Kas yra Islamo valstybė?

Autorius: LTnacionalistas Šaltinis: https://ltnacionalistas.wordpr... 2015-03-07 02:07:45, skaitė 4071, komentavo 0

Kas yra Islamo valstybė?

Mideast Iraq Sectarian Hatreds

Islamo valstybė tai jau ne mažutė psichopatų sueiga. Tai didžiulė religinė organizacija su kruopščiai apgalvotais įsitikinimais, kuri tiki, kad ji yra vedančioji artėjančios apokalipsės jėga.

Iš kur atsirado ši organizacija? Kuo ji gyvena ir kokia jos vidaus tvarka? Pasaulyje mažai kam apie tai žinoma.

Salafitai

Irako ir Levanto Islamo valstybė, kaip ji tada vadinosi, praeitų metų birželį užgrobė Irako miestą Mosulą, o dabar kontroliuoja teritoriją, didesnę už Britaniją. Šios organizacijos lyderiu nuo 2010 metų gegužės yra Abu Bark al-Bagdadi. Praeitų metų liepos 5 dieną jis pasirodė Al-Nuri mečetėje Mosule ir perskaitė pamokslą Ramadano proga kaip pirmas kalifas (kalifato valstybės vadovas) per ilgus metus. Jis tapo musulmonų vyriausiuoju vadu. Tada sustiprėjo džichadistų antplūdis iš viso pasaulio, kuris šiandien pasiekė neregėtus mastus ir tempus. Ir šis antplūdis tęsiasi.

Natūralu, kad pasaulis apie Islamo valstybę mažai ką žino. Tai atsiskyrusi karalystė, į kurią, išskyrus džichadistus, mažai kas važiuoja ir iš kurios apskritai mažai kas grįžta. Ši valstybė atmeta taiką iš principo, trokšta genocido ir laiko save artėjančios pasaulio pabaigos šaukliu ir pagrindiniu dalyviu.

Islamo valstybė kyla iš tam tikros islamo srovės. Jos iškilimas kur kas mažiau panašus į „Brolių musulmonų“ triumfą Egipte (Islamo valstybė juos laiko atsimetėliais) ir kur kas labiau panašus į beviltiškos alternatyvios realybės realizaciją, kurioje sektos vykdo masines savižudybes. Tik šį kartą tokia sekta ima valdžią ne prieš kelis šimtus žmonių, o prieš 8 milijonus.

Įvairūs Islamo valstybės šalininkai iki šiol Osamba bin Ladeną vadina „šeichu Osama“ – tai yra garbingas vardas. Tačiau džichadizmas evoliucionavo nuo Alkaidos žydėjimo laikų 1998-2003 metais ir daugelis džichadistų dabar su panieka žiūri į tos grupuotės tuometines užduotis ir jos dabartinę vadovybę.

Bin Ladenas terorizmą laikė prologu į kalifatą, kurio atkūrimo jis manė nesulauksiantis. Jo organizacija buvo lanksti, veikė įvairiuose geografiniuose taškuose ir ją sudarė daugybė autonominių kuopelių. Skirtingai nuo Alkaidos, Islamo valstybei norint palaikyti savo legitimumą džichadistų akyse reikalinga teritorija ir hierarchinė struktūra, kuri valdytų šią teritoriją. Jos biurokratija padalinta į civilinę ir karinę dalis, o teritorija į provincijas.

Piteris Bergenas (Peter Bergen), kuris 1997 metais tapo pirmuoju interviu su Bin Ladenu prodiuseriu, pripažįsta, kad bin Ladeną pagimdė šiuolaikinis žemiškas pasaulis. Jis reikalavo konkrečių politinių nuolaidų, pavyzdžiui, amerikiečių pajėgų išvedimo iš Saudo Arabijos. Jo eiliniai kareiviai keliavo po visą pasaulį. Tuo tarpu Islamo valstybės veikla atrodo beprasmė, jeigu į ją taip žiūrėti. Vienintelis būdas paaiškinti jos veiksmus yra tai, kad ji nuoširdžiai, tvirtai ir apgalvotai ketina grąžinti civilizaciją į teisinę VII amžiaus aplinką, o galiausiai sukelti apokalipsę.

Islamo valstybės vadovai su panieka kalba apie „modernizmą“. Jie tvirtina, kad negali nuklysti ir nenuklys nuo tų nurodymų, kuriuos užtvirtino pranašas Mahometas ir jo ankstyvieji pasekėjai. Jie dažnai naudoja išsireiškimus ir kodinius žodžius, kuriuos nemusulmonams sunku suprasti ir jie atrodo senamadiški. Tačiau tai yra nuorodos į konkrečias ankstyvojo islamo tradicijas ir tekstus.

Štai vienas pavyzdys. Rugsėjo mėnesį pagrindinis Islamo valstybės oficialusis atstovas šeichas Abu Mahometas al-Adnani (Abu Muhammad al-Adnani) paragino Vakarų šalių musulmonus, tokių kaip Prancūzija ir Kanada, ieškoti kitatikių ir „triuškinti jų galvas akmenimis“, nuodyti juos, traiškyti automobiliais ir „naikinti jų pasėlius“. Šiuolaikinėms ausis šios biblijinės bausmės (užmėtymas akmenimis ir pasėlių naikinimas) skamba ganėtinai keistai šalia šiuolaikinio kurstymo žudyti transporto priemonėmis. Iš tikrųjų Adnani antrino pranašui Mahometui, kuris liepė neliesti šulinių su vandeniu ir pasėlių išskyrus tuos atvejus, jei islamo armijos užima gynybines pozicijas. Tokiomis sąlygomis kafirų (kitatikių) žemėse esantys musulmonai turi būti negailestingi ir nuodyti visus iš eilės.

Kaip teigia Islamo valstybės teologiją tyrinėjantis specialistas Bernardas Haikelas (Bernardas Haykel), islamo valstybės nariai yra pilni religinės jėgos ir energijos. Citatos iš Korano ten girdimos pastoviai. „Netgi eiliniai kovotojai, ir tie pastoviai tvirtina tuos dalykus, – pastebėjo Haikelas. – Jie žiūri į kameras ir šabloniškai kartoja pagrindines dogmas, darydami tai visą laiką“.

Islamo valstybė vadina save džichadistiniu sunitų srovės sparnu, vadinamu salafizmu. Tai kyla iš arabiško „as-saliaf as-salichun“, tai reiškia „teisingieji protėviai“. Tokie protėviai yra pats pranašas ir jo pirmieji pasekėjai, kuriuos salafitai garbina ir mėgdžioja, laikydami pavyzdžiu visur, įskaitant karą, madą, šeimyninį gyvenimą ir netgi dantų gydymą

Takfiras

Lapkritį Islamo valstybė išleido informacinį-reklaminį klipą, kuriame pareiškė, kad kildina save iš bin Ladeno. Taip pat savo tiesioginiu protėviu pripažino „Alkaidos Irake“ lyderį Musab al-Zarkavi (Musa’b al Zarqawi), kuris vadovavo organizacijai 2003-2006 metais iki pat savo žūties. Po jo buvo dar du lyderiai iš lauko vadų. Galiausiai atėjo laikas Bagdadi, kuris buvo paskelbtas kalifu.

Zarkavi pagal fanatizmą perspjovė savo ideologinį mokytoją Abu Mahometą Makdisį (Abu Muhammad al Maqdisi) tiek, kad tas ėmė jam reikšti priekaištus. Zarkavi turėjo polinkį rengti kruvinus spektaklius ir jautė neapykantą kitiems musulmonams, kuri privesdavo prie jų žudymo. Islame toks paprotys vadinasi takfiru, arba kaltinimas netikėjimu arba erezija. Toks kaltinimas teologiniu požiūriu yra labai pražūtingas ir rizikingas. Jeigu kaltintojas apsirinka, skelbdamas kitam takfirą, tai reiškia, kad jis pats išsityčiojo iš dievo. Bausmė už tai yra mirtis. Nepaisant to, Zarkavi labai išplėtė sąrašą poelgių, už kur kuriuos musulmonai gali tapti dievo išdavikais.

Makdisi reikalavo iš savo mokinio būti atsargiam ir „neskelbti takfiro visiems iš eilės“, „nevadinti žmonių atsimetėliais už jų nuodėmes“. Skirtumas tarp atsimetėlio ir nusidėjėlio gali pasirodyti sunkiai įžiūrimas, tačiau tai yra pagrindinis prieštaravimas tarp Alkaidos ir Islamo valstybės.

Zarkavi laikėsi nuomonės, kad be Korano ir Mahometo pranašysčių šventumo neigimo yra daugybė kitų poelgių, dėl kurių musulmonas turi būti atskirtas nuo islamo. Tai gali būti ir alkoholio ar narkotikų pardavimas, vakarietiškų drabužių nešiojimas, nuskusta barzda ar netgi balsavimas rinkimuose. Į šį sąrašą patenka netgi šiizmas, nes jis laikomas naujybė, o naujybė pagal Koraną yra pirminio tobulumo neigimas.

Ankstyvojo islamo recidyvas

Paprastai musulmonai pripažįsta, kad pirmieji Mahometo užkariavimai buvo nelabai padorūs ir kad į Koraną įtraukti pasakojimai apie pranašo valdymą ir karo įstatymus buvo suformuluoti taip, kad atitiktų tuos neramius ir žiaurius laikus. Haikelo nuomone, Islamo valstybės kovotojai tai tikras ankstyvojo islamo recidyvas ir jie sąžiningai atkuria jo karo normas. Jie daro tokius dalykus, kurių šiuolaikiniai musulmonai nelaiko neatsiejama šventųjų tekstų dalimi. „Vergovė, nukryžiavimas, galvos nupjovimas – iškrypę džichadistai neatgaivino atskirų viduramžiškų tradicijų, – sako Haikelas. – Ne. Islamo valstybės kovotojai tiesiog paskendo šiose viduramžiškose tradicijose ir masiškai perkelia jas į šiandieną“.

Koranas nukryžiavimą laiko viena iš leidžiamų bausmių islamo priešams. Apie tai rašoma devintame Korano skyriuje (sura „At-Tuba, arba „Atgaila“). Ji nurodo, kad musulmonai turi kovoti su krikščionimis ir judėjais tol, kol jie „nesumokės nuolankiai džizju ir nepasijus palaužti“. Pranašas, kurį Islamo valstybė laiko idealu, primetė šias taisykles ir turėjo vergų.

Islamo valstybės lyderiai Mahometo poelgių kartojimą laiko pareiga ir atkuria tradicijas, kurios šimtmečiais buvo užmirštos. „Kas stulbina, tai kaip tiesiogiai ir kaip rimtai jie supranta šiuos tekstus, – sako Haikelas. – Tai aklas ir maniakiškas rimtumas, kurio musulmonai paprastai neturi“.

Islamo valstybė atvirai palaiko vergovę ir nukryžiavimą. „Mes užkariausim jūsų Romą, sulaužysim jūsų kryžius ir pavergsim jūsų moteris“, – pažadėjo Islamo valstybės atstovas Adnani viename iš savo periodiškų kreipimųsi į Vakarus.

Spalio mėnesį Islamo valstybės žurnalas „Dabiq“ paskelbė straipsnį „Vergovės atkūrimas“, kuriame rimtai nagrinėjama, ar ezidai (sena kurdų sekta, paėmusi islamo elementų ir atakuota Islamo valstybės kovotojų šiaurės Irake) yra į ereziją įpuolę musulmonai, kurie dėl šios priežastis turi mirti, ar jie tiesiog pagonys, ir todėl turi būti paversti vergais. Susirinko grupė Islamo valstybės teologų ir valdžios įsakymu ėmė spręsti šį klausimą. Kaip rašo straipsnio autorius, jei jie pagonys, tai „ezidų moteris ir vaikus pagal šariato įstatymus reikia padalinti tarp Islamo valstybės kovotojų, kurie dalyvavo karo veiksmuose Sindžare [šiaurės Irake]… Kafirų šeimų pavergimas ir jų žmonų pavertimas sugulovėmis yra tvirta šariato norma. Ir jeigu kas nors ją neigs arba iš jos juoksis, reiškia, jis neigia ir juokiasi iš Korano eilučių ir iš pasakojimų apie pranašą… reiškia, atsimeta nuo islamo tikėjimo“.

Kalifatas

Manoma, kad į Islamo valstybės gretas įstojo dešimtys tūkstančių musulmonų iš užsienio. Rekrūtai atvyksta iš Prancūzijos, Britanijos, Belgijos, Vokietijos, Olandijos, Australijos, Indonezijos, JAV ir daugelio kitų šalių. Daugelis atvyksta ten kovoti ir daugelis ruošiasi ten žūti. Juos traukia paskelbtas kalifatas.

Paskutiniu kalifatu buvo Osmanų imperija, kuri pasiekė savo vystymosi piką XVI amžiuje, o po to išgyveno ilgą nuosmukį, kol Turkijos Respublikos įkūrėjas Mustafa Kemal Atatiurkas jos nepanaikino 1924 metais. Tačiau daugelis Islamo valstybės šalininkų nelaiko šio kalifato teisėtu, kadangi ten nebuvo pilnai taikomi islamo įstatymai, tarp jų užmėtymas akmenimis, vergovė ir galūnių nukirtimas, ir todėl kad kalifai nebuvo išeiviai iš kuraišitų genties, kuriai priklausė pranašas.

Bagdadi, sakydamas pamokslą Mosule, plačiai kalbėjo apie kalifatą. Jis pareiškė, kad kalifato, kuris nefunkcionavo 1000 metų (nebent tik nominaliai), atkūrimas yra bendra musulmonų pareiga. Bagdadi pareiškė: „Tai musulmonų pareiga, kuri buvo prarasta šimtmečiais… Musulmonai daro nuodėmę neatlikdami šios pareigos, jie turi nuolatos siekti atkurti kalifatą“. Ir Bagdadi yra kuraišitas.

Pranašas sakė, kad musulmonui mirti be ištikimybės priesaikos kalifatui reiškia mirti „netikėjimo mirtimi“. Musulmonas, pripažįstantis visagalį dievą ir prisilaikantis papročių nelaikomas nugyvenusiu tikrą musulmono gyvenimą jei jis nedavė ištikimybės priesaikos pilnateisiam kalifatui ir neįvykdė šios priesaikos pareigų.

Norint tapti kalifu reikia atitikti tam tikras sąlygas, išdėstytas sunitų įstatyme: būtų suaugusiu vyriškos lyties musulmonu, kilusiu iš kuraišitų genties, rodyti moralės ir sąžiningumo pavyzdį, būti fiziškai ir protiškai pilnaverčiu, o taip pat turėti autoritetą ir valdžią („amr“). Atitikti paskutinį kriterijų yra sunkiausia. Tam kalifas turi turėti teritoriją, kurioje jis gali įvesti islamo įstatymus. Bagdadi Islamo valstybė tai turėjo. Ir kai tik ji tai įgijo, vienas neseniai atsivertęs musulmonas iš Vakarų (vienas iš Islamo valstybės ideologų Musa Serantonio jį pavadino „vienu iš Islamo valstybės lyderių“) pradėjo kalbėti apie moralinę būtinybę paskelbti kalifatą (tai įdomus momentas fone tų teorijų, kurios teigia, kad Islamo valstybė yra CŽV kūrinys – vert.past.). Jis ir kiti žmonės tyliai kalbėjo apie tai su vadovybės nariais ir įtikinėjo juos, kad ilgesnis delsimas yra nuodėmė.

Po liepos mėnesio Bagdadi pamokslo džichadistai įgavo naują motyvaciją ir pradėjo masiškai vykti į Siriją.

Iki kalifato atsiradimo „mūsų gyvenime nebuvo gal 85 procentų šariato“, – sako D. Britanijos gyventojas ir uždraustos islamistinės grupuotės Al-Muhadžirun („Emigrantai“) narys Andžemas Čaudari (Anjem Choudary). „Šie įstatymai neveikė, kol pas mus neatsirado kalifatas, o dabar mes jį turime“. Pavyzdžiui, be kalifato atskiri įstatymo sargai neturi teisės nukirsti rankų vagims, jeigu pagaus juos nusikaltimo vietoje. Tačiau užtenka sukurti kalifatą ir jo įstatymai iškarto atgis kartu su kita teisine praktika. Teorijoje visi musulmonai privalo imigruoti į tą teritoriją, kur kalifatas naudoja šiuos įstatymus.

Socialinis teisingumas

Pasak Čaudari, žmonės neteisingai supranta šariatą, nes tokiose šalyse kaip Saudo Arabija jo įstatymai naudojami nepilnai. „Problema yra tai, – sako jis, – kad kai tokios šalys kaip Saudo Arabija tiesiog vykdo baudžiamąjį kodeksą, neužtikrindamos socialinio ir ekonominio teisingumo pagal šariatą visu mastu, jos tiesiog stiprina neapykantą musulmonų įstatymams“. Pasak jo, „visu mastu“ tai yra nemokamas būstas, maistas ir drabužiai visiems, nors, žinoma, kiekvienas norintis gali praturtėti savo darbu.

Čaudari kolega iš Al-Muhadžirun Abdulas Muhidas (Abdul Muhid) kalba taip pat. Pasak jo, nors Islamo valstybė ir naudoja viduramžiškas bausmes už nusikaltimus prieš moralę (išpėrimas už girtavimą ar ištvirkavimą, užmėtymas akmenimis už neištikimybę), tačiau jos socialinio aprūpinimo programa yra labai progresyvi. Pasak jo, sveikatos apsauga yra nemokama, skirtingai nuo Vakarų šalių, ir socialinis aprūpinimas yra ne Islamo valstybės politinis pasirinkimas, o politinė pareiga, iš pat pradžių nurodyta šariate.

Apokalipsė

Musulmonai sako, kad Alachas vienintelis, kuris žino ateitį, ir jis leidžia šiek tiek pažvelgti į ją Korane. Tuo tarpu Islamo valstybė skiriasi nuo kitų džichadistinių judėjimų savo tikėjimu, kad tai yra centrinis dievo sumanymų elementas.

Jeigu, sakysim, Alkaida veikia kaip žemiškas politinis judėjimas, siekiantis žemiškų tikslų – nemusulmonų išvijimas iš Arabų pusiasalio ar Izraelio valstybė sunaikinimas, tai Islamo valstybės propagandos leitmotyvas yra pasaulio pabaiga (nors ji irgi turi tam tikrų žemiškų užduočių, pavyzdžiui, šiukšlių valymas arba aprūpinimas vandeniu jos kontroliuojamose teritorijose).

Paskutiniais amerikiečių okupacijos Irake metais Islamo valstybės tėvai-įkūrėjai visur matė pasaulio pabaigos ženklus. Jie laukė, kad jau po metų pasirodys Mahdi – mesijas, kurio pašaukimas yra vesti musulmonus į pergalę prieš prasidedant pasaulio pabaigai. Islamo valstybės vadovai priima strateginius sprendimus remdamiesi šiomis savo „prognozėmis“. Tarp jų yra ir tai, kad, kaip tvirtina Islamo valstybės propaganda, bus tik 12 teisėtų kalifų ir Bagdadi tarp jų yra aštuntas, kad Romos armijos susidurs su islamo armijomis Sirijos šiaurėje, ir kad paskutinė islamo kova su Dadžaliu (islamiškas antikristas) įvyks Jėruzalėje po eilinių islamo užkariavimų.

Islamo valstybė teikia didelę reikšmę Sirijos miestui Dabikui, kuris yra netoli nuo Alepo. Šio miesto vardu pavadintas ir jos propagandinis žurnalas. Islamo valstybė pašėlusiai džiaugėsi, kai jos kovotojams didele kaina pavyko užimti Dabiko lygumas, neturinčias strateginės reikšmės. Būtent čia, kaip sakė pranašas, įsikurs Romos armijos. Jas sutiks islamo armijos ir Dabike Roma patirs pralaimėjimą.

„Dabikas tai daugiausia laukai ir ganyklos, – pranešė Twitter’yje vienas iš Islamo valstybės šalininkų. – Galima tik įsivaizduoti, kokie stambūs mūšiai čia vyks“. Islamo valstybės propagandistai tiesiog varvina seilę įsivaizduodami šį įvykį ir visą laiką tvirtina, kad tai jau bus gerai. „Dabiq“ cituoja Zarkavi, kuris sakė: „Žiežirba įsižiebė čia, Irake, ir jos liepsna stiprės… kol nesudegins kryžiuočių armijų Dabike“.

Dabar, kai Islamo valstybė užėmė Dabiką, ji laukia priešo armijos. O kai ji bus sutriuškinta, bus pradėtas skaičiuoti laikas iki pasaulio pabaigos. „Mes čia, mes laidojame pirmą amerikiečių kryžiuotį Dabike ir su nekantrumu laukiame, kada čia atvyks visos jūsų armijos“, – lapkričio mėnesio video pareiškė budelis su kauke, kuris nupjovė galvą pagalbos organizacijos darbuotojui. Kai gruodžio mėnesį vyko kariniai veiksmai Irake ir modžachedai pranešė, kad matė amerikiečių kareivius (galimai klaidingai), Islamo valstybės account’ai Twitter’yje tiesiog sprogo malonumo spazmais.

Vieni sako, kad po mūšio Dabike kalifatas išsiplės ir užims Stambulą, kiti sako, kad jis išsiplės į visą planetą. Antimesijas Dadžalis ateis iš Irano rytų, nužudys didžiulį kiekį kalifato karių. Jų liks 5 tūkstančiai, apsuptų Jėruzalėje. Ir kai Dadžalis jau bus pasiruošęs juos pribaigti, į žemę grįš Jėzus, kuris islame yra antras gerbiamiausias pranašas. Jis nudurs Dadžalį ietimi ir ves musulmonus į pergalę.

Serantonio sako: „Pranašas sakė: vienu iš artėjančios pasaulio pabaigos ženklų bus tai, kad žmonės ilgam nustos kalbėti apie pasaulio pabaigą. Jeigu jūs dabar aplankysite mečetes, tai pamatysite, kad pamokslininkai tyli šia tema“. Pagal šią teoriją, netgi tos nesėkmės, kurias patyrė Islamo valstybė, nieko nereiškia, nes viešpats vis tiek numatė savo tautai beveik visišką sunaikinimą. Todėl geriausios ir blogiausios Islamo valstybės dienos dar prieš akis.

Valstybė be sąjungininkų

Čaudari pasakoja, kad Islamo valstybė jau pradėjo tai, ką islamo įstatymai vadina „puolamuoju džichadu“ – prievartinį sienų plėtimą į šalis, kurias valdo nemusulmonai. „Iki dabar mes tik gynėmės“, – tvirtina Čaudari. Be kalifato puolamasis džichadas yra neįgyvendinama idėja. Tačiau karas už kalifato išplėtimą yra pagrindinė kalifo pareiga.

Čaudari kolega Abu Bara (Abu Baraa) sako, kad islamo įstatymas leidžia tik laikinas taikos sutartis, kurio gali tęstis ne ilgiau 10 metų. Taip pat bet kokių sienų pripažinimas yra tabu. Jei kalifas sutinka su ilgesne taika arba su pastovia siena, reiškia, jis klysta. Laikinas taikos sutartis galima pratęsti, tačiau negalima naudoti visų priešų atžvilgiu vienu metu. Kalifas turi vykdyti džichadą mažiausiai kartą per metus. Jis negali to nedaryti, antraip jis daro nuodėmę.

Islamo įstatymai neleidžia pripažinti netgi Jungtinių Tautų. „Pasiųsti pasiuntinį į JTO reiškia pripažinti kitą valdžią nei viešpačio“, – sako Abu Bara. Tokia diplomatija yra daugiadievystė ir tai yra tiesioginė erezijos priežastis. Dėl tokių veiksmų Bagdadi iškarto būtų nuverstas.

Šiuolaikinės tarptautinės sistemos pagrindas yra tai, kad kiekviena valstybė pripažįsta sienas, net jei to nenori. Tuo tarpu Islamo valstybei sienų pripažinimas būtų politinė savižudybė.

Sunku būtų perdėti, kiek Islamo valstybė kenčia nuo savo radikalizmo. Ji neturi ateities – ji niekada nesusitars su jokia valstybe ir neturės sąjungininkų.

Ši publikacija yra sutrumpinta Gremo Vudo (Graeme Wood) straipsnio „Ko iš tikrųjų nori Islamo valstybe“ versija.