Mitai apie feminizmą

Autorius: Versijos.lt Šaltinis: http://versijos.lt/mitai-apie-... 2015-03-07 01:44:37, skaitė 3414, komentavo 0

Mitai apie feminizmą

Mitai-apie-feminizmą-700x423.jpg

Eilinis vakarėlis. Kultūringai linksminamės pas draugelį. Vyrukai, merginos, kūrybinis elitas, paties įvairiausio amžiaus atstovai. Praėjo valanda, leidžiamės visa kompanija parūkyti į balkoną. Dešiniajame balkono kampe pastebiu moterų susitelkimą. Garantuotai apie vyrus plepa. Ir čia mano ausis pasiekė frazė: „O jeigu jis būtų TOKIU VYRU, nes dabar – tiesiog skuduras“.

Kilo noras prieiti ir paklausti: „Brangioji, o kada tu paskutinį kartą moterimi buvai? Normalia moterimi, be viso šito apsimestinio patoso, demonstratyvaus savarankiškumo, paviršutiniško cinizmo, persismelkusio ar tai sterviškumu, ar tai juodu humoru?“

Palikite mus, vyrus, ramybėje.

Apskritai feminizmo sąvoka nieko bendro su neapykanta vyrams neturėjo, tai visų pirma buvo radikalių moterų ideologija. Kalbant bendrais bruožais, feminizmas – tai vyrų ir moterų lygiateisiškumas visose visuomenės sferose. Siaurąja prasme – moterų judėjimas, kurio tikslas – panaikinti moterų diskriminaciją ir sulyginti jų teises su vyrais. Mes gi su jumis taigi žinome, kad motinėlė gamta viską numatė kitaip ir apie jokias lygias teises negali būti jokios kalbos.

Taip jau nuo neatmenamų laikų susiklostė: vyrai daro viską – nuo būsto statybos, maisto gavybos ir savo moters gynimo iki išradimo viso to, kas buvo išrasta nuo akmens amžiaus laikų ir viso to įdiegimo į gyvenimą. O moteris tiktai gamino atitemptą maistą ir dalyvavo dauginimosi procese.

Ir galėjo gyventi tasai feminizmas, niekam jis nebūtų trukdęs. Tačiau visada atsiranda moterų, kurioms baisiai niežti dėl ko nors kovoti. Toks jau pas jas poreikis. Ir bėda čionai ta, kad daugybė moteriškos lyties išsišokėlių, kurių amžius – nuo 16 iki senatvinio marazmo, įsitikinusios, kad visos jos be išimties yra pačios šauniausios būtybės Visatoje ir sugeba būti lygiomis vyrams. Nors neretai pačios iš inercijos vis dar lepteli: „Aš gi moteris, man tai padaryti sudėtinga…“ Juk patogu, kai galima šitaip pasiteisinti.

XIX amžiaus pabaigoje – XX amžiaus pradžioje moterų teisių ir laisvių temą nagrinėjo visa tuo metu gyvavusi žiniasklaida. Tačiau apie pareigas bobelės sąmoningai nutylėdavo, pasistatydamos mūro sieną priešais save, kai joms apie tai primindavo. Subtiliausios ypatos, niekur nedirbančios ir išlaikomos vyrų, iš nuobodulio ar galutinai suįžūlėjusios, irgi panoro turėti lygias teises su vyrais.

Šiuolaikiniame pasaulyje KAS ANTRA moteris seka savo senoviniais instinktais – jos nuomone, vyras privalo būti turtingas, stiprus, pageidautina, kad dar ir nebjaurus ir protingas. Kokia turi būti ir ką privalo moteris? Visiškai nieko, nes juk ji – silpnoji lytis ir apskritai gimė būti mylima ir panašiai.

Tai ir yra šiuolaikinis feminizmo supratimas. Ir tai daro feminizmą tokiu populiariu. Pastaraisiais metais vis dažniau tenka pastebėti vyrus su vaikų vežimėliais. Arba prie viryklės. Skalbimo mašinos. Su šluota…

Jeigu lygybė, tai lygybė. Baisiai knieti pasiimti foto aparatą ir pafotografuoti, kaip moterys kloja asfaltą, kerta anglis šachtoje, mūrija sieną statyboje, tačiau tokių fenomenų kol kas nepastebėta.

Prasidėjo viskas daugmaž normaliai. Kažkur XIX amžiaus pabaigoje Anglijoje atsirado sufražisčių judėjimas, reikalaujantis moterims rinkiminių teisių ir galimybės mokytis universitetuose, užimti valstybinius postus ir panašiai. Judėjimas savo pasiekė, nusiramino ir nuslopo.

Neretai feministės kalba apie sufražizmą kaip apie pirmą feminizmo bangą. Tai – melas. Jeigu sufražistės sužinotų, į ką pavirto šiuolaikinis feminizmas, jos mažų mažiausiai smarkiai nustebtų.

Patsai feminizmas atsirado maždaug septintame XX amžiaus dešimtmetyje, kai vakarus užtvindė sekso, narkotikų ir rokenrolo banga. Šios feministės reikalavo jau ne šiaip lygių teisių (kurias iki to laiko jau buvo išsikovojusios), o galimybių lygybės, iš esmės – rezultato lygybės (lygiavos).

Joms pasisekė prasiskverbti į universitetus ir įkurti ištisus Moteriškų Mokslų fakultetus (Woman Studies), kurie vėliau buvo pervadinti genderio tyrimais (Gender Studies). Šiuose fakultetuose feministės mėgino kurpti traktatus mokslinio feminizmo tema.

Tačiau blogiausia yra tai, kad universitetuose feministės ėmė plauti smegenis studentams ir dėstytojams. Neretai joms pavykdavo išvyti neįtikusius dėstytojus už seksizmą. Ir universitetų vadovybė joms pataikavo. Geriau atleisti vieną nekaltą dėstytoją, negu būti apšauktiems nepolitkorektiškais. Paskui išvejamas dar vienas. Ir dar…

Negana to, feministinės kontoros įtraukia tuos nelaimėlius į juoduosius sąrašus, dėl ko jie nebegali niekur daugiau rasti darbo (feminisčių organizacijos stebi savo aukų likimą ne blogiau už gestapą).

Į buvusios TSRS teritoriją emancipacija atėjo dar 1905 metais, po to, kai imperatorius Nikolajus I panaikino cenzūrą. Tačiau atlindo šio užkrato ne taip jau ir daug. Galingesnė invazija įvyko 1917 metais, kai į valdžią atėjo bolševikai, o 1990-aisiais atšliaužė dar ir karingasis feminizmas.

Bet štai kas įdomu. Dėl ko kovojo tos feministės? Čia išvis nieko neįmanoma suprasti. Kokia moterų lygybė, jeigu moterų judėjimo vadovės buvo labiau panašios į vyrus. Be moteriškų lyties organų pas jas nebebuvo nieko moteriško…

Dabar apie tai, kokias moteris greičiausiai pažeidžia šita liga.

Namų šeimininkės: tokia moteris aiškina, kad turi turtingą vidinį dvasinį pasaulį, ypatingą dvasinę misiją, bet kažkodėl jos niekas nevertina. Kas kaltas? Žinoma, kad „vyrų sąmokslas“, neteisingai sutvarkyta visuomenė, kuri uždaro jas virtuvėse. Tačiau atleisk, brangioji, niekas tau neliepė atsisakyti karjeros ir sėdėti tarp keturių sienų. Tai tavo pasirinkimas. O teisę į darbą taviškės jau seniai išsikovojo.

Lesbietės: dar daugiau šansų apsikrėsti feminizmu. Labai gaila, bet normalios, simpatiškos mergaitės-lesbietės sutinkamos tiktai porno filmuose. O realios lesbietės – tai dažniausiai į vyrus panašios storos tetos, kurioms net lytį sunkoka taip iš karto nustatyti ir paprastai tai būna bobos, kurios taip ir nesugebėjo užmegzti santykių su vyriška gimine. Beje, reikia pažymėti, kad lesbietės-feministės – tai gryniausia klinika. Tai pati radikaliausia ir bukiausia feminisčių kategorija, dauguma tokių feminisčių rimtai svaičioja apie vyrų giminės išnaikinimą ir kitus panašius dalykus.

Rezultatas: feminizmu užkrėsta moteris praranda galimybę susirasti paprastą žmogišką šeimyninę laimę. Negana to, ji dar ir sugadina gyvenimą tam nelaimėliui, su kuriuo ją sujungė likimas. Su feministe neįmanoma normaliai bendrauti. Užleidai jai vietą autobuse – su seksistinis kiaulė. Neužleidai vietos autobuse – neišauklėtas chamas. Ir viskas neapsiriboja autobusais. Bet koks ryžtingumo pasireiškimas traktuojamas kaip seksizmas, bet koks nepasireiškimas – kaip ištižimas ir subobėjimas. Ir viskas, absoliučiai viskas pasaulyje žemina jos orumą.

Vakaruose daugumą skyrybų inicijuoja žmonos. Atrodytų, kas gi čia baisaus? Tačiau dažniausiai santuokoje esama vaikų. Teisės praktika tokia, kad vaikus beveik visada atiduoda motinoms. Ir štai čia – visiškas marazmas prasideda: feministė, iš esmės – ne per sveikiausios psichikos moteris pradeda kurstyti vaiką, nuteikinėti jį prieš tėvą, morališkai žalodama dar nesusiformavusią vaikišką psichiką (kaip jums patiktų jaustis niekšo, bjaurybės, šunsnukio sūnumi ar dukra?) Ir už visa tai visokeriopai dergiamas tėvas dar privalo mokėti alimentus, finansuoti tą ligonę. Na, nesutapo charakteriai, betgi vaikas čia prie ko?

Iš kitos pusės, daugelis feminisčių pačios išaugo išsiskyrusiose šeimose ir nuo vaikystės jų „mielosios“ mamytės kalė joms į galvas neapykantą vyrams, darydamos iš savo dukrų nepilnavertes, ant visko įpykusias moteris.

Engiamos, bevalės moters-aukos stereotipas susijęs su XIX amžiaus patriarchalinėmis pažiūromis, kai moterys tebuvo bevaliai papuošalai. Tačiau tai neturi nieko bendro su viduramžių Europa. Krikščioniškoje Europoje požiūris į moterį buvo dvejopas. Iš vienos pusės moterims buvo priskiriami demoniški ypatumai, Ievos nuodėmė, raganystė. Iš kitos pusės, turint galvoje, kokią reikšmę turėjo Dievo motinos Marijos vaizdinys, moteris neretai buvo tapusi kažkuo itin dvasingu ir pakylėtu.

Feminizmo rezultatai nelinksmi.

Nesąžiningame vyriškame pasaulyje moterys gauna atlyginimą, kuris sudaro 70% vyriško atlyginimo. Su tam tikromis išlygomis – tai teisinga, tiktai kalba čionai eina apie mėnesinį atlyginimą, o ne apie valandinį darbo užmokestį (moterys vidutiniškai dirba mažiau valandų per mėnesį), neatsižvelgiant į tai, kad vyrai dažniausiai labiau kvalifikuoti ir, atitinkamai, geriau atlyginami. Abejojate? Užmeskite akį į universiteto matematikos auditoriją ir filologijos, paskui palyginkite gimtosios kalbos mokytojos ir sisteminio administratoriaus atlyginimus. Pamąstykite apie tai. Apskritai reikėtų pažymėti, kad augant atlyginimams vienoje ar kitoje veiklos srityje, vyrų kiekis atitinkamose aukštojo mokslo įstaigose ir fakultetuose didėja.

Stiklinės lubos? Riba karjeroje, aukščiau kurios moteriai pakilti neleis? Kliedesys.

Realybėje rimtai karjerai reikalingi gabumai, padauginti ir išsilavinimo ir didžiulio darbštumo. Reikia arti po 10-12 valandų per parą, su išeigine sekmadienį ir turėti artimus ar giminystės ryšius su kuo nors iš aukščiausios vadovybės. Moterų gi dauguma sėdi darbovietėje nuo 9 iki 17. atkreipkite dėmesį į „sėdi darbovietėje“, kadangi kone pusę darbo laiko jos užsiima kuo tiktai norite, bet tik ne darbu: internetas, išpardavimai, kavutė, kosmetikos katalogas, plepalai apie kieno nors lengvą ar nelengvą gyvenimą.

Rimtiems darbo žygdarbiams pasirengę vos keli procentai moterų, likusios paprasčiausiai daug ir nekokybiškai zulina liežuvius ir nervus. Talentingos ir darbščios moterys pasiekia karjeros aukštumas kaip ir tokie patys vyrai, o nepliurpia apie diskriminacijas. Tokių pavyzdžių ne taip jau ir mažai.

Teisingumo dėlei tenka pastebėti, kad viršininkai neretai iš tiesų linkę paskirti į atsakingą postą vyrą, kuris nepastos, auginti vaiko neišeis ir panašiai. Nors to paties teisingumo dėlei reikia pasakyti ir tai, kad atsakingame poste vadovybė linkusi matyti subrendusį ir kažko pasiekusį 30-40 metų žmogų su darbo patirtimi, o ne ambicingą 20 metų amžiaus durnelę. Feminisčių paguodai (nors jos vis tiek tame įžvelgs moterų engimą) verta priminti, kad 20 metų amžiaus vaikinų irgi į atsakingą postą niekas nepaskirs. Per jaunas dar kol kas.

Prasidėjo viskas nuo lygių teisių, o dabar čia jau ir religiją prilipdė, ir politiką ir galiausiai visa ta kova pavirto banalia neapykanta vyrams. Ryškia, aršia, su persekiojimais.

O neapykanta vyrams – tai netgi ne feminizmas, tai banali psichologinė trauma, dažniausiai atsinešta iš vaikystės (tėvas metė mamą – tipiškas scenarijus. Šiuo atveju neapykantą vyrams įskiepija brangios mamytės). Arba asmeninio gyvenimo neturėjimas. Maža kam iš vyrų norėtųsi prasidėti su kokia nors Dvorkin, netgi gerokai patraukus prieš tai alkoholio. O juk ji dar ne pats baisiausias variantas.

Vengimas ieškoti problemų priežasčių savyje (aš gi tokia graži ir protinga) veda į problemų ieškojimą aplinkiniuose – tai žymiai paprasčiau nei pripažinti karčią tiesą apie tai, kad nesi deivė. Kas dėl to kaltas? Vyras! Ir taškas.

Apie visa tai prirašyta daug, bet ne tai skaudžiausia.

Čia juk reikia suprasti, kad feministėmis tampama ne iš gero gyvenimo. Arba atvirkščiai – ir pernelyg gero gyvenimo. Nė viena normali moteris, laiminga savo santuokoje, gyvenanti normalų gyvenimą, nepradės nei iš šio, nei iš to kovoti dėl kažkokių jai visiškai nereikalingų teisių, dėl vyrų išnaikinimo ir mūsų šalyje, ačiū Dievui, šitas debilizmas kol kas dar nesuklestėjo.

Tačiau esama pašalinių efektų – feminisčių pažiūrų ir idėjų skverbimasis į normalių moterų protus. Visos tos priekabės, vyro patarkavimai ir panašiai.

Ir dar: MOTERYS su moterimis negali rungtyniauti, nes jos skirtingos, tai tas pats, kas surengti varžybas tarp boksininko ir dziudo meistro. Kaip teisėjauti tokiose varžybose? Mes skirtingi, ir skirtingi tam, kad papildytume vienas kitą ir taptume stipresniais.

O debiliškesnio pavadinimo šitam judėjimui kaip „feminizmas“ būtų sunkoka sugalvoti. Feminizmas kilęs iš žodžio „femme“ – moteris. Ir judėjimas turėjo kovoti už moteriškumo triumfą ir vadovauti jam turėjo ne įsiutusios suvyriškėjusios bobos, o normalios moterys. Nors pastarosios niekad nekariauja, jos paprasčiausiai ima vyrus į nelaisvę.

Dėl to aš esu už MOTERIS: už moterį, kuri mane pagimdė ir už visas moteris, kurios mane įkvepia. Kurios nerėkauja „Aš pati!“, o paskui: „Tu man nieko nepadedi!“ Aš už tas, kurios neturi psichinių nukrypimų.

www