0

Šiandien, vasario 10-ą dieną, sueina lygiai 120 metų, kaip gimė žymus vokiečių literatūros klasikas, poetas ir dramaturgas, B. Brechtas (1898-1956). Įsisavinęs marksizmo-leninizmo mokslą savo darbus ir gyvenimą jis susiejo su tarptautiniu komunistiniu judėjimu, su klasine proletariato kova, kurios idėjomis alsuoja kone visa jo brandžiausioji meninė kūryba. Šia proga savo draugų ir skaitytojų dėmesiui pateikiame 1935-aisiais metais, hitlerizmo įsigalėjimo Vokietijoje metu, jo paskelbtą straipsnį „Penki sunkumai rašant tiesą“, kurio pagrindinių minčių aktualumas toksai, jog atrodytų, kad jos rašytos dabar...

PENKI SUNKUMAI RAŠANT TIESĄ

Šiais laikais kiekvienam norinčiam kovoti prieš melą bei nesupratimą ir rašyti tiesą tenka įveikti bent penkis sunkumus. Jis privalo turėti drąsos rašyti tiesą net tuomet, kai tiesai visur prieštaraujama; sugebėjimą panaudoti tiesą kaip ginklą; atrinkti tuos, kurių rankose šis ginklas būsiąs veiksmingu ir būti sumaniam tarp tokių žmonių ją skleidžiant. Tai – rimtos problemos fašizmo sąlygomis gyvenantiems rašytojams, bet jos taip pat egzistuoja ir pabėgusiems ar ištremtiems rašytojams; jos egzistuoja netgi dirbantiems pilietines laisves pripažįstančiose šalyse.

1. Drąsa rašyti tiesą

Atrodo akivaizdu, kad kas tenori rašyti, turėtų rašyti tiesą ta prasme, kad neturėtų užgniaužti ar slėpti tiesos, arba rašyti kažką, kame būtų tyčia meluojama. Jis turėtų nedrebėti prieš galinguosius ir neišduoti silpnųjų. Tiesa, prieš galinguosius nesudrebėti labai sunku, o išduoti silpnuosius – labai naudinga. Juk pelnyti galingųjų nemalonę reiškia įsijungti į prispaustųjų gretas. Atsisakyti atlygio už darbą gali reikšti apskritai atsisakyti darbo, o atsisakyti galingųjų siūlomos šlovės gali reikšti atsisakyti jos amžinai. O tam reikia drąsos.

Kraštutinės priespaudos laikotarpiais dažniausiai daug kalbama apie aukštus ir pakylėtus dalykus. Tokiais laikais reikia drąsos šnekėti apie žemiškus ir ne tokius kilnius dalykus, antai maistą ar būstą darbininkams; reikia drąsos, kuomet visi kiti postringauja apie lemiamą pasiaukojimo svarbą. Kuomet valstiečiai visaip liaupsinami, reikia drąsos prabilti apie mašinas ir geresnį pašarą, kuris palengvintų jų garbingą darbą. Kuomet kiekviena radijo stotis trimituoja, kad žmogui geriau būti be žinių ar mokslo, nei būti išsimokslinusiam, reikia drąsos paklausti: geriau – kam? Kuomet vien kalbama apie tobulas ir netobulas rases, reikia drąsos paklausti, ar deformacijų nesukuria kaip tik alkis, nesupratimas bei karas.

Taip pat reikia drąsos pasakyti tiesą apie save, apie savo pralaimėjimą. Daugelis persekiojamųjų praranda gebėjimą matyti savo pačių daromas klaidas. Jiems atrodo, kad patsai jų persekiojimas yra didžiausia neteisybė. Persekiotojai blogi vien dėl to, jog persekioja; persekiojamieji kenčia vien dėl savo gerumo. Bet šis gerumas juk buvo sumuštas, nugalėtas, užgniaužtas; vadinasi, tas gerumas buvo silpnas, prastas, neapginamas, nepatikimas gerumas. Mat nieko nebus, jei gėris bus silpnas, kaip kad lietus būna šlapias. Reikia drąsos pripažinti, kad gerieji pralaimėjo ne dėl savo gerumo, bet dėl to, kad buvo silpni.

Žinoma, kovoje prieš melą mes privalome rašyti tiesą, o ši tiesa privalo būti ne pakylėta ir neaiški bendrybė. Kai apie ką nors sakoma, – „Jis sako tiesą“, – numanoma, kad keli žmonės, daugelis žmonių ar bent vienas žmogus sakė ką nors, kas nėra tiesa – melą ar kažkokį apibendrinimą – o štai jis pasakė tiesą, pasakė kažką praktiško, faktiško, nepaneigiamo, kažko, kas duria lyg pirštas į akį.

Nereikia daug drąsos nusiskųsti tokioje pasaulio daly, kurioje skųstis dar leidžiama, ar apie pasaulio blogybes, ar apie barbarizmo triumfą, ar tiesiog drąsiai šaukti, kad žmogiškosios dvasios laimėjimas užtikrintas. Yra daugelis imituojančių, kad į juos nukreiptos patrankos, kuomet tikrovėje į juos tėra nukreipti teatro žiūronai. Jie šaukia savo apibendrintus reikalavimus draugų ir nepavojingų asmenų ratui. Jie reikalauja bendro teisingumo, dėl kurio patys nebūna nieko nuveikę; jie prašo bendros laisvės ir reikalauja dalies grobio, kuriuo jie jau ilgą laiką mėgaujasi. Jie mano, kad tiesa tėra tai, kas gražiai skamba. O jei tiesa pasirodytų esanti kažkas statistiška, sausa ar faktiška, kažkas, ką sunku atrasti ir reikalinga išstudijuoti – jie to tiesa nepripažins; ji jų nejaudina. Jie teturi išorinį tiesos ieškotojų įvaizdį. Bet bėda su jais ta, kad tiesos jie nežino.

2. Troškimas pažinti tiesą

Kadangi rašyti tiesą sunku, kai ji visur gniaužiama, daugumai žmonių tai, tiesa rašoma, ar ne, atrodo kaip charakterio stiprumo klausimas. Jie mano, kad tam užtenka vien narsumo. Bet antrąją kliūtį jie pamiršta: sunkumą tiesą atrasti. Neįmanoma teigti, kad tiesa lengvai randama.

Pirmiausiai susiduriame su sunkumais nustatinėdami, apie kokią tiesą iš vis verta šnekėti. Pavyzdžiui, viso pasaulio akivaizdoje viena didi civilizuota nacija po kitos puola į barbarizmą. Dar daugiau, visi žino,, kad bjauriausiais būdais vedamas vidujinis karas bet kuriuo momentu gali virsti užsieniniu karu, kuris visą mūsų žemyną paverstų griuvėsių krūva. Tai, be abejo, yra viena tiesa, bet yra ir kitų. Tad, pavyzdžiui, nėra ne tiesa, kad ant kėdžių yra sėdynės, arba jog lietus krinta žemyn. Daugybė poetų rašo apie panašias tiesas. Jie yra tapytojas, puošiąs skęstančio laivo sienas sustingusiais gyvenimo atvaizdais. Pirmutinis mūsų sunkumas juos nei jaudina, nei graužia jų sąžinę. Galingieji jų sukompromituoti negali, bet jų nedomina ir engiamųjų šauksmai; jie toliau sau tapo. Jų veikimo betiksliškumas įskiepija jiems „gilų“ pesimizmą, kurį jie brangiai parduoda; tačiau toksai pesimizmas labiau pritiktų tam, kas stebi šiuos meistrus ir jų išpardavimus. Tuo pačiu nelengva pamatyti, kad jų tiesos tėra tiesos apie kėdes arba lietų; mat dažniausiai jos skamba lyg tiesos apie svarbius dalykus. Bet pažvelgus iš arčiau tampa įmanoma pasakyti, kad jos daugiau nieko ir nesako: kėdė yra kėdė, o lietaus kritimo nesustabdysi.

Jie neatranda tiesų, apie kurias būtų verta rašyti. Kita vertus, yra tokių, kurie imasi vien opiausių uždavinių, kurie priima skurdą ir nebijo valdovų, ir vis dėlto tiesos atrasti negali. Jiems trūksta žinių. Jie persunkti senų prietarų, kurie senais laikais dažnai būdavo įvelkami į gražiausius žodžius. Pasaulis jiems perdėm sudėtingas; jie nežino faktų; jie neįžvelgia jų tarpusavio santykių. Greta temperamento reikia ir žinių, kurias galima įgyti, ir metodų, kurių galima išmokti. Ko reikia visiems šio painaus amžiaus rašytojams, tai pažinti ekonomikos ir istorijos materialistinę dialektiką. Esant reikiamam uolumui, šios žinios gali būti įgyjamos ir iš knygų, ir iš praktinių mokymų. Daugybė tiesų atrandamos lengviau – ar bent jau tiesos dalys, arba link jų atradimo vedantys faktai. Metodas yra geras dalykas visiems tyrinėjimams, bet įmanoma daryti atradimus ir nesinaudojant jokiu metodu, iš tiesų, netgi be jokių tyrinėjimų. Tačiau tokiu gaivališku būdu neprieisi prie tokio tiesos pastatymo, kuris įgalintų žmones pagal juos veikti. Vien faktus fiksuojantys žmonės nebūna pajėgūs taip sutvarkyti pasaulio reikalų, kad jie būtų lengvai kontroliuojami. Visgi tiesa pasižymi šia funkcija – ir jokia kita. Tokie žmonės negali susidoroti su reikalavimu rašyti tiesą.

Bet jei žmogus ir yra pasirengęs rašyti tiesą, ir netgi sugeba ją pažinti, jam vis tiek lieka dar trys sunkumai.

3. Gebėjimas paversti tiesą ginklu

Tiesą privalu sakyti atsižvelgiant į tai, kokius tai duos rezultatus veikimo srityje. Kaip pavyzdį tiesos, neduodančios jokių, ar net duodančios nenorimus rezultatus, galime nurodyti plačiai paplitusią pažiūrą, kad eilėje šalių vyraujančios blogos sąlygos yra barbarizmo pasekmė. Šiuo požiūriu ir fašizmas yra lyg gamtos stichija kai kurias šalis užgriuvusi barbarizmo banga.

Pagal šią pažiūrą, fašizmas esą nauja, trečia jėga greta (ir viršum) kapitalizmo bei socializmo; neva ne tik socializmas, bet ir kapitalizmas gyvuotų, jeigu ne fašizmo įsikišimas. Ir taip toliau ir panašiai. Taip, žinoma, teigia patys fašistai; priimti jį reiškia kapituliuoti fašizmui. Fašizmas – tai istorinė kapitalizmo fazė; šia prasme jis yra kai kas nauja ir tuo pačiu sena. Fašistinėse šalyse kapitalizmas nesiliauja egzistavęs – tiesiog jis įgauna fašizmo pavidalą; ir prieš fašizmą tegalima kovoti tik kaip prieš nuogiausią, labiausiai begėdišką, labiausiai engėjišką, žiauriausią kapitalizmo formą.

Bet kaip gali pasakyti tiesą apie fašizmą, jei nesi nusiteikęs prabilti ir prieš kapitalizmą, iš kurio jisai užgimsta? Kokie būtų praktiniai tokios tiesos padariniai?

Tie, kas teigia esantys prieš fašizmą, bet nėra prieš kapitalizmą, kurie skundžiasi barbarizmu, kylančiu iš paties barbarizmo, yra lyg žmonės, norintys valgyti veršieną nepapjovus veršio. Jie sutinka valgyti veršį, bet bijo matyti kraują. Jie lengvai patenkinami, jei tik mėsininkas nusiplauna rankas prieš sverdamas mėsą. Jie nėra prieš barbarizmą skatinančius nuosavybės santykius; jie tiktai prieš patį barbarizmą. Jie kelia balsus prieš barbarizmą, ir daro jie tai šalyse, kuriose vyrauja tie patys nuosavybės santykiai – skirtumas tik tas, kad jose mėsininkas prieš sverdamas mėsą nusiplauna rankas.

Šauksmai prieš barbariškus veiksmus gali būti naudingi tol, kol juos girdintys tiki, kad tokie veiksmai neįsivaizduojami jų pačių šalyse. Kai kurios šalys vis dar pajėgios išlaikyti esamus nuosavybės santykius būdais, kurie atrodo mažiau smurtingi, nei naudojami kitose. Šiose šalyse tiems tikslams, kuriose naudojamas smurtas, būtent užgarantuoti privatinę gamybos priemonių nuosavybę, vis dar naudojama demokratija. Privatinė gamyklų, šachtų ir žemės monopolija visur kuria barbariškas sąlygas, bet kai kuriose vietose šios sąlygos taip nerėžia akies. Barbarizmas rėžia akį tik tuomet, kai šisai monopolis saugomas atviru smurtu.

Kai kurios šalys, kurios dar nelaiko būtinu reikalu savo barbariškus monopolius ginti atšaukiant formaliąsias konstitucinės valstybės garantijas, kaip ir tokių patogumų, kaip menas, filosofija ir literatūra, labai noriai klausosi svečių, keikiančių savo gimtuosius kraštus už tai, kad juose šie patogumai uždrausti. Jie noriai klausosi, nes viliasi iš to įgyti pranašumų ateities karuose. Tarkime, kad būtų suvokę tiesą tie, kurie, pavyzdžiui, garsiai reikalauja neperstojamos kovos prieš Vokietiją, „kadangi ta šalis dabar yra tikriausio mūsų laikų Blogio irštva, pragaro sąjungininkė, Antikristo namai“? Verčiau pasakysime, kad tai – kvaili bei pavojingi žmonės. Mat tokių nesąmonių keliama išvadų būtų ta, jog kadangi nuodingos dujos ir bombos kaltųjų taip ir neišrankios atskirai, tai teksią visą Vokietiją išnaikinti – visą šalį su jos žmonėmis.

Tiesos nežinantis žmogus išsireiškia pakylėtomis, apibendrinančiomis ir aptakiomis sąvokomis. Jis šūkauja apie „vokietį“, jis skundžiasi Blogiu apskritai, o kas tik jį girdi, taip ir nesupras, ką daryti. Ką – ar jam nuspręsti daugiau nebebūti vokiečiu? O gal jis pats išnyksiąs, jei tiktai bus geras? Lygiai tokie patys yra ir kvaili plepalai apie barbarizmą, neva kylantį iš paties barbarizmo. Esą barbarizmo šaltinis ir yra barbarizmo, o su juo kovojama kultūra, kurios šaltinis – švietimas. Visa tai pateikiama bendrais terminais; tai neskirta tam, kad būtų veikimo vadovu ir iš tiesų yra adresuojama niekam.

Tokie migloti aprašymai nurodo vos į keletą grandžių didžiojoje priežasčių grandinėje. Jų obskurantizmas užtušuoja tikrąsias katastrofą ruošiančias jėgas. Bet deramai nušvietus šį reikalą pasirodo, kad katastrofas sukelia konkretūs žmonės. Mat gyvename mes laiku, kuomet žmogaus likimą lemia žmonės.

Fašizmas nėra stichinė nelaimė, kurią tegalima aiškinti paprasčiausiomis „žmogiškosios prigimties“ sąvokomis. Bet net ir turėdami reikalą su stichinėmis nelaimėmis, visuomet lieka būdų jas pavaizduoti žmogiškų būtybių vertais būdais, nes juk jos kreipiasi į žmogaus kovingumo dvasią.

Didžiuliam žemės drebėjimui sunaikinus Jokojamą, daugelis amerikietiškų žurnalų paskelbė nuotraukas, rodančias griuvėsių krūvas. Antraštėse buvo rašoma: „PLIENAS ATSILAIKĖ“. Ir, iš tiesų, iš pirmo žvilgsnio matyti vien griuvėsiai, bet akis, įsidėmėjusi antraštę, netrukus pamato, kad keli aukšti pastatai liko stovėti. Tarp daugybės galimų žemės drebėjimo aprašymų, šie, geriausiai duoti statybos inžinierių dėl poslinkių žemėje, svorio ir t. t., yra svarbiausieji, mat jie veda prie tokių ateities statinių, kurie atsilaikys prieš žemės drebėjimus. Jei kas nori apibūdinti fašizmą ir karą, didžiules katastrofas, kurios visgi nėra stichinės nelaimės, jis tai privalo padaryti praktinės tiesos terminais. Jis privalo parodyti, kad šios katastrofos sukeliamos savininkų klasių gausioms minioms gamybos priemonių nuosavybės neturinčių darbininkų minioms sukontroliuoti. Norint sėkmingai rašyti tiesą apie blogas sąlygas, ją privalu rašyti taip, kad iš to būtų galima pamatyti visai išvengiamas jų priežastis.

O jei galima nustatyti išvengiamas priežastis, vadinasi, su blogomis sąlygomis galima ir kovoti.

4. Tiesą veiksmingai panaudosiančių atranka

Ilgametis prekiavimo kritiniais bei apsakomaisiais raštais įprotis ir faktas, jog rašytojas jaudinasi dėl to, ką jo raštai pasieks, verčia jį dirbti su klaidingu įspūdžiu. Jis galvoja, kad jo klientas ar samdytojas, žodžiu tarpininkas, tai ką jisai parašė perduosiąs visiems. Rašytojas galvoja: aš prakalbau, o norintys išklausyti – išklausys. O tikrovėje yra taip, kad jis prabilo, ir išklausys tik galintys už tai sumokėti. Daug apie šitai buvo pasakyta, o visgi per mažai; aš tik noriu pabrėžti, jog „rašyti kam nors“ virto paprasčiausiai „rašyti“. Bet tiesa negali būti tiesiog rašoma. Ji privalo būti rašoma kam nors, kam nors, kas su ja kažką darys. Tiesos atpažinimo procesas vienodas ir rašytojams, ir skaitytojams. Kad sakytumei gerus dalykus, reikia turėti gerą klausą ir gerus dalykus išgirsti. Tiesa privalo būti sakoma tikslingai ir išklausoma tikslingai. Ir mums, rašytojams, yra svarbu, kam mes sakome tiesą, kaip ir tai, kas sako ją mums.

Mes privalome sakyti tiesą apie blogas sąlygas tiems, kuriems šios sąlygos pačios blogiausios, tuo pačiu privalėdami tiesos mokytis iš jų. Mes privalome kreiptis ne tik į tam tikrų pažiūrų žmones, bet ir į žmones, kurie dėl savo pačių padėties turėtų šias pažiūras priimti. Ir auditorija juk pastoviai kinta. Kreiptis galima net į korikus, kuomet bus nustota jiems mokėti už korimus, arba šiam darbui tapus pernelyg pavojingu. Bavarijos valstiečiai buvo prieš bet kokią revoliuciją, bet karui užsitęsus ir namo grįžusiems sūnums neradus vietos sodybose, buvo įmanoma juos patraukti į revoliucijos stovyklą.

Rašytojui svarbu sugroti tikrąja tiesos nata. Paprastai ką girdime, tai perdėm švelnų, melancholišką toną, toną žmonių, kurie nė musės nenuskriaustų. Girdėdami jį, vargšai tik darosi dar didesniais vargšais. Jį naudojantys gal ir ne priešai, bet jie tikrai nėra sąjungininkai. Tiesa yra kovinga; ji smogia ne tik prieš melą, bet ir prieš žmones, skleidžiančius melą.

5. Sumanumas skleisti tiesą tarp daugelio

Daug žmonių, didžiuodamiesi, kad jiems netrūksta drąsos tarti tiesą, džiaugdamiesi, kad jiems pavyko ją rasti, galbūt kiek išvarginti darbo, būtino suteikti jai veiksmingą pavidalą ir nekantraujančių, kad ji būtų suprasta tų, kurių interesus jie gina, laiko esant visai nereikalingu dalyku kokią tai ypatingą sumanumą skleidžiant tiesą. Todėl dažnu atveju jų darbas netenka bet kokio veiksmingumo. Visuomet skleidžiant tiesą reikalingas sumanumas, ypač kuomet tiesa gniaužiama arba slepiama. Konfucijus perdirbo seną, patriotinį istorinį kalendorių. Jis pakeitė kai kuriuos žodžius. Kur kalendoriuje buvo parašyta „Huno valdovas nuteisė mąstytoją Vaną myriop, nes šis pasakęs tą ir aną“, Konfucijus parašė „nužudė“. Jei kalendoriuje buvo rašoma, kad toks ir toks tironas žuvo per pasikėsinimą, Konfucijus rašė, kad jam buvo įvykdyta egzekucija. Tuo būdu Konfucijus atvėrė kelią šviežiai istorijos interpretacijai.

Mūsų laikais bet kas, kas vietoje tautos ar rasės sako gyventojai, o vietoje žemės sako privačiai valdoma žemės nuosavybė, tuo paprastu veiksmu atsisako palaikyti daugybę melagysčių. Jis iš šių žodžių atima jų supuvusias, mistines reikšmes. Juk žodis „tauta“ numato tam tikrą vienybę ir bendrus interesus; todėl ji turėtų būti naudojama tik tuomet, kai kalbama apie eilę tautų, nes tik tuomet galimas kažkoks tai interesų bendrumas. Duotos teritorijos gyventojai gali turėti daugelį skirtingų ir netgi priešingų interesų – šioji tiesa ir yra gniaužiama. Atitinkamai, kas tik kalba apie žemę ir vaizdžiai apsako ariamų plotų poveikį nosiai ir akims, pabrėždamas dirvos skonį bei spalvą, remia valdovų melą. Mat klausimas yra ne dirvos derlingumas ir ne žmonių meilė žemei, ir ne josios dirbimas; čia svarbiausia yra grūdų ir darbo kaina. Kas iš šios dirvos pelnosi, tai ne tie patys žmonės, kurie joje augina grūdus, o gaminių mainams apverstų arimų kvapas visai nežinomas. Pastarieji junta visai kitokį kvapą. Teisingas išsireiškimas ir yra privačiai valdoma žemė; ji duoda mažiau galimybių apgaulei.

Kur tiktai egzistuoja priespauda, kalbėti reikia apie paklusnumą, o ne drausmę, nes drausmė gali būti ir iš savęs, kame esti tam tikro kilnumo, kurio vien paklusnume visai nėra. Ir tinkamiau kalbėti ne apie garbę, bet žmogišką orumą, nes būtent pastarasis ima domėn konkretų asmenį. Mes visi puikiai žinome, kokie niekšai prasimuša į viršūnes, skelbdamiesi giną tautos garbę. Ir kaip dosniai jie dalija honorarus juos šeriantiems skurdeivoms. Konfucijaus sumanumas aktualus ir šiandien. Tomas Moras savo „Utopijoje“ aprašė šalį, kurioje vyrauja teisingos sąlygos. Tai – šalis, smarkiai besiskyrusi nuo jo laikų Anglijos, bet ji visgi buvo labai panaši į Angliją, išskyrus kas lietė josios gyvenimo sąlygas.

Leninas norėjo apsakyti Sachalino saloje vykusį išnaudojimą ir prievartą, bet jam reikėjo saugotis carinės policijos. Vietoje Rusijos jis nurodė Japoniją, o vietoje Sachalino – Korėją. Japonų buržuazijos metodai jo skaitytojams priminė apie rusiškąją buržuaziją ir Sachaliną, bet brošiūra kaltinama nebuvo, nes Japonija buvo Rusijos priešė. Daug ko, ko Vokietijoje negalima sakyti apie Vokietiją, galima sakyti apie Austriją.

Yra daug gudrybių, kuriomis galima apsukti įtarią valstybę.

Volteras kovojo prieš bažnytinį mokymą apie stebuklus, parašydamas galantišką poemą apie Orleano mergelę. Jis aprašė stebuklus, neabejotinai turėjusius įvykti, kad Žana d‘Ark būtų išlikusi mergele tarp iš vyrų sudarytos kariuomenės, aristokratų rūmuose ir tarp minios vienuolių. Savo elegantišku stiliumi aprašydamas prabangiam valdančiosios klasės gyvenimui būdingas erotines avantiūras, jis diskreditavo religiją, įgalinusią juos gyventi palaidą gyvenimą. Jis padarė, kad jo raštai nelegaliais būdais pasiektų norimą auditoriją. Įtakingieji jo skaitytojai skatindavo arba nors toleruodavo jo raštų plitimą. Tuo būdu jie atsisakydavo palaikyti policiją, gynusią jų pačių malonumus. Kitas pavyzdys: didysis Lukrecijus aiškiai nurodo, kad vienas pagrindinių epikūrietiško ateizmo sklaidos akstinų buvo jo eilių gražumas.

Aukštas literatūrinis pareiškimo lygis iš tiesų gali jam laimėti tam tikrą apsaugą. Bet dažnai jis sukelia ir įtarumą. Tokiais atvejais dera jį tyčia suprastinti. Taip nutinka, pavyzdžiui, kuomet blogų sąlygų aprašymai būna nekaltai įterpiami į nekenčiamą detektyvinio pasakojimo pavidalą. Tokie aprašymai ir pateisina detektyvą. Didysis Šekspyras tyčiomis sumenkino savo darbų lygį dėlei žymiai menkesnių motyvų. Scenoje, kurioje Koriolano motina stoja akistaton prieš gimtąjį miestą paliekantįjį sūnų, Šekspyras tyčia padaro jos kalbą sūnui itin silpna. Juk Šekspyrui buvo neparanku, kad Koriolaną nuo jo plano vykdymo būtų sulaikę geros priežastys; buvo privalu, kad šis su tam tikru vangumu pasiduotų savo senajam įpročiui.

Šekspyras taip pat duoda modelį, kaip naudoti sumanumą skleidžiant tiesą: tai yra Antonijaus kalba priešais Cezario kūną. Antonijus vis pabrėžia, kad Brutas garbingas vyras, bet jisai taip pat apsako, kad veiksmas pasako daugiau, nei jį padariusiojo charakteristika. Tuo būdu oratorius leidžiasi įveikiamas faktų; jie kalba patys už save.

Panašų metodą naudojo ir prieš keturis tūkstančius metų gyvenęs egiptiečių poetas. Tai buvo didelių klasinių kovų laikotarpis. Iki tol viešpatavusioji klasė sunkiai gynėsi prieš savo didįjį priešininką, prieš ligi tol jai tarnavusiųjų gyventojų dalį. Poemoje valdovo rūmuose pasirodo išminčius, raginantis kovoti prieš vidaus priešą. Jis ilgai ir įspūdingai apibūdina žemesniųjų klasių maišto sukeltus neramumus. O aprašymas buvo toks:

„Štai kaip yra: kilmingieji gailisi, o tarnai džiūgauja. Kiekvienas miestas sako: išvykime lauk galinguosius. Išlaužiamos durys į kabinetus ir pašalinami dokumentai. Vergai virsta šeimininkais.

Štai kaip yra: aukšto kilimo vyro sūnus daugiau nebepripažįstamas. Šeimininkės vaikas tampa jos jaunutės vergės sūnumi. Miestiečiai pririšami prie girnų, o niekad nematę dienos išėjo į šviesą.

Štai kaip yra: laužomos juodmedžio dėžės; brangioji sesbano mediena naudojama lovoms.

Žiūrėk, per valandą žlugo sostinė. Žiūrėk, krašto varguoliai tapo turtingais.

Žiūrėk, kuris neturėjo nė duonos, dabar turi tvartą; jo svirnas pilnas kito turtų.

Žiūrėk, kaip gera žmogui, kai jis gali valgyti savo maistą. Žiūrėk, kas neturėjo grūdų, dabar turi svirną, o kurie grūdus savindavosi, dabar juos dalija.

Žiūrėk, kuris neturėjo nė jaučio jungo, dabar turi ištisas bandas; kuris neturėjo darbinių gyvulių, dabar turi puikių galvijų bandas.

Žiūrėk, kuris negalėjo nė lūšnos sau pasistatyti, dabar turi keturias tvirtas sienas.

Žiūrėk, ministrai ieško užuovėjos svirne, o kam vos buvo leidžiama miegoti ant kelio, dabar turi lovą

Žiūrėk, kuris negalėjo susiręsti nė valties, dabar turi laivus; jų savininkui žiūrint į laivus, jis pamato, kad jie jau nebe jo.

Žiūrėk, kurie turėjo drabužių, dabar dėvi skudurus, o kurie nedėvėjo nieko, dabar dėvi puikiausią liną. Turtuolis eina ištroškęs į lovą, o tas, kuris kadaise jo meldė mažiau, dabar geria stiprų alų.

Žiūrėk, kuris nieko nenutuokė apie muziką, dabar turi arfą; kuriam niekas nedainavo, giria muziką.

Žiūrėk, kuris miegodavo vienas, nes neturėjo žmonos, dabar turi moterų; kurie žiūrėdavo į savo atvaizdus vandeny, dabar turi veidrodžius.

Žiūrėk, aukščiausieji šalyje bėgioja nerasdami darbo. Niekas nebepranešinėjama didžiūnams. Kuris kadaise buvo pasiuntinys, dabar siunčia kitus...

Žiūrėk, penki vyrai, kuriuos buvo išvijęs jų šeimininkas. Jie taria: eik lauk pats; mes atėjome.“

Reikšminga, kad čia aprašomi tokie neramumai, kurie atrodytų labai pageidautini pavergtiesiems. Ir visgi poeto intencija lieka neaiški. Jis lyg ir smerkia šias sąlygas, bet smerkia jas prastai...

Štai Džonatonas Sviftas savo garsiojoje brošiūroje nurodė, kad šalis galėtų vėl suklestėti išskerdus varguolių vaikus ir išpardavus juos mėsai. Jis netgi pateikė tikslius skaičiavimus, rodžiusius, kurios ekonomijos būtų paveiktos, jei viešpataujančios klasės nesustotų.

Sviftas apsimetinėjo kvailiu. Jis gynė mąstymą, kurio smarkiausiai nekentė, ne be užsidegimo ir gilumo, paimdamas savo tema klausimą, skausmingai visiems atskleidusį tos pačios mąstysenos žiaurumą. Bet kas galėtų būti gudresniu už Sviftą, ar nors humaniškesniu – ypač tie, kurie ligi tol neapmąstė, kokios jų pažiūrų loginės išvados.

Propaganda, kuri stimuliuoja mąstymą, nesvarbu kokioje srityje, yra naudinga pavergtųjų reikalui. Tokia propaganda labai reikalinga. Esant valdžioms, kurios skatina išnaudojimą, mintis laikytina kažkuo žema.

Žema laikoma viskas, kas tarnauja pavergtiesiems. Esą žema pastoviai rūpintis, kaip gauti užtenkamai pavalgyti; žema atsisakyti honorarų, siūlomų gynėjams šalies, kurioje tie patys gynėjai alksta; žema ir abejoti Vadu, kai jo vadovavimas teveda link nelaimių; žema nenorėti dirbti darbo, kuris nepramaitina dirbančiojo; žema sukilti prieš prievolę atlikti beprasmius veiksmus; žema būti abejingu šeimai, kuriai nebegalįs padėti joks rūpestis. Išalkusieji niekinami lyg nepasotinami vilkai, neturintys ko ginti; abejojantys savo pavergėjais kaltinami tuo, kad abejoja savo pačių jėgomis; reikalaujantys užmokesčio už savo darbą smerkiami kaip tinginiai. Esant tokiai valdžiai, mąstymas apskritai laikomas žemu dalyku ir tampa paniekos objektu. Mąstyti niekur nebemokoma, o kur tiktai jisai iškyla – jį imama persekioti.

Nepaisant to, visada išlieka tam tikros sritys, kuriose įmanoma patraukti dėmesį į minties laimėjimus nerizikuojant bausme. Tokios yra sritys, kuriose diktatūroms reikalingas mąstymas. Pavyzdžiui, įmanoma nurodyti į minties laimėjimus kariniame moksle bei technikoje. Netgi tokie dalykai, kaip vilnos atsargų paskirstymas ar patvarių medžiagų sukūrimas reikalauja mąstymo. Maisto apdorojimas, jaunimo paruošimas karui – visi šie dalykai reikalauja mąstymo; ir ryšium su tokiais reikalais gali būti apibūdinamas mąstymo procesas. Karo išaukštinimo, kuris ir yra automatinis tokio mąstymo rezultatas, galima gudriai išvengti, tuo būdu klausimas, kaip geriausiai gali būti vedamas karas gali privesti prie kito klausimo – ar tasai karas iš vis reikalingas. Mintis tada gali nukrypti į dar kitą klausimą: kaipgi beprasmio karo išvengti?

Aišku, šį klausimą kelti atvirai vargu ar galima. Bet ar tokiu atveju negalima pasinaudoti mūsų stimuliuotuoju mąstymu? Tai yra, ar jis negali būti pakreipiamas taip, kad vestų prie veiksmų? Tikrai gali.

Kad tokiais laikais, kaip mūsų, galėtų tęstis vienos (didesniosios) gyventojų dalies engimas, vykdomas kitos (mažesniosios), reikalingas tam tikras, visas sritis persunkiantis gyventojų nusistatymas. Atradimas zoologijos srityje, kaip kad anglo Darvino, staiga gali sukelti grėsmę išnaudojimui. Ir vis dėlto aliarmą pakėlė vien bažnyčia; žmonės nieko blogo nepastebėjo. Pastaruoju metu fizikų atradimai privedė prie išvadų logikos srityje, kurios kelia rimtą grėsmę eilei priespaudą išlaikyti padedančių dogmų. Hėgelis, nuodugnius logikos tyrinėjimus vykdęs Prūsijos valstybės filosofas, Marksui ir Leninui, klasikiniams proletarinės revoliucijos skelbėjams, nurodė neįkainojamos vertės metodus.

Mokslų vystymasis tarpusavy susijęs, bet netolygus – ir valstybė niekada nebūna pajėgi akylai viską stebėti. Tiesos avangardas gali rinktis valstybei santykinai iš akių iškrentančias pozicijas.

Svarbu tai, kad būtų mokoma teisingo mąstymo, mąstymo, kuris tyrinėtų pereinamąjį ir kintamąjį visų daiktų bei procesų aspektą. Valdovai gi labai nemėgsta žymių pokyčių. Jie norėtų, kad viskas liktų taip pat kad ir tūkstančiui metų. Jie džiaugtųsi, jei ir saulė su mėnuliu stovėtų vietoje. Tuomet niekas nebeišalktų, niekas nebenorėtų vakarienės. Kada valdovai iššauna šūvį, jie nenori, kad jų priešas galėtų atsišaudyti – jų šūvis turi būti paskutinis. Užtat ir mąstymas, pabrėžiantis pokyčius, yra puiki priemonė pavergtiesiems įkvėpti.

Kita idėja, su kuria galima stoti prieš laimėtojus, yra ta, kad visur ir viskame iškyla ir auga prieštaravimai. Tokia pažiūra (pažiūra dialektikos – mokymo, kad viskas juda ir keičiasi) gali būti įdiegta į tokias sritis, kurios kuriam laikui netgi išvengtų valdovų dėmesio. Pavyzdžiui, ją taikyti galima biologijoje ar chemijoje. Bet ji gali būti nurodoma ir aprašant šeimos likimą – čia tai irgi nepritrauktų per didelio dėmesio. Visko priklausomumas nuo daugybės pastoviai kintančių veiksnių yra diktatoriams pavojinga idėja – ir ši idėja gali pasirodyti įvairiausiais pavidalais, neduodama policijai nieko, į ką ji galėtų baksnoti pirštu. Pilnutinis visų šių procesų ir aplinkybių aprašymas, kurį atrastų tabako parduotuvės duris atvėręs žmogus, galėtų būti smūgiu diktatūrai. Kas tai apmąstys, supras kodėl. Į vargus mases vedanti valdžia privalo saugotis masių mąstymo, kol tik šios vargsta. Tokios valdžios daug šneka apie Likimą. Taigi dėl visko kalta ne valdžia, o Likimas. Kas tiktai nagrinėja bėdų priežastis, suimamas dar nespėjęs nurodyti fakto, kad visgi kalta valdžia. Bet yra įmanoma bendrai pasipriešinti visoms šioms nesąmonėms apie Likimą; galima parodyti, kad žmogaus likimą kuria patys žmonės.

Yra ir dar šis tas, ką įvairiais būdais galėtume padaryti. Pavyzdžiui, galima pasekti pasaką apie valstiečio sodybą – tarkime, kad ji randasi Islandijoje. Visas kaimas kalba apie šią sodybą kankinantį prakeiksmą. Viena valstietė įšoko į šulnį; o valstietis savininkas pasikorė. Vieną dieną įvyksta vestuvės tarp valstiečio sūnaus ir merginos, kurios kraitį sudaro keletas akrų geros žemės. Atrodo, prakeiksmas sodybą apleido. Kaimas pasidalija skirtingomis nuomonėmis dėl laiminga pakrypusių įvykių. Vieni šitai priskiria šviesiai valstiečio sūnaus laikysenai, kiti – naujiems laukams, kuriuos prie sodybos pridūrė jo jaunoji žmona, dėl kurių dabar jos užtenka, norint prasimaitinti.

Bet netgi taip paprastai žemę aprašančioje poemoje galima kažką pasiekti, jei tik į ją įtraukiami žmonių sukurti dalykai. Tiesai skleisti būtinas sumanumas.

Išvados:

Didžioji mūsų laikmečio tiesa yra ta, kad mūsų žemynas leidžiasi į barbarizmą todėl, kad privatinė gamybos priemonių nuosavybė išlaikoma smurto pagalba. Vien suvokti šią tiesą dar maža, bet jos nesuvokus, jokia kita reikšminga tiesa atrasta nebus. Kas iš to, kad parašysi kažką drąsaus, parodančio, kad smunkame link visai barbariškų sąlygų (kas yra tiesa), jei nebus aišku, kodėl mes ten smunkame? Mes privalome sakyti, kad kankinimai naudojami tam, kad būtų išsaugoti šie nuosavybės santykiai. Be abejo, tik tai pasakę, neteksime daugybės draugų, katrie pasisako prieš kankinimus vien dėl to, jog mano, kad nuosavybės santykiai gali būti palaikomi be jų – kas yra ne tiesa.

Mes privalome sakyti tiesą apie barbariškas sąlygas mūsų šalyje, kad būtų padaryta tai, kas joms padarytų galą, būtent – kad būtų pakeisti nuosavybės santykiai.

Dar daugiau, mes privalome sakyti šią tiesą tiems, kurie labiausiai kenčia nuo esamų nuosavybės santykių, kurie labiausiai suinteresuoti jų pakeitimu – darbininkams ir tiems, kuriuos galime įtikinti tapti jų sąjungininkais, nes ir šie nevaldo gamybos priemonių, net jei ir gauna dalį pelno.

Ir mes privalome būti sumanūs.

Visi šie penki sunkumai privalo būti įveikti vienu ir tuo pat metu, nes mes negalime atrasti tiesos apie barbariškas sąlygas negalvodami apie tuos, kurie nuo jų kenčia; negalime eiti į priekį nemesdami šalin bet kokį bailumą; ir kai siekiame išsiaiškinti tikrąją dalykų padėtį atžvilgiu tų, kurie pasirengę pasinaudoti mūsų jiems teikiamomis žiniomis, tuo pačiu privalome tai daryti taip gudriai, kad priešas neatrastų ir nesutrikdytų mūsų siūlomos tiesos.

Štai ko reikia rašytojui, kai jo prašoma rašyti tiesą.

Šaltinis: In Defence of Communism

Vertė: Kibirkštis


2   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 0

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI


155 5 +1 -10 Liberalas

Vatnikai (5)





Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito