Faktai ir „nefaktai“ apie Libiją (0)

Anonimusas
+ 9 - 0
Autorius: Infa.lt
Šaltinis: http://infa.lt/22497/faktai-ir...
7536-05-16 (2018 m.), skaitė 379
0

libija-benghazi.jpg
Foto: NTB Scanpix

2011 metų rugsėjo 25 dieną BBC praneša apie masinės kapavietės, kurioje rasta daugiau nei 1200 žmonių palaikų, aptikimą Libijos sostinėje Tripolyje, – tai kaliniai, kuriems 1996 metais buvo įvykdyta mirties bausmė po maišto Abu Salim kalėjime. Šią naujieną perima Al-Jazeera, kuri tvirtina, jog visumoje kalba eina apie 1700 lavonų. Pasaulio MIP griebiasi šios sensacijos: tai svarbus dokumentuotas liudijimas tam, kad būtų pateisintas karas prieš Libijos diktatorių Muamarą Kadafį (Muammar al-Gaddafi), rašo Jan-Erik Smilden Norvegijos portale Dagbladet.

2011 metų rugsėjo 26 dieną CNN paskelbia, jog kaulai pernelyg dideli tam, kad būtų žmonių. Prancūzų laikraštis Libération konstatuoja – kalba eina apie kupranugarių kaulus.

Tačiau tik labai nedaugelis MIP (masinių žiniasklaidos priemonių) išspausdino paneigimą apie kalinių žudynes, rašo Norvegijoje gyvenantis švedų mokslininkas Ola Tunander savo naujoje knygoje „Karas Libijoje. Kaip retorika ir apgaulė buvo panaudoti sunaikinant valstybę“.

Ola Tunander, anksčiau dirbęs PRIO, – pasaulio problemų tyrimo Institute Osle, išnagrinėjo politikams siūlytus melagingus tvirtinimus ir parašė apie tai, ką jis galvoja apie jų bendrininkus-žurnalistus iki ir po karinės intervencijos vykusios prieš septynerius metus, kurios priešakyje pamažu stojo NATO. O melo daug.

Pasakykime iš karto: Ola Tunander – tyrinėtojas, laikomas pakankamai prieštaringu, kaip Norvegijoje, taip ir pas save tėvynėje. Ir savo tyrinėjimų veikloje, ir savo naujoje knygoje jis dažnai pasirodo sąmokslo teorijų šalininku.

Tačiau kalbant apie katastrofišką Libijos karą, kur savikritikos ir kritinės analizės dažnai nėra visai, Tunander vertina daugelį tarptautinių tvirtinimų, kurie pasekoje pasirodė visiškai be pagrindo. Tad geriau jau taikytis su tuo, jog jis vaizduoja diktatorių gražesniame fone, nei Muamaras Kadafis užsitarnavo po savo mirties.

Prancūzija, pilnai palaikoma JAV ir Didžiosios Britanijos buvo iniciatorė to, kas tapo 1973 metų JTO Saugumo Tarybos Revoliucija ir po to sekusių tarptautinių karinių operacijų „Odisėja, Aušra“ (Odyssey Dawn) ir „Vieningas gynėjas“ (Unified Protector), kurioje taip pat dalyvavo norvegiški naikintuvai.

Pagrįsta tai buvo tuo, jog „arabų pavasaris“ įtraukė Libiją į pilietinio karo bedugnę. Dėka JTO rezoliucijos ir tarptautinės karinės intervencijos, civiliai Libijos gyventojai, ypač maištingame Benghazi mieste, turi būti apsaugoti nuo Muamaro Kadafio keršto, – žudynių, „kurios galėjo būti tokios pat siaubingos, kaip ir žudynės Ruandoje 1990-ais metais“.

Bet ar buvo grėsmė tiek rimta? Kadangi žvelgiant atgal visi protingi, daugelis pasekoje suprato, jog preliudija karui, kaip ir daugelio kitų konfliktų atvejais, buvo pagrįsta propaganda ir išpūsta grėsme.
Tunander gali remtis ir vakarų politikų pareiškimais vedančiosiose vakarų MIP, WikiLeaks dokumentais ir, konkrečiai, pakankamai kritiška ataskaita, paskelbta Britanijos bendruomenių Rūmų tarptautinių reikalų komiteto 2014 metais. Ten tvirtinama, jog operacija Libijoje buvo pradėta po „eilės klaidingų prielaidų“.

Muamaras Kadafis buvo vienu iš didžiausių neapykantos objektų pasaulyje, žiauriu diktatoriumi (pasak MIP), kurio nuvertimo troško labai daug kas Vakaruose. Jungtinėms Valstijoms klausimas apie Libiją buvo, tame tarpe, susijęs su nafta, prancūzams – jo planas finansuoti sukuriant bendrą afrikietišką valiutą – „auksinį dinarą“ – kėlė ekonominę ir politinę grėsmę.

Naftos ir „auksinio dinaro“ priežastis buvo demaskuota, kai WikiLeaks paskelbė elektroninį Hillary Clinton susirašinėjimą, tačiau negalima pasakyti, jog ši naujiena būtų pasiekusi Norvegiją.

Labai daug kas nurodo į tai, kad karinė operacija Libijoje buvo suplanuota gerokai iki jos pradžios, ir tai nebuvo spontaniška „humanitarinė intervencija“, rašo Tunander. Tą patvirtina ir karinis pasipriešinimas Kadafiui. Jau po poros dienų po to, kai Benghazi prasidėjo demonstracijos preš diktatorių, Libijos maištininkai jau kovojo prieš jo pajėgas, ir jie buvo puikiai ginkluoti.

Nuo pat pradžių kariniam pasipriešinimui prieš Kadafį vadovavo kariai-islamistai. Maištininkų lyderis Mustafa Abdul Jalil, buvęs Libijoje teisingumo ministru, perėjo į maištininkų pusę ir tapo pereinamosios Nacionalinės tarybos vadovu Benghazi kovo mėnesį.

Mustafa Abdul Jalil, vienas iš artimų Vakarų partnerių Libijoje, pareiškė, jog jis nori musulmonų šariato įstatymus paversti pagrindiniu naujosios Libijos teisės šaltiniu.

Kai kuriais atvejais JAV, Prancūzija ir Didžioji Britanija žinojo apie tai, kitais atvejais būtinų žinių jos neturėjo, tačiau jos palaikė radikalius islamistus, kurie buvo pilnai priimtini, todėl, kad norėjo nuversti Kadafį. Kovinė islamistų grupuotė LIFG, buvo Al Qaeda sąjungininkė, tačiau tai nesutrukdė Hilary Klinton (Hillary Clinton) palaikyti jos veiklą. O ir kitos islamistų grupuotės naudojosi Vakarų parama, kas, žinoma, buvo nutylima karo propagandos.

Vakaruose Libijos konfliktas buvo vaizduojamas kaip kova tarp „diktatoriaus ir tautos“. Tunander pabrėžia, jog ir buvusi ir naujoji Libijos istorija kalba apie tai, jog tiesa slypėjo visai kitkame.

Nuo savo įkūrimo momento 1947 metais šaliai buvo būdingi regioniniai, tarpgentiniai ir religiniai konfliktai. Rytuose buvo stipri priklausomybė arabų pasauliui, vakaruose ir ypač pietuose labiau orientuota į Afriką, ką darė ir pats Muamaras Kadafis ilgais savo valdymo periodais. Jis žinojo, kaip panaudoti saviems tikslams tarpgentines prieštaras. Kai prasidėjo maištas, išryškėjo tokios prieštaros tarp islamistų ir labiau pasaulietiškų libių.

Nors amerikiečių žvalgyba argumentavo prieš karą Libijoje, JAV valstybės sekretorė Hillary Clinton buvo karšta intervencijos šalininkė. Konkrečiai, ji pasinaudojo argumentu, jog Benghazi gyventojams gresia masinės žudynės, jei nieko nebus imtasi. Senatorius-respublikonas Džonas Makkeinas kalbėjo, jog Kadafio armija stovi prie Benghazi vartų, ir jog jis „eis iš namo į namą, kad užmuštų visus“.

Tuo metu Kadafis turėjo tik 14 tankų ir 20 kovinių pėstininkų mašinų, kuriuos galima buvo pasiųsti prieš maištininkų miestą.

TV kanalui Al-Jazeera, į kurį daugelis žiūri su pagarba, ir kuris priklauso Kataro emyro Al-Tani šeimai, taip pat teko nuo Tunandero. Kataras turėjo Libijoje esminių karinių interesų, jis buvo prieš Kadafį, ir Al-Jazeera, suprantama, palaikė šiuos interesus. Daugelis dalykų iš kanalo tvirtinimų, konkrečiai, apie taikių gyventojų bombardavimą, pasirodė be pagrindo. Vienas iš tvirtinimų turėjo civilio gyventojo liudijimą.

2011 metų kovą Al-Jazeera galėjo pranešti, jog Kadafis kaip ginklą panaudojo išprievartavimus. TV kanalas paskelbė, jog Kadafio kariai turėjo su savimi prezervatyvų ir Viagros. Naujieną perdavė toliau ir visa eilė tarptautinių naujienų agentūrų, o nuolatinė JAV atstovė JTO Siuzen Rais panaudojo tai amerikietiškoje propagandoje.

JTO tardytojai nerado jokių masinių išprievartavimų įrodymų Libijoje, nepavyko to įrodyti ir Amnesty International. Daug kas nurodo į tai, jog istorija apie Viagrą buvo sufabrikuota. Pasak stambių laikraščių The Independent ir Libération, dėžutės su piliulėmis potencijos didinimui buvo surastos netoli sudegusių tankų. Bet dėžutės buvo neišpakuotos ir, sprendžiant pagal viską, buvo pamėtėtos į tą vietą vėliau.

Kaip mes žinome šiandien, Libijos karo pasekme tapo šalies tragedija. Šiandien Libija – taip vadinama „nepavykusi valstybė“, su keletu „vyriausybių“ ir konkuruojančiais vieni su kitais sukilėliais, kurie kariaują karą vieni prieš kitus. Kadafio ir Vakarų ginklai pasklido po visus Artimuosius Rytus ir Afriką, pateko jie ir į ginkluotų islamistų grupių rankas. O Libijos žmonės kenčia.

Tačiau Vakarai niekada nieko nesimoko, tame tarpe ir to, jog meluoti neverta.

100% Plius 100% Plus
0% Minus 0% Minus
9   0
Komentarai: 0

Siųsti komentarą



Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Juodaodis pamokslininkas apie negroidinę rasę!
Kuom skiriasi NEONACIAI nuo nacionalsocialistų (2)
Apie atmatas bažnyčioje ir apie tilto katastrofos Italijoje pasekmes Lietuvai
Liudininko pasakojimas apie nacionalistų nusikaltimus Lietuvoje (2)
Pasikėsinta į Venesuelos lyderį – Vakarų žiniasklaida tyli
Fidelį Kastro atsimenant. Tiesa apie kapitalizmą
Kaip Tarybiniai organai ieškojo banderų
Lietuvoje greta laidojami nacių talkininkai ir prezidentai
Kaip Tarybiniai organai "miško brolius" gaudė
Kodėl kelyje vairuotojams privalo būti „nulio promilių“ reikalavimas? (1)
Lesbiečių "šeimas" giriantis tyrimas stebina metodologinėmis klaidomis
Profsąjungos palaiko valdžios siekį drausti prekybos centrų darbą sekmadieniais (1)
Gyventojų Lietuvoje vis mažėja, o vargšų — daugėja (1)
JTO nuleido Vilnių ant žemės. Ar gali Grybauskaitė toliau vaidinti demokratę? (1)
Pasiūlymas Žemaičiams ir Lietuviams atsisakyti/atsimesti krikšto (1)
Graikijoje migrantai užblokavo kelią reikalaudami geresnių apartamentų (1)
Akmenės apylinkės teismo teisėja Daiva Domeikienė terorizuoja kaimynus, buvo užgrobusi valstybinę žemę
Šūdmaišių ir „Pupyčių“ Lietuva – tikrasis elitas? (1)
"WhatsApp" programėlė suteiks specialiosioms tarnyboms prieigą prie vartotojų žinučių
Martynas Katelynas. Naujoji Ispanijos vyriausybė atidarė vartus į Europą
Holivudo kompanijos: kine turėtų būti daugiau translyčių
Autovampyrizmas
Pernelyg didelė savikritika
Pradinių klasių mokytoja A. Krivickaitė: „Didžiausia svajonė – prisidėti prie švietimo ateities pokyčių“

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI



Straipsnių TOPas

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA
Laisva informacija - laisvas žmogus!

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito