Vytautas Vyšniauskas. Neiškęstas privatusis patriotizmas (0)

ProPatria.lt
+ 3 - 0
Autorius: ProPatria.lt
Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0...
7536-02-14 (2018 m.), skaitė 944
0

Vytautas Vyšniauskas. Neiškęstas privatusis patriotizmas

Valstybingumo šimtmečio proga intensyvėja kalbos apie patriotizmo būklę. Kol vieni draskosi, ką reiškia būti tikru patriotu, kiti tarsi kokie meta-patriotai bando pažvelgti iš aukščiau teisėjo žvilgsniu ir pasiskelbti dar didesniais patriotais, kurie nesiginčija dėl savo patriotiškumo.

Tokį pasirodymą straipsnyje „Apie patriotizmo monopolistus“ surengęs filosofas Kęstas Kirtiklis teigia, kad „kone kiekviena save patriotais vadinančiųjų grupė yra linkusi patriotizmą monopolizuoti“, o kitaminčius laikyti priešais, net jei ir šie mušasi į krūtinę prisiekinėdami amžiną meilę savo šaliai. Patriotizmo kaip tėvynės meilės sąvoka, pasak jo, esanti labai abstrakti, tą meilę leidžianti suprasti įvairiopai, nenurodanti konkrečių jos raiškos būdų. Kitaip tariant, meilė – reikalas subjektyvus, paliktinas privačiam gyvenimui.

Bet juk mylintis žmogus prieš mylimąjį yra pats sau miręs – jis ne tik niekad nenorės, bet ir apskritai nepajėgs būti neištikimas, dar daugiau – jis net nepajėgs norėti svetimauti. Net pačią meilę nebūtų klaidinga apibrėžti kaip absoliučią ištikimybę mylimajam. Taip manyti leidžia ir Jėzaus Kristaus žodžiai, kad tik neištikimybė gali sunaikinti santuoką (Mt 5, 32 bei 19, 9), kadangi būtent ji yra bet kokios meilės pagrindas, be kurio, vadinasi, nėra ir negali būti jokios meilės. Šio vieno principo, galiojančio bet kokiai – žmogaus, tėvynės ar Dievo – meilei, pakanka, kad būtų galima labai aiškiai suvokti, kas myli, o kas ne.

Esame girdėję istorijų, kad žmogus gali mylėti net ir nebūdamas ištikimas, su kitais jis tik žaidžia, tik smaginasi, bet širdį atiduoda tik tam vienam išrinktajam. Galima tai vadinti prisirišimu, geiduliu, savininkiškumu, švelnumu ar afektu, bet tai nėra meilė. Be ištikimybės, be visą savastį užvaldžiusio absoliutaus troškimo būti ištikimu, meilės nėra. Vietos „mylėjimui visaip“ čia negali būti.

Šią aplinkybę lengva įvertinti ir patriotizmo atveju. Ar dvigubos pilietybės įteisinimo – taigi faktinės poligamijos valstybių atžvilgiu – siekiantis žmogus gali būti ištikimas savo tėvynei? Pagal apibrėžimą – ne! Net nereikia pačiam turėti dvigubos pilietybės, užtenka jos siekti, kad vien mintimis leistum galimybę sau ar kitiems teisėtai svetimauti su kita valstybe per pilietybės užkraunamą politinį įsipareigojimą tai šaliai.

Galima saldžiai suokti apie „kitokią“ tėvynės meilę, bet tuo tikėti nėra prasmingiau nei svetimaujant užklupto žmogaus pasiteisinimais, kad viskas ne taip, kaip atrodo. Politinis svetimavimas panaikina patriotizmo galimybę, nes tai yra atviras savos šalies išniekinimas. Galima jausti tam tikrą prisirišimą prie savo šalies, švelnumą ir artumą jai, tačiau, kaip ir meilės žmogui atveju, tai yra kas tik nori, bet ne meilė, nes ši yra nukreipta į visokeriopą gėrį tam žmogui, bet ne jo skaudinimą ir paniekinimą. Neištikimybė yra blogio vaisius, kurio menkiausias paragavimas supūdo bet kokią meilės galimybę.

Tai nereiškia, kad negali mylėti kitos valstybės ar joje gyventi. Nes kaip gali mylėti skirtingus žmones skirtingomis formomis, taip gali skirtingai mylėti ir skirtingas valstybes ar tautas. Taip pat jeigu už dvigubą pilietybę pasisakoma susiklaidinus, ne piktybiškai, ne siekiant vien privilegijų sau ar kitiems, bet nuoširdžiai nesuprantant jos žalos visai šaliai ir pačiai pilietybės kategorijai, kuri tokiu atveju nuvertinama, meilė tėvynei ir advokatavimas tokiai pilietybei gali būti. Tačiau absoliutus įsipareigojimas galimas tik vienai šaliai, o jo neturintys žmonės įprastai negali būti laikomi patriotais.

Būtent šios aplinkybės neįvertina manantieji, kad tarp nacionalizmo ir krikščionybės žioji neperžengiama praraja. Romantinė meilė išrinktajam netrukdo broliškai mylėti bet kurio kito akiratin patekusio žmogaus. Priešingai – privalai mylėti kiekvieną sutiktąjį dėl jo paties, tačiau absoliutų įsipareigojimą esi davęs tik vienam žmogui. Būtent nacionalizmas reikalauja pripažinti visų tautų ir visų tautinių valstybių koegzistenciją kaip vienodai vertingą vieną kitos atžvilgiu, tačiau asmeniškai absoliučiai įsipareigoti tik vienai tautai ir jos steigiamai valstybei. Pilietybė, kaip ir santuokos sakramentas, veda žmogų į šventą sąjungą, kurios jis negali atsisakyti, o tai darydamas iš esmės elgiasi šventvagiškai, nes išduoda tai, kas yra aukščiau už jį patį.

Aišku, nureligintais ir nupolitintais laikais pilietybė, kaip ir santuoka, tėra laikoma viso labo sutarties dokumentu, kurio gali bet kada atsisakyti. Šią jokiam turiniui neįpareigojančią tėvynės meilę mums ir siūlo meta-patriotai.

Patriotu negali būti vadinamas ir tas, kuris katastrofinius mastus pasiekusią emigraciją vertina pozityviai vadindamas ją „globalia Lietuva“. Nėra valstybės be tautos ir nėra tautos be jos susivienijimo. Kaip teisingai pastebėjo ekonomistas Raimondas Kuodis, Lietuva arba yra čia, arba jos išvis nėra – jokia „globali Lietuva“ nėra įmanoma. „Globali Lietuva“ – tai tarytum po vaikų namus išbarstyta šeima, kurią sukūrę žmonės negyvena kartu. Nedaryti visko, kas tavo galioje, kad šeima, o šiuo atveju – tėvynė Lietuva, nepatektų į tokią situaciją, tai, vadinasi, neturėti nė menkiausio supratimo, kas yra šeima, tauta ar valstybė ir kaip jas įmanoma mylėti. Pozityviai į savo vaikų atidavimą įvaikinimui žvelgiantis tėvas yra blogas tėvas, kaip ir blogas patriotas, kuris lietuvaičių išsibarstymą gali laikyti pozityviu dalyku.

Neįpareigojanti tėvynės meilė vengia kentėjimo, egzistencinio rūpesčio ir bet kokio savojo gyvenimo subordinavimo jos gerovei. Tai asmeninių ambicijų padiktuotas buitinis patriotizmas: būti patriotu sau leidžiama tik tiek, kiek tai atsiperka. Tą K. Kirtiklis ir siūlo: ateinančiame šimtmetyje patriotizmą paversti privačiu dalyku, leidžiančiu sugrįžti prie patriotinio įkarščio nusikračiusios kasdienybės, kurioje jis įsiterptų šalia kitų individualių pomėgių ir prioritetų. Ši patriotizmo demonopolizacija reiškia patriotizmo desakralizaciją ir depolitizaciją. Taip patriotizmas tampa neįmanomas.

„Ir nesvarbu, kad tuomet atrodys, kad šaliai išties atėjo paskutinioji, o jos gelbėti, atrodytų, išties nėra kam. Bet labai gali būti, kad būtent taip asmeninės ydos virs visuomeninėmis dorybėmis“, – apibendrina autorius. Ir tikrai, juk privatus patriotizmas atitinka patriotizmo nebuvimą, nes vien stengdamiesi dėl asmeninės gerovės kažką gero padarysime ir valstybės labui.

Tik patriotas liks su savo valstybe net kai jam nebus naudinga, o privačiai tėvynę gali patogiai mylėti tik tiek, kiek gauni grąžos. Kai šaliai ateis paskutinioji, privataus patriotizmo praktikuotojas bus pirmasis, kuris darys viską, kad tik šalies paskutinioji netaptų ir jo paskutiniąja. Nors ir jis paskutinę akimirką savyje gali pažadinti patriotizmą...

O jei „asmeninės ydos virs visuomeninėmis dorybėmis“? Noras panaikinti sienas, turėti n pilietybių, ištirpti integraciniuose dariniuose, demitologizuoti istorines asmenybes, nes šios – „irgi žmonės su savo silpnybėmis ir trūkumais“, galų gale „nuleisti ant žemės“ tautinius simbolius ir įnešti įvairovės nereiškia, kad tu mažiau myli savo šalį – tiesiog ją myli „kitaip“. Tokie valstybingumo pajautą, o įkandin – ir patį valstybingumą naikinantys dalykai netrukus taps „visuomeninėmis dorybėmis“.

Tiesiog neįmanoma atsistebėti privataus patriotizmo ir privačios laisvės skelbėjų nesupratingumu. Daugybę kartų aiškinta apie tai, kuo skiriasi privati, asmeninė laisvė, kurią daugeliu atžvilgių leista praktikuoti net ir totalitariniuose režimuose, nuo politinės laisvės, kuri įmanoma tik laisvoje šalyje ir nuo kurios priklauso visa paletė asmeninių laisvių, kurios be politinės laisvės bus vienaip ar kitaip varžomos.

Filosofas ironizuoja, kad patriotizmas virto narkotizuojančia disfunkcija: viešai pritarus garsiam autoritetui pasijaučiama tikru patriotu. Sau besimeldžiantys privačios laisvės dainiai nesupranta, ką reiškia atrasti autoritetą, kurio mintimi gali viešai sekti net ir praktiniame gyvenime, nes pats nuosekliai priėjai prie tų pačių išvadų, net jei iš pradžių asmeniškai nejautei jų prasmės. Juk viešas egzistencinis įsipareigojimas prieitoms išvadoms prieštarauja privačios laisvės nesivaldymui.

Privačios laisvės apologetika yra tik narkomanijos išraiška. Laisvė šuniui tuštintis aukščiausią politinę ar sakralinę dimensiją bendruomenei turinčiose vietose tobulai atspindi privačią geismų laisvę. Neįmanoma būti patriotu tam, kuris tokią laisvę, kurią didele dalimi turėtų bet kur, iškelia aukščiau politinės laisvės, kurios jis iš principo negali turėti niekur kitur.

Patriotas niekad neatsisakys savo valstybės tautinių simbolių viešo įtvirtinimo kaip tik dėl to, kad jis yra šios valstybės patriotas. Vieša erdvė likti tuščia gali bet kurioje valstybėje, bet kuriuo laikmečiu ir bet kokiomis politinėmis sąlygomis. Ji gali būti užrioglinta neutraliu, laiko ir vietos sąlygomis susaistytos prasmės neturinčiu paminklu bet kur ir bet kada. Bet tapti reprezentacinio valstybinio simbolio centru ji gali tik šios valstybės dabartyje. Tai – politinės laisvės nulemta aplinkybė, kurios atsisakydami veikiausiai liudijime tos laisvės taip ir neturį.

Negali būti laisva valstybė, kurios gyventojai bijo savo laisvės simbolio, tą laisvę pakylėjančio ir ištraukiančio viešumon. Totalitariniuose režimuose viešai drausta laisvai kalbėti, tačiau privačiai galėjai mąstyti laisvai. Šią praktiką bandoma perkelti į šias dienas stumiant laisvės ir patriotizmo privatumą: būk sau privačiai, bet viešai turėtum susilaikyti nuo savo meilių ir laisvių, o jau drįsti ginti savąją tėvynės meilės sampratą – nusikaltimas! Juks akivaizdu, kad bet kokia vieša meilės šaliai išraiška pakerta pliuralizmo šaknis, nes pretenduoja į tiesą, kurios pripažinimo galimybė verčia abejoti visų požiūrių vienoda verte. Nėra laisvės ten, kur egzistuoja nelygius dalykus sulyginantis ir nuomonių lygiateisiškumą įtvirtinantis pliuralizmas – tai sunkiausia minties nelaisvės būklė.

Patriotizmas gali būti tik monopolinis. Akivaizdu, kad jis, reikšdamasis įvairiomis formomis, privalo sueiti į tam tikrą vienovę su politine laisve ir tuo, kas laikoma pačia valstybe. Ištikimybė tautai ir valstybei įmanoma, tik jei tauta ir valstybė apibrėžia patriotizmo ribas: kur prasideda tautą ir valstybę menkinantys veiksmai, jų pirmumą atstumiančios ambicijos ar jas neutralizuojantys simboliai, ten atsiveria privataus patriotizmo bedugnė – tada gali mylėti „kaip nori“ ir „ką nori“. Tėvyne tuomet gali tapti ne tik „globali Lietuva“, bet ir globalitarinis viešnamis. Patriotizmo monopolis priklauso tik įsipareigojusiems absoliučiai ištikimybei savo tautos ir valstybės atžvilgiu.

Mylėti tėvynę „skirtingais būdais“ įmanu, tik jei nėra skirtumo, kas ta meilė ir kas ta tėvynė. Meilė reikalauja išskirtinio ir absoliutaus įsipareigojimo, o privatus patriotizmas, kuriam nėra skirtumo, apreiškia vien abejingumą – tai priešinga bet kokiai meilei ir, vadinasi, bet kokiam patriotizmui.

Privačios laisvės narkomanija skatina išsižadėti politinės laisvės ir praktikuoti privačią laisvę bet kokiomis – net okupacinėmis – sąlygomis. Tokios laisvės diktatas galimas tik politinio vergo sąmonėje. Neiškęstas privatusis patriotizmas pasiruošęs mylėti visus, kas leis praktikuoti savąjį nesusivaldymą. Tai – tik neįpareigojančios meilės nuotykis.

Valstybingumo šimtmetį pasitinkame politiškai apsinešę...

100% Plius 100% Plus
0% Minus 0% Minus
3   0
Komentarai: 0

Nebūtinas. Įrašyk, jeigu nori gauti pranešimą apie naujus komentarus prie šio straipsnio. Adresas niekur nebus rodomas.

Siųsti komentarą
VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI
Lietuvos elitistas Marius Jovaiša įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau Eugenika nugalės visame pasaulyje ir asocialai nebesidaugins
A. Landsbergienės darželiai pašiurpino politikus
Mirė Lietuvos režisierius Eimuntas Nekrošius
Agnė Matulaitė: Budeliai daug uždirbdavo, būdavo atleidžiami nuo atsakomybės galvoti ir… slepiami nuo visuomenės
Algimantas Rusteika: Ir kas dabar bus? (2)
"Miško brolių" vadas pripažintas Lietuvos valstybės vadovu (1)
Lietuvos išdavystė! Judai, buvę komunistai, ketina pasirašyti Lietuvai pražūtingą Globalų migracijos paktą! (2)
Seimo kadencijos pusiaukelė ― dveji metai politinių rietenų ir tuščių reformų?
Kova be taisyklių: konservatoriai ir "valstiečiai" destabilizuoja padėtį Lietuvoje (1)
Šakalienė: jaučiuosi kaip košmariškame sapne (4)
Itariama, kad policija ne tik neteisėtai sulaikė, bet ir kankino žmogų
Replika Prokurorui dėl Kručinskų šeimos terorizavimo (1)
Valstybės vardu iš šeimų atiminėjamų vaikų skandalas lyginamas su išgalvotos pedofilijos ir žudymų istorija (2)
Žvagulis neskaito Konstitucijos: Draudžiama versti duoti parodymus prieš save.
J. Subotinas papasakojo, kaip jo senelis papjovė savo brolio žudiką partizaną
Viešas Aušros Stančikienės laiškas Dovilei Šakalienei: ​Gerais norais pragaras grįstas (1)
Jurga Lago. „Vienintelė karta per Lietuvos istoriją, kuri nesugeba užauginti vaikų be Šakalienės?“ (2)
Ketinama pasirašyti skandalingą JT Globalios migracijos sutartį Lietuva vėl nori užlipti ant grėblio? O bus dar Stambulo ir kitokios konvencijos (1)
Lietuvoje diskredituojami potencialūs kandidatai į prezidentus, teigia ekspertas
Klaipėdoje įvyko mitingas „Už šeimą“ – dalyvavo apie 500 žmonių (2)
Kiek dar teisėjų paaukosi, Magnolija?
Kiek kartų reikia kartoti melą, kad šis taptų tiesa (1)
Kristina Sulikienė. Mirė iš Eugenijaus Pukėno 2 vaikus atėmusi teisėja Zoja Monid (3)
Socialdemokratė R. Šalaševičiūtė apie atiminėjamus iš šeimų vaikus: jų dar bus, čia nepabaiga tų pamokų (3)

Atsitiktiniai straipsniai


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI