Lietuva - TSRS Tautų brolijoje

Jonas Kovalskis
+ 13 - 3
Autorius: Jonas Kovalskis
Šaltinis: https://vk.com/feed?w=wall463585649_189...
7536-02-14 (2018 m.), skaitė 977
2


Antanas Sniečkus - Lietuvos Komunistų partijos Centro komiteto pirmininkas

2017-09-28 Kaune įvyko diskusija tema „Buvo ar nebuvo Lietuvos okupacija 1940-06-15?“. Lietuvos oficialios valdžios pozicija šiuo itin politizuotu klausimu yra vienareikšmiška - Lietuva yra Tarybų Sąjungos totalitarinio režimo agresijos auka ir visos Lietuvos nelaimės šaltinis yra net ne nacistinės Vokietijos, o būtent tarybinė okupacija.

Tokia jau tris dešimtmečius vyraujanti valdančiojo proamerikietiško režimo pozicija liko bene vienintele priežastimi, kuri nors kažkiek pateisina kompradorinio elito, konservatorių buvimą valdžioje, jų valdymo katastrofiškas pasekmes valstybei, puikiai tenkina JAV geopolitinius siekius regione sukurti rusofobišką įtampos šaltinį Rusijos pasienyje, atitinka jau 1000 metų Vakarų vykdomos ekspansijos „drang nach Osten“ ilgalaikius planus, sukuria regione militaristinės psichozės, baimės, neapykantos, tautinės nesantaikos atmosferą, atvirai kenkia Lietuvos nacionaliniams interesams ir grubiai pažeidžia Tautų chartijos tarptautinio bendradarbiavimo principus, kurių įsipareigojo laikytis visos pasaulio valstybės, JTO narės, tame tarpe ir Lietuva, ir kurių pagrindinis, pamatinis tikslas yra – išsaugoti taiką ir saugumą Baltijos regione ir pasaulyje. 1940 metų bei vėliau sekusios tarybinės „okupacijos“ ir šio prasimanymo pagrindu nuolat reiškiamos „aukų“ daugiamilijardinės pretenzijos Rusijai yra tik viena iš daugelio JAV vykdomos karinio konflikto su Rusija kurso eskalavimo politikos, informacinio karo formų. Lietuvai pražūtingos politikos.

Bet kurį liberalą, nepriklausomai nuo to, kokioje formoje jis parazituoja ar po kokiu pavadinimu jis slepia savo grobuonišką savanaudišką prigimtį, Stalino vardas ima kratyti lyg iš liberalo sielos būtų varomas velnias egzorcizmo seanso metu. Liberalas puikiai prisimena tik deportacijas, trėmimus, represijas, „kruvino“ režimo baisius nusikaltimus prieš .... vogti ir į korupciją nuo prigimties linkusius liberalus. Tai tiesa. Vagims, sukčiams, niekšams, aferistams, korumpuotiems liberalams prie Tautų Tėvo buvo sunku: jiems teko – ar galite tai įsivaizduoti?!!, - dirbti ir sąžiningu darbu užsidirbti sau duoną, o už bet kokį bandymą sukčiauti, vogti, parazituoti liberalas keliaudavo į elgesio korekcijos ir socializacijos centrus.

Atlikti atgailą ir suvokti, kad žmogus vertingas yra tiek, kiek jis stengiasi dėl savo šeimos, bendruomenės, valstybės. Todėl jau 60 metų ir šiandien liberalai tiesiog trykšta savo neapykanta tam, kuris ragino parazitus tapti žmonėmis. Liberalo neapykanta J.V.Stalinui ir socializmui apskritai, tai niekšo kerštas už patirtą baimę ir pelnytą teisingumą. Ir tai suprantama. Niekada pasaulyje nebuvo tokios efektyvios valstybės, ekonomikos būdo ir socialinės visuomenės organizacijos, kuri taip galingai įgyvendintų valstybės pagrindinę paskirtį – ginti viešą interesą, vykdyti teisingumą šalies viduje ir užtikrinti valstybės saugumą nuo išorės priešų, Vakarų barbarų-kolonizatorių ordų, agresijų, kaip tai buvo daroma Tarybų Sąjungoje vadovaujant J.V.Stalinui.

Visa armija liberalių istorijos klastotojų, ypatingai čia pasižymėjo žinomas melagis Aleksandras Solženycinas, dergė J.Staliną net ir po jo mirties su įniršiu ir su ypatinga aistra. Šakalų kaimenės draskė mirusį liūtą, keršydami jam už savo baimę, bailumą, niekšybę ir melą. Tačiau daugiau nei pusę amžiaus vykdyta pasiutusi antistalininė propaganda jos organizatoriams neatnešė jokios pergalės net prieš jau seniai mirusį Staliną.

Galima suprasti motyvus tų, kurie šiandien vis dar negali pasisotinti savo nebaudžiamumu ir galimybe šmeižti didingą istorinį laikotarpį ir milžinišką istorinę asmenybę. Tas milžiniškas kiekis melo apie TSRS ir J.V.Staliną yra verčiamas nepertraukiamai ant eilinių žmonių galvų tik dėl vienos priežasties – kad žmonės lygindami negalėtų suprasti, kas buvo nuveikta tada, ir, kas yra dar svarbiau liberaliems aferistams, žmonės negalėtų suvokti, kokius nusikaltimus daro prieš savo tautas dabartiniai valdantys „elitai“. Kad žmonės negalėtų net mintimis grįžti prie socializmo idėjų!

Antistalininė šlykšti kampanija turi vieną tikslą - atimti iš žmonių galimybę atkurti visai tautai, darbo žmonėms tarnaujančią socialistinės ekonomikos sistemą, kuri leistų labai greitai išsivaduoti iš Vakarų kolonizatorių priespaudos ir vėl tapti galinga laisvų darbo žmonių valstybe, realia visos tautos demokratija, diktatūra socialiniams buržuaziniams parazitams.

1990 metais Lietuvoje, kaip ir visoje Tarybų Sąjungoje, įvyko „spalvota“ revoliucija pagal JAV specialiųjų tarnybų scenarijų ir žinomo JAV politinių technologijų, perversmų, kontrrevoliucijų technologo Džino Šarpo technologiją.

Kaune vykusi diskusija buvo karšta, valdžios melo propaganda daro savo nuodingą įtaką žmonių protams, užsitęsė, pritrūko laiko atsakyti į antrą diskusijos klausimą – kas kam skolingas? Todėl atsakome šia trumpa ir toli gražu neišsamia statistika, sausa statistika,kuri palieka nedaug vietos valatkodelfiniam melui.

Kokie buvo biudžeto santykiai tarp Centro ir TSRS respublikų?

Biudžeto santykiai TSRS ir su jomis susijusi investavimo politika buvo grindžiami centralizuotu ekonomikos valdymu, kuriuo buvo siekiama užtikrinti nacionalinių ir autonominių respublikų socialinę, ekonominę, kultūrinę plėtrą, išlyginti esamus skirtumus tarp respublikų, pakelti respublikų ekonominį, socialinį, kultūrinį išsivystymo lygį . Ekonomiškai "silpnų" regionų problemos buvo sprendžiamos "stipriųjų" sąskaita per dotacijų sistemą. Iš Sąjungos biudžeto lėšų buvo finansuojama didelių pramonės įmonių statyba, infrastruktūros plėtra, projektai, reikalaujantys stambių kapitalo investicijų, kurios viršijo respublikinių vietinių biudžetų galimybes. Ši tendencija ypač akivaizdi Baltijos respublikų, kurioms buvo taikomos preferencijos teikiant kapitalo investicijas.

Pagal TSRS biudžeto įstatymą Rusija per pirmąjį pokario dešimtmetį savo reikmėms pasilikdavbo tik 50% savo pajamų, Ukraina ir Baltarusija sau pasilikdavo 55% savo pajamų, o visos kitos respublikos sau pasilikdavo visas savo pajamas 100%, be to, gaudavo papildomas subsidijas iš centro. Būtina pabrėžti, kad tokia finansų politika buvo vykdoma tuo metu, kai Rusija, Baltarusija, Ukraina, respublikos-donorės, kurių ūkis nukentėjo labiausiai iš visų Europos valstybių ir Tarybų Sąjungos respublikų Didžiojo Tėvynės karo metu, atstatinėjo savo „šviesiųjų ir civilizuotų“ vieningos Europos, vadovaujamos nacistinės Vokietijos, europiečių nuniokotą ekonomiką.

Šiai pagrindinei politikai buvo keletas priežasčių, susijusių su Baltijos valstybėmis apskritai ir ypatingai su Lietuva.
Pirma, privilegijų Baltijos respublikoms sistemoje, joms taikomo papildomo finansavimo principas buvo tų respublikų ypatinga padėtis Tarybų Sąjungoje. Centras Maskvoje vadovavosi tuo, kad šių respublikų gyventojai turėjo pajusti ir suvokti pranašumus jų prisijungimo prie TSRS lyginant su buržuazinės taip vadinamos nepriklausomybės laikotarpiu, kuomet saujelė Kauno lėbaujančių ponų savo prabanga mėgavosi visos likusios skurstančios, masiškai emigruojančios Lietuvos sąskaita. Ekonominė politika tapo bendros strategijos, kuria buvo siekiama didinti šio regiono gyventojų lojalumą tarybų valdžiai, socialistinei demokratijai, dalimi. Lietuvoje ir kitose Baltijos respublikose buvo vykdomi milžiniški sąjunginės reikšmės investiciniai projektai, tokie kaip elektrinių (Kauno HES, Elektrėnai, Ignalinos Atominė), chemijos pramonės gigantų (Jonavos Azotas, Kėdainių chemijos kombinatas ir pan.) statybos, inovacinių, mokslui imlių aukštųjų technologijų pramonės šakų ir bandomųjų progresyvių technologijų vystymas, oro, jūros uostų rekonstrukcijos ir statyba, melioracija, žemės ūkio gamybos plėtra ir t.t.

Baltijos šalių privilegijuotos investicinės padėties be politinio ir ideologinio pobūdžio priežasčių buvo dar viena, grynai ekonominė priežastis. Pabaltijo respublikos po karo, kai buvo atstatyta pramonė ir pastatytos naujos pramonės įmonės, sukurtos naujos pramonės šakos, tapo savotiškomis TSRS laboratorijomis pramonės inovacijų srityje, daugybės ekonominių eksperimentų bandymų poligonu, naujų technologijų ir novatoriškų ekonomikos valdymo metodų įdiegimo tarybinėje pramonėje bandomąja aikštele.

Tokio Tarybų Sąjungos vyriausybės požiūrio pasekmė buvo ta, kad 1985 metais Baltijos šalys, kurios užėmė tik 0,9% TSRS teritorijos, kur gyveno tik 3 procentai visų TSRS gyventojų, gamino 4,1% bendrojo vidaus produkto. Pabaltijo respublikų pramoninės ir žemės ūkio gamybos materialinė bazė buvo žymiai naujesnė, pagrindiniai ilgalaikio turto fondai buvo atnaujinami žymiai dažniau nei likusioje Sąjungoje. Baltijos regiono geografinė, pasienio su Vakarais, padėtis padėjo sukurti platų aukštos kokybės komunikacijų tinklą, aerodromus, jūrų uostus, logistikos ir remonto infrastruktūrą. Todėl, jeigu kapitalo investicijos vienam gyventojui 1989 metais Tarybų Sąjungoje vidutiniškai siekė 763,5 rublių, tai Pabaltijo respublikose šis rodiklis vienam gyventojui buvo žymiai didesnis: Lietuvoje, pavyzdžiui, šis skaičius buvo 856,2 rublių.

Statistika neginčijamai rodo, kad Lietuvai ir kitoms Baltijos respublikoms iš sąjunginio biudžeto buvo skiriamas žymiai didesnis finansavimas socialinės ir ekonominės infrastruktūros plėtrai, nei Rusijos Federacijai, šio biudžeto pagrindinei donorei.

Nepaisant Rusijos donoro statuso, Rusijos Federacijos gyventojų gerovės lygis buvo žemesnis nei kitose Sąjungos respublikose. 1987 m. Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmasis sekretorius A. Brazauskas viename iš sąjunginių respublikų vadovų pasitarimų informavo, kad Lietuva 1970 - 1985 m.m. laikotarpiu iš sąjunginio biudžeto melioracijai ir kelių statybai gavo tiek pat lėšų, kiekir kaimyninė Baltarusija, kurios teritorija yra 3,3 karto didesnė nei Lietuvos. Šį santykių metropolija-provincija paradoksą patvirtina ir užsienio ekspertai. Taip žymus vokiečių sociologas J.Ekbert‘as teigia: "Dauguma rusų matė, kad būtent ne rusai nacionalinių respublikų tarybinėje sistemoje buvo labiausiai privilegijuoti, ir tuo pačiu metu tie patys nacionalinių respublikų privilegijų turėtojai vadino tarybinę sistemą Rusijos imperija“ (J. Ekbert‘as, „Pasaulio problemų, kilusių konflikto „Rytai-Vakarai“ metu, tyrimai“. Paskutinių 20 metų straipsniai., M., 1997, p. 281). Jei Tarybų Sąjunga ir buvo imperija, tai buvo "imperija atvirkščiai", kurioje provincijos maitinosi metropolijos sultimis. Tarybų Sąjunga buvo visiška priešingybė klasikinėms Vakarų Europos imperijoms – Didžiosios Britanijos, Ispanijos, Olandijos, Portugalijos, Italijos, Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos kolonijinėms imperijoms, kurios susikūrė savo gerovę išžudydamos šimtus milijonus vietinių čiabuvių savo kolonijose Amerikoje, Afrikoje, Azijoje, Australijoje, Ramiojo vandenyno salynuose, beveik 500 metų negailestingai plėšdamos savo provincijas, niokodamos tų šalių gamtinius išteklius.

Su kuo Lietuva įstojo į Sąjungą ir su kuo iš jos išėjo

Ekonomikos augimas

Vienas iš pagrindinių TSRS valstybės biudžeto formavimo šaltinių, visų pirma Sąjungos biudžeto, buvo apyvartos mokestis. Apyvartos mokesčio perskirstymas respublikų naudai buvo subsidijų mechanizmo dalis. Iš visų Baltijos respublikų Lietuva turėjo teisę sau pasilikti didžiausią apyvartos mokestį, kaip mažiausiai ekonomiškai išsivysčiusi iš visų trijų respublikų. Jei Estija ir dar daugiau Latvija jau turėjo tam tikrą pramoninį potencialą, tai Lietuvoje jis buvo kuriamas iš naujo beveik nuo nulio.

Iki įstojimo į Tarybų Sąjungą po 1940 metų liepos visaliaudinio referendumo Lietuva buvo agrarinė šalis, kurioje net 74,8% gyventojų užsiėmė žemės ūkiu ir tik 7,5% dirbo pramonėje, gaminusi paprastą žemės ūkio įranga ir kai kurias vartojimo prekes. Lietuvos pramonė iš esmės apsiribojo maisto produktų gamyba. Lietuvoje buvo daug skerdyklų, priklausiusių monopolinei įmonei „Lietuvos maistas“, mėsos produktų įmonėlės ir stambi alaus darykla "Tauras". 1940 m. liepos mėn. Lietuvos pramonės produkcijos gamybos apimtys buvo 3,5 karto mažesnės už vidutinį TSRS pramonės produktų gamybos lygį ir Lietuvoje buvo vienas iš žemiausių pragyvenimo lygis visoje Europoje.

Masinis skurdas, visuotinis nedarbas, kosminė turtinė nelygybė tarp saujelės Kauno ponų ir absoliučios daugumos Lietuvos gyventojų, socialinė atskirtis ir nesaugumas vertė žmones masiškai išvykti iš šalies. 1920 - 1930-aisiais metais iš Lietuvos į Ameriką, Europą ir Australiją emigravo daugiau nei 200 tūkstančių lietuvių.

1940 m. Baltijos teritorija tapo Antrojo pasaulinio karo arena. Nacistinės Vokietijos okupacijos metais į Trečiąjį Reichą buvo masiškai vežami Lietuvos gamtos ištekliai, miškai, pramonės produkcija, darbo jėga, o vokiečių kariuomenei patyrus pralaimėjimą nuo Raudonosios armijos ir traukiantis iš laikinai okupuotų TSRS rajonų, nacistai plačiai naudojo išdegintos žemės taktiką, sprogdino, naikino, degino visą tuometinę Lietuvos infrastruktūrą, kelius, tiltus, įmones. Bendra Lietuvos ekonomikai hitlerininkų ir jų vietinių kolaborantų nacionalistų padaryta žala siekė 17 milijardų rublių 1941 m. kainomis. Lietuvos TSR teritorijoje buvo sudeginta ir sugriauta daugiau nei 80 tūkstančių pastatų, tame tarpe 1,7 tūkst. pramonės įmonių pastatų, 72 ligoninės, poliklinikos, ambulatorijos, 712 mokyklų, 26 tūkst. gyvenamųjų pastatų, Kauno upių uosto pastatai ir įrengimai, į Vokietiją išvarytas visas geležinkelių riedmenų parkas ir sugriautas geležinkelis.

Lietuvos liaudies ūkio atkūrimui reikėjo ne tik atstatyti ir rekonstruoti pramonę, bet ir sukurti naujas pramonės šakas nuo nulio. Šiam gigantiškam atstatymo projektui iš Sąjungos biudžeto buvo skiriamos milžiniškos investicijos.
Jau 1947 m. pradėjo veikti staklių gamybos gamykla "Žalgiris", o 1948 metais – elektros įrangos gamykla "Elfa", 1950 m. - Kauno turbinų gamykla "Pergalė". Per pirmąjį pokario penkmetį (1946 m. - 1950 m.) gamybą pradėjo 20 naujų stambių pramonės įmonių. Jau tuo metu buvo sukurti pamatai tokioms Lietuvoje niekada nebuvusioms pramonės šakoms kaip staklių, turbinų, prietaisų, įrankių, žemės ūkio mašinų gamyba, elektronikos, elektros inžinerijos, cemento pramonei. 1960 m. pradėjo gaminti aukštųjų technologijų produkciją Vilniaus kuro aparatūros gamykla, kurioje dirbo daugiau nei 7000 darbuotojų, skaičiavimo mašinų fabrikas "Sigma", metalo gaminių gamykla "Vilija", kurioje buvo gaminami kosminėje pramonėje naudojami gaminiai. 1970 m. , tik per 20 metų, didelių pramonės įmonių Lietuvoje skaičius išaugo 10 kartų ir respublikoje tokių įmonių jau buvo pastatyta daugiau nei 200, jos gamino produkciją, kuri turėjo didelę paklausą ne tik Lietuvoje, bet ir visoje Tarybų Sąjungoje.

1970 m. buvo pastatyti ir kiti Lietuvos pramonės gigantai - Mažeikių naftos perdirbimo įmonė, kuri savo produkcija aprūpindavo visas Baltijos šalis, gamybinis susivienijimas "Azotas" - didžiausia trąšų gamybos įmonė Tarybų Sąjungoje, Kėdainių chemijos kombinatas ir kt. Taip pat galima įvardinti dar vieną gerai žinomą šalies įmonę. 1970-ųjų m. pabaigoje Vilniaus autoremonto gamykloje, vėliau gavusią pavadinimą "Vilniaus automobilių transporto fabrikas", viename iš jos padalinių pradėjo dirbti garsus tarybinis autolenktynininkas Stasys Brundza. Vilniuje kartu su Toljačio automobilių gamykla "AutoVAZ" buvo gaminami sportiniai automobiliai tarptautinėms lenktynėms. Automobilis, su kuriuo buvo laimėta daug prizų, tarptautinių ralių protokoluose buvo fiksuojamas LADA 1600 pavadinimu. Vilniaus ir Toljačio gamyklos bendradarbiavimas tęsėsi iki Tarybų Sąjungos žlugimo.

Mašinų gamyba palaipsniui užėmė pirmaujančią vietą tarp kitų respublikos pramonės šakų. Labai sparčiai buvo vystomos pramonės šakos, susijusios su respublikos pajūrio padėtimi - laivų statyba ir remontas, žvejyba, žuvies perdirbimas. Žemės ūkio produkcijos gamyba tapo svarbiu žaliavų tiekimo šaltiniu tradicinei maisto pramonei Lietuvoje. 1960 - 1970-aisiais metais Lietuvoje buvo sukurtos tokios pramonės šakos kaip radijo technikos gamyba, chemija, mikrobiologija, farmacija.

<...>

Tarybinės Lietuvos vaizdai Antano Sutkaus fotografijose - https://foto-history.livejournal.com/9408796.html


13   3
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 2

2. Anonimas 3 7
2018-02-15 15:17:53
Tryda visiška.
1. Anonimas 5 3
2018-02-15 16:38:55

Kuris žodis čia tavo vardas, o kuris pavardė?

 

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI






Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito