Salomėja Nėris. Pilėnai (9)

Anonimusas
+ 6 - 0
Autorius: Kibirkštis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/...
7536-02-26 (2018 m.), skaitė 1180
9

Prieš daugelį šimtmečių užgimė lietuvių tauta, įvairioms gentims besitelkus į žūtbūtinę kovą su bendru priešu – kryžiuočiais, vokiškaisiais grobikais, kurie, tuomečio „civilizuotojo pasaulio“ galvos, Romos popiežiaus, laiminami ir nekaltųjų krauju apšlakstytu krikštu nešini, pavergė ištisus kraštus bei sunaikino ištisas tautas. Tačiau Lietuvos užgrobti jiems nepavyko. Ypatingu skyriumi į šios kovos už žemę ir laisvę, už tautos išlikimą istoriją įeina 1336-ųjų vasario 25-ąją datuojama Pilėnų tragedija, gyventojams su kunigaikščiu Margiriu priešaky atsisakius pasiduoti, tapti vergais ir nusprendus kovoti iki galo.

„Ištikimybę savo žemei, savo protėviams, savo kultūrai visuomet šventai saugojo, negailėdami savo gyvybės, lietuvių tautos sūnūs ir dukros“*, – vargu ar kas kita, kaip Pilėnų kova geriau įkūnija šią liaudies rašytojo P. Cvirkos išsakytą didžią istorinę tiesą, kurią taip patogiai užmiršta dabarties pseudopatriotinių konvulsijų tampomi mūsų kosmopolitiniai inteligentėliai. Didvyriškųjų Pilėnų, jų dvasios ir įvykių atspindys – nuostabiame tautos Lakštingalos S. Nėries kūrinyje.

 PILĖNAI

Argi būtau vertas vardo aš poeto...
Jei prakalbint akmenėlio nemokėtau?

Basos kojos – minkštą samaną minu,
Žilą kerpę žilagalvių akmenų.

Jie, išklydę kaip kaukolės po laukus,
Niauriai tyli apie tolimus laikus.

Kyla rūkas – aukštą pilį vėl matai, –
Tos 'pilies jie buvo pamatai.

Rymo amžiai – rymo pušys ir kalnai,
Skuba, skuba Nemunėlio vandenai.

Tu sustoki, Nemunėli, neskubėk!
Prakalbėki, akmenėli, prakalbėk!

Laužui Įsiliepsnojus kunigaikštis šaukė: „Mes žūstame, bet lieka tie, kurie sunaikins kryžiuočius, nors šimtmečius reiktų laukti".

Tarp aukštų krantų ištįsęs Nemunas.

Papasakokit, akmenys, kaip karžygės lietuvės keršydavo vokiečiams už žuvusius vyrus ir sūnus. Jos nebe moterys, jos buvo keršto deivės, sužeistos vilkės.

Apie tai, kaip į Anapilį keliavo šviesios vėlės karžygių narsių –

Apie laisvės dainas tas, kurios užbūrė širdis begaliniu narsumu, kad mirti nebijotų.

Ir apie tuos... O, nekalbėkit, akmenys. Jie ne lietuviai – vokiečius draugais sau išsirinkę.

Apie kankles stebuklingas,

Kraukite laužus aukštai!
O mano kanklių daina,
Tu kalbėki, kalbėki karštai –
Kaip traškanti laužo liepsna.

Ugnies tu giesmę girdi,
Svaigsta nuo dūmų galva.–
Beaistrė dainiaus širdis –
Pašauta kregždė – negyva.

Vėjas šokina snaiges.

Gausmas stygos įtemptos –
Perdegus lūžta sija –
Mirti dėl savo tautos –
Amžius gyventi su ja.

Neįžengiami šventi miškai. Žmogaus kirvis nedrįsta jūsų liesti. Medžiai, žvėrys ir žmonės čia auga drauge – kaip broliai. Vėjo ir audros kalba, lietaus muzika mums suprantama. Iš ūžiančių pušų mergaitės mokosi dainuoti, iš gegutės raudoti. Perkūno ąžuolas vaidiloms pranašauja.

Su virvėmis, už kaklo užnarintom, aš jus matau, lietuviai, vedamus vergijon.

Mes norime būti laisvi ir savarankiški savo kampelyje su savo bitėmis ir žalčiais, su savo piliakalniais ir liūnais, kur pempės pavasarį mus lietuviškai prakalbina: „Gyvi?“

Kris pavergėjas kaip pašautas vilkas dykumoj, ir juodvarniai kapos akis jam.

Nemunas – sargybinis budrus pilies, kuri savo tvirta krūtine sulaiko geležinę bangą kryžiuočių, besiveržiančių į kraštą.

Slėnyje plačiame pilies akivaizdoje sutūpusios pilkos trobelės kaip putpelių būrys, kaip maži viščiukai aplinkui.

Šventųjų dievų girių prieglobsty nerasdavo priešai; gydanti šaltiniai, skambanti upeliai, ramuma saulėta.

Baltagalviai pusnuogiai vaikai drauge su ėriukais žindo aveles.

Niekas taip švelniai nemoka kūdikio liūliuoti kaip lietuvės rankos, niekas pasauly tokių lopšinių nemoka dainuoti... Bet, netekusi brangių artimųjų, lietuvė virsta vyru karžygiu ir kaip vilkė puola priešus.

Jie krikštija... Vaikų galveles į medžius daužo, mergaites išniekinę, joms galvas nukerta; senelius arkliais sumindžioja.

Kur tu, mano karžygy, galvelę jauną paguldei? Vokiečių žemėje... be švento laužo, be dainų, be apsiausto ir kardo... Kaip tu nuo piktųjų dvasių apsigynei? Ar pasiekei Anapilį, senelių dvasias? Ar klaidžioji aplink stiklinį kainą, negalėdamas ant jo užkopti?

Girios vilkas į girią žiūri... Gaila švęsto vandens juos krikštyti. Vienintelis būdas – išnaikinti ta giminė. Mums reikalinga jų žemė... (Zigfridas)

Šventoji Romovė, šventasis kalnelis ir upelis jo papėdėje šventas, ir tos žolės, ir akmenėliai...

Vandenis perplaukėm, tyrumas perėjom, iškepinti saulės, išbadėję... svyravome kaip sausos viksvos. Naktį kelią mums švietė vilkai akimis... Kardu perkirstas mėnulis.

Pasigailėjimo ir dovanojimo mūsų širdis nepažįsta. Mūsų dievas – keršto dievas. Nuožmiausiu būdu iki paskutinio kraujo lašo ginsime tą žemę, kurią nuo amžių mes valdome. Dievai mums ją davė. Čia tėvų ir senolių kapai... Kas turi teisę išvaikyti mus iš gimtųjų lizdų?!

– Mirtis priešams!

...Šioji giesmė neturėjo nei tėvo, nei motinos. Jos tėvu buvo visi žmonės, jos motina – amžiai, miškas ir dangaus skliautai. (Aukštose, tamsiose katedrose jis buvo girdėjęs himnus ir psalmes, kurios buvo šventųjų pranašų ir įkvėptų žmonių veikalai.)

(Laidotuvių rauda)

Žvalgai sugrįžę pranešė. Tylu, ramu Pilėnuose, nieks gintis nesiruošia.

Seniai nebuvo matę Lietuvos laukai tokio kryžiuočių plūdimo.

Stovi pirkelės pilkos mėnesienoj... Tik nė vieno žmogaus, nei jokio gyvulio, nei daikto jose nėra. Visos tuščios ir atdaros.

Aukštom neregėm sienom, – nei langų, nei durų nebuvo matyti, – giliais grioviais ir aukštais pylimais apsupta, nei ugnies, nei kardo neįveikiama stovi pilis ir taip pat tyli, lyg joje nebūtų nė vienos gyvos dvasios. Tik šešėlis laiks nuo laiko praslysta pasieniu –

Neišlepinti lietuviai. Maža tereikia jiems maisto, maža miego, maža poilsio.

(Dievų) kalba jų – burtų, tokia graži,

Į jokią kitą nepanaši.

Prie savęs patraukia širdis ir norą gerbti tas, kuris moka valdyti.

Į Anapilį keliausim su tėvų vėlėm midučio gerti. (Krikščionys skiriasi su savaisiais, kurie eina į dievo teismą.)

Ant kalavijo pasirėmęs, mąstė... apie namų šiltą laimę,– apie lūšnelę girios kirtime, žydinčių liepų apsuptą –

Ir priešais jį nušvito ateitis – baisi kova ir karžygio mirtis. (Belaisviui pabėgus būrimas, iš debesies per audrą.)

Prakeiktu paukščiu skraidysi po pasaulį, neturėdamas vietos nutūpti, jei pabėgsi iš gimtojo lizdo, palikdamas jį priešams.

Pasirinkimas vienas tėra: arba tuojau apleisti pilį, gelbėti savo galvą, arba pasilikti ir žūti drauge su manim. – Vieną sykį žmogus temiršta –

Kam mirtis prieš akis, tas juo greičiau nori ją susitikti.

Pilėnai – raktas į tą žemę, kurią mes turime valdyti. Jie kaip akmuo ant mūsų kelio, kurį mes turime nuristi. Kaip piktai giliančių širšių lizdas, kurį mes turime sudeginti.

Margirio kardas.

Kaip žliūgė pažeme tu šliaužiosi.

Jie nebijojo mirti laužuose.

Natangų žemės vaidila pasakoja, kaip kovojo už savo laisvę prūsai, kaip žuvo Herkus Mantas.

[1942–1945]

Šaltinis: S. Nėris. Raštai. T. 2. V., 1984, p. 143-147.

Taip pat skaitykite:  R. Varakauskas. Didvyriškieji Pilėnai

* P. Cvirka. Raštai. T. 7. V., 1986, p. 141.

100% Plius 100% Plus
0% Minus 0% Minus
6   0
Komentarai: 1
1. Kala Vyjas 2018-02-28 01:40:50

Gerbiu poete.Salomeja Neris - jega! 

0 0

Nebūtinas. Įrašyk, jeigu nori gauti pranešimą apie naujus komentarus prie šio straipsnio. Adresas niekur nebus rodomas.

Siųsti komentarą
VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI
Algimantas Lebionka. Simbolių prasmė: Dovydo žvaižde paženklinta Lietuvos kariuomenė puls žydų valdomą Rusiją? (1)
Odos ligų gydytoja: aknės neišgydys nei dantų pasta, nei kosmetologai
Jeigu jūsų FB draugai kelia nuotraukas iš sporto salės – jie turi rimtų problemų
Ar vaikai vertina savo tėvus kaip smurtautojus? – Ne! Tai kodėl tą daro valstybė?
Mitas visam gyvenimui
Gydymas medicininėmis taurėmis vis sparčiau grįžta į madą
Kaip stiprinti imunitetą atšalus orams?
Grėsmės jūsų santykiams
Algimantas Lebionka. Vaikai kaip prekė (2)
Pasiskiepijęs nuo gripo, vyras negalėjo kalbėti, vaikščioti, matyti ir net kvėpuoti
Vyras ir jo meilė
Ką slepia troškimas įvesti tvarką bute?
Po metų prilygsite savo artimiausiai aplinkai
Užmirštamas šimtmetis (Lietuvos Laikinajai Revoliucinei vyriausybei – 100) (1)
Kodėl knygą reikia perskaityti kelis kartus?
Gyvenimas, kurį verta gyventi
J. Vaiškūnas. „Tautosakos vartai“ kelias į dvasines protėvių lobių erdves
Mano vyras – mano nuosavybė
Nereikia šypsotis kai liūdna
Inga Stumbrienė „Miss Multiverse“ vadina įdomiu nuotykiu: tai buvo karinė stovykla rojaus kampelyje (1)
Laisvės premija už taikių gyventojų ir vaikų žudymą (1)
Keli faktai apie meilę
Ką slepia blogos mergaitės?
Nuo darbo nebūsi bagotas, tapsi kuprotas.

Atsitiktiniai straipsniai


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI