Prancūzija, 1968-ųjų gegužė – prezidentas pabėga!

Anonimusas
+ 13 - 3
Autorius: Kibirkštis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.lt/2018/05/prancuzija-1968-uju-ge...
7536-05-03 (2018 m.), skaitė 317
17

PAR100095.jpg
Mitingas Paryžiuje, 1968 m. gegužė

Prieš 50 metų, gegužės mėn. Prancūzijoje netikėtai prasideda arši revoliucinė kova už geresnę gyvenimo ateitį daugumai. Milžiniškos demonstracijos, visuotiniai streikai, užimti universitetai, fabrikai ir teatrai, barikados Paryžiaus ir Bordo gatvėse. Gamyklose ir fabrikuose darbininkai renka komitetus, tarybas… Visa Prancūzijos pramonė stoja. Politiniai lyderiai išsigandę laukia revoliucijos ir pilietinio karo. Prezidentas De Golis bėga iš šalies ir niekas nežino, kur jis dingęs (vėliau paaiškėja, kad jis slėpėsi prancūzų karinėje bazėje Vokietijoje).

Viskas prasidėjo nuo eilės studentiškų protestų prieš kapitalizmą, vartotojiškumą, Amerikos imperializmą bei tradicines institucijas, vertybes ir tvarką. Šis protestas apėmė pramonę, streikuose dalyvavo 11 milijonų darbininkų (o tai sudarė virš 22%  visų Prancūzijos gyventojų). Praktiškai visa šalis buvo paralyžiuota. Užimtos fermos ir žemės ūkio produktų sandėliai. Streikavo  bankų tarnautojai ir mokesčių inspekcijų valdininkai. Kinematografistai sustabdė Kanų festivalio darbą. Nevyko žirgų ir automobilių lenktynės bei golfo čempionatas. Radijo ir televizijos informaciją dalinai kontroliavo patys žurnalistai.

PAR100083.jpg
Paryžiaus gatvėse stovėjo barikados

Vyriausybė prieš studentus, juos rėmusius dėstytojus ir streikuojančius darbininkus nedelsdama panaudojo drausmines administracines priemones ir policiją. Tai tik įliejo alyvos į ugnį. Paryžiaus Lotynų kvartale iškilo barikados, streikai apėmė visą šalį.

Gegužės 6 d., Vyriausybei uždarius Sorbonos universitetą ir jį užėmus policijai, didžiausias Prancūzijos studentų susivienijimas UNEF (Union Nationale des Étudiants de France), remiamas dėstytojų sąjungos, organizavo protesto žygį, kuriame dalyvavo 20000 asmenų. Policija negailestingai išvaikė taikią demonstraciją, panaudojusi ašarines dujas ir „bananus“. Šimtai studentų buvo areštuoti.

PAR100109.jpg
Mitinguojantis jaunimas, 1968 m. gegužė

Jau kitą dieną studentus parėmė vyresniųjų klasių mokinių sąjungos ir jauni darbininkai, kurie prisijungė prie kovos.

Smurtiniai valdžios veiksmai sukėlė visuomenėje didelę pasipiktinimo audrą. Akademinį jaunimą parėmė darbininkai, streikai greit išplito visoje šalyje. Gegužės 13 d. daugiau nei milijonas žmonių žygiavo demonstracijoje Paryžiuje. Išsigandęs Prancūzijos premjeras Ž. Pompidu asmeniškai paskelbė, kad paleidžiami visi areštuotieji, o Sorbonos universitetas vėl atidaromas. Tačiau buvo vėlu. Ir nors profsąjungos bandė nuraminti streikuotojus, skelbdamos, jog išreikalavo minimalaus atlyginimo padidinimo 35 proc., 7 proc. atlyginimo padidinimo likusiems, o streikuose dalyvavusiems darbininkams – pusės jų darbo uždarbio išmokos, streikai nenurimo. Profsąjungų vadovybė buvo nušvilpta. Paskelbiami pirmieji politiniai reikalavimai – paleisti nacionalinį susirinkimą, atsistatydinti Prezidentui, skelbti pirmalaikius rinkimus…

Darbininkų klasė ir dauguma akademinio elito bei studentų buvo vieningi. Prisijungė valdininkai ir vidurinioji klasė. Tačiau neatsirado politinės jėgos, kuri būtų pajėgi baigti šią jungtinę kovą pergalę. Ne tik socialistai, bet ir komunistai siekė taikaus politinio sprendimo, nekeičiant buržuazijos valdymo sąlygų.  

Gegužės 30 d. paleidus Nacionalinį susirinkimą ir komunistams parėmus naujus rinkimus, pilietinio karo pavojus praėjo. Nuo šio momento revoliucinis masių pakilimas ėmė slopti. Valdančioji klasė tuoj pat ėmėsi ryžtingų veiksmų, sutelkė ir apginklavo savo šalininkus visoje šalyje, organizavo savą vyriausybę palaikančias demonstracijas ir aktyviai slopino darbo liaudies bei studentų kovos įkarštį. Darbininkai palaipsniui grįžo prie darbo ar buvo policijos išvaikyti iš užimtų fabrikų, studentų sąjunga atšaukė gatvių protestus. Vyriausybė uždraudė visa eilę kairiųjų organizacijų, o birželio 16 d. policija vėl užėmė Sorboną.  Birželio mėn. įvykusiuose pirmalaikiuose rinkimuose  golistai pasiekė triuškinančią istorinę pergalę. Jie laimėjo 353 vietas, o komunistai – 34.

PAR100101.jpgMitinguojantis jaunimas, 1968 m. gegužė

PAR100094.jpgMitinguojantis jaunimas, 1968 m. gegužė

Simboliška, kad tų pačių metų liepos 14, švenčiant nacionalinę šventę – Bastilijos paėmimo dieną, Paryžiaus Lotynų kvartale kilo paskutinioji rimtesnė pasipriešinimo banga, organizuota kairiųjų, studentų-socialistų, komunistų su raudonais ir anarchistų su juodais raiščiais. Tą pačią naktį policijos ir spec. tarnybų pajėgos ją negailestingai sutriuškino. Jėgos struktūros veikė taip brutaliai, jog Britanijos ir Vakarų Vokietijos vyriausybėms net teko pareikšti formalius protestus dėl elgesio su jų piliečiais, nukentėjusiais, malšinant protestą.   

„Didi ramybės jėga“

Kova, kuri 68-ųjų gegužę vystėsi Prancūzijoje, iš partinių ir profsąjunginių darbininkų klasės lyderių vis įsakmiau reikalavo kelti politinius tikslus.

Fabrikų ir gamyklų darbininkės kontroliavo maisto produktų tiekimą vietinėms parduotuvėms ir organizavo mažmeninės prekybos taškus mokyklose. Darbininkai ir studentai organizavo išvykas į fermas, kad padėtų valstiečiams sodinti bulves.

PAR97829.jpg"Renault" gamyklos darbininkų mitingas

Kovos  „epidemija“ apėmė vis naujus, net netikėtus gyventojų sluoksnius. Garsaus Paryžiaus varjete ir kabare „Folies Bergere“  artistės pasiskelbė esančios darbininkėmis. Jos pareikalavo padidinti atlygį už valandą iki 6 frankų, pagerinti sanitarines sąlygas ir teisę sudaryti kolektyvines sutartis. Jos pareiškė: „Jei mes dirbame striptize, tai dar nereiškia, jog esame kvailesnės už kitus.“ Artistės rengė šachmatų turnyrus, skaitė knygas, dainavo dainas ir vedė diskusijas.

Sustreikavo futbolininkai, inžinieriai užėmė Prancūzijos pramonininkų būstinę. Prie visuotinio streiko prisijungė valdininkai, meteorologai, bibliotekininkai, atomininkai…

Buvo užimti stambūs ūkiai ir žemės ūkio produktų sandėliai. Nacionalinė jaunų fermerių organizacija kvietė paskelbti visuotinį streiką žemės ūkyje, reikalavo teisingos ekonominės ir socialinės demokratijos. Šalies pietuose mažai kam rūpėjo ekonominės programos ar nauji atlyginimų tarifai. Žmonės siekė ne kiekybinių, o kokybinių savo gyvenimo pokyčių.

Neliko nuošaly prekybos laivyno jūreiviai. Net laivų viršininkai prisijungė prie streikuojančių komandų, užėmusių laivus, - rašė „The Times“ gegužės 23 d.

Stambiose gamyklose – revoliucijos tvirtovėse – tvyrojo šventinė atmosfera ir veiklumas. Dešimtmečiais daugumą kausčiusi baimė be pėdsakų išgaravo. Įmonių streiko komitetai jungėsi į teritorines tarybas, darbininkai bendravo su studentais, tirpindami buvusį tarpusavio nepasitikėjimą, mitinguose ir susirinkimuose skambėjo „Internacionalas“…

Tačiau tikros kovos egzamino neišlaikė tie, kurie privalėjo stovėti pirmose gretose.

CGT (Confédération générale du travail – generalinė darbo konfederacija, didžiausia Prancūzijoje) generalinis skretorius Žoržas Sega (Georges Segui) „Renault“ darbininkams kalbėjo: „bet koks kvietimas sukilti gali pakeisti jūsų streiko pobūdį“. Šis aukštas komunistinis valdininkas mėgino pagąsdinti darbininkus! Tačiau tai tik paakino streikuojančius imtis politinio, revoliucinio krizės sprendimo būdo.

PAR128740.jpg"Renault" darbininkai užėmę gamyklą, 1968 m. gegužė

Premjeras Ž. Pompidu savo kalboje per nacionalinę TV išlaikė panašų toną, kaip ir komunistų partijos lyderiai: studentams nedera klausyti agitatorių, o piliečiams – pasiduoti anarchijai. Tačiau fabrikuose nebuvo anarchijos. Ten tvyrojo tvarka ir vidinė disciplina!  

Pompidu liko vienas. „Rumunijoje De Golis įkūrė vyriausybę emigracijoje“, – juokavo paryžiečiai. Policininkų profsąjungos atstovas pareiškė, kad jam gali nepasisekti sustabdyti šturmo policijos nuo streiko. O tuo tarpu Ž. Sega ir toliau „liejo kibirus vandens“ ant revoliucinio judėjimo, siekdamas „atvėsinti“ jo dalyvius. Ką, beje, sėkmingai daro ir dabartiniai ES profsąjungų lyderiai, tame tarpe ir Lietuvoje. Ž. Sega pareiškė: „CGT turi reprezentuoti save kaip didi ramybės jėga“. Anot nemirtingų K. Markso žodžių apie Paryžiaus Komunos didvyrius, kuomet pačiame revoliucinės audros įkarštyje darbininkai šturmavo dangų, jų politiniai lyderiai giedojo lopšines.

„Demokratai“ ir „komunistai“

PAR128709.jpg
Mitinguojantis jaunimas, 1968 m. gegužė

Savo laiku Marksas ir Engelsas nemažai rašė apie revoliucinius perversmus Prancūzijoje. Šalia kitų, jie pabrėždavo faktą, kad visoje eilėje atvejų „ponai demokratai“, atsidūrę revoliucinio judėjimo priešakyje, vogė iš liaudies jų sunkioje kovoje iškovotas pergales ir atverdavo kelius reakcijai, kuri neretai būdavo kruvina. Su Paryžiaus Komuna „susitvarkė“ nužudydami ne mažiau, kaip 45 tūkstančius paryžiečių; dar dešimtys tūkstančių mirė kalėjimuose ir tremtyje. Kasmet gegužės 28 dieną minima Paryžiaus Komunos kankinių diena, 1968 metais sutapo su naujos revoliucinės situacijos kulminacija Prancūzijoje. Darbininkų judėjimo lyderiai, gi,  eilinį kartą rengėsi atimti iš didvyriškos prancūzų liaudies jos pergalę.

1968-ųjų gegužę likimas šypsojosi prancūzų darbininkų klasei, – šį kartą ji turėjo tūkstantį kartų daugiau šansų pergalei, nei komunarai 1870 m. Žmonės buvo apimti jaudinančio pojūčio – pergalė galima. Visuotinei nuotaikai pasidavė ir generalinis kompartijos sekretorius Valdekas Emilis Rošė (Waldeck Rochet). Jau susitaikęs su vienos iš opozicinių partijų vadovo vaidmeniu ir pripratęs prie mieguistai biurokratinės politinės veiklos stiliaus, staiga jis akis į akį susidūrė su būtinybe atsakyti į „iš apačių“ kilusį spaudimą. Jis susigaudė, kad atsakymas privalo būti grindžiamas teisingomis revoliucinėmis idėjomis ir pagaliau atitikti revoliucinę partijos programą, kurios vykdymui partija ir buvo įsteigta. Vienu mostu nubraukdamas visas savo įprastines pozicijas, Rošė paskelbė specialią deklaraciją, kurioje pateikė teisingą judėjimo pirmyn planą:  

„Norint įgyvendinti darbininkų, mokytojų, studentų.... siekius,<...> prancūzų komunistų partija siūlo <...> nacionalizuoti ne tik didžiausius bankus, bet ir didžiausias pramonės monopolijas, viešpataujančias svarbiausiuose ekonomikos sektoriuose <...> Pradėti, išplečiant gamyklinių komitetų įgaliojimus ir užtikrinant laisvą profsąjungų veiklą įmonėse <...> būtina panaikinti monopolijų ir golistinio rėžimo valdžią.“

Po šio pareiškimo pasirodys ir kiti, kuriuose bus ne ką mažiau nuorodų į „socializmo būtinumą“. Tačiau tokio konkretumo, kokiu pasižymėjo pirmasis dokumentas – deklaracija, jau nebeliks. Kompartijos bei profsąjungų lyderiai ir toliau neigė politinį judėjimo pobūdį, neigė net pačios revoliucinės situacijos egzistavimą šalyje, tuo pačiu kartodami savo pirmtakų klaidas.

PAR128700.jpgMitingas Paryžiuje, 1968 m. gegužė

Prancūzijos „komunistų“ nuomone, 1968 m. Gegužės įvykiai – tai išimtinai kova dėl uždarbio padidinimo ir darbo sąlygų pagerinimo. Jie neįžvelgė įvykiuose klasinės prigimties ir politinės esmės.

Politika – tai klasių kova dėl valdžios paėmimo, įtvirtinimo ir išsaugojimo. Pati savaime ekonominė kova darbo liaudžiai neatneš pergalės bent kiek ilgesniam periodui, jei neįvyks socialinė pertvarka. Kapitalizmas, kuris užtikrina saujelės turtėjimą milijonų sąskaita, negali sau leisti ženkliai tenkinti dirbančiųjų reikalavimus. Todėl tikrai revoliucinės partijos pareiga palaikyti streikuotojų dvasią bei valią ir sieti jų reikalavimus su esmine visuomenės pertvarka. Tačiau be gilaus dialektikos ir marksizmo teorijos išmanymo darbo liaudies kova tampa keleriopai sunkesne ir sudėtingesne. Simptomiškas  tuometinis Kremliaus elgesys. Bijodami susipykti su prezidentu De Goliu – vienintele, jų nuomone, TSRS atrama Vakaruose, jo vadovai  ignoravo prancūzų darbo liaudies kovą už socializmą. O pirmininkui Mao tai tapo dar vienu įrodymu, jog buvusi komunistinių partijų lyderė atkakliai eina revizionizmo ir oportunizmo keliu.

Kibirkštis


13   3
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 17

17. senas komunistas antirasistas 0 0
2018-05-08 12:26:09

Komunistinė revoliucija Prancuzijoje pavyko. Prancuzija iš kolojininės imperalistinės tapo internacionalinė , dabar į Prancuzija gali atvykti ir gyventi spalvotos rasės žmones .2015 metais Prancūzijoje 40 procentų naujagimių buvo jau ne baltosios rasės ir jų skaičius nuolatos auga. Nors Prancūzija yra Europos žemyne, ji su kiekvienais metais virsta vis panašesne į Afriką ). Prancūziją valdantys komunizmui prijaučiantys,puikiai dirba komunizmo ir visos žmonijos labui jie  vykdo sistematinį išsigimusios  baltosios išnaudotojų rasistų kolonizatorių  rasės   prancūzų tautos genocidą,  ir slepia nuo piliečių negrizacijos skaičius.Prancuzija iki revoliucijos buvo kolojijinė valstybė panaši į rasistinę pietų afrikos valstybė , o dabar ji tapo pasaulietinė visos žmonijos labui dirbanti valstybė padedanti juodaodžiams broliams iš Afrikos .

16. Komuna Laurynui 0 0
2018-05-04 23:43:35
Aš jau rašiau, kad studijuotumei klasikus. Tada suprasi, kodėl susidariusi revoliucinė situacija neperaugo į tikrą revoliuciją, kodėl išsivysčiusiose kap. šalyse darbininkai tokie vangūs ir t.t.
15. Laurynas 0 0
2018-05-04 23:46:27

Nagi nagi, o dabar papasakok, apie Šveicariją - kodėl Fintinterno bastione, per kurį eina kapitalo srautai niekada nebuvo net užuominų apie jūsų mistinę ir tik jūsų sąmonėje egzistuojančią "priešrevoliucinę situaciją" ir rfealybėje egzistuojančių "kapitalizmuso krizių"?

14. Komuna Laurynui 0 0
2018-05-04 20:32:55
Neišprusėli "tikratiki". Anglijoje buvo. 1926 m. (mąsinis susidūrimas ir streikai, 1,7 milijono darbininkų), šachtininkų streikas 1984—1985 ir dar daugelis kitų. Ir mūsų laikais tai vyksta. Prancūzijoje ir Vokietijoje. Geros dienos, nepraustaburni dievo ieškotojau.
13. Laurynas 0 0
2018-05-04 22:22:05

Nejuokink mano šlepečių :D

Priešrevoliucinė situacija, kuri nesibaigia revoliucija - tai ne priešrevoliucinė situacija, o tipiškas nuo Senovės Romos laikų vakaroidinių liumpenų atliekamas masinio ubagavimo saturnalija, kodiniu pavadinimu "Daugiau duonos ir žaidimų".

Ir kaip taisyklė, baigiasi arba tuo, kad liumpenui šūdelitis numeta daugiau trupinių nuo savo puotos stalo, arba perpisa bananais. Bet kuriuo atveju - avinai, kaip masiškai išėjo į gatves, lygiai taip pat masiškai ir klusniai grįžta į savo gardus.

Nebent tu žinai, kokius savo engėjus Anglijoje užengtas proletariatas yra nuvertęs, per visas savo masinio bliovimo gatvėse akcijas vykusias nuo Mordechujaus laikų?

:DDD

12. Anonimas 0 0
2018-05-04 23:41:07

visas revoliucijas organizavo masonerija, spectarnybos uz oligarchu pinigus

11. Laurynas 0 0
2018-05-04 23:47:35

Cis, nežlugdyk mordechujistų Tikėjimo vieninteliu ir visagaliu Mordechujaus-Markso MOKSLU!... Jie tau to nedovanos...

10. Anonimas 0 0
2018-05-05 05:27:27

visos oranzines revoliucijos baigiasi iskrypeliu legalizavimu

9. Anonimas 0 0
2018-05-05 06:56:12

rotsildas finansavo karlamarla ir piarino jo "moksla"

8. Laurynui komun 0 0
2018-05-04 12:47:47

Neismaneli ir nepraustaburni, kapitalizmas pats sukuria krizes ir revoliucines situacijas....studijuok teorija.

7. Laurynas 1 0
2018-05-04 15:47:28

O chujasosinis chruščiovinis-brežnevinis-gorbačiovinis socializmas krizių nesukuria :DDDD

Beje, loche, kada kapitalizmusas buvo sukūręs priešrevoliucinę situaciją tokiose kapitalizmuso irštvose kaip Mordechujaus gyventoje Anglijoje? Arba Lenino gyventoje Šveicarijoje?

Jūs esate debilai, dogmatikai, lygiai kaip žydkrikščių žyniai, kurie atrajoja "Toros" pavidalo kompiliacijas, jūs atrajojate savo tikslus turėjusius "klasikus" ir visų pirma mordechujizmo "Torą" - "Kapitalizmą" ir vėliau iš jo išvestą "Talmudą" - "Pilnas Mordechujaus ir Elgelso raštų rinkinys" :DDD

Dar kartą  - MAZELTOFF, judische Bruder!

6. Anonimas Laurynui 0 0
2018-05-04 10:26:51

Smagu girdeti patarimus is zmogaus, suradusio dieva. Kur jau mums,  liumpenams, iki tamstos dieviskos isminties.

5. Laurynas 0 0
2018-05-04 11:37:28

MAZELTOFF!

4. Komuna anonimui 0 0
2018-05-04 10:24:39

Matyt JAV diktavo Prancuzijos patriotui nr1 De Goliui vykdyti tokia ekonomine politika, del kurios ir susikloste priesrevoliucine situacija.....kokia apgailetina tamstos logika, nors, kaip zinia, nacionalistai-patriotai logika nesivadovauja....

3. Laurynas 1 0
2018-05-04 11:43:49

O kokia priešrevoliucinė situacijoje buvo Chujovinoje prieš pirmą ir prieš antrą maidauną? O Gruzijoje, Libijoje, Jugoslavijoje (Serbijoje ir Juodkalnijoje), Makedonijoje, Tunise, Egipte, Sirijoje? O kokia buvo "priešrevoliucinė situacija" perestroikinėje TSRS?

Debilas mardechujistas todėl ir yra debilas, kad Mordechujus - "visagalis ir neklustantis" :DDD

2. Anonimas 3 3
2018-05-03 22:45:08

amerikonu kapitalistu organizuota oranzine revoliucija, kad negrazint Prancuzijos aukso ir pasalint nacionalinio issivadavimo lydery De Goli, o Prancuzija uzkabalinti y nato

1. Laurynas 3 2
2018-05-03 23:03:25

Cis, tik nesakyk to mūsų pogrindiniams komunarams - apsitries raudonomis spiromis dėl tokio pasityčiojimo iš Raudonojo Internacionalo kovos už Prancūzijos liumpenų sotesnį gyvenimą :DDDD

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI






Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito