Ar jaučiu nusivylimą?

Autorius: Anoniminis komentatorius Šaltinis: https://www.facebook.com/artur... 2015-03-08 14:41:48, skaitė 5018, komentavo 2

Ar jaučiu nusivylimą?

Ar jaučiu nusivylimą tuo, kad esu priverstas slapstytis komentaruose ir ne savo vardu išreikšti savo nuomonę, savo pilietinę poziciją?

Deja, nesu toks drąsus kaip Artūras Račas.

Nesu drąsus, nes mano socialinio tinklo draugai - daugumoje arba skaito, arba pritaria, arba “nuolankiai neprieštarauja” agresyviai, neapykanta persmelktai demagogijai, kurią skleidžia užkalniai. Ta pati “progresyvioji grietinėlė”, kuri skatina nekęsti kitaminčių, juos žeminti, sekti, skųsti, ir netgi “išvežti vagonais į Krymą”(!) Įsiklausykite į paskutinį pasiūlymą! Šlovingieji nepriklausomybės šaukliai. Ir nė vienam mano bičiuliui nekyla mintis TUO pasipiktinti, atkreipti į tai aplinkinių dėmesį.

Ne, juk jiems visa tai blogiausiu atveju “nekalti ekscesai”. Nes tau Lietuvoje bus gerai ir patogu tik tuomet, jei neprieštarausi “oficialiai pozicijai”, kuri persismelkė net į buitį ir socialinę aplinką.

Aplinką, generuojamą mitologizuotos pasaulėžiūros, kuri, deja, tampa skiriamuoju lietuvių visuomenės ženklu. Aplinkoje, kuri tirpsta iš pasitenkinimo rašydama ir skaitydama panegirikas “profesoriui”. Aplinka, kurioje požiūris į užsienio politiką apsiriboja “putleriu”, kuris “100% nušovė boingą ir Nemcovą”. Nes taip sakyti galima. Reikia. Arba su tuo privaloma sutikti.

Aplinka, kurioje po Odesos košmaro spaudoje nepasirodė nė vieno straipsnio. Nes “mums tai nenaudinga”.

Aplinka, kurioje civilių žūtys rūpi priklausomai nuo to, kas “kontroliuoja teritoriją”. Nes Mariupolio aukų gaila, labai gaila, o Gorlovkos, Donecko, Lugansko ir kitų - nė kiek.

Aplinka, kurioje bet kokias pilietines iniciatyvas, kaip “referendumas dėl žemės”, yra bandoma diskredituoti su neįtikėtinu įtūžiu ir panieka. Ir ne tik tapinai, bet jau ir šimašiai, kandidatuojantys į miesto merus, yra tie pirmieji, kurie bet ką, besireiškiantį “už jų dėžutės ribų”, apkaltins esant “nepriklausomybės priešu”. Lygiai, kaip anksčiau - liaudies.

Nepriklausomybė? Laisvė?

Taip, ačiū. Bet būtent ši aplinka verčia mane vertinti Lietuvos nepriklausomybę kaip “medicininį faktą”. Nes, perfrazuojant minėto politiko šūkį, “Lietuva gali geriau”.

Lietuva tikrai gali geriau, nei vėl tapti “buferinės valstybės” šablono įkaite, kai tenka rinktis “mažesnę blogybę” - o ją pasirinkus su neslepiamu įniršiu naikinti bet kokias pliuralizmo užuomazgas.

Lietuva gali geriau, nei kovo 11 proga kviesti šviesius jaunus protus alaus į diskusiją “kaip ginsim Lietuvą, jei užpuls”. Suprask, kviesti “potencialią patrankų mėsą”, jei užatlantės partneriai nuspręstų mūsiškę pėstininko figūrą panaudoti kaip “mini-Ukrainą”.

Lietuva gali geriau, nei “violetiniai CŽV kalėjimai”, dėl kurių dauguma tautiečių išmoko “nesukti sau smegenų”.

Lietuva gali geriau nei rusofobija ir gruz-ukrofilija.

Lietuva gali geriau nei žiūrėti į savo tėvus ir senelius, balsuojančius už “darbiečius, tvarkiečius ir socdemus” kaip į pajuokos vertus gyvulius, nes “neleisk babytei balsuoti, ha ha ha!” Ir laikyti tokias “veislinio liberalizmo” apraiškas gero tono ženklu.

Lietuva gali geriau nei valdžioje turėti partijas, kurios, tarsi įbaugintos perėmė “antraplanį vaidmenį” ir nebesistengia laimėti jokių rinkimų ar apskritai “reikštis”.

Lietuva gali geriau nei į sostinės savivaldybės tarybą išrinkti britą, kurio pirma ir pagrindinė nauda miestui, pasak jo paties, - “kovoti prieš proputinišką propagandą”.

Lietuva gali daug geriau. Tačiau nusivylimas reikštų pralaimėjimą ir vilties praradimą. O jos prarasti kažkaip nesinori.

Todėl taip, aš jaučiu kartėlį, tačiau turiu viltį.