Viktorija Daujotytė. Kas savaime suprantama

Anonimusas
+ 1 - 1
Autorius: Viktorija Daujotytė
Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/05/viktorija-daujotyte-kas-sava...
7536-05-12 (2018 m.), skaitė 133
0

zemaiciu-poete---viktorija-daujotyte.jpg
Vakarų ekspreso nuotr.

Žodis, tartas gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo dieną, Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, Vileišių rūmuose.

Atstovauju humanitarams pensininkams, vadinasi, matau daug ką tarsi iš šono. Ir matau tikrai nelengvą savo jaunesnių kolegų situaciją. Jie visą laiką priversti teisintis, aiškintis, įrodinėti savo reikalingumą. Atrodo, kad jie kovoja tik dėl savo vietų, dėl malonumo dirbti. Neneigsiu, kad kūrybingam žmogui dirbti yra malonu, jei tik niekas jo netrikdo, nežemina, neįrodinėja, jog biurokratiškai tobulas projektas ar tokia pat nepriekaištinga ataskaita yra svarbesni už straipsnį ar knygą. 

Susidaro įspūdis, kad humanitarai Lietuvos valstybei nėra reikalingi. Kad lietuvių kalba, Lietuvos istorija, tautosaka, literatūra, filosofija, dailės tyrimai yra tik pačių tyrėjų reikalas. Valstybei rūpi tik kaip nors humanitarinius institutus suspausti, suglaudinti, susiaurinti. Reformų reikia, bet jungimų-sujungimų argumentai neįtikina. Žvelgiama iš viršaus, iš šiandien aktualaus biurokratinio mokslo valdymo žodyno. Nėra žvilgsnio iš apačios, iš mokslinį darbą dirbančių žmonių realybės. Ką reiškia išardyti geriau ar blogiau veikiančias struktūras, lizdus, bibliotekas? Tvarkyti, atnaujinti reikia iš vidaus, rūpintis pritraukti gabių žmonių, jaunimo. Esmingos pertvarkos yra tik vidinės. Ir tarpdiscipliniškumas, ir tarptautiškumas randasi iš vidinių mokslinių struktūrų, iš dirbančių žmonių suinteresuotumo. Gabūs ir kūrybingi žmonės temas ir problemas renkasi patys, patys išeina ir už savo pirminių interesų ribų. Galiausiai paaiškėja, kad ir valstybei reikia to, ko reikia talentingiems jos piliečiams. 

Kalba yra valstybės protas – neužmirškime šios, nuo Mikalojaus Daukšos ateinančios minties. Tik prigimtinė kalba leidžia valstybės protui, tai didžiajai metaforai, išsiskleisti pasaulyje, jame efektyviai veikti. Lietuvių kalba turi būti ir mokslo, pirmiausia humanistinės, humanitarinės jo šakos kalba. Kitaip mūsų mąstymas ims skursti. Nepriešinkime šiandien vyraujančios anglų ir lietuvių kalbos. Ieškokime kalbų darnos. Ieškokime galimybių kitakalbei sklaidai. 

Nesuprantu, kaip gali susidarytų priešiškumas tarp humanitarų, tarp institutų ir Švietimo ir mokslo ministerijos, kurios pirmoji pareiga yra rūpintis tuo, kad mūsų mokslas, mūsų humanistika, mūsų mokyklos, mūsų aukštosios mokyklos dirbtų taip, kad mokslinis darbas, kūryba nebūtų kažkokia našta, kurią reiktų tai pasidėti ant kelių, tai užsidėti ant nugaros, ir visą laiką jaustis nesaugiai, nepatogiai, lyg būtum koks namudininkas, dirbantis be patento. Tos įtampos būti negali – mes turime dirbti išvien. Atsakomybė, mano supratimu, tenka galią, finansinius svertus valdančiai institucijai, tad ministerijai. Kultūros politika – tai ir susitarimų politika. Žemas kultūros lygis veikti pinigų kalba. Ministerija yra valstybės įstaiga. Jos finansai – valstybės, galiausiai jos dirbančių, mokesčius mokančių žmonių. 

Išdrįsiu priminti nepaneigiamą autoritetą Aristotelį: neverta įrodinėti savaime suprantamų dalykų. O tą darome. Humanitarai įrodinėja, kad jie nėra kupranugariai. Tie įrodinėjimai ir svarstymai įvelia mus į neišbrendamas klampynes. Užuot dirbę (rašę žodynus, rengę Vilniaus istoriją, leidę senųjų dainų tomus, tyrę sakralinius objektus) mes įrodinėjame savaime aiškius dalykus. Kas gali abejoti, kad mes turime turėti kalbos, literatūros, tautosakos, istorijos ir kultūros tyrėjų, negalime kitaip gyventi, nes kitaip negyveno nė viena tauta, ir negyvens. Ir turime konkuruoti su kaimyninėmis valstybėmis. Ne tik dėl objektų, bet ir dėl kompetentingų tyrėjų. 

Iš kur atsiranda galvojimas, kad yra perskyra tarp Lietuvos visuomenės ir tarp institutų, kad jie nereaguoja į visuomenės poreikius? Taip nėra ir būti negali Mokslininkai yra visuomenės dalis, visuomenės deleguojami į kalbos, istorijos, kultūros tyrimus, į tyrimų, supratimų, kalbos kūrimą. Mokslininkai dirba mokyklai, dalyvauja kultūros programose. Kokia gali būti priešprieša tarp institutams atstovaujančių žmonių ir, sakykime, žurnalistų? Dalis jų yra lituanistai, dalis – istorikai, žurnalistai – tie patys humanitarai, išauginti žodžio, kalbos problemų. Turime jausti savo visuomenės bendrumą, ir gausus žurnalistų dalyvavimas šiandieninėje, institutų surengtoje spaudos konferencijoje rodo, kad nėra „jūsų“ ir „mūsų“, mums bendrai neramu. 

Tikrovės problema yra visų mūsų problema. Dažnai laikome tikrove tik patį jos paviršių, apdengtą keiksmažodžiais, brutalia leksika, brutaliomis situacijomis. Tai nėra visa tikrovė, o tik vienas jos pavidalas, prieinamas paviršinei kalbai, paviršiniam mąstymui. Tikrovės visad yra daugiau, ji įvairesnė, gilesnė, ir kiek jos suvokiame priklauso nuo mūsų galimybių. Iš ko formuojasi mūsų galimybės? Iš sąmonės įgilinimų, kuriuos pirmiausia teikia humanistika perimama mokyklos, studijų, savarankiško skaitymo. Kiek kalbos, tiek ir tikrovės. Tik savitai mąstančių žmonių tikrovė yra gili, daugiaprasmė ir daugiaklodė. Joje yra ir Lietuva Lietuvoje, ir Lietuva Europoje, ir Lietuva pasaulyje. O svarbiausia – Lietuva mumyse, kaip mūsų savastis, tapatybė. 

Mąstymas neleidžia mums susiaurinti tikrovės iki tam tikrų rėmų, iki schemų, kurios veržiasi į humanistikos supratimą ir vertinimą. Mąstymo šaknys kyla iš prigimties ir kalbos ryšio, iš to ryšio galimybių. Sutikime, kad žmonės, kurie kasdien dirba su kalbos, tautosakos, istorijos tekstais, galiausiai įgyja ir daugiau kalbos galių. Kalbos galios gilina tikrovę. Mes liečiamės prie to, kas atverta kitų žmonių. Neprivalome visko priimti, bet turime galimybę susitikti. Savo supratimą pasitikrinti.

Dvidešimt lietuvių kalbos žodyno tomų – mūsų pagrindinė knyga. Bet jau laikas ir naujų žodyno tomų rašymams ir leidimams. Nes viskas yra begalinis tyrimas, begalinis mąstymas, permąstymas. Begalinio judėjimo nesibaigianti tėkmė. Humanistika: kalba, literatūra, tautosaka, istorija, pereinanti ir į atminties tyrimus, visi dvasios mokslai nepaklūsta schemoms. Kai norime jomis remtis (pamatavau, pažiūrėjau, tinka, netinka), tai žlugdo humanistiką kaip begalinį gyvybingą procesą. 

Džiaugiuosi savo jaunesnių kolegų humanitarų darbais, esu su jais solidari. Jei ir aiškinamės suprantamus ir savaime aiškius dalykus, tai tas mūsų aiškinimasis ir rūpinimasis irgi yra savaime suprantamas.


1   1
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 0

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI






Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito