LDiena.lt interviu LRytui.lt, kurio oficiozas niekada neišdrįs publikuoti

Autorius: Laurynas Ragelskis
2015-03-14 | 7007 | 20   3 | 9
https://www.youtube.com/watch?v=aGksyPxk3k8
G-pliusino: 6 Slėpti reklamą

LDiena.lt tinklapio įkūrėjas Laurynas Ragelskis kalbasi su LRytas.lt portalo žurnaliste Evelina Valiuškevičiūte.

Pokalbis įvyko po to, kai gerbiama žurnalistė savo žiniasklaidos priemonėje publikavo propagandistinį straispnį "Virtualus separatizmas gamina Lietuvos išdavikus". Straipsnyje, kuriame bandoma apšmeižti visus profašistinės uzurpatorių klikos oponentus "tėvynės išdavikais", buvo paminėta ir LDiena.lt.

Ta proga žurnalistei buvo pasiūlyta pasikalbėti apie LDieną.lt realybėje. Interviu įvyko, tačiau akivaizdu - jis neįsipaišo į LRyto.lt rėmus, todėl oficiozas geriau jums dar kartą papasakos apie kokios nors senos elitarinės prostitutės naujus silikoninius papus...

Užtat LDiena.lt visada pasiūlys savo skaitytojams tik pačius geriausius infopatiekalus šioje ašarų pakalnėje, vardu Lietuva (tingintiems klausytis, bet netingintiems skaityti - tekstinė pokalbio versija yra žemiau):

Interviu aptvarkytas - išmestos beprasmės vietos, nukarpytas brokas ir panašiai. Temos paliestos pokalbyje (nuorodos atidaro jutūbės tinklapį):

  • 00:00 apie tinklapį LDiena.lt
  • 03:25 apie "Lietuvos ryto" vatnikizmą
  • 05:10 apie rusofiliją
  • 07:15 apie Putiną ir Rusiją
  • 15:15 apie pizę Lietuvos "politikoje"
  • 19:48 apie Stalino gimtadienį ir Hitlerį
  • 23:40 apie žurnalistų "etikos" ir kitas kontorėlės
  • 27:39 apie istorijos iškraipymus
  • 30:55 klausimai apie straipsnius
  • 32:42 apie karo kurstymą
  • 35:04 apie nelaimingą šalį Ukrainą ir maidauną Lietuvoje
  • 38:59 apie skirtingas nuomones
  • 41:35 apie NATO, svetimus karinius dalinius ir Konstitucijos dvasias
  • 51:10 apie mitingus prieš naglosaksus
  • 52:20 apie "Respublika Wilenska" ir informacijos platinimo prasmę
  • 54:30 apie virtualių žmonių pasipiktinimą ir virtualias asmenybes
  • 57:05 apie tamsią praeitį ir Blogoramos karus
  • 59:32 apie tai, kodėl "mūsų" tiek mažai ir oficiozinę propagandą
  • 1:06:50 apie manipuliavimą "piktais ir nusivylusiais"
  • 1:08:49 klausimėlis pabaigai ir MUZIKINIS BONUSAS

­­­Evelina Valiuškevičiūtė:

- Aš noriu pasikalbėti apie jūsų portalą LDiena.lt.

Ar aš suprantu teisingai, kad tai suvienija įvairius portalus, kaip pavyzdžiui: LTnacionalistas, Sarmatas, VisuomenėDotCom ir taip toliau?

Laurynas Ragelskis:

Aš nesakyčiau, kad suvienija, kadangi LDiena.lt buvo daryta visiškai be tų kitų portalų ir jų autorių žinios, ir jų straipsniai buvo pradėti perpublikuoti irgi be jų žinios. Kadangi jie, kas nurodo, kad jų informacija galima dalintis nemokamai arba su nuoroda į jų įrašus, kas nenurodo, kas paskui pretenzijas pareiškė, į kurias paskui reikėjo reaguoti. Žodžiu, kitų autorių, kitų portalų nei buvo atsiklausta, nei buvo jiems pranešta, nei jiems buvo pasiūlyta.

- O kodėl?

- Todėl, kad aš manau, jog čia yra mano asmeninė iniciatyva ir kol kas šiame etape kaip ir nėra kokio nors bendradarbiavimo. Žmonės kiekvienas rašosi savo blogus, savo įrašus, o LDiena.lt tiesiog perpublikuoja.

Na, kai kas rašo tiesiogiai į LDieną.lt. Sakykim yra aktyvių tokių žmonių – aktyvistų, kurie nori, kad jų informacija būtų kuo plačiau paskleista. Jie tada ir į Sarmatai.lt įdeda savo straipsnį, ir į Ekspertai.eu įdeda savo straipsnį.

- Tai sakote, čia nėra jūsų asmeninė iniciatyva?

- LDiena.lt yra mano asmeninė iniciatyva, bet aš turiu omeny, kad tai nėra būrimas kitų portalų į krūvą, tai nėra portalų vienijimasis.

- Tai jūs tiesiog atsirenkate medžiagas, kurios...

- Taip, galima sakyti, LDiena.lt šiuo atveju veikia kaip informacijos surinkėjas ir filtras. Pateikdamas svetimą informaciją, atfiltruodamas pagal savo požiūrį, pagal savo interesų lauką.

- O koks tas interesų laukas, kokios čia tematikos portalas?

- Portalas būtent tos informacijos, kuri mano nuomone yra reikalinga šiuo metu. Reikalinga ir aktuali, ir kurią galima surasti tik tai tokiuose asmeniniuose nedideliuose žinių bloguose, žinių portaluose, Feisbuko įrašuose. Nes mano nuomone, kuo daugiau žmonių išgirs tą informaciją, tuo bus mūsų visuomenei geriau.

- Bet aš pastebėjau, kad tokius portalus ir straipsnius mažai žmonių skaito, o jūs sakot, kad tai yra labai aktualu. Tai kaip – neaktualu žmonėm, ar nėra kritinės masės?

Na, čia yra labai didelis klausimas. Jeigu žmones nuo mažens ugdysi ir aiškinsi jiems, kad aktualu yra sužinoti, kiek taškų, koks krepšininkas įmetė į kokį krepšį, kokius silikoninius papus susidėjo kokio krepšininko žmona, tai tada žmonės šitom naujienom ir domėsis, ir jie kreips dėmesį būtent į šitai.

- Man rodos, mačiau žinią irgi apie silikoninius? [E.V. turi omenyje „papus“] Jūs irgi tai dedate.

- Taip, be abejo. Elito naujienos mus be galo jaudina, ypatingai kai žmonėms galbūt reikia paaiškinti kartais, kas tas yra mūsų elitas, kaip jisai atrodo, kad tai ne elitas, o elitas iš Šė raidės. Kad truputį nuimti tą tokį gliancą, tą tokį blizgesį nuo mūsų dirbtinai sukurtos ir suformuotos šitos buržuazinės – kapitalistinės – neokapitalistinės – liberalios, daugybę tokių apibrėžimų atitinkančios, na bet negeros sistemos ir negeros struktūros.

- Jūs pats save pavadinote vatniku.

- Ne, aš nepavadinau savęs vatniku.

- Jūs laiške rašėt...

- Aš laiške rašiau, kad atrodys mano striukė kaip vatnikas. Tai gi, aš nepavadinau savęs vatniku, aš pavadinau savo drabužį panašiu į vatniką.

- Na bet vis tiek yra į...

- Ne, tai buvo kabliukas jums, taip sakant, kad truputį užmesti Lietryčiui tokio nesvetimo rusofobijos prieskonio. Nes gi būtent Lietrytis vadina kitos nuomonės žmones koloradais, vatnikais...

- Nežinau, aš negaliu kalbėti už bendrovę.

- Na tai, žinokit.

- Gal jūs galėtumėt papasakoti apie save plačiau, nes aš internete susiradau informacijos ir jūs rašot apie save, kad esate „užkietėjęs rusofilas ir Vladimiro Putino gerbėjas, didžiuojatės gimęs LTSR ir jaučiatės pilnateisis buvusios TSRS narys; jaučiat pareigą padėti savo bendrapiliečiams kovojantiems giliame tirštame rūke prieš neegzistuojančius vėjo malūnus.“

- Čia jūs surinkote iš kur, iš Feisbuko komentarų?

- Ne, čia yra iš jūsų asmeninio blogo įrašų.

- Na taip, asmeninio blogo įrašai kartais irgi yra reakcija į tam tikrą bandymą pašiepti, bandymą paspausti, bandymą pavaryti demagogijos dozę. Bet kuriuo atveju, ką žmogus galvoja, ką žmogus rašo ir ką jisai nori parašyti yra vis tik skirtingi dalykai.

- Tai jūs nesate...

- Bet. Bet jeigu mes einame dabar papunkčiui, galime pradėti nuo „užkietėjęs rusofilas ir Putino gerbėjas“.

Aš su labai didele pagarba žiūriu į Rusiją, į Rusijos kultūrą ir į bendrą Lietuvos ir Rusijos istoriją. Mano giliu įsitikinimu, ir mano išsilavinimo teikiamom žiniom, jų pagrindu, aš laikau lietuvius ir rusus broliškomis tautomis. Tiek kultūriškai, tiek istoriškai, tiek etniškai, tiek genetiškai. Pradedant nuo mūsų bendros teritorijos, bendro tikėjimo, bendros kalbos, bendrų protėvių, bendrų Dievų ir taip toliau. Todėl – taip, mylėdamas Lietuvą, aš negaliu nemylėti ir Lietuvos brolių. Taip, aš esu rusofilas, užkietėjęs.

Nekalbant apie tai, kad žiūrint ką davė pasauliui Rusijos kultūra ir ką davė pasauliui taip vadinama vakarų kultūra, aš manau, turiu daug daugiau pliusų Rusijos kultūrai, Rusijos filosofijai, Rusijos minčiai ir bandymui pakeisti žmoniją.

- Čia jau apie šiandieninę Rusiją kalbat?

- Aš kalbu apie Rusiją apskritai, nes šiandieninė Rusija jinai nėra atskirta nuo vakarykštės Rusijos. Rusija irgi yra šalis su savo tūkstantmete tradicija ir šiandieninė Rusija jinai išauga iš pagoniškos Rusijos, jinai performatuota tos savo bizantiškos krikščionybės – pravoslavijos, jinai performatuota totorių, konflikto su totoriais, ir tai, kokia Rusija yra šiandien – jinai ne tuščioj vietoj. Jinai yra susijusi, suaugusi su savo praeitim.

Lygiai taip pat, kaip mes. Visos mūsų problemos irgi ateina iš mūsų praeities, kai mes užsileidome ant savo galvų savo kunigaikščius ponauti, kai mes atsisakėme savo religijos. Rusija irgi turi tokių pat problemų, tik tai jiems sėkmingiau su jomis tvarkytis pavyksta, o mums sunkiau.

- Einam dabar apie antrą dalį.

- Apie Putiną, ar ne?

Kad būtų aišku, iš karto galiu pasakyti: aš labai rimtai manau, kad Putinas yra tiesioginis KGB klano statytinis ir neaišku, kiek jisai savarankiškai veikia, o kiek jisai atstovauja klaną, kuris jį pastatė į tą poziciją. Ir todėl vadinti jį diktatoriumi gali tik tai naivus ir labai piktas žmogus. Arba norintis kitus suklaidinti žmogus.

- Tai dėl ko jūs jį gerbiat?

- Aš gerbiu jį dėl to, kad jisai sąžiningai atstovauja to Rusiją valdančio klano... ne tai kad interesus, o jo liniją, kad jisai neišduoda, kad jisai sugeba suvaldyti situaciją, kad nereikia Rusijai kelti revoliucijų, kad visos revoliucijos tenai sėkmingai užgęsta, kad Rusijai būnant ant griūties slenksčio, privestai prie griūties slenksčio, sugebėjo tasai valdantysis klanas suvaldyti situaciją, nepaleisti antro pilietinio karo, koks buvo po pirmosios 17-ųjų metų revoliucijos.

Ir tokį valstybės vadovą, kuris sugeba be kraujo išvesti milžinišką milijoninę šalį iš praktiškai beviltiškos situacijos, iš Afrikos būsenos, galima tiktai gerbti.

- Afrikos būsenos?

- Taip, Rusija 90-ųjų metų pabaigoje, Jelcino antros kadencijos pabaigoje buvo Afrikos būsenoje. Kad paaiškinčiau, ką reiškia Afrikos būsena: kaip manote, kas valdo tas bananines Afrikos valstybėles?

- Oi, aš tikrai nežinau.

- Jūs nežinote, na tai aš pasakysiu: jas valdo tie, kas turi pinigų – kas gali nusipirkti kariuomenę, ginklų, kas gali apginti savo šachtas, savo kasyklas. Rusija 90-ųjų metų pabaigoje sėkmingai su Jelcino ir vidinių klanų pagalba atsidūrė, tiksliau jie davarė Rusiją iki tos situacijos, kai mokesčių paskirstymas už gaunamas naudingas iškasenas buvo dalinamas pagal Afrikos standartą. Užsienio monopolijos gaudavo 90 procentų, valstybė – 10 procentų.

Beje, jeigu pasidomėtumėte, mūsų naftos bendrovės, kurios siurbia naftą Lietuvoje, dirba tokiu pat principu – 10 procentų jos sumoka Lietuvai, 90 procentų, išgaunamos naftos jos parduoda kaip savo uždarbį. Mes esame Afrikos valstybė. Bananinė, juo labiau.

Taip pat buvo tiesioginis valdymas iš užsienio, taip pat buvo absoliuti vietinių vadukų feodalistinė savivalė, ginklo teisė, visiška degradacija per visas socialines struktūras, nekalbant apie tai, kad jau dalis Rusijos buvo atkritusi nuo jos, kaip Čečėnija. Jau pradėjo byrėti Dagestanas, totoriai jau pradėjo burbėti, kad jie dabar čia vidury Rusijos pasidarys savo atskirą nepriklausomą respubliką, tipo Ukrainą. Ten, generolas Lebedis pareiškė, kad gali Sibiras gyventi ir be tos Maskvos už Uralo... Visiška Afrika. Batumbos tiktai trūko soste ir mes turėtumėm čionai toj pusėj ne vieną didelę valstybę, kuri sugeba suvaldyti situaciją, o penkioliką tarpusavyje nuolatos kariaujančių, bet labai sąžiningai saugančių vamzdį, kuriuo važiuoja dujos ir nafta į Vakarus. Na, tokią košę makalošę.

- Jūs kelis kartus pabrėžėt, kad Vladimiras Putinas valdo situaciją...

- Klanas. Klanas, grupė, kuriai atstovauja Vladimiras Putinas.

- Bet šiuo metu atrodo, kad nelabai valdo situaciją, nes ekonomika, na jinai nekyla.

- Ką reiškia „kyla ekonomika“?

- Rublis šokinėja.

- O kas yra rublis?

- Valiuta.

- O kas yra pinigas, kas yra valiuta? Tai yra sutartinis vienetas. Jeigu norite, mes galime čia dabar vietoj pasidaryti krūvą valiutos.

- Gaila, bet negalios.

- Galios tarp mūsų. Galios ten kur mes susitarsime. Kalbant apie Rusijos ekonomiką, jūs tikriausiai matėte nuotraukas su tuščiomis lentynomis iš Rusijos supermarketų? Matėte eiles prie duonos? Matėte badaujančius žmones gatvėse? Jūs žinote, kiek numirė iš bado žmonių Rusijoj?

- Ne, nežinau.

- Nežinot. Todėl kad jie nenumirė iš bado. Todėl, kad nėra tuščių lentynų.

- Aš ir nesakau...

- Todėl, kad tuščios lentynos yra šiuo metu Štatuose, kur užpusčius pūgai trims mėnesiams žmonės supuolė ir viską išpirko.

Nė vienas rusas iš bado nemirė, kad ir kaip Obama rėkauja, kad jie savo sankcijomis sudraskė Rusijos ekonomiką į skutelius.

Jeigu jūs turėtumėt duomenis, kiek Rusijoj įmonių bankrutavo iki ekonominių sankcijų paskelbimo ir kiek bankrutavo po, tada mes galėtumėm sakyti: „Štai žiūrėkite dirbo tūkstantis įmonių, dabar liko penki šimtai.“ Blogai? Blogai. Va tada galėčiau sakyti – „taip, žmonės liko be darbo, pusė žmonių neturi darbo“. Turit tokius duomenis? Neturit.

- Ne dabar mes duomenų abu neturim ir reiškia mes negalim apie tai kalbėti.

- Ta prasme, mes turime tiktai demagogiją, kuri išsireiškia šituo valiutos kreivės pavidalu. Taip? Na, taip. Lenkijos zlotas, sakykim nuvertėjęs – buvo pasidaręs nuo zloto iki šimtatūkstantinių kupiūrų. Bet Lenkijoje butų daugėjo, namų daugėjo, žmonių daugėjo.

Valiutos kursas, santykis ir realus gyvenimas kartais labai smarkiai prasilenkia. Juo labiau, kad Rusijos valdžia eidama į konfrontaciją su Vakarais jinai šitą vaizdą, šitą planą, šitą variantą, kad bus bandoma numušti Rusijos rublį, be abejo matė. Jinai turėjo numatyti. Jinai be abejo turėjo jam pasiruošti.

- Jūs sakote, kad tie svyravimai neturi įtakos, bet jeigu aš turiu dešimt pinigų savo rankoje ir aš galiu už juos kai ką nusipirkti ryte, o vakare jau negaliu nusipirkti, nes man jau neužtenka.

- Prieš metus už trisdešimt Rusijos rublių jūs galėjote nusipirkti vieną dolerį, dabar jūs už trisdešimt Rusijos rublių nusipirksite kokius 40 centų – jūs tą norit pasakyti? O kiek žmonių Rusijoj gyvena ir perka duoną už dolerius? Rusijoje žmonės perka duoną už rublius. Tenai, kaip ir Lietuvoj galioja nacionalinė valiuta. Taip kad šitos sankcijos, visų pirma, pakeitė užsienio prekybos balansą. Pasidarė labai nenaudinga rusams prekiauti su užsieniu ir užsienietiškos prekės Rusijoje pasidarė labai brangios. Jeigu prekės pabrangsta – jas perka mažiau. Taigi, vidinis valiutos nupiginimas – devalvacija, šiuo atveju turi du veiksnius: tie rusai, kas parduoda užsienyje jie uždirba mažiau, o tie užsieniečiai, kurie parduoda Rusijoje, jie išstūmiami iš rinkos.

- Tai žodžiu, visa tauta isterikavo be reikalo?

- Kokia visa tauta? Lietuvių tauta isterikavo? Ar rusų?

- Rusų?

- Ne, isterikavo ne rusų tauta

- Na aš mačiau reportažą, visi puolė į parduotuves, nes pabrango visos prekės.

- Taip ir dabar nebeturi kur kišti tų šaldytuvų, kurių prisipirko... Prekės pabrango ne visos. Čia tas pats, kas pasakyti – kad štai Lietuvoje visos prekės atpigo. Na, neatpigo Lietuvoje visos prekės, dėl to kad Rusija nebeįsiveža lietuviškų pieno produktų, kurių iš Lietuvos trečdalis išvažiuodavo į Rusiją. Neatpigo. Šiek tiek papigo, šiek tiek akcijų prekybtinkliai paskėlbė, užtat pas mus atsirado suomiško sviesto! Nes suomiai nebegali parduoti Rusijoje savo sviesto – jie čionai Lietuvoje pardavinėja, mūsų lietuvius pardavėjus išstūminėja iš rinkos. Lenkiško pieno pilna Maksimą, tai reiškia lietuviški pieno ūkiai kenčia.

- Aš ir anksčiau pastebėjau, kad yra lenkiškų produktų.

- Taip, bet dabar jų kiekis žymiai didesnis ir jų kaina palankesnė, nes jie vargšai irgi turi kažkur sukišti savo tą srautą, kuris neišvažiavo į Rusiją.

O norint žinoti, Rusijos viduje kas dedasi, elementariai reikia būti tame Rusijos viduje. Parodyti reportažą iš dešimties milijonų miesto – Maskvos, kur susirinks 0,01 procento liberalų pažvygauti – jokių problemų nėra.

- Man jei buvo panašūs į paprastus žmones.

- Dieve mano, o tarp paprastų žmonių liberalų nėra?

- Paprastos bobutės.

- O tarp bobučių nėra tų durnučių, kurios eina ir gali šaukti „Šalin kruviną Putino režimą!“ Čia irgi vaikšto bobučių, kurios šūkauja savus šūkius. Kažkokius. Amerikoje irgi yra bobučių, kurios šūkauja amerikietiškus šūkius.

- Gerai, tvarkoj, užteks apie bobutes. Man pasidarė įdomu, kai jūs pristatėt save savo tinklapyje, jūs kažkodėl nepabrėžėte, kad esate patriotas, kas jūs esate Lietuvos pilietis, kad jūs užkietėjęs lietuvis ar panašiai,.. lietuvofilas, ar kaip čia pasakyti...

[atodūsis]

...arba kažkieno gerbėjas, kad jūs gerbiat...

- O čia yra Lietuvoj ką gerbti? Pasakykite man Lietuvoj žmogų, kurį galima gerbti už jo politinę veiklą?

- Na, aš čia tik tai klausiu.

- Ne, tai aš jūsų irgi klausiu: pasakykite pavyzdį?

- Na, čia jau būtų mano nuomonė.

- Ne, tai pasakykit savo nuomonę – yra ką gerbti?

- Aš jums nesakysiu savo nuomonės.

- Kodėl?

- Mūsų skiriasi... vertybės greičiausiai.

- Vertybės, žinoma skiriasi, bet visų pirma skiriasi įsivaizdavimas, koks turi būti gyvenimas. Jeigu jūs šiandien Lietuvoje surandate iš tų veikiančių, esančių politikų valdžioje ir juo labiau, jeigu iš – vat jūs nesakote, bet gal užimančių vadovaujančias pareigas, jeigu jūs surandate žmonių, kurie jums yra autoritetas ir kuriuos, jūs manote, galima gerbt, na tada taip: mūsų supratimas apie gyvenimą ir apie tai, koks jisai turėtų būti labai smarkiai skiriasi.

Nes dabartiniai Lietuvos valdytojai, jie yra paprasčiausi uzurpatoriai, kurie prieš dvidešimt keturis metus (interviu darytas iki „nepriklausomybės jubiliejaus“) pasinaudojo griūvančia Tarybų Sąjunga ir sėkmingai sudalyvavo milžiniškos šalies dalybose ir pasidarė savo mažą, jaukią bananinę respubliką, kurioje jie yra uzurpavę valdžią.

- Mes vadinam „atgavome nepriklausomybę“.

- Jie taip vadina. Ir jie liepia mums taip vadinti. Ir daug žmonių ant to pasirašo. Kadangi nepriklausomybė, pats žodis ką reiškia? Reiškia – nepriklausomas. O ką reiškia nepriklausomas? Reiškia, tas kuris priima sprendimus vadovaudamasis savo interesais, o ne svetimais. Nes jeigu jis priima sprendimą, kuris naudingas ne jam, o užsienio valstybei, – jisai yra priklausomas.

Taigi, mūsų valdžia mums nuoširdžiai demonstruoja, kad mes esame visiškai priklausomi. Mums yra nenaudinga išvaryti iš Lietuvos virš 500.000 gyventojų, kai kas sako virš milijono, kad yra išvaryta, kadangi valdžia klastoja duomenis, aš šito nežinau, į šitą nesigilinau, bet pati valdžia oficialiai pripažįsta pusę milijono išvaryta iš Lietuvos.

- O tai jūsų nuomone, tai jeigu kalbėtume apie atgautą nepriklausomybę...

- Jinai nėra „nepriklausomybė“, nesakykite taip.

- Aš nebaigiau klausimo, jeigu kalbant apie atgautą nepriklausomybę, kokią šalis šią dieną turėtų čia būti, kad jūs galėtumėte pasakyti, kad mes atgavome nepriklausomybę?

- Tai turėtų būti šalis, kurioje yra realizuojama šitos šalies gyventojų valia.

- Ir kaip jinai vadintųsi?

- Kokia būtų šitos šalies gyventojų valia, taip jinai ir vadintųsi.

- Bet jūs vis tiek turite savo vizija?..

- Mano akimis tai turėtų vadintis Lietuva, bet tikrai ne respublika. Mes neturime nieko bendro su romėnų teise, mes neturime nieko bendro su šita iškrypusia, homoseksualia ir degradatyvia vergvaldžių kultūra, kurią mums diegia pasakodami pasakas apie Senovės Graikiją, apie Senovės Romą ir kišdami jas pavyzdžiu, mes negalime...

- Jūs sakote, kad didžiuojatės gimęs Tarybų Sąjungoje, tai gal?..

- Na?

- Tai gal apie šitą, na... atgautą nepriklausomybę norėtumėt kalbėti, ar ne?

- Jūs norėtumėt gyventi Tarybų Sąjungoj?

- Aš tai ne. Aš niekad negyvenau.

- Jūs niekad negyvenote, tai reiškia, jūs net nežinote, kas yra Tarybų Sąjunga...

[...]

- Dar labai įdomu, jeigu jūs būtumėt žinomas žmogus Lietuvoje ir aš jus kalbinčiau, tai aš būčiau prisirinkusi įvairių tokių dalykų, kuriuos paskelbėte apie save, tai man pavyzdžiui labai įdomu pasirodė, kad jūs paminite ar, galima sakyti, švenčiate Stalino gimtadienį.

- Aš jo nešvenčiu.

- Bet jūs minite, kad tai yra graži gimimo diena. Tai man įdomu, kaip jūs tai paminite. Lyg tai 13-ais metais jūs čia minėjote.

- Na žodžiu, jūs bandote surasti kažkokią įdomesnę razinką, ar ne?

- Net ir ieškoti nereikia...

- Stalino gimtadienio aš nešvenčiu, juo labiau, kad kalbant apie Josifo Džiugašvilio Visarionovičiaus gimtadienio datą, nelabai aišku dėl jos tikslumo, kadangi yra manoma, jog jisai pasikoregavo tą datą, kad atitiktų tam tikrus masoniškus numerologijos kanonus. Todėl manęs datos kažkaip nelabai jaudina, tiesą sakant. Data yra skaičius ir prie jo galima labai daug ką pritemti.

- Data šiuo atveju nesvarbi.

- Taip, data šiuo atveju nesvarbi.

Žinoti, kad buvo toksai žmogus – Josifas Visarionovičius Džiugašvilis, pogrindiniu slapyvardžiu Koba, o partiniu slapyvardžiu Stalinas, reikia, būtina ir labai svarbu, kadangi būtent šitas žmogus demonstruoja ką gali viena asmenybė bendroje situacijoje. Panašiai dabar žmonės bando lyginti Putiną su Stalinu, Putinas sako „aš – ne Stalinas“ ir jisai sako labai teisingai, nes situacija smarkiai kitokia. Tuo metu buvo stiprių asmenybių laikas ir Stalinas tarp jų išsiskyrė ypatingai ryškiai.

- Dar vienas lyderis išsiskyrė, gal ir jo gimtadienį reikėtų minėti?

- Tas, kas nežino, kad pasaulyje buvo Adolfas Hitleris-Šiklgruberis, tas labai daug praranda. Kadangi...

- Nežinau, kas nežinotų.

- Kodėl? Na jūs padarykite tokio tipo apklausą kaip „Klausimėlis“ - sužinosite daug įdomių dalykų, kurių iki tol nežinojote.

- Na jo, iš tiesų...

- Ir tiek Adolfo Šiklgruberio biografija, ir jo atėjimą į valdžią, ir tą kelią, kuriuo Vokietija atsidūrė prie Maskvos, o paskui Tarybų Sąjungos armija atsidūrė Berlyne, šitą visą kelią reikia žinoti. Nes tai yra istorijos pamokos, kuriose atsispindi metodas, kaip yra sukuriama valdžia, kaip jinai yra nukreipiama tikslingai, kaip yra suformuojami politiniai blokai ir kaip yra tie blokai tarpusavyje skaldomi dėl trečių blokų interesų. Tas kas nežino šito, tas daug praranda. Jeigu mes kažkurią istorijos mūsų dalį uždrausim,..

- Aš nesuprantu, kaip tai susiję su gimtadieniais?

- Tai jūs čia manęs apie gimtadienius klausiat.

- Bet jūs pasakojat visai kitą: „kad tie kas nežino, tai daug praranda...“

[atodūsis]

- Jūs klausiat manęs apie Stalino gimtadienį – aš jums ir sakau, kad aš jo gimtadienio nešvenčiu, bet aš žinau, kad tą dieną gimtadienis buvo. Juokingiausia, kad jeigu jūs dabar paklaustumėt manęs, kurią tiksliai dieną...

- Kurią dieną?

- Gruodžio... 13-ą?

- Ne.

- Ne. Bet gruodžio mėnesį,.. antroj gruodžio pusėj. Aš ant šitų datų nesiciklinu, man užtenka, kad aš atsimenu savo žmonos gimimo datą, savo vaikų gimimo datas, savo brolio gimimo datą, dar tėvų atsimenu ir man tiek užtenka.

- Dar grįžtant prie tinklalapio LDiena.lt žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius irgi žiūrėjo jūsų tinklapį, publikuojamas medžiagas ir jis teigia, kad etikos požiūriu tai čia yra užribis. Ir kad jis pastebėjo tam tikrų nusižengimų ir, jo nuomone, tuo turėtų užsiimti teisėsauga.

- O pasakė, kokių konkrečiai jisai pastebėjo.

- Ne, konkrečiai ne, nes aš tiesiog nusiunčiau nuorodą, į jūsų tinklapį, paklausiau, kokia yra jo nuomonė. Bet žurnalistų sąjungos pirmininkas tikrai nesišvaistytų nepagrįstomis savo įžvalgomis, mano nuomone. Nes jums irgi galioja ties patys principai, kaip visoms žiniasklaidos priemonėms.

- Na jo, čia tokia labai įdomi kolizija: paimti paprastą privatų žmogų, prilyginti žiniasklaidos priemonei ir jam taikyti kažkokį „žurnalistinės etikos kodeksą“...

- Ir blogeriai yra žiniasklaidos priemonės..

- Taip aš žinau, ir feisbukininkai yra žiniasklaidos priemonė. Taip, durdomui ribų nėra. Mes galime paskelbti, kad žmogus sėdintis virtuvėje ir sakantis kažkokią nuomonę kitam žmogui, kuris jį girdi, arba kalbantis į oro ventiliacijos šachtą irgi yra žiniasklaidos priemonė,..

- Ne, negalime...

- Galime. Mes galime viską. Seimo dauguma priima įstatymą ir jisai įsigalioja. Jeigu reikia padarome Konstitucijos pakeitimus. Taip kad mes galime bet ką.

- Bet virtuvės nėra paskelbta žiniasklaidos priemonė.

- Tai dar neatėjo laikas. Dar neatėjo laikas! Sutvarkys šituos, tada, jeigu dar virtuvėse kažkas žiaukčios, jeigu pajus, kad yra grėsmė virtuvėse, tada įlys į virtuvę.

Kalbant apie šitą gerbiamą Radzevičių ir apie jo nuomonę, tai jūs pasiklauskite gerbiamo Artūro Račo, ką jisai mano apie šitą gerbiamą žurnalistų etikos komisiją ir apie jos nuomonę.

- Kodėl aš turėčiau jo klausti?

-Jūs turėtumėt jo paklausti, nes tai vienas protingesnių...

- Man atrodo, pirmininko pareigas užima Dainius Radzevičius?

- Taip, taip taip, o jūs paklauskite Artūro Račo jo nuomonės apie Dainių Radzevičių ir apie Dainiaus Radzevičiaus šitos vadovaujamos kontoros veiklą. Kadangi Artūras Račas kaip vienas profesionaliausių ir visą gyvenimą praleidusių žiniasklaidoje žmonių jisai turės jums ką pasakyti.

- Gerai, o jeigu žurnalistų etikos tarnybos Seime inspektorė Zamžickienė pasakytų, kad,.. na aš manau, kad dažnai sutampa Radzevičiaus mintys su jos mintimis?

- O dabar taip: mane turi tai labai jaudinti? Zamžickienė ar dar kažkokia... Sakau: mane tai turėtų jaudinti? Mane tai jaudina galbūt tik tai vienu vieninteliu aspektu, jeigu...

- Na, jūs portalą turite ir sako, kad jis neetiškas,...

- Na tai, Dieve mano...

- Tai turėtų jaudinti...

- Dieve mano, aš „turiu portalą ir kažkas sako, kad jisai neetiškas“!..

- Ne kažkas, o pirmininkas.

- Nesvarbu. Landsbergis tegu sako, kad jisai neetiškas – mane tai turi jaudinti? Jeigu jie nuspręs, kad jisai neetiškas, jeigu jie pagrįs savo nuomonę... Na aišku, jų etika yra išsigimusi ir iškrypusi, apie tai jau galima būtų kalbėti. Jų etika yra niekinė – tai yra degradologija, o ne etika. Tai yra padlaižiavimas, tai yra lindimas subinėn valdžiai, ir tai nėra etika.

Tai yra iškrypusi sistema, skirta saugoti ramų valdžios užnugarį, kad jai netyčia kas nors į subinę neįkąstų, jeigu jau taip kalbant. Kadangi visos tokios kontorėlės, kontroliuojančios visuomenines veiklas...

- Nekontroliuojančios...

- Visuomenines veiklas kontroliuojančios ir nurodinėjančios, kas yra blogai ir kas yra gerai, būtent tam ir skirtos: kad saugoti ramų valdžios miegą, saugų jos užpakalį nuo rakščių, nuo įkandimų, nuo spyrių... Ir saugoti žmonių protus. Svarbiausia, žmonių protus, kad neduok Dieve, neduok Dieve! ten kokia mintis neįkristų ir ta mintis paskui neturėtų pasekmių...

- Na aš ne visai sutikčiau, nes jeigu yra iškraipoma istorija, kaip buvo.

- Pavyzdžiui?

- Tam tikruose kanaluose buvo teigiama, kad savi šaudė į savus ir taip toliau.

- Pakartojote šitą mitologemą, tiesiog...

- Mitologemą?

- Jo. Jo jo jo, matot, kai yra kuriama istorija, yra kuriamos tos istorijos mitologemos – tai yra archetipai, kuriami tokie, mmm kaip čia... raktiniai žodžiai, kodai, kuriais ta istorija yra užkoduojama. Tai vat, dabartinė, naujausia yra „rusai puola“. Čia yra naujausia, čia yra brendas totalus. Kažkas galėtų šitą užsipatentuoti ir tada imti autorinį mokestį už jo naudojimą – ir būtų turtingas žmogus.

Prieš tai gerbiamas Algirdas Paleckis leptelėjo „savi šaudo į savus“. Jisai leptelėjo kitaip, bet tie, kas ištraukė iš konteksto, ir suformulavo – jie paleido būtent tokį. Na ir dabar šitas eina per smegenis, nuo lūpų į lūpas, iškraipant paties Algirdo Paleckio žodžius, iškraipant mintį, kurią jisai norėjo perduoti ir paliekant vat šitą grubų tokį konstruktą.

- Bet jis dar porą kartų tai pakartojo. Ir apgynė savo mintį, tai kaip čia?

- Jisai gynė ne žodžius „savi šaudė į savus“, jisai gynė savo teisę reikšti savo nuomonę, remiantis ta informacija, kurią jisai turi. Jam buvo uždrausta,.. buvo bandyta nubausti jį ne už istorijos iškraipymą, ne už šmeižimą, o už nuomonės reiškimą. Čia yra labai įdomi vieta, kurioje, na, galbūt ir labai sunku nustatyti, kur yra nuomonės reiškimas, o kur yra jau istorijos iškraipymas ir neigimas.

Nes pavyzdžiui, pagal lenkų nuomonę, lenkų nuomone – mes Vilniaus krašte esame okupantai. O mūsų nuomone – mes kas esame Vilniaus krašte? Okupantai?

Kaip jūs jaučiatės – okupavusi Vilniaus kraštą?

- Aš tai niekaip nesijaučiu.

- Na kaip tai nesijaučiat? Jūs gyvenate Vilniuje, vaikštote Vilniuje – ką jūs čia veikiate? Čia jūsų žemė? Jūsų Tėvynė? Kas čia?

Jūs vaikštote lenkiška žeme. Jūs atsiprašykite lenkų, kad ja vaikštote ir išsinešdinkit iš čia arba išmokite lenkiškai, priimkite Lenkijos pilietybę, įstokite į kokią nors -lenkų bažnyčią...

- Kas čia taip sako?

- Atsiverskite, prašau, lenkų istorijos vadovėlius ir susižinokite, kaip lenkai vertina Vilniaus atsiradimą Lietuvos sudėtyje. Mes sakome, kad lenkai okupavo Vilniaus kraštą, taip? Mes sakome: lenkai 22-ais metais okupavo Vilniaus kraštą. Mes taip sakome. Lenkai sako: jie neokupavo Vilniaus krašto. Jie sako: Vilniaus krašto žmonės sukilo prieš šituos savo kaimynus ir paskui prisijungė prie Lenkijos demokratiško referendumo būdu. Tokiu būdu Vilniaus kraštas tapo Lenkijos dalimi.

Kas meluoja?

Jeigu mes labai griežtai paimsime ir dabar pradėsime bausti už istorinių faktų traktavimą, tai aš su savo nuomone galiu Lenkijoje sėsti į kalėjimą, lenkas atvažiavęs čionai irgi gali sėsti į kalėjimą. Na tai fantastika, mes taip toli labai nuvažiuosime.

- Dabar aš atsispausdinau kelis straipsnius, kurie turbūt buvo populiariausi jūsų portale per pastarąsias kelias savaites, žinoma, tai rašėt ne jūs, tai rašė, pavyzdžiui, Kristina Sulikienė, bet jūs publikuojat ir jūs sakot, kad esat redaktorius.

- Aš nesu redaktorius. Juo labiau, jūs nežinote, kas publikuoja.

- Na, aš matau pavardę...

- Publikavimui yra forma. Jūs net nežinote, ar tenai Kristinos Sulikienės straipsnis. „15 minučių“ paleidęs savo „Įkrauk - Gyvai“: žmogus nurodo savo vardą, pavardę, prirašo ką nori, prikabina ką nors, pasiunčia ir po moderacijos -pakliūna į eterį. LDiena.lt lygiai taip pat turi formą, kurioje kiekvienas gali įrašyti vardą, pavardę, slaptažodį, pavadinimą, nuorodą, tekstą, nuotraukas ir taip toliau.

Tai va, jeigu jūs norite paklausti apie tai, kas parašyta ne mano, nes kai kurie yra įrašai pasirašyti „Laurynas Ragelskis“ – va ten aš pats parašiau, kai kuriuos aš pažymiu LDiena.lt, kur mažiau autorystės, bet kur daugiau kokių citatų ar vertalo iš kitos žiniasklaidos priemonės, kokios nors užsienietiškos. Tai va, jeigu jūs matote autorių – jūs paskambinkite autoriui ir pasiklauskite.

- Kad ten numerio nėra.

- Jums sunku susirasti žmogų? Šiais laikais Lietuvoje, visuotinės feisbukizacijos sąlygomis?

- Aš norėjau jūsų paklausti, tai yra, kad jūs vis tiek, kaip pradžioje minėjote beje, kad jūs žinote, ką jūs publikuojate portale. Jūs medžiagas atsirenkate, nėra taip, kad įkrauk funkcija automatiškai atsiduria. [cha cha, o juk būtent taip ir yra - LDienoje.lt patalpinama automatiškai, be premoderacijos, nes svetimas nuomones moderuoja ir jų bijo tik sisteminė "žiniasklaida"]

- Kai ką publikuoju aš, kai ką publikuoja patys žmonės.

- Ar jūs sutinkate su teiginiais, kurie yra jūsų portale, kad pavyzdžiui: „Lietuvos prezidentė vis dar tituluojama karo kurstytoja“. Ukrainoje, čia turima mintyje...

- Aš nežinau ar Ukrainoje, gal čia turima minty, gal Lietuvoj karo kurstytoja.

- Ne, apie Ukrainos karą čia kalbama.

- Na, jeigu taip vertinti mūsų prezidentės pareiškimus, kad Lietuva turi siųsti karinę pagalbą Ukrainai, tiksliau, Ukrainos perversmininkų chuntai, nes tie žmonės padarė perversmą, kad pradėtų valdyti Ukrainą. Jeigu mūsų prezidentė sako, kad jiems reikia siųsti karinę pagalbą, kad tai turi daryti ne tik Lietuva, kad tai turi daryti visas NATO blokas – gynybinis Šiaurės Atlanto šalių karinis blokas, gynybinis(!) turi surinkti karinę techniką, specialistus, aparatūrą, sprogmenis, šaudmenis, juos supakuoti ir sustatyti ant traukinių, ešelonų, prigrūsti į lėktuvus ir pasiųsti perversmininkams, paėmusiems perversmo būdu valdžią Ukrainoje, kad jie galėtų susidoroti su kitais savo ten tos nelaimingos šalies piliečiais. Na aš manau, kad tai yra tiesioginis pilietinio karo kurstymas, kai jinai taip sako, kad mes ir NATO privalome padėti chuntai.

- Dar pridursiu, cituoju: „Dalia Grybauskaitė ir Juozas Olekas toliau tiekia ginklus ir jų dalis ir tai daro atvirai, vadinasi, mūsų prezidentė yra paskelbusi karą Ukrainos Donbaso sričiai ir su ja kariauja.“

- Gerbiama Kristina Sulikienė yra teisininkė, bent jau jinai sako, kad yra teisininkė, jeigu jinai šitaip formuluoja – tai yra jos reikalas. Aš nesakyčiau, kad mūsų šita gerbiama prezidentė, p-rezidentė, yra paskelbusi karą Donbaso sričiai, kadangi ten vistik ne Donbaso sritis kariauja, kaip juridinis vienetas. Ten kariauja pasiskelbusios Donecko ir Lugansko liaudies respublikos, kaip rusai turi gražų terminą: pačios save pasiskelbusios.

- Čia bus ilgesnis: „Minske buvo pasirašytas taikos susitarimas, kurio paskui kariaujanti su Donbasu Lietuva, Grybauskaitės vaidmenyje nesilaikė ir nuolat kurstė karą Ukrainoje ir aišku, Lietuvoje, nes esą po Ukrainos Lietuvos karininkija turės imti pavyzdį ir iššaudyti Lietuvos gyventojus, kaip tai daroma Donbase, kai Ukrainos prezidentas įsakė žudyti Ukrainos piliečius, neva jie yra teroristai.“

- Dabar ką jūs norit sužinoti – mano nuomonę apie šitą citatą?

- Taip.

- Tai jūs geriau paklauskite Kristinos Sulikienės nuomonės, ar jinai taip galvoja, na bet jeigu jinai taip parašė, tai reiškia jinai taip ir galvoja.

- Dar pridursiu: „Ji veikia ne kaip Lietuvos prezidentė, o kaip karo su Donbasu generalinė kariauninkė.“

- Aš asmeniškai į mūsų gerbiamą mūsų šalies bananinės Lietuvos respublikos vadovę žiūriu kaip į laikiną nelaimę, užkritusią mums ant galvos.

- Bet jai pavyko antra kadencija, taip kaip čia?

- Na, tai ką padarysi, žmonės retai mokosi iš savo klaidų – jiems reikia pirmiausia, kad -pasidarytų visiškai blogai, kad jie pasimokytų. Tai reiškia, dar ne taip jau blogai yra. Tai reiškia, dar galime kentėti. Lietuviai – kantri tauta, mes ilgai kentėsim...

Į šitą jos isterišką lakstymą po konferencijas, šūkavimą, demonstravimą proamerikoniškos pozicijos aš iš viso nekreipiu dėmesio, nes man tai, tiesą sakant neaktualu, nes ne čia sprendžiasi reikalas. Lietuva yra šuns pypas prie paskutinės kojos – mums tai yra skaudu, mums tai yra aktualu, bet iš tikrųjų niekam tai nėra įdomu ir įtaka mūsų yra nulinė. Gal yra įtaka? Gal žmonės daugiau žino?

Mano nuomone, visi šitos nelaimingos šalies, atsitiktinumo dėka tapusios Ukraina, reikalai yra sprendžiami Maskvoje, Vašingtone, iš dalies – iš dalies – Berlyne, Prancūzija išvis nieko nereiškia, ir galbūt tyliai, nesiafišuojant, Londone. O čia, kas pas mus, ką čionai mūsų laksto šitie – tai yra visiškai neaktualu.

Kitas klausimas, kas būtų, jeigu Lietuvoje staiga kažkas sugalvotų rengti maidaną, kovoti už laisvę ir demokratiją...

Maidanas už laisvę ir demokratiją? Pasakykite? [...] Aš pasitikslinti noriu.

- Jūs ne pasitikslinti norite. Man rodos, jūs puikiai žinot.

- Aš klausiu – už laisvę ir demokratiją?

- Jūs žinot, tai atsakykit.

- Ne, tai aš klausiu jūsų.

- Mano asmeninę nuomonę tapatinsite su redakcijos nuomone.

- Ne, na kam jūs taip korporatyviai...

- Labai paprastai.

- Kodėl sakote, kad aš tapatinsiu?

- Aš įtariu, čia yra mano nuomonė ir nesakysiu...

- Tai vat visada ir sakykite – „čia yra mano nuomonė, o ne redakcijos“. Aš gi neklausiu redakcijos nuomonės? Jeigu man būtų įdomi „Lietuvos ryto“ redaktoriaus nuomonė, aš surasčiau jo telefoną jūsų kontaktų puslapyje ir paklausčiau jo, arba jeigu su juo šnekėčiau. Aš visada kalbu su konkrečiu žmogumi, o ne su tuo, ką jisai manosi kas už jo stovi.

Žymiai rimtesnis klausimas, kaip elgtųsi iš tikrųjų Lietuvos saugumas, Lietuvos gynybos pajėgos, jeigu lietuviai ukrainiečių pavyzdžiu surengtų laisvės ir demokratijos šventę – maidauną, kai susirenka avinų banda ir mekendami bliauna: „Bandu getj! Bandu getj! Varysime lauk Janukovyčių! Panda turi nueiti!“ – na jie taip ten šaukė. Nuvarė jie tą Janukovyčių, pastatė kitą oligarchą. Pastatė Janukovyčiaus ekonomikos ministrą prezidentu. Fantastika! Buvo Janukovyčius – pasistatė dvigubai turtingesnį... Na, tai gerai, irgi tokie patys debilai kaip Lietuvoj.

- Čia dabar kitas straipsnis, kurį paėmėt iš VisuomenėDotCom, bet jis irgi yra apie Ukrainą ir apie tai, ir ta mintis, kad Ukrainoje karą įkvėpinėja, pilietinį karą Ukrainoje įkvėpinėja ir toliau įkvėpinėja Lietuvos valdžia. Tai čia susišaukia su Sulikienės mintimis, kaip suprantu jūs lygiai tos pačios nuomonės...

- Na va, žiūrėkit – jūs vėl tapatinat dviejų skirtingų žmonių nuomones. Kažkodėl.

- Tuomet kitaip formuluosiu: jūs pritariate?

- Kam jūsų šitas portalas rašo autorių pavardes prie straipsnių? Lietuvos rytas? Todėl, kad būtų aišku, kad yra žurnalistas, o kai nėra žurnalisto, kai žurnalisto nuomonė nesvarbi, o svarbi yra informacijos priemonės – tada rašo „LRytas“. Lygiai taip pat Delfi.lt elgiasi – jeigu jisai mano, kad tai yra jų portalo nuomonė, jie rašo „Delfi.lt“, jeigu jie mano, kad tai yra žurnalisto nuomonė, kad yra svarbi žurnalisto asmenybė šioje vietoje, jie rašo žurnalisto pavardę. Paprastai, dar netgi būna prierašas, kad „redakcijos nuomonė nebūtinai sutampa su autorių nuomone“ ir visa kita. Taip, bet aš manau, blaivus žmogus supranta, kad yra du žmonės ir žmonės gali turėti skirtingą nuomonę apskritai.

Tai mano nuomonė dėl Ukrainos yra truputį kitokia, tiksliau, ganėtinai kitokia. Aš manau, kad tenai buvo įvykdytas, vyksta planingas Ukrainos švartavimas prie Rusijos, kad maidano situacijos suvaldyme Rusija aktyviai dalyvavo ir jos interesuose buvo, kad maidanas nebūtų užgniaužtas, kad Janukovyčius nebūtų pasilikęs, kad yra žymiai žymiai žymiai sudėtingesni reikalas, negu mums bandoma parodyti. Ir kiekvienoj situacijoj, aišku, yra tie pėstininkai, kurie atlieka juodą darbą. Kiek tame yra Lietuvos nuopelnų – ką aš žinau.

Videoklipų, kuriuose patys Ukrainos šitie, atsiprašant laisvintojai ir ukronacionalistai demonstruoja savo karinėse stovyklose kaip juos Lietuvos kareiviai ruošia mūšiams. Na mūšiams, ta prasme – treniruoja: šliaužioti su šautuvais, šaudyti, bėgioti, dengti vienas kitą, judėti grupėmis – šitą į internetą yra išdėję patys ukrokovotojai. Su mūsų, taip sakant, instruktoriais. Nežinau, jie ten oficialiai, jie ten pasamdyti privačiai, savo entuziazmu nuvažiavę.

- Taip, dar vienas straipsnis, dabar jau apie LTnacionalistas, kur buvo akcija prieš imperializmą ir už Lietuvos nepriklausomybę prie JAV ambasados. Jūs irgi dėjote tą žinutę, dauguma portalų įsidėjo.

- O "Lietuvos rytas" įdėjo?

- Taip.

- Aš turiu omeny kvietimą į mitingą.

- Ne.

- Gerai. Žinutę apie tą įvykį taip – daug kas perpublikavo, nes visiems buvo labai juokinga.

- Tai man įdomu, kodėl buvo juokinga ir kokia jūsų nuomonė, nes jie buvo prieš NATO karines bazes Lietuvoje ir Lietuvos okupaciją. Tai man labai įdomu, kas gi tos yra NATO karinės bazės Lietuvoje ir apskritai prieš NATO karių,.. kaip jie ten sakė... prieš NATO kariuomenę Lietuvoj... kažkaip šitaip jie išsireiškė.

- Prieš užsienio valstybių karines pajėgas Lietuvos teritorijoje.

- Taip ir kad pažeidžia Konstitucijos vieną straipsnį.

- 137-as man atrodo.

- Tai žodžiu, daug jūsų bendraportalų apie tai rašo ir cituoja tą Konstitucijos straipsnį ir man įdomi jūsų nuomonė apie NATO karines bazes Lietuvoje.

- Mano nuomonė apie NATO karines bazes Lietuvoje...

- Kur jos yra?

 - Ten kur yra NATO kareiviai, ten kur yra jų kariuomenė. Kur yra NATO kareiviai Lietuvoje?

- NATO kareiviai yra visai čia šalia, nes mes irgi priklausome NATO,tai mūsų kariuomenė bai defolt yra...

- Na teisingai, čia dabar prasideda juridinis toksai klausimas – ar Lietuvos, priklausančios NATO kariniam blokui, kareiviai yra „NATO kariuomenė“.

- Žinoma.

- Šiaip tai, man atrodo, netgi juridiškai turbūt klausimas pats, na juridiškai negalima sakyti „NATO kariuomenė“ – būtų „NATO blokui priklausančių šalių karinės pajėgos“, tai yra, tokios sudurtinės. Nėra man atrodo, NATO kareivio emblemos – ant lietuvių karininkų antpečių nėra dar papildomai kažkokios NATO žydros žvaigždutės. Jie visi vaikšto su savo uniformom ir jie tiktai apjungti aukštesniam lygyje. Tai atskiros kariuomenės.

Bet kuriuo atveju, Lietuvos Konstitucijoje, jeigu turite įrašą, citatą, ten turėtų būti straipsnis labai paprastas.

- „Teritorijoje negali būti masinio naikinimo ginklo ir užsienio valstybių karinių bazių.“

- Va, „užsienio valstybių karinių bazių“. Tai klausimas yra vienas – ar yra Lietuvoj užsienio kareivių?

- Yra NATO...

- Ne. Prie ko čia NATO? „Užsienio kareivių“ – čia ne apie NATO bazes kalba. Čia kalba apie užsienio.

- ...?

- Užsienio kas yra? Jūs nežinote, kas yra „užsienis“? Už sienos.

- Aš žinau, kas yra užsienis.

- Na tai va – yra Lietuvos siena. Turi Lietuva sienas? Turi.

- Na žinokit, nesiginčiju...

- Dar turi. Oficialiai patvirtintos. Mes netgi su Latvija esam jūrą pasidalinę. Ar yra Lietuvoje užsienio kareivių?

- Yra NATO kareiviai, taip.

- Nusikakot man ant NATO – aš klausiu apie užsienio kareivius?

- Italai, lenkai, taip.

- Va, italai, lenkai. Dar kas nors yra?

- Negalėčiau dabar pasakyti.

- Tankus kur vežė? Plukdė?

- Oi, nežinau šitų smulkmenų.

- Na va, jūs manęs klausiat – smulkmenų nežinot. Jeigu jums aktualu – jūs pasižiūrėkite. Man atrodo, Klaipėdon tankus atplukdė.

- Mes kalbame apie kareivius, bet mes apie karines bazes sutarėm kalbėtis...

- Tai va, kas yra „bazė“? Bazė yra ten, kur bazuojasi, nuo žodžio – „bazuotis“. Bazuotis. Tada yra bazė. Kadangi bazė gali būti ir pievoje, ir lauke, bazė gali būti ir mieste, skirtingose vietose. Pavyzdžiui, „Šiaurės miestelis“ buvo milžiniška tarybinės armijos bazė, Pabradės poligonas buvo milžiniška karinė bazė.

- Bet man atrodo, kad jie miega, gyvena, maitinasi Lietuvos kariuomenės bazėse, o ne užsienio bazėse, nes Lietuvoje užsienio bazių nėra.

- Jeigu Lietuvos teritorijoje yra dvidešimt tūkstančių užsienio kareivių, kurie gyvena Lietuvos viešbučiuose, tai Lietuvoje kaip ir nėra užsienio kariuomenės – taip norite pasakyti?

- Ką, jie viešbučiuose gyvena?

- Ne, nesvarbu. Gali pas žmones gyventi.

- Bet jūs sakote, ten kur bazuojasi, mes apie karines bazes kalbam. Pagal Konstituciją.

- Na tai gerai, šituose Šiauliuose, bazuojasi NATO naikintuvai? „NATO“ – užsienio šalių naikintuvai?

- Tai yra „Oro policijos misija“.

- Tai – ne „misija“. Tai yra užsienio šalių kareiviai. Tai yra užsienio šalių ginkluota technika. Ir jinai tenai bazuojasi. Jinai tenai miega, jinai tenai aptarnaujama, jinai iš tenai pakyla, jinai tenai nusileidžia ir jeigu reikės mėtyti bombas – jinai iš tenai pakils mėtyti bombų. Ir dabar viena kažkuri Rusijos raketa, stovinti Rusijoje, gal ne viena, yra nusitaikiusi būtent į Šiaulių tą nelaimingą Zoknių aerouostą. Kad esant reikalui šitie penki ar septyni lėktuviukai nespėtų pakilti.

- Aš manau, kad normalu, kad strateginiai objektai gali būti stebimi.

- Jie net nestebimi – jie yra taikinyje.

- Strateginiai objektai visada yra taikinyje.

- Na taip. Yra kitas momentas: kodėl Konstitucijoje yra toksai straipsnis?

- Vat man tas straipsnis ir įdomus, nes juo grindžia ir iš tiesų atrodo, kad dabar kaip ir sutarėm, kad karinių bazių užsienio valstybių ir nėra čia Lietuvoje...

- Mes nesutarėm taip.

- Gerai. Gerai, nesutarėm, mes...

- Jūs sakote, tai kad Lietuvoje yra kažkiek užsienio kareivių, kurie kažkur gyvena,..

- Ne kažkur, o Lietuvos kariuomenės bazėse.

- Kurie kažkur gyvena, kurie turi karinę techniką, kurie turi savo ginklus, kurie turi savo vadus, kuriems jie paklūsta – tai yra kariniai daliniai. Tai nėra žmonės, kaip mainų programoje „Au pair“, atvažiavę čionai ir išskirstyti po šeimas.

- Tai ką jie čia veikia?

- Va, geras klausimas: ką jie čia veikia?

- Man atrodo, tie žmonės žinojo, prie JAV ambasados.

- O tai ką jie čia veikia? Aš nežinau. Aš manau, jie čionai treniruojasi... Ką veikia kareivis? Jo darbas yra kariauti. Na, tai jisai mokosi kariauti, jisai mokosi pulti, mokosi ginti, mokosi nušauti, mokosi užmušti, mokosi mesti granatą, mokosi miną padėti, mokosi susprogdinti tanką...

- Man atrodo apie Lietuvos okupaciją tie žmonės kalbėjo, tai sako, kad jie okupavo Lietuvą, kurie yra oro policijos misija, pratybose dalyvauja.

- Čia kalba ne apie oro policijos misiją ir čia kalba ne apie pratybas, kur pasipraktikavo ir išvyko, čia kalba apie tuos, kurie sėdi ir neišvyksta. Kuriem čionai eina tarnybos laikas. Kurių pareiga yra sėdėti Lietuvoje. Apie tai kalba.

Kodėl yra Konstitucijos straipsnis apskritai toksai: tam, kad staiga netyčia, jeigu Lietuva pajus, kad jinai nori gyventi kitaip, negu koks nors jos kaimynas ar užjūrio valstybė pageidauja, jinai negautų paprasto, elementaraus, fizinio spyrio per užpakalį, arba smūgio per galvą ginkluotų pajėgų puolimo pavidalu. Todėl čionai šitas straipsnis ir yra įrašytas, apie tai, kad nebus masinio naikinimo ginklų ir apie tai, kad nebus čionai užsienio kariuomenės.

Šitą straipsnį priiminėjo Konstitucijos tada, kai Lietuvoje stovėjo buvusios Tarybų Sąjungos daliniai, kurie paskui automatiškai patapo Rusijos Federacijos daliniais. Jie tris metus stovėjo po „nepriklausomybės“ paskelbimo ir po Konstitucijos priėmimo. Šitas straipsnis buvo taikytas konkrečiai jiems: kad čia nebūtų ruso kareivio!

Ai, na jūs tada negyvenot, jūs nežinot. O aš tą mačiau, prie mano akių priiminėjo šitą visą. Landsbergis didžiausia isteriją užkėlė, kai paskutinis traukinys išvažiavo su kareiviais. Šitas straipsnis buvo priiminėjamas tada.

Šitie nabagai, Konstitucijos taisytojai, taisydami šešis kartus Konstituciją parduodant Mažeikius, išvis negaliu pasakyti tiksliai kiek buvo Konstitucijos straipsnių pakeitimų per istoriją, bet jų buvo daug. Buvo daug – baisingai daug. „Pagrindinis įstatymas“ yra perrašytas ir išbraukytas. Jie šito straipsnio nabagai nepanaikino. Vaje. Ir dabar gaunasi, kad bet koks užsienio kareivis, kuris Lietuvoje atlieka tarnybą,..

- Konstitucinis teismas turėtų kaip ir sureaguoti...

- Na ką jūs kalbat „Konstitucinis teismas“?!.. Konstitucinis teismas kalbasi su dvasiomis. Konstitucinis teismas konsultuojasi su konstitucijos dvasiomis. Šitą formuluotę jūs žinote?

- Konstitucinis teismas paskelbė, kad mūsų prezidentas – vienas iš jų, sulaužė priesaiką, remdamiesi „konstitucijos dvasia“.

- O čia taip gaunasi, kad tuomet Dalia Grybauskaitė konstitucijos nežino? Jeigu jinai yra dar ir kariuomenės vyriausioji vadė?

- Aš manau, kad vienas daiktas yra žinoti, kitas daiktas – vadovautis. Man atrodo, visi vaikai žino, kad meluoti negražu. Ar visi vaikai nemeluoja?

- Oi, ne tik vaikai, bet ir suaugę.

- Tai vat būtent. Tai ką žino ir kuo vadovaujasi, ir ko laikosi – tai yra visiškai skirtingi dalykai.

Na nepatinka mums šita valdžia, nepatinka mums šitie įstatymai, na bet jie yra priimti, jie yra patvirtinti. Jeigu bent jau šito mes laikytumėmės, kas yra, jau būtų gyvenimas normalesnis.

- Gerai, tvarkoj, dar norėjau paklausti, apie tą pačią akciją – man buvo labai įdomu, ten buvo tokie plakatai su užrašais „JAV- terorizmas“ anglų lietuvių kalbomis, dar Dovydo žvaigždė nupiešta kažkodėl, atrodo, kad viskas suplakta į vieną, neaišku dėl ko, svarbu buvo ateiti ir palaikyti...

- Tai jums dabar reikia išaiškinti, ką jie tenai norėjo parodyti?

- Na jie man rodosi, daug ką norėjo parodyti, bet kažkaip nelabai gerai apskaičiavo...

- Tai jums reikia vertėjo, ar ne? Kad aš išversčiau iš LTnacionalisto kalbos į jūsų kalbą, ką jie norėjo parodyt?

- Ne, aš galvoju, gal ir jūs dalyvavote?

- Ne, aš nespėjau, aš atėjau per vėlai, kai jau ten visi skirstėsi, kai jau buvo išsiskirstę.

- Tai aš ir norėjau paklausti, gal būtumėt plakatą laikęs?

- Ne, aš plakato nebūčiau laikęs. Aš būčiau uždavęs porą klausimų. Juo labiau, kad ten susirinko ir liberalkonservatoriška pusė, gal paskui net kokį įrašą būčiau padaręs, bet tiesiog fiziškai negalėjau tuo metu.

- Man atrodo, straipsnius, kuriuos buvau atsispausdinusi, jau aptariau, išskyrus vieną, bet jisai gal... tiek jau to. Aš dar prisiminiau, ar jūs pats buvot parašęs tą įrašą ar ne, apie tą Feisbuko grupę „Vilniaus liaudies respubliką“ ir kad buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas. Ar čia jūs pats parašėte, ar neparašėte, bet jūsų tinklapyje tai buvo, man atrodo, pabrėžėte, kad maždaug ten iš piršto laužti tie įtarimai ir čia tiktai provokacijos... Bet teisėsauga pradėjo tyrimą?

- Tai teisėsaugos darbas yra kai gauna informaciją, arba kai pati aptinka kažkokią informaciją, ją įvertinti. Čia LTnacionalistas paskelbė, kad... Turbūt jiems pranešė prokuratūra ar kas, aš nežinau. Jo, teisingai, čia buvo iki jūsų straipsnio pranešimas apie tai, kad keliamos bylos, kuriose tiriamas vienas atvejis šitas „Respublika Wilenska“ ir kitas atvejis, net nežinau tenai kas. Ką čia norit sužinot? Apie šitą „Vilniaus respubliką“?

Dar kartą sakau, tai kad pas mane yra perpublikuojami LTnacionalisto straipsniai, tai nereiškia, kad jie sutampa su mano nuomone. Tai reiškia, kad aš manau, kad šitą nuomonę, šitą informaciją yra naudinga žinoti kitiems. Aš galbūt kitaip sakyčiau, aš galbūt kitaip vertinčiau, aš galbūt kitaip rašyčiau, aš galbūt apskritai į tą dalyką nelabai dėmesio kreipčiau.

Na, pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenė –  aš negaliu į ją kreipti dėmesio, kadangi aš su ja, labai mažai esu susidūręs, o kiek susidūręs... na sakau, aš į ją visiškai dėmesio negaliu kreipti ir aš apie ją negaliu kalbėti, ir aš apie ją nieko nekalbu. Ir aš galiu apie ją nuomonę susidarinėti tiktai iš oficialių kariuomenės pranešimų, iš kažkokių žiniasklaidos pranešimų ir iš žmonių kariuomenės viduje, kurie tenai buvo arba kurie skleidžia savo nuomonę apie tą kariuomenę. Na ir šiuo atveju, aš manau, kad straipsniai apie kariuomenę, apie Lietuvos žvalgybų veiklą, apie Lietuvos prezidentės poziciją ir karo kurstymą – tokia informacija yra verta, kad ją sužinotų kiti.

Priimti, nepriimti, sutikti su ja, nesutikti – absoliučiai kitas klausimas.

- Aš mačiau, prieš porą savaičių ir savaitę žmonės dalijosi jūsų portalo nuoroda ir buvo labai daug pasipiktinimo.

- Tai žmonės gali bet kuo piktintis.

- Juos šokiruoja.

- Ką padarysi, tiesa – nebūtinai yra maloni ir saldi.

- Bet aš pasižiūrėjau po straipsniais dar – jūsų portalo lankytojai yra, na kaip išsireikšti, įdomios asmenybės, nes vienas pavyzdžiui, žmogus sako, kad jisai dirba Krašto apsaugos ministerijoje. Kadangi per Feisbuką galima komentuoti, ten matosi darbovietė.

- Matosi ne darbovietė, matosi kokią darbovietę žmogus nurodo. Tai nebūtinai ta darbovietė – aš irgi galiu nurodyti „Krašto apsaugos ministerija“. Jūs irgi galit nurodyti.

- Ne, negaliu, nes aš ten nedirbu.

- Galit, kas – Feisbukas jums uždraus?

- Bet jis, na, kaip ir meluoja, nes jis ten nedirba...

- Ir ką? Dieve mano. Norit pasakyti, žmogus jeigu pasivadino Feisbuke, kokiu nors slapyvardžiu, tai jis yra melagis?

Feisbukas – tai yra virtuali erdvė. Jūs norite dabar realaus gyvenimo standartus perkelti į virtualią erdvę, į žaidimą, į socialinį tinklą? Į internetinį forumą?! Na, jūs proto turite truputėlį? Na jūs dar padarykite Feisbuke virtualų kalėjimą. Čia – socialinis tinklas!.. Čia yra dirbtinės asmenybės!.. Čia yra,.. nežinau, pusiau ekshibicionizmas, aš tenai pavyzdžiui einu tik tai tam, kad šitoj terpėj, šitoj vietoj gerai plinta nemokama reklama – va, nuorodomis dalinasi žmonės. Kartais Blogerį Zeppelinusą pasiskaitau, visiškai nežinodamas, kas jis yra realybėje, kaip jisai atrodo ir man visiškai neįdomu – aš skaitau virtualią asmenybę!

Feisbukas yra virtualus pasaulis. Ir jūs dabar sakote, žmogus meluoja, jeigu jisai tenai Krašto apsaugos ministeriją nurodė? Jisai galėjo nurodyti NATO štabą. Dėl Dievo meilės! Arba pasivadinti Čingačguku iš mohikanų genties, kuri seniai išnykusi, na ir ką? Tai – melagis! Tai Dieve mano!..

- Koks įspūdis žmogui, kuris skaito tokią informaciją, ir pamato, kad dirba tokioj ministerijoje...

- Tai tasai žmogus, kuris skaitydamas Feisbuką, pagal įrašą Feisbuke nusprendžia, kad asmuo sakantis „aš dirbu Krašto apsaugo ministerijoje“ iš tikrųjų ten ir dirba, tai tam žmogui, kuris taip nusprendžia, reiktų susimąstyti truputį, kad jisai yra pernelyg patiklus.

- Kalbu apie momentinį įspūdį, kurį galima susidaryti tiesiog užmetus akį. Niekas ten neanalizuoja tokios informacijos...

- O tu, Dieve Dieve... „Momentinį įspūdį“ – na tai jeigu žmogus mato, na aš manau, normalus žmogus, jeigu jisai mato feisbuko srautą, tai jisai į jį ir reaguoja kaip į Feisbuko srautą – į kloaką tekančią, na ir viskas.

- Jūs pradžioj minėjote, kad imdavote medžiagas neatsiklausęs, tų žmonių. Aš kiek žinau, jūs ir anksčiau tą darydavot?

- Tai žinoma. Aš manau, kad internetas yra erdvė ir terpė,...

- Turėjote teisinių ginčų netgi.

- Praktiškai nebuvo.

- Su blogeriais.

- Su vienu idiotu.

- Mykolu?

- Mykolas Pleskas jo yra vardas ir pavardė.

- Tas žmogus rašė, kad jūs ... ?

- Tas žmogus, pats imdamas savo blogui nuotraukas, iš visur kur pakliuvo ir taip toliau, tas žmogus lygiai taip pat sėkmingai vogė, jeigu jam taip patinka toks terminas, informaciją ir ją dalino kitiems, bet jisai labai įsižeidė, kai kažkas kitas pasidalino informacija, kuria pasidalino jisai.

Apskritai, autorinės teisės, mūsų šitame pasaulyje yra pakankamai iškrypęs dalykas, kurį dar labiau iškraipo piniginiai vienetai, kuriuos bando priklijuoti prie autorinių teisių.

- Bet jis sakė ar ne jis, ar kitas, kad jūs grąsinote dar kažkuo? Na bent jau aš peržvelgusi informaciją, gal ne visą, bet man užfiksavo, kad buvo toks įvykis, kad jūs grąsinote.

- Tai žmogus gali sakyti ką tik tai nori. Jisai gali sakyti, kad aš stovėjau už jo namo durų ir krebždenau nagais ir nedaviau jam miegoti. Dieve mano, čia lygiai tas pats iš tos serijos, kaip kad žmogus Feisbuke pasirašė, kad dirba Krašto apsaugos ministerijoje. Jeigu jis jaučiasi, kad jam buvo grąsinta, tai jisai lygiai taip pat, kaip rašė ieškinį, kad yra "iš jo vagiama informacija", "neteisėtai naudojamas jo atvaizdas", jisai lygiai taip pat galėjo pridėti punktą, kad "jam yra grąsinama susidorojimu, jeigu jisai neduos šitos informacijos skleisti ir naudotis jo atvaizdu"...

Jeigu jums įdomi ta šešių metų ar kelių metų, ar keturių metų istorija apie Blogoramą, tai visada Mykolas Pleskas, aš manau, su jumis maloniai pakalbės ir papasakos apie savo didvyrišką kovą „už autorių teises“.

- Bet apie jus pasiskaičius internetinėj erdvėj, na įspūdis nelabai geras susidaro.

- O kokio jūs įspūdžio norite apie žmogų, kuris sako, kad Lietuva nėra laisva, kad Lietuva neturi nepriklausomybės, kad mes esame valdomi pinigų ir uzurpatorių?

- Kodėl jūs neturite daug bendraminčių? Kodėl tą portalą taip mažai skaito?

- Čia vienas mano gerbiamas draugas liberastas pasakė, kad jisai yra dauguma, o mes esam mažuma.

Jūs sprendžiate, kad mūsų yra tiek mažai iš ko? Iš to lankomumo mažo?

- Taip.

- Na, matot, tam kad būtų didelis lankomumas, turi būti visų pirma informacijos kiekis, informacijos kokybė, informacijos sklaida, reklama ir pastovus buvimas toj informacinėj erdvėj.

- Bet sudėjus visus atvejus gautųsi vis tiek mažas skaičius.

- Koks?

- Aš nežinau koks.

- Na va, jūs sakote mažas gautųsi, o nežinote koks. Pavyzdžiui, koks yra Sarmatas.lt lankomumas? Jie turi savo skaitiklį ir jie jo neslepia.

- Pasižiūrėsiu.

- Jūs pavyzdžiui, Alkas.lt prie ko priskiriat? Prie oficialios žiniasklaidos, ar prie va tokios alternatyvios? Jūs nežinote, koks tenai lankomumas, pavyzdžiui, jūs negalite vertinti. "Karštą komentarą" prie ko priskirti?

- "Laisvą laikraštį" irgi.

- Arba "Laisvas laikraštis". Jie man atrodo turi apie kelis tūkstančius lankytojų per dieną vienas, kelis tūkstančius lankytojų per dieną kitas. Na va, aštuoni tūkstančiai per dieną. Sarmatas dar pridėkime – bus dešimt, dar pridėkime Alkas – bus dvylika, dar pridėkime kokius tris mažesnius, LTnacionalistas nežinau kiek, bet galima įtarti, kad tenai galbūt keli šimtai, galbūt iki tūkstančio. Susidėliokime tokius, kuriuos mes daugiau mažiau galime įsivaizduoti pagal jų pusiau atvirą pusiau uždarą statistiką, gausime, apie dvidešimt tūkstančių lankytojų. Kasdieną.

- Tai gal čia tie patys lankosi?

- Galbūt. Galbūt lankosi tie patys, galbūt lankosi kiti, galbūt lankosi ne kas dieną, o kas kartą sakykime ir taip toliau.

Dvidešimt tūkstančių lankytojų – toks tinklapis Lietuvoje jau įeitų į skaitomiausių šimtuką. Lietuva nėra didelė šalis – Delfis yra pagal visų pasaulio tinklapių, kurie skaitomi Lietuvoje, poziciją penktoje vietoje, Lietuvos rytas dešimtuke yra. Taip kad už kažkeliasdešimtos pozicijos, jeigu juos visus surinkti, sukonsoliduoti į vieną, atsirastų būtent ta, ką vadinate „kita nuomonė“, kaip sakote „mažai skaitomi, keisti žmonės“ ar „keistą nuomonę“ turintys žmonės.

Ai va, dar Šauksmas.lt prisidėjo, tiesa. Ten irgi pastoviai po truputį auganti grupė. Pas juos skaitliukas yra atviras, galėsite įdomumo dėlei pasižiūrėti, bet man atrodo, jie virš pusantro – du tūkstančius lankytojų surenka.

Taigi šita grupė auga. Kitas momentas, ką parodė pavyzdžiui, tas nuorodos platinimas, kuris netgi, aš manau, ir atkreipė gerbiamo kovotojo prieš virtualųjį separatizmą, Arvydo Anušausko ir kitų juokingų ekspertų dėmesį .

- Šiandien bus diskusija, beje.

- Na diskutuoja tegu, jeigu turi apie ką. Yra labai gera vieta diskutuoti apie virtualius dalykus – nieko įrodinėt nereikia, viskas virtualybėje vyksta. Padiskutuokim. Labai patogu imituoti darbą ir veiklą.

Tas vienas įrašas, kurį sėkmingai išplatino Feisbukas gali sukelti, suvaryti virš dešimties tūkstančių lankytojų per dieną. Tai dar, palaukite, tada galima skaičiuoti kiek yra tų, kas neturi tinklapių, bet savo nuomonę skleidžia per Feisbuko grupes.

- Na aš jums sakiau, kad pasibaisėjimo tiesiog nuėjo banga.

- Yra įvairios nuomonės...

- Ir pasibaisėjimo ir pritarimo.

- Taip, yra įvairios nuomonės ir įvairios grupės. Tam ir reikia skirtingų pusių.

- O Milda rašo jums, jūs kažką minėjot?

- Ne, aš norėjau pasakyt, kad pavyzdžiui Milda Bartašiūnaitė Feisbuke turi savo grupę „Apginkime vaikus“, atrodo, neatsimenu tiksliai, Feisbuko grupės administratorius mato tiksliai, kiek pas jį lankytojų yra.

- Gal Milda Bartašiūnaitė reaguoja labiau į aktualijas.

- Na, ji į viską reaguoja, kas dirgina. Jos grupę, sakė, skaito kartais keturiolika tūkstančių žmonių per dieną. Feisbuke. Tai mes sakykim, pridėkime dar tas Feisbuko asmenybes, Feisbuko grupes tai mes surinksime tikrai nemažą Lietuvos miestą, su visu rajonu.

Tai aišku nėra dauguma, bet tai yra kažkoks branduolys kitos minties. Ne tai, kad kitos minties, o žmonių, kurie mano, kad dabartinė situacija yra letargo būsena, ir kad mes esame užspausti, mes esame kaip tauta kankinami ir kad mus reikia išlaisvinti.

Aišku, žmonės sakydami, apie užsienio okupaciją, truputį netiksliai nurodo agresijos šaltinį. Iš tikrųjų Lietuvai didžiausia bėda yra ne užsienio okupacija, ne tie penkiasdešimt, ne šimtas tų amerikosų lakstančių su savo automatais Lietuvos miškais, ar penki „Abramso“ tankai sustatyti Pabradėje. Lietuvos elitas yra didžiausia Lietuvos bėda. Elitas, kuris labai sėkmingai uzurpavo politinę valdžią, ekonominę valdžią, finansinę valdžią ir žiniasklaidą. Nes žiniasklaida tai yra finansai. Kas turi pinigus, tas nusiperka akcijas, tas turi žiniasklaidos šaltinį.

Lygiai taip pat kaip Ukrainoje. Ukrainoje yra 99 televizijos kanalai ir 94-ios, atrodo, radijo stotys – ir visos jos priklauso tiems vienuolikai Ukrainos oligarchų. Jūs tikitės iš tenai gauti kažkokią informaciją? Na gaunate, bet toj pačioj dėžutėj ir tam pačiam įpakavime.

Tai mes čia taip pat ir Lietuvoj – gauname vieną kryptingą informaciją.

Todėl, kadangi techninės galimybės plečiasi, internetas įėjo praktiškai į kiekvieną Lietuvos šūdkaimį, bažnytkaimį: techninės galimybės leidžia – žmonės nori girdėti ne tik propagandą. Žmonės nori galbūt ne tokią teisingą, galbūt ne tokią objektyvią, bet matyti ir kitą pusę.

Juo labiau, kad na, kiek galima kartų meluoti? Atvirai. Kiek kartų galima krašto nelaimes vadinti, kad tai nieko baisaus, kad čia viskas tvarkoje... Kiek kartų galima šaukti apie nepriklausomybę, ir demonstruoti toj pačioj vietoj tos... net atributikos atsisakymą. Kokia nepriklausomybė, jeigu pas mus, kažkokio tarpvalstybinio darinio vėliava pasidarė privaloma ant kiekvieno vaikų darželio. Čia nepriklausomybė? Ačiū Dievui, mums neliepia kabinti Europos sąjungos vėliavos prie namų per valstybines Lietuvos šventes, bet tas ateityje bus, jeigu mes toliau taip nepriklausomai gyvensime.

Kodėl lietuviai nekabina vėliavos trispalvės per šventes? Kodėl čia neplėvesuoja? Kodėl policininkai net baudų nerenka? Todėl, kad jeigu kaimo, kuriame gyvena mano tėvai, policininkas, priskirtas įgaliotinis, praeitų per tą kaimą ir išrašytų visiems baudas vėliavos nepasikabinusiems – na aš nežinau, jisai turbūt turėtų iš ten pabėgti, iš gėdos, iš aplinkinių pasibjaurėjimo tokiu elgesiu.

- Tai aš nesuprantu, jūs pasipiktinęs ar pritariate tam?

- Aš sakau, kad mūsų priešas yra visų pirma, tas, kas užsilipęs mums ant galvos aiškina, kaip mums gyventi reikia. Kad mūsų priešas yra ir ilgus ilgus šimtmečius ta tradicija pereina iš kartos į kartą – mūsų priešas yra mūsų lietuviškos „elitos“. Arba „elitarijai“. Arba „elitai“. [o tariant vienu žodžiu, tiesiog "šūdelitis"]

- Seimo narys Anušauskas yra sakęs, kad lengva manipuliuoti piktais ir nusivylusiais žmonėmis. Man atrodote piktas ir nusivylęs.

- Ne, aš esu tas, kuris nori manipuliuoti piktais ir nusivylusiais. Aš esu tas, kuris mato, kad šitą situaciją galima pakeisti. Tas kas yra piktas ir nusivylęs, jisai nemato kaip pakeisti, jį labai lengva surinkti ir pasiųsti daužyti Seimo langų mitinge, jį labai lengva surinkti ir pasiųsti į maidaną, versti oligarchų – tam, kad kelią išsivalyti.

Piktais ir nusivylusiais labai lengva manipuliuoti, kadangi žmogų užpila emocijos ir jisai nebegali priimti adekvačių sprendimų.

- Jūs – nepiktas, nenusivylęs?

- Matot, pykti ant to, kurio tavo pyktis visiškai nejaudina, nėra prasmės. Pykti man ant Lietuvos "elitų"? Ant šitų utėlių valdžioje? Parazitų? Jokio reikalo aš nematau. Tai yra faktas, jie yra tokie, aš labai abejoju, kad jie per savo gyvenimą iki mirties dar spės pasikeisti, nes žmogaus gyvenimas per trumpas tokiems kardinaliems pokyčiams. Aš į juos žiūriu kaip į aplinkybes, kuriose mes esame ir aplinkybes, su kuriomis reikia dirbti, iš kurių reikia vaduotis, kurias reikia keisti.

Jeigu informacija žmogui padeda atsijungti nuo kenksmingų idėjų, nuo kenksmingų Tautą ir visuomenę žalojančių procesų... Pavyzdžiui, jeigu mes žmogų įtikinsime, kad tikrai jam nereikia bėgti iš Lietuvos ir ieškoti laimės Norvegijoje arba Anglijoje, arba Škotijoje, o reikia susitvarkyti čionai, tai mes vieną žmogų išgelbėsim, tai mes turėsim stipresnę visuomenę, stipresnę valstybę. Ir mes turėsime vieną žmogų, kuris nenorės, kad jam ant galvos šitie sėdėtų.

- Dar, čia turbūt pabaigai, anksčiau jau kalbėjau prieš tai, apie gerbiamus žmones ir gerbiamus lyderius, aš noriu paklausti: jeigu jūs turėtumėt galimybę kam nors paspausti ranką iš lyderių, kuriuos gerbiate, kam paspaustumėt ranką?

- Matot, su tais lyderiais, kuriuos aš gerbiu, susitikti nepavyks, taip kad rankos spausti man neteks.

- Aš klausiu, kuriam norėtumėt, ar tektų ar netektų – gyvenimas įdomus, visko gali būti.

- Aš norėčiau nusivesti gerbiamą Vladimirą Vladimirovičių į lietuvišką pirtį.

- Išperti?

- Taip, ir gerai pasivanoti, kaip priklauso vyrams. Vat šito aš norėčiau, bet deja.

Įvertink: 20 3 | Skaitė: 7007
https://www.youtube.com/watch?v=aGksyPxk3k8

G-pliusino: 6 Slėpti reklamą

Padėk skleisti INFORMACIJĄ!
Paremk LDieną.lt

Naujausi

Skaitomiausi


1
2
3
4
5
6
7
8
Visi videoklipai


Rimtos istorijos:

Populiariausi per 7 dienas


Populiariausi per 30 dienų


Populiariausi per visą laiką



Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas
Kiekvienas žmogus su čia pateikta informacija elgiasi savo nuožiūra.
Pradžia: 2014 rugpjūčio 18 | 1.367 | 441.851
Susisiekti: