Dimitris Koucoumbas. Komunistų manifestas ir jo reikšmė dabarties revoliucinei strategijai

Anonimusas
+ 5 - 3
Autorius: Kibirkštis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/2018/02/dimitris-koucoumbas-ko...
7536-03-01 (2018 m.), skaitė 740
0

Visai neseniai, dar vasario 21-ąją suėjo lygiai 170-eri metai, kaip dienos šviesą pirmąsyk išvydo legendinis dokumentas, marksizmo kūrėjų – K. Markso su F. Engelsu – kartu parašytas Komunistų partijos manifestas. Šia proga verta Manifestą ne tik naujai išsinagrinėti, bet ir apmąstyti jo aktualumą šių dienų pasauly, jo politinėje praktikoje. Pagrindinius šito akcentus gan aiškiai nušviečia dar 2007-aisiais išėjęs dabartinio Graikijos Kompartijos vadovo, D. Koucoumbo straipsnis, kurio lietuvišką vertimą jums ir duodame.

KOMUNISTŲ MANIFESTAS IR JO REIKŠMĖ DABARTIES REVOLIUCINEI STRATEGIJAI

„Komunistų manifestas“ pirmą kartą išėjo prieš 160 metų Londone, 1848-ųjų vasario-kovo mėnesiais. Jį, kaip savąją programą, K. Marksui su F. Engelsu parengti pavedė 2-asis Komunistų Lygos suvažiavimas.

„Komunistų manifeste“ Marksas ir Engelsas pirmąsyk istorijoje parodė kapitalistinės ekonominės formacijos vietą žmonijos istorijoje, taipgi ir josios neišvengiamą nuvertimą. „Komunistų manifeste“ jie atskleidė nesutaikinamus buržuazinės visuomenės vidujinius prieštaravimus, būtent faktą, jog dvi pagrindinės antagonistinės klasės, buržuazija ir proletariatas, pastoviai veda bekompromisę tarpusavio kovą. Kapitalo ir darbo prieštaravimas – tai ir yra pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas. Visuomenės raida juda link jo išsprendimo.

Atskleidžiamas ir teoriškai pagrindžiamas epochinis proletariato, kaip kapitalistinės visuomenės duobkasio ir komunizmo statytojo, kaip vienintelės iki galo nuoseklios ir dėlei visų engiamųjų interesų kovojančiosios klasės vaidmuo. Panaikindamas kapitalistinę gamybos priemonių nuosavybę ir pakeisdamas ją visuomenine, komunistine nuosavybe, proletariatas išvaduosiąs visuomenę nuo kapitalistinio pavergimo.

Tokia pamatinė Manifesto tezė visus 160 metų kelia ginčus darbo žmonių judėjime. Buržuazija neperstojamai su ja kovoja, nes joje proletariatas pasirodo esąs pagrindiniu buržuazijos istoriniu priešininku, keldamas grėsmę jos valdžiai. Su šia teze kovoja ir oportunistinės srovės, t. y. jėgos darbo žmonių judėjimo viduje nešančios buržuazinę ir smulkiaburžuazinę ideologiją. Priėmę tokias pažiūras būna pasidavę buržuazijai ir išsižadėję revoliucinės kovos tiek paskirose šalyse, tiek tarptautiniu mastu.

Manifesto paskelbimo pasėkoje remdamiesi Paryžiaus Komunos pamokomis, Marksas ir Engelsas sutelkė dėmesį į klasių kovos dėsningumus, į vedantįjį proletariato vaidmenį revoliucijoje, į jo avangardo, revoliucinės partijos vadovavimą.

 Buržuazinės revoliucijos suteikė didelį postūmį kapitalistinių santykių išsivystymui. 1850-1870-ųjų laikotarpiu smarkiai vystėsi darbininkų klasė. Visose priešakinėse kapitalistinėse šalyse (Anglijoje, Vokietijoje, JAV ir t. t.) radosi kovingos darbininkų profesąjunginės organizacijos, sudarydamos pagrindą tolimesniam darbo žmonių judėjimo kilimui. Būtinumas pakelti klasinės kovos ideologinį bei politinį lygį ir vieningą veikimą pasiekti 1864-aisiais privedė prie Tarptautinės Darbininkų Asociacijos (I Internacionalo) įsteigimo.

 Kapitalizmo ir darbo žmonių judėjimo vystymosi pažanga per 1871-ųjų Paryžiaus Komunos įvykius išvedė darbininkų klasę istorijos avanscenon. Darbininkų klasė tuomet išsikovojo valdžią, suorganizavo savą valstybę, proletariato diktatūrą. Nors darbininkų klasė ir nepajėgė šios pergalės išsaugoti, tai jau įrodė josios, kaip vedančiosios engiamųjų sluoksnių klasės, istorinį vaidmenį.

 Kaip rašė Leninas: „Paryžiaus patrankų griausmas pažadino giliu miegu miegojusius labiausiai atsilikusius proletariato sluoksnius ir visur paskatino suaktyvinti revoliucinę socialistinę propagandą. Štai kodėl Komunos reikalas nežuvo.“[1]

 Komunistų manifesto autoriai pareiškė, kad darbininkų klasė gali pasiekti šį tikslą tik revoliucinio smurto prieš buržuaziją būtu, tiktai per proletarinę socialistinę revoliuciją.

Žinoma, sąlygos pastoviai kinta. 19-ojo amžiaus gale iškilo ir vėliau įsigalėjo monopolijos. Išsivysčiusiose kapitalistinėse šalyse laisvąją konkurenciją pakeitė monopolijų konkurencija. Europai buržuazinių revoliucijų epocha baigėsi. Klasinė kova paaštrėjo, ką rodė dideli streikai Prancūzijoje, Belgijoje, Anglijoje ir JAV.

Susikūrė pirmosios darbininkų klasės partijos. Šitai buvo dar vienas žingsnis link darbininkų klasės virtimo savarankiška klase ir josios išsivadavimo nuo buržuazinio-demokratinio judėjimo.

 Monopolinio kapitalizmo, t. y. imperializmo epochoje, darbininkų klasė vedė pasaulinį revoliucinį procesą, vykdydama pergalingas socialistines revoliucijas, pradedant 1917-ųjų Spalio revoliucija Rusijoje ir tęsiant eile kitų sekusiais penkeriais dešimtmečiais.

 Darbininkų klasė maždaug 1/3 pasaulio dalyje suorganizavo savas proletariato diktatūros valstybes, pasiekdama reikšmingų laimėjimų tiek tose, tiek kitose šalyse. Ji vedė masinius pasipriešinimo judėjimus ir revoliucijas. Tačiau jai ne visuomet pavykdavo juos pergalingai užbaigti dėl neigiamos jėgų pusiausvyros, arba dėl silpnybių bei strateginių klaidų.

 Marksas ir Engelsas parodė proletarinės politinės partijos sukūrimo būtinumą. Jie apibrėžė josios uždavinius bei santykį su darbininkų klase.

 Jie suformulavo ir teoriškai pagrindė proletariato diktatūros, kaip tikrojo darbininkų klasės valdžios turinio, idėją. „Proletariatas panaudos savo politinį viešpatavimą visam kapitalui iš buržuazijos žingsnis po žingsnio išplėšti, visiems gamybos įrankiams centralizuoti valstybės, t. y. suorganizuoto kaip viešpataujančioji klasė proletariato, rankose ir kiek galima greičiau gamybinių jėgų sumai padidinti.“[2]

 Marksas ir Engelsas pabrėžė, jog vienas pamatinių komunistų principų yra tarptautinio kovos prieš kapitalą pobūdžio pripažinimas. Šio principo esmė yra raudona gija per visą Manifesto turinį einantis proletarinis internacionalizmas.

Jie padarė reikšmingų pastabų proletarinės partijos strategijos bei taktikos klausimais. Manifeste pažymima, kad komunistai yra nariai revoliucinės partijos, išsiskiriančios savo nuoseklumu. „Komunistai kovoja dėl darbininkų klasės artimiausių tikslų ir interesų, bet tuo pat metu, gindami šios dienos laimėjimus, jie gina ir judėjimo ateitį.“[3]

Šisai klausimas buvo ir išlieka svarbiu idėjinių bei politinių ginčų tema tarp nuosekliųjų revoliucinių jėgų bei įvairių oportunistinių srovių bei požiūrių tarptautiniame politiniame darbo žmonių judėjime.

 Besibaigiant 19-am šimtmečiui, E. Bernšteinas jau spėjo išvystyti savo gerai žinomas reformistines pažiūras dėl ekonominių bei politinių reformų kapitalizmo rėmuose, pagal kurias pagrindiniu proletariato kovos įrankiu laikomas parlamentas. Šiandien, su tam tikrais pakeitimais, šios tezės bando tuos kapitalizmo laikotarpius, kurių neseka revoliuciniai pakilimai ir bendri imperialistiniai karai, vaizduoti kaip klasinės darnos laikotarpius. Bandoma įrodinėti, esą revoliucinės kovos atgyvenusios, kad esama taikaus evoliucinio kelio į socializmą, tad ir marksizmas neva tapęs senamadišku ir todėl turįs būti reviduojamas.

 Kapitalizmo perėjimas į monopolinę-imperialistinę stadiją 20-ojo amžiaus pradžioje, kaip objektyvus jo raidos faktas, reikalavo revoliucinių jėgų ne reviduoti marksizmą, bet toliau jį išvystyti. Šitai padarė Leninas eilėje savo darbų išanalizuodamas visuomenines oportunizmo šaknis.

 Šios „teorijos“ per visą 20-ąją amžių pastoviai sugrįždavo į komunistinį judėjimą, tiek po Spalio socialistinės laimėjimo, tiek Antrojo pasaulinio karo metu, tiek ir paskui.

 Anot šių pažiūrų, ekonominė darbininkų klasės kova turėtų būti atskirta nuo jos politinės kovos, nuo kovos už darbininkų valdžią, už proletariato diktatūrą.

 Ties šiuo lemiamu strateginiu klausimu išsivystė intensyvi kova ir ginčas tarp marksistų ir Komunistų manifesto ištraukomis marksizmą iškraipyti mėginančių oportunistinių srovių.

Štai Leninas pabrėždavo, kad požiūris, anot kurio marksizmo būta teorinės tuomet vyravusios praktikos, t. y. politinės kovos pirmumo prieš ekonominę, išraiškos, yra visai klaidingas. Iš tiesų buvo visai atvirkščiai. Marksizmas pasirodė kai vyravo „nepolitinis socializmas“ ir Komunistų manifestas nedelsdamas prieš jį ir išstojo. Netgi marksizmui pilnai teoriškai apsiginklavus (su Markso „Kapitalu“) ir suorganizavus Tarptautinę Darbininkų Asociaciją, politinė kova dar nebuvo vyraujanti (tredjunionizmas Anglijoje, anarchizmas ir prudonizmas lotynų šalyse ir kt.). Leninas rašė: „Vokietijoje didžiausias istorinis Lasalio nuopelnas buvo tas, kad jis darbininkų klasę iš liberaliosios buržuazijos priedėlio pavertė savarankiška politine partija. Marksizmas susiejo į vieną neišardomą visumą ekonominę ir politinę darbininkų klasės kovą“.[4]

Leninas padarė reikšmingą pastabą:

 „Tik tada, kai atskiras darbininkas įsisąmonina, kad jis yra visos darbininkų klasės narys, kai savo kasdieninę, siaurą kovą su atskirais savininkais ir su atskirais valdininkais jis laiko kova prieš visą buržuaziją ir prieš visą vyriausybę, tik tada jo kova tampa klasine kova.“[5] Anot Markso, – „kiekviena klasių kova yra politinė kova.“[6] Tuo tarpu Leninas išryškino, kad bet kurią darbininkų kovą prieš savo bosus laikyti visuomet politine kova būtų klaidinga. Privalome suvokti, kad darbininkų kova prieš kapitalistus įgyja politinę lygmenį tik tuomet, kai tampa klasių kova. Štai toks ir yra revoliucinės partijos uždavinys: gaivališką kovą prieš pavergėjus paversti sąmoningą visos darbininkų klasės kova organizuojant darbininkus, vedant propagandą ir skleidžiant socialistines idėjas.

 Komunistinis judėjimas yra „socialistinės teorijos sujungimas su darbininkų judėjimu“ (Lenino apibrėžimas, perimtas iš Kautskio).[7] Pagrindinis Komunistų partijos uždavinys yra skleisti socialistinę sąmonę gaivališkame darbo žmonių judėjime, sujungti šį judėjimą su šiuolaikinį mokslą atitinkančiais socialistiniais įsitikinimais, susieti jį su metodiška politine kova. Tai yra sukurti nenutrūkstamus ryšius tarp šio gaivališkojo judėjimo ir revoliucinės partijos veikimo.

 Bet dar nuo Lenino laikų skleidžiama „teorija“, politinę kovą, kovą dėl politinės valdžios vien žodžiais pripažįstanti darbininkų judėjimo uždaviniu. Tačiau praktiškai ji šią kovą atsieja nuo einamųjų ir tarpinių uždavinių, teigdama, esą darbininkų masės dar nepribrendusios kovai dėl politinių tikslų.

„Argi tai rašė socialdemokratai?“ (skaityk: komunistai)[8], – tokius argumentus komentavo Leninas, toliau pridurdamas:

„Daugumas Rusijos darbininkų dar nėra subrendę kovoti politinę kovą“! Jeigu tai tiesa, tai yra tolygu mirties nuosprendžiui visai socialdemokratijai, nes tai reiškia, kad daugumas Rusijos darbininkų dar nėra subrendę būti socialdemokratais. Iš tikrųjų, niekur pasaulyje nebuvo ir nėra tokios socialdemokratijos, kuri nebūtų neatskiriamai ir nenutrūkstamai susijusi su politine kova. Socialdemokratija be politinės kovos – tai upė be vandens, tai kažkoks didžiulis prieštaravimas, tai kažkoks grįžimas arba prie utopinio socializmo mūsų proprotėvių, kuriems nerūpėjo „politika“, arba prie anarchizmo, arba prie tredjunionizmo.

Jau pirmasis pasaulinio socializmo profession de foi „Komunistų manifestas“ nustatė tą nuo to laiko elementaria tapusią tiesą, kad kiekviena klasių kova yra politinė kova, kad darbininkų judėjimas tik tuomet perauga užuomazgos ir vaikystės stadiją, tik tuomet tampa klasiniu judėjimu, kai imasi politinės kovos.“[9]

 „Savo pažiūromis mes visiškai pritariame visoms pagrindinėms marksizmo idėjoms (kaip jos buvo išreikštos „Komunistų manifeste“ ir Vakarų Europos socialdemokratų programose) ir esame už nuoseklų šių idėjų plėtojimą Markso ir Engelso dvasia, griežtai atmetame tas kompromisines, oportunistines pataisas, kurios, Bernšteino lengva ranka padarytos, dabar pasidarė tokios madingos. Socialdemokratijos uždaviniu mes laikome klasinės proletariato kovos organizavimą, tos kovos rėmimą, jos būtino galutinio tikslo nurodymą, tos kovos būdus nulemiančių sąlygų analizavimą. „Darbininkų išvadavimas gali būti tik pačių darbininkų uždavinys.“[10] Tačiau, neskirdami socialdemokratijos nuo darbininkų judėjimo, mes neturime pamiršti, kad jos uždavinys – apskritai imant, atstovauti šito judėjimo interesams visose šalyse, kai ji anaiptol neturi aklai lenktis prieš tą ar kitą atskirą fazę, kurią gyvena tas judėjimas vienu ar kitu laiku, vienoje ar kitoje vietoje. Mes laikome socialdemokratijos pareiga remti visokį revoliucinį judėjimą prieš esamąją vyriausybės ir visuomenės santvarką ir laikome jos tikslu tai, kad darbininkų klasė iškovotų politinę valdžią, kad būtų eksproprijuoti ekspropriatoriai ir sukurta socialistinė visuomenė. Mes griežtai atmetame bet kurį mėginimą susilpninti ar užtušuoti socialdemokratijos revoliucingumą, nes ji yra socialinės revoliucijos partija, negailestingai priešiška visoms klasėms, kurios remiasi šiuolaikine visuomenės santvarka.“[11]

Tarptautinis komunistinis judėjimas yra sukaupęs taip pat ir neigiamos patirties. Daugiausiai Antrąjį pasaulinį karą sekusiu laikotarpiu ir vėliau, komunistų partijos eilėje šalių nesugebėjo nusistatyti savalaikės revoliucinės strategijos ar imperialistinį karą, ar kovą prieš savo krašto okupaciją į kovą dėl buržuazinės valdžios nuvertimą, už darbininkų ir liaudies valdžią.

Vakarų Europoje įsigalėjus dešiniojo oportunizmo srovei, vadinamajam „eurokomunizmui“, šitai pasidarė dar sunkiau. Vardan „nacionalinių ypatumų“ jis teikdavo pirmenybę daugumos vyriausybių bendradarbiavimui su komunistais, neva tai reformų keliu privesiančio prie „demokratinio socializmo“ visuomenės.

 Ši strategija pasireiškė kapitalizmo konsolidavimu. Iš tiesų ji tapo lengviausiu būdu pravedinėti buržuazinėms reformoms tikintis darbo žmonių judėjimo tiek politinių, tiek profsąjunginių organizacijų prasme, palaikymo. Ne atsitiktinumas, kad eilėje Europos šalių (Prancūzijoje, Italijoje, Ispanijoje, Anglijoje ir kt.) komunistinis judėjimas persimetė į socialdemokratinę kryptį, galiausiai pats pasinaikindamas ir atsisakydamas savojo revoliucingumo. Šiandien panašius rezultatus regime dar blogesnėmis sąlygomis esant komunistiniame judėjime Italijoje, Ispanijoje ir t. t.[12]

 Šiuo metu didelėje komunistinio judėjimo dalyje vyrauja teorijos apie galimumą pereiti į socializmą parlamentinės kovos keliu. Jos neigia visuotinio susirėmimo su monopolijomis, imperialistinėmis sąjungomis, kapitalo valdžia būtinumą, neigia būtinumą ruoštis įvairioms kovos formoms, tame tarpe ir ginkluotai kovai. Šios teorijos darbo žmonių judėjimo veikimą apriboja kapitalistinės sistemos rėmais. Jos slepia, kad istorijoje nebūta nei vieno reikšmingo taikaus, parlamentinio perėjimo į socializmą parlamentinių rinkimų keliu.

 Vyrauja nuomonės, kurios, lyg šiuolaikinė revoliucinio judėjimo liga, aukština buržuazines institucijas, buržuazinę demokratiją, buržuazinį parlamentą, apeidamos lenininį mokymą, jog buržuazinė demokratija lieka „taikinga“ tik tol, kol darbininkų klasė nekelia grėsmės buržuazijos valdžiai. „Kuo labiau išplėtota demokratija, tuo greičiau griebiamasi pogromo arba gali prasidėti pilietinis karas.“[13] Jos ignoruoja, kad komunistai, atsižvelgdami į kiekvienoje šalyje esančias aplinkybes, turėtų pasinaudoti savo dalyvavimu buržuaziniame parlamente tam, jog masių akyse demaskuotų jo klasinį pobūdį, parodytų jį esant šiuolaikine monopolijų diktatūra, kad paskatintų darbininkų judėjimą mesti jam iššūkį, kad išlaisvintų liaudį nuo institucinių iliuzijų, vedančių link asimiliacijos, o galiausiai ir visiško darbo žmonių judėjimo neveiksnumo.

Dabar – dar intensyviau nei po 1989-1991-ųjų kontrrevoliucijos laimėjimo, vyrauja oportunistinė tezė, ginčijanti patį darbininkų klasės egzistavimą, o tuo pačiu ir jos vaidmenį tiek kapitalizme, tiek būsimojoje socialistinėje-komunistinėje visuomenėje.

Ši pseudoteorija reiškiasi įvairiais pavidalais. Įprasti bandymai sistemingai vulgarizuoti darbininkų klasės sąvoką ir apimtį. Tuo mėginama įrodinėti, esą darbininkų klasė mažėjanti, nurodant į smukusį dirbančiųjų gamybiniame sektoriuje, eilėje tradicinių pramonės šakų skaičių, darbininkų klasę tapatinant tik su jomis. Panašiai aiškinamas ir fizinio darbo sumažėjimas, samdomų mokslinių darbuotojų skaičiaus išaugimas kapitalistinių santykių sąlygomis.

 Tačiau pati tikrovė šias tezes paneigia. Jos slepia, kad pamatinis marksistinis-lenininis kriterijus apibrėžiant darbininkų klasę yra tas, jog darbininkai savo darbo jėgą parduoda nepriklausomai nuo jų sugebėjimų, žinių ar išsilavinimo. Būtent kapitalistai iš šalies samdosi darbo jėgą nepriklausomai nuo to, kokia tai būtų pramonės ar apskritai ūkio šaka.

 Panašios pažiūros randasi ir tarptautiniame komunistiniame judėjime, tapdamos esminiais ginčo su oportunizmo jėgomis temomis. Labiausiai paplitusios teorijos nurodo į „darbo ir darbininkų klasės galą“, „privatinės kapitalistinės nuosavybės panaikinimą dėl technologijų raidos“, „postindustrinę ir nematerialią visuomenę“ ir t. t.

 Anot šių teorijų, reikalingi „nauji revoliuciniai subjektai“, antai „masių ir jaunimo sukilimai“.

 Graikijoje šias teorijas kelia SYNASPISMOS[14]. Panašios teorijos kartais vystymos ir socialdemokratijos bei tradicinių buržuazinių ideologų tarpe.

Pastaruosius keletą metų SYNASPISMOS veikėjai reiškė „susirūpinimą“ dėl „naujo visuomeninės pažangos subjekto paieškos“. Tikrovėje jų praktika atsisuka prieš klasinio judėjimo interesus, nes remia organizuotų buržuazinių manipuliacijų mechanizmo pažeidžiamas struktūras. Tipišku šito pavyzdžiu yra Pasaulio Socialinis Forumas[15], sukvietęs įvairios visuomeninės aplinkos atstovus: dalį vidurinių sluoksnių, smulkiaburžuazinius inteligentus, dalis darbininkų aristokratijos (Graikijoje ją sudaro susikompromitavusi ir Pasaulio Socialiniame Forume dalyvaujantys profsąjungų vadovybė), o taip pat ir organizuotas buržuazines jėgas, antai valstybinio aparato atstovus, buržuazinių asociacijų, kaip Le Monde Diplomatique[16] ir įvairių nevyriausybinių organizacijų veikėjus. Socialdemokratai, oportunistai, reformistai ir biznio asociacijų atstovai bendradarbiauja vadovaudami pasauliniams ir regioniniams socialiniams forumams. Jie visi kartu aiškiai pasisako prieš klasių kovą. Jie visokiais būdais – ne tik finansiškai – remia įvairias organizacijas bei „judėjimus“, kad užvaldytų kiekvieną pasauliniu mastu kuriamą judėjimą ir neleistų tokio judėjimo radikalizmui vystytis antiimperialistine, antimonopoline kryptimi.

Šios pastangos ypač žalingos tokiais laikotarpiais, kai radikaliųjų jėgų judėjimai ir engiamos liaudies pasipriešinimas vystosi imperialistų politikai galimai pavojinga linkme.

 Modernusis oportunizmas kapitalistinės sistemos raidą laiko esant neoliberalinio administravimo pasekme ir užtat siūlo antineoliberlistinius, bet ne antikapitalistinius kovos tikslus. Šios pažiūros privedė prie pažangiųjų jėgų sukompromitavimo. Jos taip pat naudojamos kaip pasiteisinimas buržuazinių darbo partijų, socialdemokratijos jėgų, siūlančių taip vadinamą pasaulinės rinkos reguliavimą kaip „alternatyvią politiką“ kapitalizmo krizėms spręsti. Jie protestuoja prieš konkrečias monopolijas, pavyzdžiui, amerikietiškąsias, bet europietiškųjų nemini. Jie mėgina maskuoti savo politiką nuorodomis į kažkokią „kitokią Europą“, o tai visai nerealistiškas tikslas, nes juk jie nekovoja prieš imperialistinę ES. Praktiškai pasiremdami globalizacijos pretekstu, jie kovoti atsisako jau nacionaliniu lygmeniu.

 Graikijos Komunistų Partija (GKP) prieštarauja šioms pozicijoms ir kovos krypčiai. Todėl šių jėgų ji kaltinama neva sektantiška politika, perdėm maksimalistiniais siekiais, kairiųjų jėgų vienybės skaldymu bei liaudies bėdų sprendimo atidėliojimu iki pat socializmo sukūrimo.

Tačiau negali būti jokios perspektyvos alternatyviam darbininkų klasės ir vargingųjų liaudies sluoksnių reikalų sprendimui be neperstojamos kovos prieš kapitalistinę valdžią ir ekonomiką.

Nuoseklios GKP kovos linijos dėka, per pastaruosius 15-ą metų kova Graikijoje spėjo duoti tam tikrų rezultatų, sulaikydama eilę reakcingų politinių žingsnių ir padidindama pasipriešinimą dešiniųjų bei socialdemokratinių jėgų politikai.

 Šioji kovos linija prieštarauja strategijai jėgų, kurios, nors ir besivadindamos komunistais, tuo pačiu dalyvauja koalicinėse vyriausybėse su tikslu vykdyti anti-neoliberalų kapitalizmo sistemos administravimą.

 Mūsų partija siekia didžiosios darbininkų klasės dalies jėgų, ypač jaunimo, politinio nubudimo, kad jos nesitrauktų ir visuomet liktų gynybinėse pozicijose. Tiesa, liaudis ir bus priversta laikytis gynybinių pozicijų iki pat kapitalizmo nuvertimo. Komunistų partija ir klasinės jėgos, kaip buvo, taip ir liks šių kovų priešaky. Pastarojo meto įvykiai Graikijoje, transnacionalinės kompanijos Carrefour prekybos centruose, Renault arba didžiuosiuose turizmo objektuose, kur kapitalistai buvo priversti atšaukti savo sprendimus dėl masinio žmonių atleidimo iš darbo – tai puikūs pavyzdžiai to, ką gali pasiekti darbininkai. Komunistų vadovaujamos klasinės jūrų uostų bei statybininkų profsąjungos taip pat pasiekė žymių laimėjimų gerinant darbo sąlygas.

 Darbininkų laimėjimai negalimi nekeičiant jėgų pusiausvyros, nestiprinant klasinių jėgų, politiškai nestiprėjant pačiai Komunistų partijai. Dabartiniai įvykiai, neperstojamas puolimas prieš liaudies teises ir iškovojimus, kapitalo perstruktūravimo politika rodo į vienintelį tikrą liaudies bėdų išsprendimo būdą: visuomeninę gamybos priemonių nuosavybę, centrinį ekonomikos planavimą ir darbininkų vykdomą kontrolę. Šiandien tai yra vienintelis būdas vystyti gamybą ne kapitalistinio pelno, bet darbininkų naudai, įgyvendinant darbininkų klasės bei vargingųjų liaudies sluoksnių poreikius.

GKP požiūriu kovos frontų skatinimas ir augimas negali būti atskirtas nuo strateginio tikslo paimti valstybinę valdžią, nuo liaudies valios išspręsti klausimą dėl liaudies valdžios. Tai yra Graikijos visuomenėje tikrai pribrendusi būtinybė, nes kapitalizmas jau visame pasaulyje yra pasiekęs stadiją, kurioje socializmas-komunizmas gali būti matomas jau pro visus dabarties visuomenės „langus“.

17-asis GKP Suvažiavimas nurodė būtinumą visai partijai giliai įsisavinti savo strategiją ir programą, įgyti vieningą kolektyviniu patyrimu paremtą požiūrį ir jas propaguoti. Mūsų tikslas – sukurti visuomeninį-politinį antiimperialistinių, antimonopolinių jėgų aljansą kovai prieš monopolijas ir imperialistines sąjungas, prieš buržuazines partijas ir jų aljansus, už liaudies vadžią ir ekonomiką. Tai, kad šitokį Frontą sudarysiančios jėgos iš karto neturės vieningo požiūrio dėl naujosios visuomenės požiūrio nereiškia, kad komunistai neturėtų persunkti visų savo veiksmų supratimu, jog socializmas ir būtinas, ir realus.

 Mūsų partija savo veiklą kreipia pirmiausiai į darbininkų klasę. Tai susiję su pačiu partijos, kaip sąmoningojo klasės avangardo, pobūdžiu. Ji taip pat kreipia dėmesį jauniman, kaip judėjimo jėgą ir rezervą, ypač dėl to, jog GKP patyrė smarkų smūgį savo amžiaus sudėčiai 80-ųjų gale ir 90-ųjų pradžioje.

 2007-ųjų lapkritį tarptautinis revoliucinis judėjimas minėjo 90-ąsias 1917-ųjų Didžiosios Spalio revoliucijos metines.

 GKP Centro komiteto nutarimu buvo paskelbtas kreipimasis į visus Graikijos komunistus, kviečiantis juos 2008-aisiais minėti 90-ąsias mūsų partijos metines, nešti mūsų šalies darbininkų klasei ir mūsų jaunimui marksizmo-leninizmo ir mokslinio komunizmo pasaulėžiūrą. Žinoma, šitai turėtų būti daroma kartu organizuojant liaudies kovą antiimperialistine bei antimonopoline kryptimi, kad būtų pabrėžiama istorinis darbininkų klasės vaidmuo ir Komunistų partijos nepakeičiamumas.

„Šmėkla klaidžioja po Europą — komunizmo šmėkla. Visos senosios Europos jėgos susivienijo į šventą medžioklę prieš šią šmėklą <...>. Kur toji opozicinė partija, kurios jos priešininkai, esantieji valdžioje, nebūtų apšaukę komunistine? Kur toji opozicinė partija, kuri savo ruožtu nebūtų metusi smerkiančio kaltinimo komunizmu tiek pažangesniesiems opozicijos atstovams, tiek ir savo reakciniams priešininkams? Dvi išvados seka iš to fakto. Komunizmą jau visos Europos galybės pripažįsta jėga. Jau pats metas komunistams atvirai išdėstyti visam pasauliui savo pažiūras, savo tikslus, savo siekimus ir pasakoms apie komunizmo šmėklą priešpastatyti pačios partijos manifestą.“[17]

 Manifesto pradžioje parašytos aukščiau pacituotos eilutės atvirė naują epochą darbininkų klasės kovai, josios išsivadavimui ir susiorganizavimui. Iš tiesų atrodytų, lyg jos būtų dar vakar rašytos. Jos gyvos ir aktualios, šiuolaikiškos ir jaunos būtent todėl, kad jos yra tikrai revoliucinės ir komunistinės.

Šaltinis: Graikijos Komunistų Partija
Vertė: Kibirkštis

Taip pat skaitykite: K. Marksas ir F. Engelsas. Komunistų partijos manifestas


[1] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 20. V., 1982, p. 209. 
[2] K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 26. 
[3] Ten pat, p. 36. 
[4] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 4. V., 1977, p. 159. 
[5] Ten pat, p. 177-178. 
[6] K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 17.
[7] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 6. V., 1978, p. 38.
[8] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 4. V., 1977, p. 298. 
[9] Ten pat. 
[10] V. Leninas cituoja K. Markso parašytų „Bendrųjų Tarptautinės Darbininkų Asociacijos [I Internacionalo] įstatų“ pagrindinį teiginį (žr. K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 315). Red.
[11] Ten pat, p. 314.
[12] Padėtis nuo 2007-ųjų, kuomet buvo rašytas šis straipsnis, pakito į gera. Štai Italijoje pastaruoju metu kyla naujai atsikūrusi, nuo oportunizmo ir revizionizmo apsivaliusi Italijos Komunistų Partija. Tiesa, šis procesas pareikalavo ir laiko, ir nemenkų pastangų, bet rezultatai jau yra. Red.
[13] V. Leninas. Pilnas raštų rinkinys. T. 37. V., 1987, p. 245.
[14] SYNASPISMOS, „Kairės ir ekologinių judėjimų koalicija“ – 1991-aisiais Graikijoje susikūrusi politinė partija, atstovavusi smulkiaburžuazinių reformų ir socialdemokratijos pozicijas. Kritikuodama „neoliberalizmą“ iš esmės rėmė esamą santvarką, NATO ir ES. Iki 2013-ųjų vadovauta A. Cipro, dabartinio šalies premjero ir ją pakeitusio partinio darinio, SYRIZA („Radikaliosios kairės koalicijos“) vadovo. Red.
[15] Pasaulio Socialinis Forumas (World Social Forum) – 2001-aisiais prasidėjęs kasmetinis įvairių „pilietinę visuomenę“ atstovaujančių organizacijų suvažiavimas, siekiantis „alternatyvios globalizacijos“, taip sakant, kairuoliško kapitalizmo „žmonišku veidu“. Red.
[16] Prancūzijoje einantis mėnesinis žurnalas, užimantis „kairuoliškas“ reformistines alternatyvios globalizacijos ir „neoliberalizmo“ kritikos pozicijas. Red.
[17] K. Marksas. F. Engelsas. Rinktiniai raštai dviem tomais. T. 1. V., 1949, p. 8.


5   3
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 0

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI


440 5 +11 -2 Anno

STALINAS (5)





Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito