Kas yra Syriza bei ko iš jos galima tikėtis (0)

Anonimusas
+ 0 - 0
Autorius: Edgaras Marcinkus
Šaltinis: http://www.kmintis.lt/kas-yra-...
7533-03-01 (2015 m.), skaitė 2831
0

Šių metų sausio 25-ąją Graikijos rinkimus laimėjo kairioji politinė partija – Syriza. Tai buvo pergalė, sukūrusį didžiulį ažiotažą visoje Europoje, tačiau nepaisant to, informacijos apie Syrizą bei analizės apie tai, ką ji gali ir ko negali, Lietuvoje yra itin mažai. Todėl diskursas apie Graikijos politinę situaciją ir būtent apie Syrizą, dažniausiai būna labai paviršutiniškas, o daug realistiškiau – paremtas visiškai klaidingomis prielaidomis ir nežinia iš kur ištrauktais „faktais“. Šis įrašas yra bandymas pagerinti šio diskurso kokybę tiek iš informacinės, tiek iš analitinės pusės. Todėl šiame įraše seka informacija apie Syrizą ir pamąstymai apie tai, ko reikėtų tikėtis iš šios politinės partijos.

Kas yra Syriza?

Syriza yra keleto esminių Graikijos Komunistų Partijos (KKE) skilimų rezultatas. Dar 1968-aisiais įvyko pirmasis skilimas, kurio metu komunistinis judėjimas pasidalino į dvi dalis – pro-sovietinę komunistų partiją ir anti-sovietinę eurokomunistų partiją. Egzistavusios greta viena kitos, 1989-aisiais šios dvi partijos, rinkiminiais tikslais, susijungė į koaliciją, pasivadinusią Synaspismos. 1991-aisiais, sugriuvus Sovietų Sąjungai ir katastrofiškai pasibaigus Synaspismos dalyvavime vyriausybės koalicijoje su dešiniąją Naujosios Demokratijos partija, tuometinė pro-sovietinė komunistų partija (dabartinė KKE) iš partijos išmetė 45% narių bei paliko Synaspismos koaliciją, tuo tarpu Synaspismos išliko, tačiau jau kaip politinė partija. Šią partiją sudarė tiek eurokomunistai, atsiskyrę nuo KKE 1968-aisiais, tiek KKE nariai, išmesti iš partijos 1991-aisiais.

Nuo to laiko Synaspismos, priešingai nei KKE, tapo ganėtinai laisvas įvairiausių kairiųjų grupių ir asmenų rinkinys, smarkiai besikeičiantis laikui bėgant. Kuomet Syrizos koalicija buvo sudaryta 2004-aisiais, būtent Synaspismos sudarė absoliučią jos daugumą. Alexis Tsipras, dabartinis Syrizos lyderis, kilo būtent iš Synaspismos partijos, į kurią jis pateko po to, kai kartu su daugeliu kitų, buvo išmestas iš KKE 1991-aisiais. Tačiau prie Syrizos prisijungė ir daugybė kitų, santykinai mažų, kairiųjų partijų ir organizacijų. Įvairios organizacijos įsilieji į koaliciją ar nuo jos atsiskyrė bėgant laikui, o 2013-aisiais Syriza oficialiai tapo politine partija ir nustojo veikti kaip koalicija.

Nors Syriza oficialiai yra „radikalios kairės koalicija“, savo veiksmų logika ir politinėmis pozicijomis ji (o tiksliau – jos dauguma) tėra reformistinė kairės partija, kurios politika toli gražu nėra radikali netgi pagal dabartinius Europos standartus. Konservatyvi spauda tiek Graikijoje, tiek kitose šalyse (įskaitant Lietuvą) bandė ir bando vaizduoti Syrizą kaip sovietinę/komunistinę partiją ir prieš rinkimus skleidė propagandines žinias apie tuščias parduotuvių lentynas Syrizos pergalės atveju. Tačiau net jei 2010-aisiais Syriza bent jau naudojo radikalią retoriką, tai rinkiminė logika privertė partiją taip sušvelninti savo pozicijas, kad opozicijos kapitalizmui neliko netgi retorikoje, o kai kurie Syrizos lyderiai viešai kalba apie kapitalizmo išgelbėjimą, o ne jo pažabojimą ar sunaikinimą.

Tačiau taip pat reikia paminėti, kad Syriza nėra vienalytė masė. Jei ignoruosim revoliucinius marksistus, sudarančius Komunistinę Tendenciją Syrizoje, kurie turi porą narių centriniame partijos komitete ir gavo 1.5% partijos delegatų balsų, tai Syrizą iš esmės sudaro dvi grupės – Kairioji Vienybė, kuri yra dešinysis partijos sparnas, vedamas partijos lyderio Alexo Tsipro ir turi 68% centrinio komiteto vietų bei Kairioji Platforma, kuri turi 30% vietų centriniame komitete bei yra kairysis Syrizos sparnas.

Vidinė dinamika tarp dešiniosios daugumos ir kairiosios mažumos yra ganėtinai įdomi. Vienas iš esminių skirtumų tarp partijos sparnų kyla ties euro klausimu – dešinioji dauguma bekompromisiškai pasisako už išlikimą tiek euro zonoje, tiek Europos Sąjungoje, tuo tarpu Kairioji Platforma norėtų (ar bent jau norėjo, iki deryboms įsibėgėjant), kad pasitraukimas iš euro zonos ir Europos Sąjungos būtų galimybė bei įrankis deryboms. Tačiau akivaizdu, kad Kairioji Platforma šiais klausimais nusileidžia dešiniajai daugumai.

Nors Syrizai laimėjus rinkimus, vidinė partijos dinamika nebėra tokia aiški dėl informacijos stokos šiuo klausimu, iš kai kurių Kairiosios Platformos narių pareiškimų galima spręsti, jog Tsipro vedina Kairioji Vienybė sėkmingai nusitempė Kairiąją Platformą dešinėn. Tai taip pat galime matyti ir Syrizos derybų su troika kontekste, kuomet Syriza smarkiai nuolaidžiauja troikai ir radikaliai švelnina savo pozicijas, tačiau be didesnės Kairiosios Platformos opozicijos. Nors Kairiosios Platformos lyderiai pradeda kelti savo balsą, aiškiai pasisakydami prieš privatizacijų tęsima, kas, tikėtina, gali būti vienas iš troikos reikalavimų norint galutinai užbaigti Vasario 20-osios derybų dalį.

Kaip Syriza tapo dominuojančia partija Graikijoje?

Pradžioje Syriza buvo viena iš tų mažyčių partijų, kurios geriausiu atveju gaudavo vos keletą procentų balsų šalies parlamento rinkimuose. 2009-aisiais jie surinko 4.6% balsų, tačiau 2012-aisiais – 26.9%. O visai neseniai Syriza laimėjo 2015-ųjų rinkimus, gaudama 36.3% balsų. Tiesa nebalsavusiųjų buvo dar daugiau – 37.5%.

Didžiulis Syrizos populiarumo šuolis yra paaiškinamas trijų esminių dalykų. Pirmasis yra aktyvus ir vokalus Syrizos dalyvavimas socialiniuose judėjimuose, kurie prasidėjo nuo pat krizės pradžios. Ko gero svarbiausi iš jų buvo „skverų judėjimai“, prasidėję 2011-aisiais, kurių metu žmonės okupuodavo viešuosius skverus. Svarbiausias iš jų buvo Syntagma skvero, esančios šalia parlamento, užėmimas. Bet net ir tuomet Syriza, kaip „radikalios kairės“ koalicija, savo radikalumo viršūnėje nebrėžė aiškių linijų tarp klasių, vietoj to naudodami socialdemokratinius šūkius apie nepriklausomybę, socialines gyventojų teises ir pan., todėl parlamentinė Syrizos lyderių logika buvo labai aiški dar prieš partijai įgaunant pagreitį. Kuomet KKE pasmerkė šiuos judėjimus kaip antipolitinį ir antikomunistinį smulkiaburžuazinį sąmokslą, Syriza sugebėjo organiškai į juos įsilieti. Tačiau be to, Syriza aktyviai dalyvavo socialinėse akcijose, kurios padėjo žmonėms, kurie buvo suluošinti krizės ir ją pagilinusių taupymo reformų.

Antrasis faktorius, leidęs Syrizai staigiai išpopuliarėti buvo nuosekli jų opozicija taupymo politikai nuo pat jos pradžios ir atsisakymas dalyvauti koalicijoje su Pasok. Kuomet taupymo politikos pagilinta krizė pradėjo naikinti Graikijos žmonių gyvenimus, kuomet nedarbas augo ir pasiekė 28% ribą, kuomet skolos mažėjimo nebuvo matyti, o dirbančiųjų atlyginimai susitraukė daugiau nei 25%, tuomet Syriza gavo papildomo politinio kapitalo dėl savo principinės pozicijos taupymo politikos klausimu.

Trečiasis veiksnys buvo visiškas Pasok su(si)naikinimas. Kuomet ši socialdemokratinė partija, kuri kartu su dešiniąją Naujosios Demokratijos partija praktiškai vienvaldiškai dominavo Graikijos politikos scenoje nuo 1981-ųjų, palaikė ir įgyvendino troikos primestą taupymo politiką, jos balsų kiekis smuko nuo 43.9% 2009-aisiais iki 4.7% 2015-aisiais. Pasok rinkėjai, ieškodami alternatyvos savo balsui atiduoti, kairėje iš esmės galėjo rasti tik Syrizą ir KKE. Pastarosios sektantiškumas neleido jai pritraukti daugiau balsų, todėl didelė dalis Pasok rinkėjų perėjo Syrizos pusėn, kurios „visų kairiųjų vyriausybės“ šūkiai atrodė itin patraukliai. Krentantis Naujosios Demokratijos populiarumas taip pat leido Syrizai gauti papildomų balsų.

Be to pastaruoju metu susilpnėjus socialiniams judėjimams Graikijoje bei žmonėms tapus labiau demoralizuotiems ir apatiškiems dėl minimalios jų naudos (pvz. kelios dešimtys generalinių streikų Graikijoje turėjo niekinį poveikį politikos tėkmei), Syriza tapo ta politine jėga, per kurią daugelis gali nukreipti savo nepasitenkinimą esama situacija.

Syriza taip pat aktyviai įsiliejo į studentų ir profsąjungų judėjimus. Tačiau čia jų pozicija yra daug silpnesnė. Kalbant apie jaunimo rolę partijoje, tai Syriza yra dominuojama vyresnio amžiaus žmonių – partijos narių amžiaus vidurkis vietiniuose skyriuose yra 50-55 metai. Nors, kai kuriose profsąjungose Syriza turi itin gerą padėti (pvz. vienoje svarbiausių mokytojų profsąjungoje), visumoje tiek KKE, tiek antikapitalistinis aljansas Antarsya, kuris 2015-ųjų metų rinkimuose gavo vos 0.64% balsų, užima geresnę poziciją. Prie to prisideda ir nuoseklus dešiniojo Syrizos sparno, vedamo Alexo Tsipro, atsiribojimas nuo socialinių judėjimų bei nuosekliai menkinamas jų reikšmingumas.

Ir nors Syrizos pergalė indikuoja Graikijos visuomenės judėjimą kairėn ir potencialą naujų politinių standartų internalizacijai bei radikalios politikos atgimimui tiek Graikijoje, tiek visoje Europoje, tai toli gražu nereiškia, kad visi Syrizos rinkėjai yra kairieji. Didelė jų dalis yra tiesiog žmonės, sugniuždyti taupymo politikos ir ieškantys alternatyvos. Nepaisant Syrizos potencialo kuriant naujus politinius standartus (rolė, kuri yra apsunkinama partijos koalicijos nario – dešiniųjų populistų Anel), situacija yra labai trapi ir Syrizos fiasko gali atidaryti vartus graikų radikalizacijai, kuria gali pasinaudoti neofašistinė Auksinės Aušros partija, kuri buvo trečioji partija rinkimuose pagal balsų skaičių. Turint omeny Aukstinės Aušros šaknis sociume ir represinėse valstybės struktūrose (50% policininkų balsuoja už šią partiją) bei KKE sektantiškumą ir Antarsyos mažumą, šie neofašistai gali labai sėkmingai išnaudoti Syrizos fiasko. Tačiau kita vertus sunku įsivaizduoti, kad Syriza galėtų taip smarkiai susikompromituoti savo poziciją. Tačiau apie tai ką Syriza gali ir ko negali – kiek vėliau.

Vidinė partijos dinamika

Kadangi Syriza išpopuliarėjo labai greitai, o iš koalicijos į partiją pavirto tik 2013-aisiais, natūralu, kad daug laiko skirti vidiniams partijos procesams apibrėžti (pvz. sprendimų priėmimo) buvo labai sudėtinga. Todėl tų procesų yra labai daug ir jie nėra gerai funkcionuojantys. Iš dalies to pasekoje Syriza tapo ties lyderiais orientuota partija, o dalis sprendimų Syrizos viduje (įskaitant svarbiausius iš jų) yra priimami būtent šių žmonių, kurie laikui bėgant vis labiau atsiribojo nuo kitų partijos narių ir centrinio komiteto sprendimų.  Pavyzdžiui, Graikijos finansų ministras, Yanis Varoufakis, Vasario 2-ąją viešai pareiškė, kad Syriza yra pasirengusi pasiekti 1-1.5% biudžeto perteklių prieš palūkanų mokėjimą net jei tai neleis Syrizai įgyvendinti savo rinkiminių pažadų. Tačiau šis sprendimas buvo priimtas be jokio centrinio partijos komiteto patvirtinimo. Taip pat ir pagrindiniai Syrizos ekonomistai viešumoje labai dažnai užima pozicijas, kurios yra priešingos toms, kurios buvo sutartos partijos viduje, o kai kurie vieši Syrizos narių pasisakymai vienas kitą paneigia…

Tiek Kairioji Platforma, tiek dalis partijos daugumos, ypatingai tie žmonės, kurie prie partijos atėjo tiesiai iš socialinių judėjimų, mato Syrizos pergalę ne kaip sidabrinę kulką, bet kaip būdą (vėl) mobilizuoti žmones ir įpūsti gyvybės socialiniams judėjimams. Tačiau rinkiminė ir parlamentinė logika neišvengiamai sukuria trintį tarp valstybės valdymo per vyriausybę ir socialinių judėjimų. Neabejotina, kad Syriza gali stengtis mobilizuoti tuos žmones ir naudotis tais judėjimais, kurie nebus nukreipti prieš vyriausybę, bet stengsis numalšinti tuos, kurie išreikš nepasitenkinimą pačia Syriza ar kvestionuos valstybės valdymo apartų legitimumą – čia galima paminėti brutalią jėgą, kurią policija naudojo malšinant imigrantų protestus įkalinimo stovyklose Vasario viduryje. Tokių pažadų ir siekių buvo galima girdėti tiek Lulos pergalės atveju Brazilijoje, tiek Obamos pergalės atveju JAV, tiek Olando pergalės atveju Prancūzijoje, bet rezultatai buvo visiškai priešingi pažadams. Tokių istorinių precedentų yra galybė ir Syriza negali iškilti aukščiau už kone mechaninės šių situacijų veikimo logikos.

Be to, kadangi vis labiau nuo partijos atsiribojantys lyderiai skiria vis mažiau dėmesio socialiniams judėjimams, jie neišvengiamai su savimi dešinėn nusitemps ir likusią partijos dalį. Ne be priežasties Kairioji Platforma, kaip opozicijai dešiniajai daugumai, judėjo dešinėn kartu su dauguma. Vėlgi, tokių precedentų kiekis istorijoje – didžiulis. Problema, be abejo, yra ir ta, kad tokiais atvejais, kuomet valstybė represuoja socialinius judėjimus, dešinieji, tokie kaip Auksinė Aušra, gali pristatyti save kaip tikruosius kovotojus už sukilimus ir judėjimus, kaip tai nutiko Venesueloje.

Iškart po Europos parlamento rinkimų 2014-aisiais, tiek Kairioji Platforma, tiek kairysis daugumos sparnas aršiai kritikavo Tsipro bandymus pritraukti isteblišmento politikus bei mažinamą socialinių judėjimų svarbą, daugiau dėmesio teikiant Syrizos lyderiams. Iš esmės buvo kritikuojami Tsipro bandymai tempti partiją vis toliau į dešinę. Tai nebuvo pirmasis kartas, kuomet kilo protestai partijos viduje prieš Syrizos lyderių sprendimus, pvz. jie buvo kilę ir partijos lyderiams norint sudaryti aljansus su dešinesnėmis partijomis bei į partijos rinkimų sąrašus bandant įtraukti dešiniųjų isteblišmento politikų. Tačiau, be abejo, šie protestai tampa vis mažiau efektyvūs, partijos lyderiams vis labiau atsiribojant nuo pačios partijos ir centrinio komiteto narių bei jų sprendimų.

Kaip keitėsi Syrizos politinės pozicijos ir retorika?

Parlamentinė logika neišvengiamai priveda prie to, kad politinės pozicijos yra nuosekliai švelninamos, o principinės pozicijos apskritai neturi vietos partijoje. Reformistinės partijos yra labiau suinteresuotos visuomenės nuomonių ir normų sekimu ir prisitaikymu prie jų nei jų formavimu ir keitimu. Syriza nėra išimtis – partijos pozicijos buvo radikaliai švelninamos bėgant laikui. Tam, kad susidaryti geresnį vaizdą kaip partija keitė savo pozicijas, galime pažiūrėti į partijos retorikos ir pažadų evoliuciją.

Vienas iš rezonuojančių ir itin populiarių Syrizos pažadų 2011-aisiais buvo valstybės skolos auditas tam, kad būtų atšaukta nelegali ar neaiški skolos dalis. Tačiau bėgant laikui šis pažadas buvo užmirštas ar išmestas iš partijos programos. Viešuose Syrizos lyderių pareiškimuose buvo galima girdėti, kad nelegali skola geriausiu atveju sudaro 5% visos skolos, todėl šis Syrizos pažadas turėtų būti pamirštas.

Jei 2010-aisiais Syriza drąsiai kalbėjo apie bankų nacionalizaciją, tai dabar visos užuominos apie tai yra pamirštos ir vietoj to yra užsimenama apie naujo banko, skirto viešosioms ir privačioms investicijoms, įsteigimą. Tsipras šią poziciją teisina, sakydamas, kad nuostolingi ir daug įsipareigojimų turintys bankai Graikijos viešajam sektoriui nėra reikalingi. Jis, be abejo, pamiršta, kad būtent Graikijos vyriausybė ir gelbėja tuos bankus, kamšydama jų finansines skyles! Visgi nereikėtų pamiršti, kad 90% visos troikos 240 milijardų eurų paskolų sumos buvo išleista arba gelbėjant graikų bankus, arba mokant palūkanas už troikos bei užsienio bankų suteiktas paskolas. 2010-ųjų pozicijos, kad strategiškai svarbios įmonės turi būti sugrąžintos į valstybės rankas po to, kai jos buvo privatizuotos, taip pat buvo atsisakyta.

2010-aisiais Syriza žadėjo apmokestini nenaudojamą didžiųjų korporacijų pelną 45% mokesčiu, tačiau nuo 2012-ųjų šio pažado partijos programoje nebėra, lygiai taip pat kaip ir pažadų apmokestinti turtinguosius. Visos kalbos apie socialinių valstybės išlaidų, viešojo sektoriaus atlyginimų ir pensijų didinimą iš pradžių buvo pakeistos į jų atstatymą, o vėliau tik į jų karpymo sustabdymą. Pavyzdžiui kalbas apie neatidėliotiną minimalaus atlygio atstatymą į 2009-ųjų lygį buvo galima girdėti dar šių metų sausio pabaigoje, tačiau pasirodo, kad šis atstatymas nukeltas į 2016-uosius. Syriza taip pat sušvelnino savo pažadus dėl darbo santykių ir socialinių išlaidų įstatymų – pvz. žadėję bedarbio išmokų pratęsimą iki 2 metų, vėliau teigė, kad ši reforma paveiktų tik ilgalaikius bedarbius.

Reakcingos parlamentinės logikos pavyzdys yra Syrizos reakcija į mokytojų streiką Graikijoje. Kuomet dešimtys tūkstančių mokytojų nusprendė streikuoti ir patvirtino streiko mandatą su 90% mokytojų palaikymu, Syriza iš pradžių nuo jo atsiribojo, o vėliau ir neleido streikui įvykti (Syriza iš esmės kontroliuoja mokytojų profsąjungą), nepaisant to, jog absoliuti dauguma mokytojų patvirtino norą streikuoti. Sprendimo logika buvo ganėtinai paprasta: mokytojų streikas nepatiktų daugeliui žmonių, kurie neturėtų kur palikti savo vaikų, todėl tokiu atveju Syriza prarastų rinkėjų balsus, nes streikas neišvengiamai būtų asocijuojamas su Syriza.

Nors Syriza teigia, kad koalicija su dešiniųjų populistų partija Anel buvo sudaryta susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, t.y. Syrizai nelaimėjus absoliučios daugumos, dešinysis partijos sparnas siūlė bendradarbiavimą su šia partija dar 2013-aisiais. Taip pat verta paminėta, kad partijos viduje šiuo metu yra nemažai politikų, atėjusių iš Pasok partijos bei įvairiausio plauko dešiniųjų isteblišmento politikų. Verta paminėti ir tai, kad Prokopis Pavlopoulos – dešininiųjų pažiūrų Naujosios Demokratijos partijos narys – buvo nominuotas ir išrinktas Syrizos tapti Graikijos prezidentu, nepaisant žmonių nepasitenkinimo.

Taip pat keitėsi ir Syrizos retorika. Pavyzdžiui troika iš “laudies priešų” tapo “socialiniais partneriais”, „kairiosios vyriausybės“ šūkis pavirto į „nacionalinio išsigelbėjimo vyriausybės“ šukį, o vietoj reikalavimų atšaukti troikos taupymo politiką, Syriza pradėjo reikalauti tik jos pristabdymo.

Taip pat būtų galima kalbėti ir apie tai, kaip keitėsi Syrizos poziciją derybų su troika metu. Kuomet pirminiame susitarime, kuris buvo pasiektas Vasario 20-ąją, Syriza praktiškai kapituliavo, atsisakė didžiosios dalies savo rinkiminių pažadų ir prisiėmė visą taupymo politikos naštą.

Syrizos pergalė – 21-ojo amžiaus socialdemokratijos pamatai?

Po Syrizos pergalės galima išgirsti kalbų apie tai, kad Syriza, kartu su kitomis kairiosiomis partijomis Europoje, sugrąžins socialdemokratiją į šį žemyną ar bent jau paklos pamatus jos restauracijai. Taip manantys įsivaizduoja, kad socialdemokratijos atsiradimas ir jos suirimas yra tiesiog politinės valios pakankamumo ar nepakankamumo pasekmė. Naudojant kiek labiau sofistikuotą analizę, kai kurie teigia, jog gerovės valstybės principų stiprumas priklauso nuo dirbančiosios klasės judėjimo stiprumo – arba kitaip tariant, politinė valia neegzistuoja vakuume, bet dalinai atspindi dirbančiosios klasės aspiracijas ir organizuotą jų išreiškimą. Tačiau abu šie argumentai yra idealistinio mąstymo pasekmė ir todėl yra fundamentaliai neteisingi. Socialdemokratinės valstybės – ar gerovės valstybės – egzistencija neturi nieko bendro su politine valia ar dirbančiųjų judėjimo stiprumu. Socialdemokratija negali sistemingai egzistuoti dėl priežasčių, kurios slypi kapitalizmo veikimo principuose. Tai suvokti yra svarbu tam, kad žinotume ko galime tikėtis iš tokių partijų kaip Syriza bei kokie esminiai pasirinkimai yra tiek Syrizos, tiek Graikijos ir Europos dirbančiųjų priešakyje.

Socialdemokratija pasireiškia kaip kompromisas tarp kapitalistinės ir dirbančiųjų klasių, kuomet valstybė aktyviai perskirsto resursus dirbančiųjų naudai. Socialdemokratija įgavo tikriausią savo formą vakarų pasaulyje po antrojo pasaulinio karo, ypatingai Skandinavijos šalyse. Vakarai, naudodami intervencinę ekonominę politiką, sukūrė gerovės valstybes, kuriose buvo praktiškai garantuojamas darbas, mokesčiai turtingiesiems, kai kuriais atvejais, siekė 90%, realūs atlyginimai buvo santykinai aukšti ir nuosekliai augo kartu su darbo produktyvumu, buvo suteikiamos dosnios socialinės garantijos ir t.t.

Tačiau toks kompromisas tarp antagonistiškus interesus turinčių klasių galėjo būti sudarytas tik unikaliomis aplinkybėmis, kurios egzistavo po antrojo pasaulinio karo – būtinybė atkurti didelę dalį vakarų pasaulio, kuriame didelė dalis kapitalo buvo sunaikinta (kas sąlygojo ir aukštas pelno maržas), Sovietų Sąjungos grėsmė rytuose, stiprūs ir gerai organizuoti dirbančiųjų (ir ypatingai profsąjungų) judėjimai bei svarbiausia – kapitalo srautų kontrolė kiekvienos valstybės ribose… Pavyzdžiui, po antrojo pasaulinio karo, kapitalas negalėjo taip pat paprastai palikti šalies, kaip jis tą gali padaryti dabar – uždaryti gamyklą ir perkelti produkciją į kitą šalį buvo ganėtinai sudėtinga. Visos šios sąlygos – ir ypatingai paskutinioji – šiandien nebeegzistuoja, o todėl neegzistuoja ir socialinės sąlygos socialdemokratijai.

Kuomet intervencinė (keinsistinė) ekonomikos politika tapo nepakankama ir net duodanti priešingus rezultatus tvarkantis su 1970-ųjų stagfliacija – aukštu nedarbu ir infliacija – būtent tuomet pradėjo griūti gerovės valstybės pamatai ir neoliberalizmo antpuolis tapo neišvengiamas.

Vienas iš čia aprašomos dinamikos pavyzdžių yra 1981-aisiais Prancūzijoje išrinkto Socialistų Partijos nario Francois Mitterrbando kadencijos pradžia. Kartu su socialdemokratine Socialistų Partija, koaliciją sudarė ir Prancūzijos Komunistų Partija. Kadencijos pradžia buvo paženklinta reformomis, kurios pagal šiandienos standartus atrodo itin radikaliai – be daugybės kitų keinsistinių ekonomikos stimuliavimo programų ir progresyvių įstatymų buvo nacionalizuotos kelios industrinės grupės, iki 39 valandų sutrumpinta darbo savaitė, įgyvendinta 5 savaičių per metus atostogų sistema ir turto mokestis turtingiesiems, padidintos pensijos (20%) ir minimalus atlygis (15%). Socialinės išmokos buvo padidintos nuo keliolikos iki keliasdešimt procentų, priklausomai nuo socialinės grupės ir jos padėties visuomenėje.

Tačiau nepaisant to, nedarbo lygis išliko aukštas, o kapitalo nutekėjimas ir industrinių investuotojų streikas galiausiai privertė Mitterrbandą pakeisti ekonominę politiką. 1983-aisiais, praėjus vos dviem metams po progresyvių reformų įgyvendinimo, Mitterrbandas pradėjo visai neseniai entuziastingai įvestų reformų ardymą. Šiuo atveju arba galime prieiti absurdiškų išvadų, kad Mitterrbandas staiga prarado „politinę valią“ įgyvendinti progresyvias reformas ar, kad dirbantieji staiga tapo politiškai silpnesni, labiau apatiški ar mažiau organizuoti, arba galime suvokti realias ekonomines problemas, kurias sukuria tokios reformos globalaus kapitalizmo kontekste ir politines jų implikacijas. Visa tai įvyko nepaisant to, kad 1980-aisiais kapitalo judėjimas buvo ne tik labiau apribotas, bet ir lėtesnis dėl technologinių priežasčių bei dėl mažesnės finansinio kapitalo svarbos.

Dėl šių priežasčių net ir socialdemokratinės valstybės Lotynų Amerikoje, pvz. Venesuela ar Bolivija, ar Europoje, pvz. Švedija, įgyvendina vis daugiau ir daugiau neoliberalių reformų, tiesiogiai antagonistiškų dirbančiųjų interesams. Tai vyksta nepriklausomai nuo politinės valios, dirbančiųjų organizuotumo ar gamtinių išteklių, kurie leidžia gerokai sulėtinti ekonomikos liberalizavimo procesą. Identiškus procesus galime matyti net ir „socialistinėje“ Kuboje. Kaip laikui bėgant suprato Chavezas – negalima sukurti pusę revoliucijos. Negalima paimti šiek tiek iš rinkinio A ir šiek tiek iš rinkinio B – tai yra receptas katastrofai.

Šiuos dalykus supranta net ir kai kurie reformistai, todėl jie kalba apie būtinybę įgyvendinti reformas globaliai. Pavyzdžiui, Thomas Piketty – didžiulį ažiotažą sukėlusios knygos „Kapitalas 21-ame amžiuje“ autorius – kapitalizmo sukuriamai nelygybei ir nestabilumui spręsti, tarp kitų pasiūlymų, siūlo globalų kapitalo ir pajamų mokestį. Tačiau šie pragmatiški reformistiniai sprendimai daro dvi prielaidas – kad pasaulyje egzistuoja globali galia, galinti įgyvendinti globalaus mąsto reformas bei tai, kad ši globali galia priims sprendimus, kurie yra tiesiogiai antagonistiški kapitalo interesams ir tiesiogiai naudingi dirbantiesiems. Kaip argumentuoja Slavoj Žižekas – tokiomis aplinkybėmis dirbančiųjų klasė jau bus laimėjusi klasių kovą ir kalbėti apie tokias reformas nebebus prasmės. Būtent todėl šie sprendimai yra utopiniai, ką supranta ir pripažįsta pats Piketty.

Lygiai tą patį supranta ir Syrizos lyderiai. Dalinai dėl to radikali jų retorika buvo nuosekliai švelninama, kol galiausiai net ir elementariausios reformos nebegali būti įgyvendinamos taip lengvai. Pavyzdžiui, Syriza žadėjo sugrąžinti minimalų atlyginimą į 2009-ųjų lygį, tačiau Vasario 1-ąją – šešios dienos po Syrizos pergalės – naujasis darbo ministras, Panos Skourletis, teigė, kad toks pokytis pakenktų smulkiesiems verslams, todėl jiems reikia suteikti laiko ir erdvės ir kad tai turi būti abipusių derybų objektas, t.y. tai turi rezultatas derybų tarp profsąjungų ir verslo atstovų. Paklaustas ar minimalus atlygis bus atstatomas palaipsniui, jis atsakė, kad „be abejo, tokie dalykai negali būti nuspręsti kokio nors ministro“. O pasak oficialių Syrizos pareiškimų, minimalaus atlygio atstatymo procesas užsitęs bent jau iki 2016-ųjų. Tokį patį procesą galime ir galėsime matyti kitose Syrizos pažadų sferose. Pavyzdžiui, mokesčių vengimas Graikijoje yra netiesioginė subsidija individualiems verslininkams, kurie sudaro apie 30% Graikijos ekonomikos, tad bandymai susitvarkyti su šia problema, kaip ir minimalaus atlygio atstatymas, gali pakenkti jų interesams, o tuo pačiu ir Graikijos ekonomikai. Reformistinė politika visuomet yra draskoma šių antagonizmų.

Ko gero geriausiai šią situaciją reprezentuoja Billo Clintono klausimas savo patarėjams ekonomikos klausimais, kuomet po savo rinkiminės pergalės jis pasakė: „Tu nori man pasakyti, kad mano programos ir perrinkimo sėkmė priklauso nuo Federalinio Rezervo ir suknistų obligacijų prekiautojų?“

Tačiau nereikėtų prieiti klaidingos išvados, kad reformos kapitalistinėje sistemoje yra neįmanomos. Akivaizdu, kad jos yra įmanomos, bet dažniausiai (jei neišimtinai) tuomet, kai kapitalizmas plečiasi. Tačiau reformos – didelės ar mažos – negali sugrąžinti gerovės valstybės, kuri 21-ojo amžiaus kapitalizme tėra utopija. Todėl tikėtis, kad Syriza, net ir norėdama ir turėdama politinės valios bei turėdama stiprų dirbančiųjų judėjimą savo užnugaryje sugrąžins gerovės valstybę į Graikiją ar Europą yra visiška utopija.

Galas taupymo politikai?

Lygiai taip pat, kaip socialdemokratijos egzistencija nėra pagrįsta politine valia ar dirbančiųjų judėjimų organizuotumu, taip pat ir taupymo politika nėra (tiesiog) neoliberali konspiracija, bet politika, organiškai kylanti iš kapitalistinių antagonizmų. Todėl Syrizos bandymai nutraukti taupymo politiką, didele dalimi yra bergždi. Ir nors be didesnių rezervacijų palaikantys Syrizą tiki, jog pastaroji nutrauks gniuždančią taupymo politiką, nėra aišku ar pati Syriza tuo tiki ir siekia, turint omenyje nuoseklų pozicijų švelninimą derybuose su troika.

Vienas iš dalykų, dėl ko Syriza yra kritikuojama tiek iš išorės, tiek partijos viduje, yra sprendimas kovoti prieš taupymo reformas iš anksto atmetant galimybę palikti euro zoną ar Europos Sąjungą. Kitaip tariant, problema yra tokia – kaip galima kovoti prieš taupymo reformas pasiliekant fundamentaliai neoliberalioje institucijoje?

Syrizos dauguma – kaip opozicija Kairiajai Platformai – be jokių rezervacijų pasisako už Graikijos išlikimą euro zonoje. Taip pat ir istoriškai tuometinis Synaspismos turėjo kategorišką pro-Europietišką poziciją. Graikijos finansų ministras, Yanis Varoufakis, daug kartų viešai pareiškė, kad euro projektas privalo būti išsaugotas, o Graikijos pasitraukimas iš šio projekto būtų katastrofiškas ne tik Graikijai, bet ir visai Europai. Tačiau Graikijos pasitraukimas iš euro zonos yra mažai tikėtinas ne tik todėl, kad Syriza (o tiksliau – dešinioji dauguma) pasisako prieš jį, ne tik todėl, kad tai turėtų katastrofiškas pasekmes Graikijai (kai kuriais skaičiavimais Graikijos BVP susitrauktų 20% pernakt) bet ir todėl, kad iki šiol nėra parengtas planas tokiai įvykių sekai. Net ir tie, kurie kalba apie tokia galimybę partijos daugumoje ar Kairiojoje Platformoje, neturi aiškaus veiksmų plano jei Graikijai visgi tektų pasitraukti iš euro zonos. Atmesdama pasitraukimą iš euro zonos ne tik kaip potencialą galimybę, bet ir kaip įrankį deryboms, Syriza ženkliai pasisunkina sau padėti derybose su troika.

Kova prieš taupymo politiką yra apsunkinama ir dėl kitų Syrizos pozicijų. Pavyzdžiui jau minėtasis Yanis Varoufakis keletą kartų viešai pareiškė, kad Graikija yra pasirengusi ir toliau išlaikyti 1-1.5% biudžeto perteklių prieš palūkanų mokėjimą net jei tai sutrukdytų Syrizai įgyvendinti savo rinkiminius pažadus. Kiti Syrizos lyderiai ir svarbiausi ekonomistai taip pat pabrėžė, kad Graikija nesiruošia stimuliuoti ekonomikos per biudžeto deficitą. Kalbant apie pasiskelbimą nemokia, Syrizos pozicija vėlgi nėra aiški. Kairioji Platforma pasisako už tokią galimybę, kaip ir kai kurie daugumos nariai, tačiau joks konkretus veiksmų planas tokios įvykių sekos atveju neegzistuoja ir pati galimybė nebuvo rimtai apsvarstyta partijos viduje. O turint omenyje, kad pasiskelbimas nemokia tikriausiai reiškia ir pasitraukimą ir euro zonos, natūralu, jog Syrizos daugumai tokia įvykių seka nėra priimtina.

Todėl net ir minimalistinė 2014 Thessaloniki programa, kurią buvo planuojama įgyvendinti per pirmąsias 100 dienų, yra pagrįsta per daug optimistinėmis prielaidomis pasak Syrizos centrinio komiteto nario Stathis Kouvelakio. Šios programos įgyvendinimas taip pat ištęstas nuo planuotų 100 dienų iki 4 metų. Jos įgyvendinimą apsunkina ne tik Syrizos kapituliacija derybose su troika, bet ir mažesnis nei planuota mokesčių surinkimas bei milijardai eurų, paliekančių Graikijos finansinę sistemą.

Syriza taip pat neturi konkretaus turto ir pajamų perskirstymo plano. Pavyzdžiui, jau minėtoje Thessaloniki programoje apie tai visai nekalbama. Viskas, ką galima girdėti šia tema, yra labai abstrakčios kalbos apie „oligarchijos sunaikinimą“, bet net ir tai yra aliuzijos apie kovą prieš korupciją, o ne mokesčius turtingiesiems.

Prie to reikėtų pridėti ir tai, kad Vokietija yra kategoriškai nusiteikusi nedaryti Graikijai jokių reikšmingesnių nuolaidų. Ir tai yra suprantama, nes rimtesnės nuolaidos iš Merkel vyriausybės pusės būtų politinė savižudybė. Nors taupymo reformos turi aiškią logiką ir racionalumą kapitalistinės sistemos kontekste, Europos Sąjungos atveju tai tapo labiau politiniu nei ekonominiu sprendimu. Ir tai nėra todėl, kad Vokietija nori „nubausti“ Graikiją už tai, kad ši “išlaidavo”. Visa problemos esmė slypi kitur.

Graikija, jei į ją žiūrėsim kaip į atskirą valstybę, pati savaime neturi didelės reikšmės Vokietijai ar Europos Sąjungai. Pasaulyje, kuriame Graikija būtų vienintelė šalis, susidūrusi su šiomis ekonominėmis problemomis, troika, su Vokietija priešaky, galėtų nuolaidžiauti Graikijai ar net leisti jai bankrutuoti. Graikija sudaro vos keletą procentų visos euro zonos BVP ir jos bankroto ar finansinės pagalbos atveju, įtaka likusiai Europos Sąjungai būtų limituota. Tačiau problema yra ta, jog mes negyvename pasaulyje, kuriame Graikija yra vienintelė šalis, susidūrusi su šiomis problemomis. Ispanija, Portugalija, Italija, Airija taip pat susidūrė su šiomis problemomis. Todėl jei Graikija pati savaime neturi didelės įtakos euro zonai, tai tokia šalis kaip Ispanija – priešingai, turi didžiulę įtaką.

Todėl, bet kokia nuolaida Graikijai iš esmės reiškia nuolaidas ir kitoms, daug didesnėms šalims. Jei tai ir nėra tiesioginis nuostolis Vokietijai, tai mažų mažiausiai sukuria politinį kapitalą partijoms, nusiteikusioms prieš taupymo politiką ir politinį spaudimą partijoms valdžioje, vykdančioms tokią politiką. Todėl bet kokia koncesija Graikijai reiškia tiek politinį, tiek finansinį pralaimėjimą Merkel ir jos partijai, kuris, be abejo, išsiplečia už mažos Graikijos sienų.

Be to, Graikijos skolos nurašymas neišvengiamai priverstų prie kitų periferinių šalių vertybinių popierių pardavimo, kas sukurtų tiesioginius nuostolius kitų Europos šalių finansinėms institucijoms bei papildomas problemas toms šalims, kurioms tektų teikti finansinę pagalbą, t.y. Vokietijai.

Jei to būtų maža, tai Varoufakis Vasario pradžioje minėjo, kad Syriza sutinka su 70% troikos primestos taupymo politikos ir norėtų derėtis tik dėl likusių 30%. Ką reiškia ir kaip yra matuojami šie procentai Varoufakio galvoje bei ką reiškia derėtis dėl likusių 30% nėra aišku. Todėl kaip Syriza planuoja kovoti su taupymo politika pasilikdama euro zonoje (ir todėl turėdama politinių oponentų, kurių koncesijos Graikijai būtų politinė savižudybė), pasisakydama už biudžeto perteklių (kas iki šiol buvo sinonimas taupymo politikai), neturėdama aiškaus pajamų ir turto perskirstymo plano bei iš esmės sutikdama su didžiąją dalimi taupymo politikos – yra kiekvieno spėjimas. Net ir Kairiosios Platformos nariai pripažįsta, kad šiuo klausimu Syrizos politika yra mažų mažiausiai neaiški. Prie viso to pridėkime ir tą faktą, jog pinigai, kuriuos Syriza potencialiai galėtų skirti savo reformoms vykdyti atkeliaus iš troikos kišenių, mažesnį nei planuota mokesčių surinkimą bei kapitalo nutekėjimą ir rezultate mes turime ganėtinai nelygias derybas, kurių pabaigoje triumfuoti Syrizai bus labai sudėtinga.

Iš esmės visa tai mes ir matėme derybose, kurias, bent jau šiai minutei, galime interpretuoti kaip Syrizos kapituliaciją ir sutikimą tęsti tą pačią taupymo politiką, kurią vykdė praėjusios vyriausybės. Tačiau 4 mėnesiai iki sekančių ir daug rimtesnių derybų, gali suteikti laiko Syrizai pakeisti savo pozicijas, kas leistų ant derybų stalo padėti kažką labiau apčiuopiamo – pvz. pasitraukimą iš euro zonos. Pavyzdžiui, Komunistinė Tendencija Syrizos viduje reikalauja neratifikuoti šios sutarties ir pakeisti partijos vadovybę.

Tai ko visgi tikėtis iš Syrizos?

Būtų labai paprasta kalbėti apie nekrizines situacijas, kuriose rinkimus laimi reformistinė kairės partija. Istorija kupina tokių pavyzdžių ir įvykių seka vyksta kone mechanine logika. Tačiau politinis kontekstas, kuriame rinkimus laimėjo Syriza, yra kiek labiau nestabilus ir sukuria truputėlį daugiau erdvės debatams apie tai, kaip ši krizė gali vystytis toliau.

Syrizos fenomenas savo prigimtimi yra fundamentaliai priešiškas taupymo reformoms. Kitaip tariant, iš esmės Syriza negali egzistuoti kaip partija, palaikanti taupymo reformas savęs nesunaikinant ir mažų mažiausiai privalo išlaikyti bent jau opozicinės partijos fasadą. Tačiau troikos bei kai kurių Europos šalių opozicija gali sukurti sąlygas Syrizos kapituliacijos, o tuomet jos likimas būtų panašus į tą, kuris ištiko Pasok. Syriza galėtų teisintis, jog jie nuoširdžiai stengėsi padaryti viską, ką galėjo (kas, jų nustatytose veikimų ribose, būtų visiška tiesa), bet troikos nenoras kompromituoti savo beprotiškos pozicijos neleido Syrizai įgyvendinti savo pažadų. Tai galėtų suveikti kaip argumentas Graikijos rinkėjų akyse tik tuo atveju, jei Syrizos veikimo ribų nebūtų galima išplėsti. Tačiau Syrizos atsisakymas paskelbti šalį nemokia ar palikti euro zoną sukuria erdvės potencialiam kovos lauko praplėtimui, kurio gali pasinaudoti ne tik KKE ar Auksinė Aušra, bet ir kairiosios tendencijos Syrizos viduje.

Todėl neįmanomumas Syrizai kompromituoti savo opozicinės pozicijos taupymo politikos klausimais nesunaikinant partijos, greičiausiai prives ne prie visiškos Syrizos kapituliacijos, bet prie jos pozicijų radikalizavimo deryboms nevykstant taip, kaip ji ar graikai norėtų. Ir nors pastarasis derybų mėnesis ir jo kulminacija gali būti interpretuojama kaip Syrizos kapituliacija, yra mažai tikėtina, kad Syriza galės tęsti visą savo kadenciją tokiu tempu, kvailinant savo rinkėjus – pvz. iš kart po derybų, Vasario 21-ąją, pirmo Syrizos laikraščio puslapio antraštė ciniškai skelbė: „Nauja era be troikos ir memorandumo“, o tą pačią dieną, Tsipras viešame pranešime graikams teigė, kad šis susitarimas tarp Syrizos ir troikos iš esmės užbaigia taupymo politiką! Šie ciniški bandymai pagražinti realybę ir Varoufakio bei Tsipro komentarai, jog šis susitarimas suteiks Syrizai laiko, tik patvirtina, kad Syriza negalės laikytis šios pozicijos visą savo kadenciją (jei jie ją pabaigs!).

Tačiau ne visi Syrizos politikai yra tokie ciniški – Manolis Glezos, Europos Parlamentaras ir viena iš ryškiausių pasipriešinimo naciams figūrų Graikijoje, Vasario 22-ąją viešai atsiprašė graikų, jog prisidėjo prie šios apgaulės ir bandė sukviesti visas Syrizos organizacijas, kad šios nuspręstų ar reikėtų sutikti su pastaruoju susitarimu.

Kitas variantas būtų Graikijos pasiskelbimas nemokia ir pasitraukimas iš euro zonos arba, be abejo, jos išmetimas. Tokiu atveju tiek graikai, tiek pati Syriza būtų neišvengiamai radikalizuoti, tiek kairėn, tiek dešinėn. Tai sukurtų potencialą ir net būtinybę nestandartiniams veiksmams Graikijos ekonomikai išgelbėti. Būtų galima tikėtis masinių nacionalizacijų ar net kažkokios formos socialistinės programos įgyvendinimo. Bet kokiu atveju – tokia situacija taptų labai nestabili. Taip pat, neturėdama priėjimo prie finansų rinkų ar kitų Europos šalių paramos, Graikija neišvengiamai ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių skęstančiai ekonomikai gelbėti. Neabejotina, kad Rusija arba Kinija (bet tikriausiai Rusija), norėdamos plėsti savo įtakos sferą, suteiktų pagalbą Graikijai, kas vėlgi turi savų politinių padarinių. Neigiamai būtų paveikta ne tik Graikija, bet ir pati Europos Sąjunga, ypatingai periferinės jos šalys. Tačiau Vokietijos nenoras paleisti Graikijos ir Syrizos daugumos pasišventimas Europos Sąjungos projektui bei partijos nepasiruošimas tokiai įvykių sekai, reiškia, jog tokia įvykių seka yra mažai tikėtina.

Realistiškiausias variantas būtų kompromisas tarp troikos taupymo politikos ir Syrizos rinkiminių pažadų. Visgi pats Graikijos finansų ministras mini, jog Syriza sutinka su (bent jau) 70% troikos primetamos taupymo politikos, nors, pastaroji, atrodo nėra patenkinta net ir tokia Syrizos pozicija, kas yra akivaizdu, nes toks Syrizos siūlymas buvo atmestas. Nepaisant sunkių ir kol kas katastrofiškus rezultatus duodančių derybų, tikėtina, kad Syriza pasieks minimalių koncesijų, kurios suteiks tam tikrą kiekį laiko ir erdvės kvėpavimui bei leis partijai įgyvendinti bent jau dalį išsikeltų rinkiminių pažadų – jei ne artimiausiu metu, tai galbūt sekančių vasaros derybų metu. To iš esmės turėtų pakakti, kad Syriza ir kitų rinkimų metu būtų pirmoji partija be didesnės įtakos tiek Auksiniai Aušrai dešinėje, tiek KKE ar Antarsyai kairėje.

Tačiau, be abejo, turint omeny kokia nestabili yra ši politinė situacija bei turint omeny vidinę Syrizos dinamiką ir partijos heterogeniškumą, bandyti nuspėti kaip tiksliai situacija atrodys po metų ar kelerių būtų ganėtinai naivu. Visi keliai yra atviri, vieni iš jų geresni už kitus, todėl daug kas priklausys nuo to, kiek smarkiai Syriza radikalizuos ar švelnins savo pozicijas derybų procese. Banali tiesa – gyvename įdomiais laikais.

Išvada

Istorija kartojasi – pirma kaip tragedija, vėliau – kaip farsas. Syriza nereprezentuoja nieko naujo ir istorija parodys dar kart, kad kapitalizmą valdyti galima tik vienaip – kapitalo interesams.

Visais šiais kriziniais atvejais marksistai pareiškė, kad yra du būdai iš krizinių situacijų – arba yra įgyvendinama socialistinė programa, arba yra įgyvendinama taupymo politika. Viduriniojo kelio tarp dviejų šių pozicijų nėra. Tai girdėjo tiek 1974-79-ųjų britų Laboristai, po savo kadencijos užleidę savo vietą Margaret Thacher dominavimui, tiek Mitterrbandas, tiek Chavezas, tiek Švedijos socialdemokratai, tiek Ajendė, tiek visi kiti. Visais šiais atvejais buvo kalbama, kad reikia būti „protingiems“ ir „subalansuotiems“, jog negalima užsiimti tokia radikalia politika ir reikia išlikti „respektabiliems“, kad „viskas bus gerai“. Ir visais šiais atvejais marksistai buvo teisūs – atsisakymas įgyvendinti socialistinę programą privedė prie to, kad taupymo politika buvo vienintelis pasirinkimas, primestas kapitalizmo veikimo principų. Todėl už paviršutiniško reformistinio „pragmatiškumo“, „protingos, respektabilios ir subalansuotos politikos“ slypi beviltiška utopija.

Syriza šiuo atveju nėra išimtis. Syrizos fenomenas yra sveikintinas, tačiau ne dėl pačios Syrizos, kaip politinės partijos „valdžioje“, bet dėl jos potencialiai sukuriamo nestabilumo politiniame Graikijos ir Europos kontekste. Galbūt Syrizos veiksmai, o tiksliau – jų pasekmės, sukurs situaciją, kuomet dirbantieji taps labiau radikalizuoti kairėn ir atmes reformistines iliuzijas. Galbūt Syriza sukurs naujus politinius standartus, kurie leis atgimti radikaliai politikai. Variantų yra, tiek pozityvių, tiek negatyvių. Tačiau nepaisant didelio ir suprantamo ažiotažo, Syriza, pati savaime, nesiūlo nieko naujo ir naudingo.

Ir nors Syriza turi būti kritiškai palaikoma, bent jau dėl potencialo radikalios politikos atgimimui, kuris slypi šiame fenomene, tai tikrai nereiškia, kad bet kokie Syrizos veiksmai turėtų būti dogmatiškai ginami. Syriza nėra vienalytė masė ir vidinė partijos dinamika tai parodo, todėl aklai ginti visas Syrizos pozicijas, neanalizuojant pozicijų partijos viduje bei tų pozicijų logikos platesniame politiniame kontekste toli gražu nėra geriausias politinis sprendimas, o realistiškiau – atspindi visiškai katastrofiškas politines pozicijas.

50% Plius 50% Plus
50% Minus 50% Minus
0   0
Komentarai: 0

Nebūtinas. Įrašyk, jeigu nori gauti pranešimą apie naujus komentarus prie šio straipsnio. Adresas niekur nebus rodomas.

Siųsti komentarą
VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI
Brazilija atmes JT migracijos paktą, sako ateinantis užsienio reikalų ministras
Neįtikėtinos permainos Jungtinėse Tautose – JAV-ų pastangos panaikinti abortus remiančias sąvokas
Trampui nieko neatleidžia / Трампу не прощают ничего
D. Trumpas išpuolį Strasbūre pateikė kaip argumentą sienos Meksikos pasienyje statymui
Žiniasklaida: V. Putinas turėjo „Stasi“ pažymėjimą
Australija nusprendė pripažinti Jeruzalę Izraelio sostine
Tai, ką SpaceX padarė praėjusią savaitę, yra išskirtiniai pasiekimai
JAV medikai: Dėl pornografijos įtakos itin dažnėja vaikų seksualinė prievarta prieš kitus vaikus
Gallup duomenimis emigruoti nori 750 milijonų žmonių
Pasaulis su įtampa žiūri į Rusiją – mirtinas šokis prasideda, reikia ruoštis branduoliniam karui (2)
Globalaus migracijos pakto nepasirašys ir Čilė (3)
Eurazijos Sąjunga plečia tarptautinius ryšius / ЕАЭС расширяет международные связи
„Pažangiosios“ Japonijos realybė: protu nesuvokiamas išsigimimas (6)
Didžiausiame Ispanijos regione rinkimus laimėjo už žmogaus gyvybę kovojanti partija
Venesuela sudėtingoje situcijoje kreipėsi į Rusiją / Венесуэла в сложной ситуации обратилась к России
Pirmasis žodis - Ateizmas / Первое Слово - Атеизм
Valstybės vykdomas vaikų grobimas iš šeimos – tai globaliai veikianti sistema?
Vašingtonas ir Pekinas skelbia paliaubas / Вашингтон и Пекин заключили перемирие
„SpaceX“ sausį išbandys naują daugkartinio naudojimo erdvėlaivį: jei viskas pavyks, JAV prasidės nauja kosmonautikos era (2)
Pasaulio organų prekybos centras randasi Izraelyje (1)
Italija pasisako prieš Globalų migracijos paktą (1)
Prancūzijoje – gatvių mūšiai, Lietuvos žiniasklaidoje – lyg niekur nieko (3)
JAV pajėgos Meksikos pasienyje panaudojo ašarines dujas prieš besiveržiančius migrantus
Migracijos paktą ruošiasi pasirašyti tik Grybauskaitė, Merkel ir didžiausi pasaulio diktatoriai-kraugeriai

Atsitiktiniai straipsniai


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI