V. Vasiliauskas. Autobusas be keleivių. Kas?

Anonimusas
+ 1 - 3
Autorius: Valdas Vasiliauskas
Šaltinis: http://alkas.lt/2018/04/11/v-vasiliauskas-autobusas-be-kelei...
7536-04-11 (2018 m.), skaitė 145
2

Valdas Vasiliauskas | alkas.lt nuotr.
Valdas Vasiliauskas | alkas.lt nuotr.

Tai Lietuvos politinės partijos, pakeliui išbarsčiusios žmonių pasitikėjimą, todėl juo toliau, juo mažiau šiuo „autobusu“ norinčių važiuoti.

Praėjusią savaitę dzūkų įsteigta visuomeninių judėjimų asociacija, suvienijusi Alytaus, Druskinininkų ir Lazdijų savivaldybininkus (žada prisijungti ir Varėna), – dar vienas nepasitikėjimo partijomis manifestas, įkvėptas praėjusių savivaldos rinkimų visuomeninių komitetų sėkmės. Bet taip pat – partijų lyderų netikusios vadybos ir padarytų klaidų, atstūmusių žmones ir net ištisus regionus pasekmė.

Ne viena partija viliasi savo šlyjančius į blogąją pusę reikalus pataisyti per prezidento rinkimus, iškėlusi ar prisiviliojusi stiprų kandidatą, kuris mobilizuotų ir jos šalininkus, pritrauktų naujų rėmėjų.

Tačiau ar nebus kandidatui į prezidentus partinis bilietas akmuo po kaklu? Nėra nė menkiausios priežasties, dėl kurios vertėtų sukti iš Valdo Adamkaus ar Dalios Grybauskaitės nepartinio tako, atvedusio į pergalę. Arba to paties Emanuelio Makrono, grakščiai išsinėrusio iš partinės priklausomybės lyg iš nebemadingo kostiumo.

Jaunasis Prancūzijos prezidentas Vakarų politinėje scenoje veikiau išimtis nei taisyklė , mat laiku sureagavo į pasikeitusią realybę, įkurdamas antipartinį judėjimą „Pirmyn, Respublika!“, šiuo puikiu manevru išsaugodamas prancūzų politinio elito pozicijas.

Priešingai nei gerokai apipešiota, vargais negalais vandens paviršiuje išsilaikiusi politikos veteranė Angela Merkel. „Raudonojo pastoriaus“ dukra, mėginusi suvaidinti pabėgėlių ir imigrantų Motiną Teresę, pridarė bėdų ir Vokietijai, ir visai Europai.

Naujausią Europos politinę tikrovę galėtume vaizdžiai nusakyti Maironio žodžiais, lyg šiandien parašytais: „Mainos rūbai margo svieto:/Silpnas kelia, tvirtas griūva“.

„Tvirtas griūva“ – tradicinės partijos, nuo pokario lėmusios Europos gerovę ir stabilumą, senieji garbūs autoritetai (gėdingas buvusio Europos Parlamento pirmininko Martino Šulco fiasko Vokietijos rinkimuose).

Ir „silpnas kelia“ – „Penkių žvaigždučių judėjimo“ ( M5S) ir „Šiaurės lygos“ sėkmė Italijoje, Laisvės partijos – Nyderlanduose, taip pat Laisvės partijos (FPOe) – Austrijoje, į trečią vietą Vokietijoje šovusi „Alternatyva Vokietijai“ (AfD).

Tai visuotinė tendencija, nors medijų žvaigždės nė žingsnio negali žengti be „marginalų“, „populistų“, „radikalų“ , „nacionalistų“ , „homofobų“ etikečių – šių kalbančių papūgų nieko neišmokė nei „Brexit“, nei Donaldas Trampas, įrodę, kad senoji politinė sistema išsikvėpusi, praradusi įtaką.

Be abejo, žiniasklaidos totali kritika nedidina D.Trampo populiarumo Amerikoje (kaip ir Ramūno Karbauskio Lietuvoje), bet ir nemažina žmonių nusivylimo politiniu elitu ir tradicinėmis partijomis ar net visa politika.

Visiškai pasitvirtino žymaus sociologo Zigmundo Baumano (1925 – 2017) „takios modernybės“ arba „takios visuomenės“ idėja: dabartis it koks skystis nepajėgi išlaikyti savosios formos, ši srauni modernybė tirpdo visa, kas tvaru, niekas nėra apsaugotas nuo peržiūrėjimo ir atmetimo. Anot mąstytojo, vienas iš takios dabarties požymių – valstybės krizė, nulemianti partijų ir ideologijų krizę.

Ideologijų riboženkliai verčiami ir Lietuvoje – jokia sensacija, kad Dzūkijos asociacijoje „Už Lietuvą“ pečius surėmė buvęs socialdemokratų šulas Ričardas Malinauskas ir buvęs konservatorius Artūras Margelis.

Ar kvaršina galvą dėl ideologijos „valstiečiai“, pasidalinę valdžią su nepartiniais ir pasukę technokratinio ir ekspertinio valdymo linkui – Saulaius Skvernelio specialistų Vyriausybė? Kitas dalykas, kad premjerui bemaž kasdien pačiam tenka srėbti šių „specialistų“ ir „profesionalų“ privirtą košę – nuo bunkerio Vilniaus centre iki prezervatyvų ir sugrąžintos Lietuvos kaimo žemės kolektyvizacijos. Arba patarinėti savo patarėjui, kurio negalima palikti vieno, nes bemat priskaldys vežimą malkų.

Lietuvos politinių partijų krizę pagilino, jų griūtį paskubino ir nacionaliniai ypatumai – aktyvus prokurorų ir STT vaidmuo. Liūdnai pagarsėjęs Baudžiamojo kodekso 226 straipsnis („Prekyba poveikiu“) virto tikru „Partijų kūju“, primenančiu inkvizicijos „Raganų kūjį“.

Riečiant į ragą vis kitas partijas, jas negailestingai kompromituojant, atrodė, valomas kelias dvipartinei sistemai. Tačiau takios modernybės srovė nepagailėjo ir abiejų lietuviškos partinės sistemos uolų – socialdemokratų ir konservatorių.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų popieriai nėra tokie prasti, kaip išdraskiusių ir suskilusių socialdemokratų. Bet „prekybos poveikiu“ šmėkla konservatorių stovykloje sukėlė neregėtą paniką. Laukite tęsinio. Jo, žinoma, nebus, jeigu nepasigirs komanda iš dvejopų standartų fabrikėlio Daukanto aikštėje.

Nemanau, kad antipartiniai visuomeniniai judėjimai yra išeitis, galinti pakeisti nusilpusias ar susikompromitavusias partijas, su kuriomis vis mažiau žmonių trokšta susitapatinti, todėl mieliau balsuoja už „geriausius kandidatus“, už nepriklausomas asmenybes, o ne už partiją ir jos sąrašą.

Veikiau tai pereinamasis tarpuvaldžio metas, parodantis „apačių“ nepasitenkimą „viršūnėmis“ – sustabarėjusiomis partijomis ir ypač jų nomenklatūra, nepajėgiančia nieko pasiūlyti – nei naujų idėjų, nei naujų veidų. Visuomeniniai judėjimai – tai žmonių balsai, kurių negirdi oficiali politinė sistema.

Jeigu šiandien rastųsi tvirtos rankos šalininkas, kandidatuojantis į prezidentus, savo rinkimų programoje žadantis uždrausti partijas ir išvaikyti Seimą, jis gautų ne tiek mažai balsų. Nors tai būtų visiška beprotybė ir politikos dugnas, bet, pažvelgus į partijų ir Seimo reitingus, darosi nebejuokinga.

Vis dėlto galima tikėtis, visuomeniniai judėjimai pažadins naujas kūrybines tautos jėgas, kurių spaudimas atnaujins ir šiuo metu pusgyves išsikvėpusias krašto politines partijas.

Parlamentinis valdymas, demokratinės valstybės pažanga neįsivaizduojama be stiprių partijų, kurios yra išbandyta galingiausia piliečių mobilizacinė jėga ir per kurias visuomenės sukauptos idėjos, pažiūros, patirtis virsta viešąja politika.

P.S. Pamatuotai daug kalbama apie informacinius karus, dezinformacijos atakas iš Rytų. Bet nutylima dezinformacija iš Vakarų: Europos ir Lietuvos žiniasklaida nešykštėjo dėmesio protesto demonstracijoms Budapešte dėl įstatymo, neva nukreipto prieš Džordžo Soroso įsteigtą Vidurio Europos universitetą. Tačiau tik pro sukąstus dantis paminėjo šį sekmadienį įvykusių rinkimų į Vengrijos parlamentą rezultatus, kurie tapo Viktoro Orbano ir „Fedeš“ triumfu, įtvirtinusiu Vengrijos premjero valdančiosios partijos konstitucinę daugumą, nors ir kaip tai prieštarautų Europos Sąjungos „mainstrymui“, nors ir kiek jo kalbančios papūgos kartotų „populizmo“ , „nacionalizmo“ užkeikimus. Takus pasaulis neatpažįstamai ir negrįžtamai keičiasi: „Silpnas kelia, tvirtas griūna“.


1   3
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 2

2. Durnių Laivo Kapitonė
0 0
2018-04-11 13:28:48

Finansavimas.
5 502 491 euras – 2015m. atseikėta devynioms partijoms, kurios rinkimuose sugebėjo gauti bent jau 3
proc. rinkėjų balsų. O kodėl nėra finansuojami nepartiniai veikėjai norintys laimėti mandatą
į Seimą? Ir santykiu 1 prie 21? Nepartiniams taip pat reikia rengti rinkimine kampaniją, spausdinti
lankstinukus. Ir juk nevisi civiliai tokie turtingi kaip Masiulis Eligijus ar Karbauskis Ramūnas.
Ane? Turėtų būti numatytas mechanizmas nepartinių kandidatų finansavimas rinkimų pasirengimui.
Santykių 1 prieš 21.  Jeigu parteicai gauna 1 €urą- civiliai turi gauti sąžiningai 21 €urą...
     O kaip buvo TSKP laikais? Senais CCCP laikais. Kaip buvo finansuojama komunistų partija?
 XXVII TSKP suvažiavimas. Partijos ir jos organizacijų lėšas sudaro nario mokestis, pajamos iš
partijos įmonių ir kitos įplaukos.
  Kas yra ,,partijos įmonės ir kitos įplaukos,,? Matyt spaustuvės. Spauda. Sanatorijos. Kiekvienas
komunistas prenumeravo ,,ПРАВДА,, ,,TIESĄ,, žurnalą ,,KOMUNISTAS,, - tai irgi lėšos. Vistik apie
tuos partijos finansavimo niuansus galima paklausti pas D.Grybauskaitę. Vaigauską. Linkevičių.
     Straipsnis parengtas remiantis XXVII TSKP suvažiavimo medžiaga, VLKJS statutu ir mėnesinio
žurnalo ,,KOMUNISTAS,, 1983 metų liepos mėnesio numerio medžiaga.

 

1. Durnių Laivo Kapitonė
0 0
2018-04-11 13:27:26

 Santykis. Partiniai prieš nepartinius.
2016 m. spalio 9 d. Lietuvos Respublikos Seimo rinkimai- rinkėjų sąraše
įrašyta 2514657 rinkėjų. 2014-03-12- politinėms partijoms priklauso
112 218 narių.  Dabar paskaičiuojam. 112218 Lietuvos parteicas gauna
70 mandatų Seime. O 2402439 civiliai nepartiniai Lietuvos piliečiai
gauna Seime 71 mandatą. Čia viskas gerai? Proporcijos atitinka? Čia
tikrai parteicų proporcija nepartinių atžvilgiu yra sąžininga? Manau
tikrai ne.  Nepartinių-partinių santykis mandatų atžvilgiu yra 1 prie
21. Nu labai labai nesąžininga. Dar primeskim, jog parteicai dalyvauja
vienmandatėse apygardose ir ten kelia kandidatūras. Reikia tą
proporciją keisti. Seime turėtų būti 1 partinis lovini7  mandatas prie
21 nepartinio Seimo nario. Ką daryti? Padaryti tik vienmandates
apygardas kuriose rinkti partinius ir nepartinius po  vieną be jokių
išankstinių partinių sąrašų. Ir išrinktieji į Seimą posėdžių salėje
galės burtis į frakcijas pagal partijas ir kitokius žalingus įpročius.
Juk tai taip paprasta. Ir Įstatymą keisti visiškai nedaug. Kelis Seimo
narius rinkti? Tai nėra savarbu. Svarbu. kad nebūtų išankstinių partijų
sąrašų. Labai nervina lovinių sąrašai.


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI


Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito