Kol protas svarbiausia, pasauliui kyla grėsmė užsibaigti atominiu sprogimu

Anonimusas
+ 2 - 0
Autorius: Infa.lt
Šaltinis: http://infa.lt/22036/kol-protas-svarbiausia-pasauliui-kyla-g...
7536-04-19 (2018 m.), skaitė 145
0

tekstų mozaikų serija „Naujos epochos žmonės“. III dalis

J.Golovinas. „Dabarties mitas“:

A.Rod%C4%8Denko-Lidijos-Brik-portretas.jpg
A.Rodčenko – Lidijos Brik portretas

Mitai yra pagrindinės linijos, pagal kurias vystosi bet kuri būtis: pienės pūkelio, dramblio, greitojo traukinio ir t.t. Ir, žinoma, žmogaus. Kiek jis apie turimą laisvą valią besapnuotų, tai jo neapsaugo nuo atsitiktinumų, stichinių nelaimių, beprotybės, priešų, geradarių, ligų, mirties ir viso kito… bendriausia prasme ši linija, nematomai ir negirdimai nulemia kosmoso ir gamtos būtį dabartinėje epochoje.

Kaip tik ši pagrindinė mito linija keičiasi, „būties nuostatos“ visuose jos parametruose pasivadina kitais terminais ir įgyja kitas savybes. Pvz, Didžiojo Pano (ir kitų graikų dievų) laikais ėjo viena mito linija, Periklio – kita, imperatoriaus Tiberijaus – trečia, prie Napoleono – ketvirta. Mitinis „jėgos linijos“ supratimas neturi omeny istorijos, kaip priežasčių ir pasekmių grandinės, katastrofų žaibų kartais iškraipomos… Lygiai taip pat nekalbame čia apie žmogaus gyvenimo turinį ir būties tikslingumą.

Jei mes, pvz, turėtume žinių apie trečio amžiaus bušmeno gyvenimą, tai mūsų įsivaizdavimo apie žmoniją nenuskurdintų ir nepraturtintų… Jei priešingai, bušmenas žinotų Niutono dėsnius, tai nepatobulintų jo spąstų gruobuonims konstrukcijos ar nuodų ant strėlės antgalio kokybės. Kiekviena gentis, kiekviena tauta gyvena pagal savo papročius, nulemtus masės nacionalinių, rūšinių, gimininių ypatybių, sudarančių spalvingą „folklorinės žmonijos“ panoramą. Kuri kaip gyveno, taip ir gyvena: politeizmas, protėvių kultas, medžioklė ir žūklė, tradiciniai amatai. Aomba genties Afrikoje burtininkai kaip užburdavo povandeninius žvaigždynus, taip ir toliau užkalbinėja, nors kai kurie iš jų šiandien yra baigę europinius universitetus.

Kalbos, kultai, primityvių tautelių tradicijos, nuo XX a. vidurio intensyviai tyrinėjamos etnografų ir niekam nereikalingos baltųjų žmonių, pilnai užėmusių žemės rutulį, žinių apimtys vis auga. Kodėl viskas taip vyksta? – Todėl, kad pasikeitė europiečių mitas, todėl, kad europietiškos būties „jėgos linija“ nukrypo į neįsivaizduojamą pusę…

Platono idėjos neturi ryšio su moraliniu žmogaus elgesiu visuomenėje. Tai – dvasios savybės. Ir mes neturime supratimo, ką suprato apie dvasią Platono laikais: pašventinimas į dvasią vyko misterijose, o ne susivesdavo į formalią religinę apeigą. Dvasia, jei nori, gali prisijungti prie kokios nors religijos, kiek ši neprieštarauja jos polėkiui, bet iš esmės ji turi savą, metafizinį pasaulį. Dvasia antikine prasme kaip lygi su lygiais kontaktuoja su esybėmis iš realios fizinės erdvės. Drakonai, nimfos, milžinai, uolos, angelai, žvėrys skiriasi vienas nuo kito tik savo ypatybėmis ir situacija pasaulyje. Jie turi savą gyvenimą ir savą kalbą. Individuali dvasia misterijos procese išsirinkusi vieną ar kitą gyvį (neišskiriant ir žmogaus), lengvai ir greitai įsisavina svetimas kalbas ir papročius. Sakykim, nimfa- driada žūva kartu su medžiu, kuriame ji gyveno: dvasiai nieko nereiškia persikelti į kitą medį ir pažinti kitos nimfos gyvenimą. Kokios to priežastys, kodėl ji taip daro – žmogaus supratimui nepasiekiama: jei dvasia žino žmogaus kalbą, tai atgalinis reiškinys yra duotas tik išskirtiniams išminčiams ir svajotojams.

Bėda ta, jog antikinė dvasia atsiveria jausmams, nuojautoms, fantazijoms, bet ne protui. Proto niekam labai nereikėjo, iš jo nebuvo naudos, išskyrus medžiotoją miške ar valstybės kūrėją, su jo bažnyčiom, gyvenamais namais, laivais, kariais ir t.t. Supratimas apie antikinę dvasią liks tik mene, legendose ir pasakose. Gumiliovas yra rašęs: „aš skaitau eiles drakonams, kriokliams ir debesims.“ Mus jaudina šios eilės, nors mes suprantame, jog tai – neįmanoma, kreiptis į tokius klausytojus sėkmingai. O antikinis skaitytojas šių eilučių tiesa niekada neabejotų, kaip mes neabejojam, jog poetas turi teisę į sąlyginumą.

Senojoje Graikijoje su malonumu buvo skaitoma, kaip deivė Hera pasivertė debesiu, ir tokiame stovyje nuo caro Iksiono pradėjo kentaurus. Nuo to laiko kentaurai iš lėto leidžiasi iš dangaus baltais ir rožiniais debesimis. Ir juos galima aiškiai pamatyti, išprašius iš dievo Pano regėjimo aštrumą… Tiesa, Panas vengia žmonių ir visai nesistengia jiems padėti. Fiokrito eilėraštyje apie Paną, šis dievas piktinasi, kieno ir kam sukurti šitie gyviai – tingūs ir visą laiką dirbantys, abejingi ir kerštingi, gobšūs ir pikti… – Panas mano, jog tai motinos žemės vaikai – kaip ir titanai, jie vertina kasdieninį darbą, mėgsta gauti dovanas iš dievų, bet pačių dievų nekenčia už jų nerūpestingumą ir linksmą gyvenimą.

„Pano pranašystėse“ Archilochas išsakė amžinus žodžius: dievams greitai atsibos žmonių melagingumas ir nedėkingumas, jie paliks žmones žemei-motinai ar numes į Tartarą… Mes galime tik spėlioti žmonių likimą, nes raštiški šaltiniai iš Antikos laikų yra nepatikinami. Lygiai taip pat sėkmingai galime spėlioti ir, pvz, apie Atlantidos likimą. Bet žmonės užmiršo dvasią ir pasidavė protui – tokia „Pano pranašysčių“ išvada.

Daugybe amžių vėliau R. Descartes priėjo visai teisingų išvadų apie proto prigimtį, padalindamas būtį į res cognitas ir res extensa, t.y. „daiktus pažįstančius“ ir „daiktus pažinimui, aplinką“. Tarp pirmųjų yra tik žmogus, antrieji – visa kita, kas liko; augalai, mineralai, gyvūnai – tinkami naudojimui ir eksploatavimui. Bet, jei Deskarto laikais (XVII a.) toks išnaudojimas dar buvo labai ribotas, tai vėliau, kai negirdėtai išsivystė technika, pažintinė agresija prieš motiną–žemę įgavo siaubingas formas. Žmonės ėmė elgtis titanų pavyzdžiu, įrodydami, jog dievai jiems visada buvę svetimi. Pastovus ėjimas darbo ratu, erdvės sunaikinimas laiko naudai, žiaurumas ir neteisingumas siekiant materialinių gėrybių, planingas žemės sunaikinimas, kad mirtis turėtų tikslą…

Antikinėje epochoje fizinio kūno mirtis buvo eilinis įvykis, praeinantis debesis, užstojęs saulę. O dabar iš gyvenimo išėjo dvasia – harmoninga visuma, sudaryta iš keturių kosminių elementų. Dvasia, nepasiduodanti išardymui, suirimui, laisva visuose savo sudėtinguose judesiuose, unikali savo metamorfozėse, jaučianti save vienodai oro stichijų fantazijoj, keistuose jūros gilumų pojūčiuose ar tarp siaubingų motinos žemės baisybių.

Pradžioje kalbėjom apie simbolinę liniją, vairuojančią vieną ar kitą epochą. Taigi, mūsų epochą nulemia mirtis ir protas. Antikiniais laikais kai kurie herojai – Odisėjas, Heraklis, Tesėjas – galėjo nusileisti į mirties prieškambarį Hadą ir laimingai grįžti atgal. Bet už bedugnių Hado gelmių prasideda erdvė, kur nelengva patekti ir iš kur negrįžtama. Tai Tartaras, – vieta, kur gyvena dievų nugalėti Titanai, atitverta nuo Hado įkaitintomis grotomis. Čia randasi mirtis, čia yra piktų iliuzijų karalystė ir nesibaigiančio darbo teritorija. Dabar žmogus gyvena kuo tik nori – rūpesčiais, viltimis, svajonėmis, o svarbiausia – protu.

Pagrindinės proto savybės yra smalsumas ir įtarumas: kaip daiktas padarytas, ar nepaspęstos pinklės, nekaltai atrodančios miško takelyje, ar ne pavojingas žmogus einantis iš paskos? – Pistoletas rodosi žaislinis, pudra kvepia maloniai, taip. O kas, jei pistoletas tikras? Smeigtukas užnuodytas? Pudra mirtina? – bet juk ne viskas taip blogai šiame pasaulyje! Reikia tik būti gudriam, gerai orientuotis, kad nebūtum jaunystėje kvailiu, o senatvėje – senelių namuose. Pasaulio pažinti neįmanoma – na ir tegu eina jis po galais… žvaigždės yra arba šviečiantys taškai, arba šviesuliai negirdėtame aukštyje, arba ryškiai įkaitintų Tartaro grotų mazgai – koks skirtumas? Smalsumas yra labai dviprasmis dalykas. Gerai, kai atspėji partnerio kortas, laiminčio loterijos bilieto numerį, atpažįsti tikrą deimantą bižuterijos krūvoj… Bet visai kitas reikalas už grašius knistis žmogaus ar gyvūno viduriuose, laužyti galvą, sprendžiant matematinę lygtį, atrasti naują planetą, sukurti naujus vaistus (lyg be to žmonių ant žemės dar mažai būtų) ir t.t.

„Sveiką nuovoką“ gali turėti ir beviltiškas kvailys. Todėl kalba eina apie ribų nustatymą, susiorientavimą bet kurioje situacijoje – sugebėjimą būti, susigaudyti painiuose atvejuose, žodžiu, apie gyvenimo supratimą… Ir seniau būdavo viešai diskutuojama apie pražūtingą, vienpusę meilę be atsako, apie heroizmą, apie ateivius iš kosmoso, apie sniego žmogų, apie 150 metų amžiaus senolius, apie robotų egzistavimą primityvioje visuomenėje, apie zombių sukilimą ir saulės mirtį. Bet, jei seniau dauguma šių hipotezių buvo laikoma nesąmone, tai dabar padėtis pasikeitė.

Humoras? Groteskas? Tiesa? Viskas kartu ir dar daugiau? – Mirtis yra bet kokio pažinimo riba, ir ji sudvejina žmones: vieni skuba, naktimis nemiega, kad išspręstų svarbiausias problemas; kiti, suvokę gyvenimo beprasmiškumą, nusimetę visuomenės jiems padarytą privalomą rūpinimosi viskuo kaukę, nori iš pagrindų apgalvoti nežinia kieno ir kam jiems duotą gyvenimo atkarpą, ir ateina prie gyvenimo supratimo –„ sveiko proto idėjos“.

Ramybė, tolerancija, piniginiai ištekliai yra labai svarbu… Veikliam žmogui patartina imtis plaktuko ar kastuvo ar įlipus į tribūną įkvėpti skrydžiui į Saturną… Blogiausiu atveju parašyti disertaciją apie Getę. Šiuolaikinė epocha turi vieną esminį požymį: visada randasi pakankamai darbininkų, specialistų, demagogų, disertantų. Visada pakanka katastrofistų, utopistų, šauklių. Masių valdžią apibūdina aukštas ideologizacijos lygis. Masių sukilimas nugalėjo, su tuo negalima nesiskaityti. To pasekoje radosi visiškas abejingumas pasaulėžiūrai: filosofija, idealizmas, ontologija, mokslas bendrai – niekam nereikalingi niekai.

Technika, jos pasiekimai ir triumfas – štai dėl ko verta gyventi! Ji teikia komfortą, tokias mums brangias patogias buities sąlygas, tai, ko mūsų protėviai nežinojo. Tiesa, ji pakeliui sunaikina augaliją, klimatą, mūsų planetą daro neatpažįstamą, bet po mūsų – nors ir tvanas… „Sveikas protas“, dėl savo paties saugumo, liepia mums apsimesti, kad viskas puiku, kad technika ir progresas – didžiausi žmonijos pasiekimai, nors ir kaip abejotina tai bebūtų… Bet mūsų laikais savaip, originaliai mastyti – kvaila ir beprasmiška! Tavo individualumas turi likti nematomas.

Kaip pastebi vokiečių rašytojas Fridrichas Georgas Jungeris knygoje „Technikos tobulumas“: aš lieku savimi, jei mano mintys vis dar mano, ir jei aš atsisakau mechaniškai priimti kolektyvinį mąstymo būdą… Gyvenimas tapo daug pavojingesnis, nei buvo prieš šimtą metų. Žemės ir žmonių planinga eksploatacija, utilitarinis funkcionalizmas, techninis racionalumas numarino dvasios savarankiškumą. „Visa, kas instinktyvu, tamsu žmoguje, nevalingi proveržiai, minčių sūkuriai, jie ne nugalimi, jie tiktai sustiprėja. Organizacinė sistema, besistengianti apimti savimi viską, neturi jokių priemonių tai tamsos karalystei nugalėti. Joks techninis protas nesugebės sustabdyti augančio stichiškumo. Priešingai, jam atveriamas kelias, leidžiantis įsigalėti, įsitvirtinti ir pasklisti gyvenime.“ (F.G.Jungeris)… Iš tikrųjų, baimė, netikrumas, panika, iracionalumas šiame pasaulyje jau įgijęs didžiulius mastus. Tartaras nebesislapsto, nors, pagrindinė jo prieglauda gal yra kinematografas ir televizija. Utopija jau taip seniai yra virtusi antiutopija, kad kiekvienas lengvai patikim bet kokiu apokaliptiniu košmaru, bet tik ne šviesia ateitimi.

Žemės drebėjimai, cunamiai, garlaivių žūtys, traukinių, lėktuvų katastrofos, terorizmas – triviali mūsų dienų realybė. Ir visa tai vyksta tirštame būties nuobodulyje. Automatinės technikos lygis gali padidinti greitį, sutrumpinti atstumus, pagerinti higieną, bet linksmumo ar įdomumo gyvenimui neprideda nei gramo. Elektriniai atrakcionai, lėlės, žaidimai neiššaukia nieko, išskyrus inerciją, nuobodulį ir melancholiją. Žodžių reikšmės dyla ir nyksta, todėl bet kokios kalbos negali būti priimamos rimtai. Tik, jei kas yra gesto ar artikuliacijos meistras – intonacijos ir prasmių – gali tikėtis trumpo populiarumo kaip aktorius ar demagogas. Dėl nepakeliamo nuobodulio, nepertraukiamos apgaulės ir pasityčiojimo, nuo technikos įsigalėjimo, aiškaus pažeminimo, parodinės žmonijos meilės ar trafaretinių pažadų kažkieno paskirtų valdytojų, žmonės po truputį kraustosi iš proto.

Ką seniau buvo galima atpažinti iš neadekvataus elgesio, dabar jį, kaip taisyklė, net pačia aštriausia, sunkiausia forma, psichoanalitikai ar psichologijos specialistai paaiškina. Praradus supratimą apie dvasią, mokslininkai ėmė dvasingumą rasti pasąmonėje ir nesąmoningume, natūraliose ar išprovokuotose haliucinacijose, bet kuriose iracionalumo formose, bet kuriuose senoviniuose piešiniuose ir „maginio pobūdžio“ užrašuose.

Joga, dao, vudu, dažniausiai iki neatpažįstamumo perdirbti, „moksliniame stovyje“ masių yra priimami su entuziazmu. Jei liaudis – individai ar grupės, sujungti bendra kalba, religija, amatu, šventėmis, kultūrinėmis vertybėmis, tai masės – į viską reaguojantis, lengvai įsijautrinančių žmonių srautas, pasiruošęs paklusti bet kuriai traukai, klausyti bet kurio šauklio, energijomis persiėmęs, pasiruošęs sugriauti viską iš eilės, bet visada išsilakstys, kai ant jų riktelės atsitiktinai pasitaikęs funkcionierius su uniforma. Masės žmogus, kaip taisyklė, nemato įdomių sapnų – jiems turi vadovauti sapnavimo specialistai, kitaip nieko neišeina.

Bet kuri nesąmonė, pateikta kaip savaime aiški realybė, patvirtinta gandų ar „liudininkų“, randa masių pritarimą. Jei solidus ponas brangiu kostiumu, švytinčiu žiedu ant riebaus rankos piršto, papasakos apie trijų metrų aukščio ateivį iš kosmoso, apie Lochneso ežero pabaisą, o atsakydamas į klausytojų nustebimą, pradės iš aukšto giedoti: “kaip jums pasakyti, mokslas pripažįsta tik faktus, bet neatmeta hipotezių… O ir toliau, mano drauge Horacijau…“ ar įterps „Platonas mano draugas, bet teisybė, teisybė…“ Toks subjektas išsaugos pagarbų dėmesį.

Kaip mechanizmas negali dirbti be gaunamos energijos ir pastovios priežiūros, taip ir dabartinis žmogus negali apsieiti be svetimų nuomonių (informacijos) ir pastovaus patronažo. Jei seniau garbėtroškos dar laikė tėvynainius suaugusiais žmonėmis, turinčiais savo požiūrį į gyvenimą, tai dabar valdžią mėgstančių užduotis smarkiai pakito. Užtenka turėti išlavintą balsą, autoritetingą intonaciją ir rinkinį gudrių pasiūlymų… Ir viskas bus gerai. Infantilizmas, panika net nuo mažiausio valdžios pagrasinimo šešėlio, drebėjimas, laukiant ateinančių katastrofų, siaubas nuo gigantiškų mašinų triukšmo, nuodijančių, praryjančių, naikinančių, bet suteikiančių komfortą, pagalbą milijardieriams – maitintojams, įprastinis bet baimingas mirties laukimas – tokios yra šiuolaikinio mito jėgos linijos.

paveikslėlis

„Pašaliečiams įėjimas uždraustas“, „Draudžiama“, „Uždrausta“, „Per žolę nevaikščioti“, „Nerūkyti“, „Bilietų padirbimas baudžiamas“, „Rikiuotis iš dešinės“, „Nesiremti“, „Neriesti nosies“, „Nesišypsoti“ – atsiprašau, du paskutinius sugalvojau aš pats. Kur mes? Europietiškoje XX a. pabaigos šalyje ar košmariškame Č.Dikenso romane? – Nekonkreti forma, liepiamoji nuosaka, griežtas šriftas, aštrios spalvos. Iki 1913 m. Rusijoje tik patys bjauriausi pirkliai ant savo vartų rašė panašaus tipo užrašus: „Ponams prašaliečiams apsilankymas šiame sandėlyje gali pasirodyti labai nemalonus“… Ir, netgi toks mandagiai ramus perspėjimas XV – XVII amžiais būtų buvęs palaikytas nedelikačiu. Gyvi padarai bendrai, o žmonės ypatingai, labai nemėgsta susidurti su pasirinkimo nebuvimu. pvz: smuklė, kurioje galima ir pernakvoti, pavadinama „Auksinis liūtas“. Ir tai yra žodžių žaismas, „Lion d‘Ore“ galima perskaityti ir kaip „Lit on dort“ – „lova miegojimui“.

Tokių sąvokų kaip „gyva natūra“, „žmogiška natūra“ naudojimas iš karto sukelia įtarimą. Kokį ryšį šios sąvokos turi su mūsų epocha? Gyvas organizmas išsiskiria natūralumu, įnoringumu, betarpiškumu, lengvabūdiškumu ir kitomis abejotinomis savybėmis, kurios geriausiu atveju laikomos keistenybėmis. O visais kitais – pavojingu nukrypimu. Ne, kad išgyventi mūsų laikais, reikalingas tikrumas, susikaupimas, šaltakraujiškumas, reikia žiūrėti pro žiūrėjimo plyšius, reikia susiimti. Koncentruotas, nepersmelkiamas amžininkas visada ras kelią į rojaus pinigų seifą, o po to pakabins lentelę „Pašaliniams…“

Ką tai reiškia? Gyvenimas – nenatūrali gyvenimui aplinka, kur paukštis išskleidžia sparnus, aštuonkojis ištiesia visus aštuonis savo čiuptuvus, žmogus guli pievoje ir stebi žvaigždes, bet objektas tyrinėjimui, užkariavimui, pagerinimui ir t.t. Kaprizingiems, tingiems, niekam vertiems slankiotojams žymus amerikietis sociologas D.Toffler („Ateities šokas“) siūlo įsteigti kažką panašaus į rezervatą, kuriame tie „užsikompleksavę“, vietoj tikslingo saikingo skaitymo ir tikslingo važinėjimo greitu automobiliu, galės atsibusti vidurdienį, simuliuoti kartu ir galvoti apie niekus. Šitie žmonės jaučia, sąmoningai ar nesąmoningai, jog gyva gamta jų neklausia „kodėl?“, kad būtina gimti, augti, numirti kaip žolė ir žvėrys, šių veiksmų iš esmės vienas nuo kito neskiriant. Taip, jie išlaiko natūralią distanciją ir žmogiško žvilgsnio ypatumus, žinodami: vilkas – pavojingas žvėris, kiškis – bėgantis ir valgomas gyvūnas. Vienok, natūralus atstumo jausmas būdingas bet kuriai asabai, nieko tokio specialiai žmogiško tame nėra.

Buržuazinė civilizacija labai jau laisvai išaiškino renesanso teiginį apie antropocentrizmą, paskelbė žmogų konkretaus pasaulio konkrečiu centru. Kas atsitiko? – Tai, kas paprastai atsitinka, kai natūralizuojamos metafizinės sąvokos – žmogus pasiskelbė gamtos valdovu ir pasisavino teisę naikinti gamtos objektus, kad iš jų likučių pastatytų kažką naujo, radikaliai kontrastuojančio su gamta. kūrėjo imitavimas – grynas satanizmas, jei žiūrėtume iš religinio taško. viso šito pasekoje – nepertraukiamas diabolizmas, t. y. smulkinimas visko, ir priešiškumo visam kam aplink supančiam pajutimas. Žodžiu, įprastinė radimosi terpė diktatoriškumui. kuo skiriasi dieviška kūryba nuo žmogiškosios? – Pirmu atveju objekto centras (principas) yra metafizinis, todėl pamatų ir funkcijų studijavimas nei kiek nepaliečia objekto esmės (šerdies). Tik mechanizmo gyvenimą pažįstame dalinai, nes jame vyksta nepranašaujami pasikeitimai, nulemti entropijos ir jos detalių konkurencijos.

Išorinė veikla – vidinės žmogaus dimensijos atspindys. Didėjant įsitikinimui, jog Visata yra mechaniška, jog kosminis laikrodis tiksi ritmingai, pasireiškė vis tobulėjančiose mechanizmų konstrukcijose. Atitinkamai žmogus irgi mechanizavosi, kol pasiekė aukštą – dabartinį – lygį. Ir atitinkamai, dvasia buvo išstumiama į vis tamsesnius pasaulio koridorius. Ateita iki tiek, kad vidinis pasaulis pavirto į įvairių kompleksų, piktybinių atsiminimų, nuslopintų norų, polinkių, projektų kontinuumą, kuris, kai pasiekiamas tam tikras slėgis, susprogsta, suplėšydamas „sąmonės cenzūrą“.

Kam tokio košmaro reikia? – Žmogus eina pas psichiatrą, ir jis, kaip treniruotas mechanikas, stengiasi suremontuoti, sulopyti tą cenzūrą vėl, kad pacientas vėl grįžtų prie tiesaus vienalinijiškumo. Netgi labiausiai sudėtingas piešinys gali būti pakartotas milimetrinio popieriaus pagalba. Tolygus linijiškumas reiškia dabar ir toliau į begalybę. Iš centų susideda litas, iš tūkstantųjų centų susideda šimtoji. žmogus virto mechanizmu ir niekas, kas mechaniška, jam nesvetima. Bet, šitoks centralizmas ir visokeriopa apsauga, vis tik turi esminį trūkumą: kiekvienas mechanizmas visiškai priklauso nuo energijos šaltinių. Automobiliai važiuoja benzinu, žmogiškas faktorius – už pinigus.

Šis faktorius funkcionuoja pagal dvigubą sistemą: laikas – pinigai. Žmogus, žinoma, rašo knygas ir tapo paveikslus, įsimyli, keliauja – tiksliau, mano, jog tai daro. Naujos epochos žmogus – imitatorius. Imitatorius gamtos, antrosios ar virtualios realybės kūrėjas, kurią jis pats primena savo virtualiu emocionalumu. Jis stengiasi atsitverti nuo besikeičiančio, neprognozuojamo, impulsyvaus gyvenimo, modeliuodamas religijos, metafizikos, istorijos, bet kurio pergyvenimo, netgi valgio ir gėrimo erzacus.

Gyventi gyvai, atvirai, tikrai yra pavojinga: tai prilyginama keistumui, beprotybei, kriminalui. Štai keli normalių žmonių normalių poelgių pavyzdžiai: prancūzų filme „Fanfanas Tulpė“ yra tokia scena, kai punktualumą ir ritmą įsimylėjęs vachmistras komanduoja naujokams (“gultis, stotis…“). Fanfanas pratimą padarė tris kartus, tada palengva atsistojo, nusiėmė mundurą ir apstulbusiam vachmistrui sako „man šitas idiotizmas atsibodo“.

Natūralus poelgis yra tolygus kaip kad mechanizmo detalė būtų sulūžus. Tai gerai atvaizduota Jaroslavo Hašeko knygos apie Šaunųjį kareivį Šveiką skyriuje („Budeovichiškas anaberžė“): šaunusis kareivis nekreipė dėmesio į teisingą pietų kryptį, ir pajudėjo į vakarus. „Šveikas nusprendė, kad į Budeovicus galima pakliūti iš kokios tik nori pasaulio pusės.‘ – Visi šitie įžymūs herojai stengiasi gyventi savoje gyvoje erdvėje, visokiais būdais priešindamiesi uniforminiam linijiniam trimatiškumui, lygiai kaip ir mechaniškam laiko standartui, neturinčiam ryšio su normaliu organišku laiku…

Jų „atviras pasaulis“, kuriame nėra paslapčių, nėra draudimų, nėra nuosavybės, kur nėra ką slėpti, nori nenori, pastoviai susiduria su „uždaru pasauliu“. Čia svarbus momentas: laisvė tiems herojams būdinga nuo prigimimo. Tokios būties fenomenas įrodo, kad laisvės negalima iškovoti, už ją beprasmiška kautis, laisvė – principinis egzistencialas, griežtai būdinga gyvenimo konstanta. Jei jos nėra, tai iš tikrųjų nieko ir nėra, nes to, kas užkariauta ribos, to, kas dovanota, leista, jos susitraukia iki minimumo. Horizontas siaurėja, sprendimų spontaniškumas dingsta… Žmones labiau už viską traukia schemos (aprobuotos) ir jie vis labiau priklauso nuo „susirinkto“ bagažo.

Gyvenimiškai būtinas priešinimasis besidauginantiems įstatymams, taisyklėms, tvarkaraščiams, įsakymams ir t.t. Viduramžiais ir beveik iki XVII a. panašų vaidmenį vaidino juokdariai, pačiais savimi primenantys viso rimtumo nereikalingumą ir tragiškumo realiatyvumą. Žemiškas juoko dinamizmas – būties pagrindas: tokia juokdario išmintis. Reiktų skirti juokdarį (žonglierių, fokusininką) nuo klouno ar bufono, kurie yra kaip tik tragiški personažai: bufonas reiškia persekiojamą vyriausią žynį, klounas – persekiojamą karalių. Tai – mėgstamiausi prasčiokų taikiniai. Aktyvų priešinimąsi valstybinės santvarkos žiaurumui, turtinei ir socialinei nelygybei, simbolizavo daugybė neoficialių švenčių: asilo, raganosio, linksmų mergelių, vargšų, ir, žinoma, Užgavėnės. Šios šventės naikino dirbtinę hierarchiją, demonstravo laipsnių ir titulų fiktyvumą, išjuokė biurokratus ir bažnyčios tarnų kiauliškumą… kartu su juokdariais ir juokdarių šventėmis, prapuolė ir pats ekscentrizmas, ekspansija.

Dabar ekspansija yra pajungta į centrą nukreiptam modeliui ir pavirto tikslingai įgyvendinamu veikimu. Nebeliko prasmės per gyvenimą eiti šokant sudėtingas figūras (pvz. labirintus) ar daryti kitus antiharmoniškus veiksmus. Nes pragmatiniai iškovojimai konkurencinėmis sąlygomis ir profesionalizmas reikalauja ekonomijos ir tikslingo jėgų naudojimo. Taip formuojasi „uždaras pasaulis“, be perstojo užspaudžiantis visa ką kitą: kūną, emocijas, mintis – visa tai ne šoka, ne vartojama laisvai, bet funkcionuoja ritmingai, nenutrūkstamai, tikslingai kaupiant… bagažą. Kur gi dingsta ta gyva, betarpiška ekspansija? – Ji yra pastoviai užspausta ir ieško būdo išsiveržti isteriškais, agresyviais priepuoliais… Bombomis ir raketomis. Ir į šitą buržuazinio košmaro pasaulį mes šitaip veržiamės pakliūti.

x

Geografas ir keliautojas Vladimiras Kaganskis interviu „Rigas Laiks“: pasakojime vis grįždavo atgal prie savo apsilankymo Arzamase- 16, buvo galima suprasti, jog šis žymusis slaptas karinės pramonės ir mokslo objektas paliko jam neišdildomą įspūdį:

Arzamasas- 16, sunkesnės visais atžvilgiais vietos aš nežinau…Ten nebuvo visiškai nieko gražaus. Bet, užtai susidūriau su tuo, ko nežinojau. Karinės – pramoninės struktūros yra dirbtinas, į fizinę geografiją įtalpintas darinys, padedamas jai reikalingų gamybos objektų ir geležinkelių tinklo, buvo surišęs į viena visą TSRS erdvę… Aš, žinoma, truputį sutirštinu spalvas, bet didelė dalis to, kas mūsų gyvenamoje erdvėje yra, buvo reikalinga arba karinėms arba ideologinėms užduotims išspręsti. Žmogui tai sunku įsivaizduoti. Arzamase viskas lyg ir rodytų į tai, jog randiesi klestinčioje miesto tipo gyvenvietėje – geri, gerai prižiūrimi namai, pvz, ir tik dėdamas kažkiek pastangų, sugebi įvardinti keistą jausmą – jog vis tik esi ypatingoje vietoje. Pvz, miestas neturi jokių priemiesčių – jis baigiasi staiga. Iš miesto neina iš viso jokie keliai, mieste nėra rodyklių… bet mieste nėra ir nieko, kas nurodytų į jo specifiką – jis anoniminis.

Aplink miestą siena yra, bet prie jos negalima prieiti. Toks miestas yra niekur. Ir, kas iš karto krinta į akis, mieste nėra pašalinių. Šimtatūkstantinis miestas, vadinasi jame turėtų būti visokių visuomenės sluoksnių atstovų, valstiečių, pvz, o jų nėra. Tai krenta į akis iš karto, bet greičiau, kaip trūkumas kažkoks… Naminių gyvūnų netrūksta, žmonės su šunimis vaikšto, katės yra. Ir dar, – pastovus, atviras visų ir kiekvieno sekimas. Ir supranti, jog tai – ne miestas, tai – kažkas kita. Miesto nebūna be priemiesčių, be turgaus, be centrinės gatvės, be kelio rodyklių… Ten man buvo labai sunku išbūti.

Pasaulyje egzistuoja pusiau religinis, pusiau filosofinis požiūris į žinias: įgytos žinios keičia sąmonę… Ir tai tikrai gali tapti rimta problema, aš tą pamačiau, apsilankęs Arzamase -16. Aš buvau nepasiruošęs tam, ką ten pamačiau. Kaip geografui man tai išėjo į naudą, bet kaip žmogus, susidūriau su tokia svetima, kitokia sąmonės būsena, kokios niekada nebuvau patyręs. Aš esu bendravęs su fizikais, kariniais fizikais irgi, anksčiau nelabai kitokių būdavo. Taip pat ir su žmonėmis, nusiteikusiais militaristiškai- patriotiškai, jų pakako visada. Bet pirmą kartą atsidūriau vietoje, kur tokie yra visi… Pamatyti, jog tai nėra būdas prisitaikyti, bet fundamentali sąmonės inversija, kai nelaisvė imta laikyti vertybe. Reglamentavimas, sekimas, totali kontrolė. Visi su pasitenkinimu tau patvirtina, jog čia visi stebi visus, nors, aišku, kai kurios buitinės pražangos atleidžiamos…

Ir kas labiausiai neįtikėtina: šių žmonių fizikos- matematinis išsilavinimas labai aukštas, – tai labai greitai viską suprantantys, mokantys reikšti savo mintis žmonės, bet jie visi garbina, tikrąja to žodžio prasme meldžiasi, dievina, lenkiasi jėgai! Pastatyta visa hierarchija, kurios centre – atominė bomba ir jos panaudojimo galimybė, kuri pastoviai ir svarstoma. Prisidėjimas prie bombos, visų įvykių ir žmonių vertinimas per prizmę, ar ir kiek jie buvo naudingi atominei ir vandenilinei bombai sukurti, ar tam kenkė. Ką veikė A.Sacharovas kaip disidentas, – nesvarbu.

„Jis buvo mums tiek naudingas, jog jis išlieka mūsų didvyriu“. Tiktai tai turi reikšmę… Ir fantastinės hiperbolizacijos, įsivaizdavimas, jog žmonija tik todėl ir išlieka, kad kažkur kuriamas ir išbandomas atominis ginklas. Rimtai. Jie, žinoma, nesakė, jog „pas mus atominės bombos kultas ir mes į ją tikime“, iki to dar nepriėjo, bet atrodo viskas kaip tik taip. Kai vienoje vietoje randasi šiuolaikinė fizika ir matematika, ir yra galimybė kalbėti ne tik apie bombą, tai tų žmonių kultūra pasirodo esanti kažkokia bibljinė ar net iki biblijinio lygio (primityvumo prasme). Pvz, jie rimtai teigė, jog „į pabaigą komunistų partija išskydo, prarado ryžtą ir tuo leido, kad TSRS iširtų“. Aš sakau: bet juk tai buvo logiškas procesas… O jie: „koks logiškas procesas? Keletą atominių bombų numesti ant Talino, Rygos ir Tibilisio, ir TSRS vėl mūsų.“ Aš sakau, o žmonių ar negaila būtų? Jie: „dėl TSRS? – Žinoma ne!“

Parinko ir vertė: Gaiva Paprastoji


2   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 0

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI






Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito