Būti signataru prieš šimtą metų: Lietuvos Tarybos kolektyvinio portreto štrichai

Anonimusas
+ 0 - 9
Autorius: Anonimusas
Šaltinis: http://ldiena.lt...
7536-05-20 (2018 m.), skaitė 162
2

LDiena.lt: šiame delfinariumo amebų kopypeiste, jūs nesužinosite, esminio dalyko apie taip vadinamą "Lietuvos Tarybą" - kokiai masonų ložei priklausė visi iki vieno taip vadinami "signatarai" ir iki kokios pakopos jie buvo išsitarnavę. Nes būtent Paryžiaus masonų ložė pavadinimu "Rytų rožė" ir sprendė, kas ir kaip valdys Pabaltijo limitrofus, po Rusijos Imperijos sunaikinimo.
---

Pasaulinės 1939 m. Niujorko parodos Baltijos valstybių paviljono Lietuvos skyriuje buvo eksponuojamas dailininko Petro Kalpoko paveikslas „Signatarai“. Jame – dvidešimt susikaupusių Lietuvos Tarybos narių, 1918 m. vasario 16 d. rytiniame posėdyje besiklausančių tądien jai pirmininkavusio Jono Basanavičiaus.

Tai Saliamonas Banaitis, Mykolas Biržiška, Kazimieras Bizauskas, Pranas Dovydaitis, Steponas Kairys, Petras Klimas, Donatas Malinauskas, Vladas Mironas, Stanislovas Narutavičius, Alfonsas Petrulis, Antanas Smetona, Jonas Smilgevičius, Justinas Staugaitis, Aleksandras Stulginskis, Jurgis ir Kazimieras Šauliai, Jokūbas Šernas, Jonas Vailokaitis ir Jonas Vileišis. Vyriausias ir garbiausias šios institucijos narys skaito Nutarimo dėl Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo tekstą, už kurį netrukus bus balsuojama, o vėliau po dokumentu suguls visų susirinkusiųjų parašai.

Dailininkas nutapė vyrus, susėdusius arba sustojusius aplink žalia tautiniais ornamentais puošta staltiese uždengtą stalą. Gali būti, kad Kalpokas norėjo pabrėžti tautinio paveldo svarbą lietuvių kultūrai ir kūrėjo žvilgsnio subjektyvumą. Daugelis Lietuvos Tarybos narių prisiminimuose mini panašią sceną, tik turbūt tą dieną vilkėjo kukliau ir Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto pirmininko A. Smetonos kabinete būriavosi aplink jo rašomąjį stalą. Muziejininkai mano, kad būtent jis tame pačiame kabinete, Signatarų namuose, stovi ir dabar.

Panaudodama paveikslo nespalvotą fotokopiją, parodos Lietuvių komisija žinomoje Niujorko „Albertype Company“ leidykloje užsakė ir atvirukų, kurių prisiminimui galėjo įsigyti paviljono lankytojai. Žvelgiant į juos arba į paveikslą, lengva patikėti, kad Nepriklausomybės Akto signatarai – tai žmonės krakmolytomis apykaklėmis, nuo gimimo pašaukti keisti Tėvynės likimą ir pasišventę vien politikai. Vis dėlto šis pirmas įspūdis apgaulingas – veiklūs trijų kartų skirtingų pažiūrų lietuviai inteligentai nuėjo nemenką gyvenimo kelią, kol įžengė į Lietuvos istoriją.

Bagažas iš praeities

Punktyrine linija, gerokai apibendrindami, aptarsime dvidešimties iškilių politikų gyvenimo kelią iki išrinkimo į Lietuvos Tarybą. Šešiolika jų gimė kaime, tik du – Žemaitijos miesteliuose: Biržiška Viekšniuose, o Narutavičius Telšiuose, dar du – Latvijos miesteliuose: Malinauskas Kraslavoje, Bizauskas Pavilstoje. Po tris kilę iš Biržų, Tauragės, Telšių ir Šakių apskričių, po du – iš Marijampolės ir Ukmergės apskričių, po vieną – iš Rokiškio, Vilkaviškio apskričių. Biržiška, Malinauskas, Narutavičius užaugo dvarininkų šeimose. Kiekvienas paveldėjo turtingą giminės istoriją, pasakojimus apie dalyvavimą ankstesniosios Lietuvos valstybės gyvenime ir po to vykusiuose sukilimuose. Dauguma signatarų gimė valstiečių šeimose, labai skirtingose: dalis itin neturtingose, kaip Smetona, o kai kurie sumaniose, kaip Banaitis arba Stulginskis. Bizausko tėvas Latvijoje dirbo kooperatyvo tarnautoju. Spaudos draudimo metais daugelio jų namuose buvo lietuviškų knygų, bent jau kalendorių ir religinės literatūros, o Banaičių, Klimų šeimos talkino knygnešiams.

M. Biržiška Jungtinėse Amerikos Valstijose

Vienintelis Šernas užaugo evangelikų reformatų šeimoje, visi kiti devyniolika politikų buvo pakrikštyti katalikų bažnyčiose. Tiesa, Kairį ir Basanavičių galbūt labiau tiktų pavadinti laisvamaniais. Daugelio šių vyrų vaikystę lydėjo skaudžios netektys. Anksti mirus vyrui, ūkiu turėjo rūpintis Banaičio, Klimo, Malinausko, Narutavičiaus, Smetonos, Vileišio motinos. Vaikystėje mamos neteko J. Šaulys, paauglystėje – Stulginskis, o Staugaitis – vos sulaukęs 19 metų. Liūdniausia Bizausko istorija – vos pustrečių metų berniukas neteko mamos, o būdamas keturiolikos – ir tėvo. Jis užaugo globojamas dėdės pranciškonų vienuolio Pranciškaus Bizausko. Visi šeši Užnemunėje gimę signatarai – Banaitis, Basanavičius, Dovydaitis, Klimas, Staugaitis, Vailokaitis – mokėsi arba eksternu išlaikė baigiamuosius egzaminus Marijampolės gimnazijoje. Iš šiaurinės Lietuvos pusės kilusieji rinkosi Šiaulių arba Kuršo gubernijoje veikusias Mintaujos (dabar Jelgava) ir Liepojos gimnazijas, Palangos progimnaziją. Beje, daugeliui Šiaulių gimnazijos mokinių imponavo kairioji pasaulėžiūra, iš ten ją išsinešė Biržiška, Kairys, Vileišis. Didžiuma būsimųjų signatarų dar mokykloje pradėjo burtis į tautinius ratelius ir rinktis į slaptus susibūrimus. 1896–1897 m. mintaujiškiai ir šiauliečiai už atsisakymą melstis rusiškai buvo pašalinti iš gimnazijų be teisės pratęsti mokslus ir turėjo įveikti biurokratines kliūtis, kad gautų viduriniojo mokslo baigimo atestatą.

Penktadalis Lietuvos Tarybos narių priklausė dvasininkų luomui. Panagrinėję Mirono, Petrulio, K. S. Šaulio, Staugaičio biografijas, pamatytume keturis labai skirtingus dvasininkus, ir ne tik todėl, kad tai trijų – Vilniaus, Kauno ir Seinų – kunigų seminarijų absolventai. Drąsu spręsti apie subtilius dvasinio pašaukimo dalykus, bet atrodo, kad anksti jį labai aiškiai pajuto nebent dabartiniam mokslų daktarui prilygstantį teologijos magistro diplomą Peterburgo dvasinėje akademijoje gavęs K. S. Šaulys. Jis pasišventė pedagoginiam ir administraciniam darbui: nuo 1906 m. jau dėstė Kauno kunigų seminarijoje, kurią prieš gerą dešimtmetį baigė, 1911 m. tapo Žemaičių vyskupo sekretoriumi.

Mirštančiai mamai kunigu tapti pažadėjęs Staugaitis žavi įvairiapusiu pasišventimu sielovadai ir socialiniam darbui. Iki 1916 m. dirbo pietvakarių Lietuvos parapijose. Marijampolėje įsteigė vaikų ir senelių prieglaudas, vaikų darželį, gabius moksleivius ir studentus rėmusią „Žiburio“ draugiją, redagavo keletą katalikiškų leidinių, paskelbė daug publicistinių ir edukacinių straipsnių. Petrulis netgi buvo sustabdęs studijas seminarijoje ir metus studijavo veterinarijos mokslus, bet suprato norįs pasirinkti kunigystę. Jis buvo paskirtas sielovados darbui pietryčių Lietuvos miesteliuose – Maišiagaloje, Marcinkonyse, Pivašiūnuose. Kunigas stiprino vietos žmonių savimonę burdamas lietuviškus chorus, kurie ne tik giedodavo per pamaldas, bet ir nemažai koncertuodavo. Amžininkų teigimu, Dzūkijos parapijose Valkininkuose, vėliau – Dauguose klebonavęs Mironas buvęs gana pasaulietiškas, tačiau mokėjęs suburti žmones, atsakingas ir sau reiklus kunigas, noriai dalyvavęs lietuviškoje visuomeninėje veikloje.

Vilniuje 1917 m. rugsėjo 18–22 d. vykusios Lietuvių konferencijos prezidiumas

Aukštojo mokslo diplomo jaunystėje negavo tik Banaitis – vyresniajam broliui anksti mirus, jam teko perimti ūkį. Dauguma pasauliečių studijavo Sankt Peterburgo arba Maskvos imperatoriškuosiuose universitetuose. Juos vienijo daugeliui to meto lietuvių inteligentų būdingas vadinamųjų laisvųjų profesijų pasirinkimas – šie žmonės vengė valstybės tarnybos ir darbo vieta pasirūpindavo savarankiškai. Rusijos imperija valdininkus kilnodavo ir galėdavo įkurdinti netgi imperijos rytiniame pakraštyje. Taigi lietuviai inteligentai dažnai rinkdavosi advokato, gydytojo, inžinieriaus, finansininko ir panašias profesijas. Net septyni būsimieji signatarai studijavo teisę. Jauniausias, 1893 m. gimęs Bizauskas, 1915 m. pavasarį grįžęs į Lietuvą, nespėjo pabaigti šios specialybės studijų. Daugelis stodavo į ją išgirdę, kad turės daug laiko visuomeninei veiklai ir savišvietai. Darbą pagal specialybę pasirinko tik teisėjas Narutavičius ir advokatas Vileišis. Atsargiai svajojusieji apie humanitarinius mokslus dantis sukandę baigė nuobodžias studijas, bet gautosios žinios jiems tikrai pravertė, ypač rengiant politinius ir diplomatinius dokumentus.

Kaip ir daugelis to meto lietuvių inteligentų, dvidešimt Lietuvos Tarybos narių mokėjo rusų ir lenkų kalbas. Vokiečių okupacijos metais turimomis kalbos žiniomis džiaugėsi dabartinės Latvijos ir Estijos, Šveicarijos Švico miesto gimnazijas lankę Bizauskas, Narutavičius, Mironas, Smetona, Vokietijoje, Austrijoje-Vengrijoje ir Šveicarijoje studijavę Malinauskas, Petrulis, Stulginskis, Smilgevičius, filosofijos mokslų daktaras J. Šaulys.

Prieš šimtą metų tvirtai laikytasi nuostatos, kad, sukurdamas šeimą, žmogus parodo savo brandą ir atsakingumą. Visi šešiolika Lietuvos Tarybos pasauliečių buvo vedę, jų žmonos – penkios bajoraitės, penkios kitatautės, devynios iš nekilmingų šeimų kilusios lietuvės. Absoliuti dauguma jų buvo išsilavinusios, savo vyrų bendramintės ir bendradarbės, tik vienas Dovydaitis gyvenimo palydove pasirinko mažaraštę merginą iš gimtinės Marcelę Bucevičiūtę. Įsimintina XIX a. dvasios romantiška ir tragiška Prahoje užsimezgusios Basanavičiaus pažinties su pedagoge Eleonora Gabriele Mohl ir penkerius metus tetrukusios jų šeimos laimės istorija. Kiti vyresnieji institucijos nariai irgi jau buvo spėję sukurti šeimas, o trečdalis, ypač jauniausi, susituokė laikotarpiu nuo 1915 iki 1921 metų: Bizauskas, Kairys, Klimas, Stulginskis, J. Šaulys, Šernas, Vailokaitis.

Keletas iš jų šeimą sukūrė dukart: nelaimingos buvo pirmosios J. Šaulio ir Šerno santuokos, o Kairį su garsia baltarusių poete Aloyza Paškievič-Ciotka 1916 m. rudenį išskyrė ankstyva jos mirtis. Senatvėje jis prisiminė turėjęs laimės „pažinti moteris tokio moralinio, nuolat širdies pašildomo lygio, į kurį mums, vyrams, nesiseka įkopti“. Atskirai norėtųsi paminėti kulinarijos vadovėlio autorę Marijoną Pranaitytę-Banaitienę, advokatę Oną Leonaitę-Kairienę, dvi pedagoges – Bronislavą Šėmytę-Biržiškienę ir filosofijos studijas Ciuricho universitete baigusią Joaną Bilevičiūtę-Narutavičienę, Šaulio antrąją žmoną garsią operos dainininkę Mafaldą Salvatini, Šerno antrąją žmoną Verą Fainbergaitę, po vyro mirties Prancūzijoje išleidusią kelis romanus, žinomą fotografę Aleksandrą Jurašaitytę-Vailokaitienę.

J. Basanavičius prie savo žmonos Gabrielės Eleonoros kapo Bulgarijoje, 1889 m.

Basanavičiui ir Kairiui susilaukti vaikų nebuvo lemta. Banaičiai, Dovydaičiai ir Vailokaičiai užaugino po keturis, Narutavičiai, Vileišiai – po penkis, o Smilgevičiai – net šešis vaikus. Kaip tuo metu buvo gana įprasta, daugelis vyresniųjų signatarų dar bent po vieną ar net keletą į paskutinę kelionę išlydėjo pirmaisiais jų gyvenimo metais. Po 1915 m. sukūrusieji šeimas augino po vieną arba du vaikus ir panašių netekčių nepatyrė.

Lietuvos Tarybos nariai ainiams galėtų būti įkvepiantis savanorystės pavyzdys. Visi jie buvo bent kelių kultūros, švietimo, socialinių, ūkio draugijų nariai, dažnai ir sumanytojai, įkūrėjai, skyrių steigėjai, skirdavo šių veiklai savų lėšų. Basanavičius, Banaitis, Malinauskas, Smilgevičius, Vileišis dar spaudos draudimo metais dalyvavo tautinėje visuomeninėje veikloje. Vyriausias iš jų – Basanavičius – po studijų 25-erius metus gyveno Bulgarijoje, tačiau išlaikė stiprų ryšį su tėvyne. Jis kaupė istorinę medžiagą apie Lietuvos praeitį ir rūpinosi tautosakos rinkimu, tyrinėjo lituanistinį paveldą, parašė daug mokslinių ir populiarių straipsnių. Iš šios plačią autonomiją Osmanų imperijoje turėjusios šalies, iš kelionių po Austriją-Vengriją ir Vokietiją žinomas gydytojas 1905 m. gegužės mėnesį į Lietuvą parsivežė daug kultūrinės ir politinės veiklos idėjų. Jis buvo 1883–1886 m. leisto pirmojo lietuviško kultūros žurnalo „Aušra“ sumanytojas ir pirmasis redaktorius, šiam leidiniui parašęs apie 60 straipsnių.

Net keletas būsimųjų signatarų – Basanavičius, Kairys, Malinauskas, Smetona, Vileišis – dirbo kartu rengdami 1905 m. gruodžio 4–5 d. Didįjį Vilniaus Seimą. Šiame suvažiavime dalyvavo dar ir Banaitis, Biržiška, Mironas, Narutavičius, K. S. Šaulys. Taigi dalis veidų 1917 m. Lietuvos Tarybą išrinkusios Lietuvių konferencijos prezidiume buvo tie patys kaip ir prieš dvylika metų: garbės pirmininkas Basanavičius, ją pavadinęs „Antruoju Vilniaus Seimu“, pirmininkas Smetona, vicepirmininkas Kairys. Didžiajame Vilniaus Seime būsimieji signatarai tarp kitų maždaug 2 000 dalyvių pirmąkart giedojo Vinco Kudirkos „Tautišką giesmę“ kaip lietuvius sutelkiantį himną ir gimtąja kalba diskutavo apie krašto politinę ateitį. Jų priimtuose nutarimuose jau buvo įrašytas ir Lietuvos autonomijos reikalavimas.

1905–1907 m. revoliucija įtraukė daugelį Lietuvos žmonių, ypač kairiosios politinės srovės šalininkus ir jaunimą. Narutavičius Didžiajame Vilniaus Seime ragino panaikinti privačią žemės nuosavybę, o žemę atiduoti tautai, kuri „ras būdą, kaip su ja elgtis“. Grįžęs į Brėvikius, Narutavičius talkino vadinamosios Alsėdžių respublikos kūrėjams. Gruodžio 9 d. vietos žmonės išrinko naują valsčiaus valdžią, valstybinė pradinė mokykla buvo uždaryta, ieškota lietuvio mokytojo. Valsčiaus atstovų susirinkime gruodžio 20 d. Narutavičius paragino alsėdiškius ginti išrinktą valdžią. Alsėdžių respublika išsilaikė maždaug dvi savaites. Sugebėjęs išvengti bausmės už dalyvavimą Didžiajame Vilniaus Seime ir revoliucijoje, Narutavičius gynė bendraminčius 1906 m. pavasarį prasidėjusiuose teismo procesuose. Mitinguose, slaptose kuopelėse yra tekę dalyvauti ir Kairiui, Biržiškai, Klimui.

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų gimtinės

„Aušros“ leidimo laikotarpiu turėtą Lietuvių mokslo draugijos sumanymą Basanavičiui pavyko įgyvendinti tik 1907 metais. Iki pat mirties, beveik dvidešimt metų, jis ir vadovavo šiai lituanistikos tyrinėjimo institucijai. Ne mažiau nei aštuoniolika signatarų, o gal net ir visi jie dalyvavo šios draugijos veikloje. Į vasarą vykdavusius jos visuotinius suvažiavimus susirinkdavo būrys įvairaus amžiaus lietuvių inteligentų. Jie klausydavosi lituanistinių mokslinių pranešimų, o pasibaigus posėdžiams, rinkdavosi į šia proga surengtus koncertus ir spektaklius arba tęsdavo diskusijas, susipažindavo su naujais bendraminčiais vakaronėse. Manytume, visi dvidešimt politikų spėjo pirmąkart paspausti vienas kitam rankas arba bent išgirsti apie vienas kitą jau maždaug 1908–1912 metais.

Visi Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarai dalyvavo lietuviškos spaudos leidybos darbe. Net keletas iš jų buvo žinomi publicistai ir laikraščių, žurnalų redaktoriai: Basanavičius, Biržiška, Dovydaitis, Kairys, Klimas, Smetona, Staugaitis, J. Šaulys, Vileišis. Kai kurie iš jų dirbo redakcijose arba prisidėjo prie leidinių finansavimo: Petrulis, Mironas, Šernas. Verta paminėti pirmosios Kauno lietuviškos spaustuvės savininką Banaitį. Joje per metus būdavo išspausdinamos bent 25–35 knygos. Iki vokiečių okupacijos šioje spaustuvėje pasirodė daugybė spaudinių, ypač katalikiškų: milijonas ir 300 tūkstančių knygų bei brošiūrų, beveik 2 mln. bendro tiražo laikraščių numerių. Spaustuvininkas pats redagavo kai kuriuos periodinius leidinius, rašė į juos.

Dauguma Lietuvos Tarybos narių turėjo nuo trisdešimties iki penkiasdešimties metų ir jau iki Pirmojo pasaulinio karo buvo spėję sukaupti politinio darbo patirties. Demokratiškai priimti sprendimus ir protokoluoti posėdžius, rengti oficialius dokumentus jie išmoko draugijose, o politines diskusijas pradėjo spaudoje ir inteligentų susibūrimuose. Daugelis lietuvių inteligentų Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukė į Rusijos gilumą ir dalyvavo ten vykusiame tautiniame gyvenime. Vis dėlto Lietuvoje pakako politikų, sugebėjusių Vilniuje, kuris dar prieš karo pradžią tapo akivaizdžiu lietuvių kultūriniu centru, atsiradus tinkamai progai, paskelbti krašto nepriklausomybę.

Pirmojo pasaulinio karo metai

Pirmojo pasaulinio karo išbandymai, ypač vokiečių okupacija, 1915 m. sujaukė Lietuvoje likusių inteligentų gyvenimus. Tenka kalbėti ne tik apie nesaugumo atmosferą, bet ir apie sudegusius pastatus gimtinėse, ypač Suvalkijoje, kur karo veiksmai vyko dukart, karo reikmėms rekvizuotą, o dažnai ir tiesiog išgrobstytą turtą, kaip Malinausko valdytuose dvaruose. Karas priverstinai keleriems metams išskyrė ir kai kurias šeimas: Vileišio ir Narutavičiaus artimieji pasitraukė į Rusijos gilumą. Dalis, tokie kaip Banaitis arba Dovydaitis, ypač dalyvavusieji lietuviškos spaudos leidybos darbe, privalėjo susirasti visai naujus užsiėmimus. Vokiečiai iki 1917 m. vasaros laikėsi įsitikinimo, kad okupuoto krašto žmonėms pakaks jų priežiūroje Tilžėje, vėliau Kaune, Balstogėje leidžiamo laikraščio „Dabartis“. Pasiryžusiems toliau dalyvauti visuomeninėje veikloje nuolat tekdavo įveikti arba apeiti įvairius draudimus, ginti savąsias teises.

Įtakingiausiomis lietuvių interesus susitikimuose su okupacinės valdžios atstovais ir užsienio lietuviais gynusiomis asmenybėmis tapo Smetona ir J. Šaulys. Kartu su jais derybose Vilniuje dažnai dalyvaudavo Basanavičius, Stulginskis, o Šveicarijos miestuose Berne arba Lozanoje – dar ir Lietuvos socialdemokratų partijos atstovas Kairys.

1914 m. rudenį Vilniuje įkurta Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti labdaros darbui sutelkė daugelį energingų ir pilietiškų visos Lietuvos žmonių. Vokiečių okupacijos metais jos skyrių bendradarbiavimą labai apsunkino reikalavimai veikti tik savose apskrityse, susisiekimo apribojimai ir lėšų stoka. Vilniuje 1915 m. gyveno dešimt būsimųjų Nepriklausomybės Akto signatarų: Basanavičius, Biržiška, Kairys, Klimas, Malinauskas, Smetona, Stulginskis, Šaulys, Šernas ir Vileišis. Biržiška, Smetona, Stulginskis, Basanavičius daug laiko ir energijos skirdavo veiklai Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komitete. Šios institucijos pastangomis Vilniuje pradėjo veikti pirmoji lietuviška gimnazija, kuriai vadovavo Biržiška, joje mokytojavo dar ir Stulginskis, Smetona. Vilniaus „Ryto“ švietimo draugijos pirmininkas Stulginskis įsteigė pedagoginius kursus, kuriuose parengta nemažai mokytojų būsimosioms Lietuvos gimnazijoms.

S. Kairys buvusiose Wilhelmo von Uracho valdose Vokietijoje

Lietuvių draugijų veikla Pirmojo pasaulinio karo metais Vilniuje buvo labai persipynusi, jose dažnai veikdavo tie patys žmonės, taip pat ir vilniečiai būsimieji signatarai. Biržiška, Vileišis, Kairys, J. Šaulys, Klimas priklausė kairiųjų įkurtai labdaros organizacijai – vadinamajai Agronomijos ir teisių draugijai. Nors abi lietuviškos šalpos draugijos konkuravo, kartais viena kitai pagelbėdavo. „Ryto“ švietimo draugijos vardu įsteigtos gimnazijos ir pedagoginių kursų išlaikymą visiškai finansavo Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti, skyrusi nemažai lėšų Lietuvių mokslo draugijos sumanymu Biržiškos, Klimo, Smetonos, Bizausko ir kitų inteligentų Pirmojo pasaulinio karo metais parengtų gimnazijų vadovėlių leidybai.

Patys jauniausi, dar visai neseniai studijavę Šernas, Klimas, Bizauskas dėjo nemažai pastangų, kad įsilietų į lietuvių visuomeninį gyvenimą. 1915 m. šeimą su mokytoja Kleopatra Brijūnaite sukūręs Šernas dirbo visuotinės istorijos mokytoju Vilniaus lietuvių gimnazijoje. Jis buvo Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto narys ir Šnipiškėse veikusios vienos iš vaikų prieglaudų globėjas, dalyvaudavo parenkant pastatus kitoms vaikų prieglaudoms. Neseniai studijas baigęs Klimas ėmė nuodugniai gilintis į Lietuvos praeitį ir parengė istorinę studiją „Lietuva, jos gyventojai ir sienos“, kuria 1919–1921 m. remtasi nustatant valstybės sienas. Panevėžio „Saulės“ lietuvių gimnazijos mokytojas ir inspektorius Bizauskas 1915–1917 m. dirbo ir miesto valdyboje. 1917 m. baigiantis, Lietuvių draugija nukentėjusiems dėl karo šelpti jį įpareigojo rinkti krašto žmonių aukas ir paskolas šios institucijos veiklai.

Žemaičių vyskupo Pranciškaus Karevičiaus sekretorius K. S. Šaulys pusantrų Pirmojo pasaulinio karo metų praleido už Lietuvos ribų – kartu su vyskupu 1915 m. balandžio mėn. viduryje turėjo išvykti į Rusijos gilumą, visų pirma į Vidžius (dab. Baltarusija), paskui į Smolenską. 1916 m. rugpjūčio mėn. P. Karevičius ir jį lydėję dvasininkai per Švediją ir Vokietiją parvyko į Lietuvą, Kauną. Keletui būsimųjų signatarų vokiečių okupacijos metais teko radikalesni išbandymai. 1916 m. gruodį buvo trumpam suimti Smetona ir Basanavičius, 1917 m. gegužę – Kairys, jų visų namuose buvo surengtos kratos. Vailokaitis kalėjo Kaune, vėliau atiduotas policijos priežiūrai. Įtartas antivalstybinių atsišaukimų platinimu, Vileišis 1916 m. liepos 23 d. buvo suimtas ir įkalintas Lukiškių kalėjime. Mirties bausmė jam vėliau buvo pakeista kalėjimo, paskui – sunkiųjų darbų bausme. Pabėgęs iš Acheno anglies kasyklų, jis kurį laiką slapstėsi Berlyne ir tik paaiškėjus, kad jo kaltė neįrodyta, daugiau nei po metų sugrįžo į Lietuvą. Netgi Lietuvių konferencijos rengėjai laikėsi nuomonės, kad „geresni kandidatai galėtų būti vokiečių įtartieji arba net išsiųstieji“.

1917–1918 m. jau buvo išryškėjusios skirtingos politinės srovės: kairioji, katalikiškoji ir tautinė. Legendinę skirtį tarp Kauno ir Vilniaus juto ir XX a. pirmųjų dešimtmečių lietuviai inteligentai. Kaune dvasinio susitelkimo lauką kūrė Žemaičių vyskupijos centras, ypač vadovaujant Lietuvos Tarybai talkinusiam vyskupui P. Karevičiui. Iš šio miesto į Lietuvos Tarybos sesijas vykdavo nuoseklūs katalikai Aukštosios Panemunės klebonas Staugaitis ir K. S. Šaulys, „Saulės“ gimnazijos steigėjai Banaitis ir jos pirmasis direktorius Dovydaitis. Vilniuje telkęsi žmonės buvo įvairių pažiūrų. Pirmojo pasaulinio karo metais jie išmoko ir nuolat konkuruoti, ir bendradarbiauti: tautinės srovės atstovai Smetona, Šernas, krikščionis demokratas Stulginskis, kairiųjų pažiūrų Biržiška, Kairys, Vileišis. Klimą ir J. Šaulį būtų teisinga pavadinti kompromisinėmis figūromis: socialiniais klausimais jie jautėsi kairiaisiais, tačiau dažnai paremdavo Smetonos politines nuostatas. Beveik visi vilniečiai būsimieji signatarai nuo 1916 m. pradžios reguliariai rinkdavosi padiskutuoti politikos klausimais, dalyvavo rengiant arba bent pasirašant politinius dokumentus apie krašto tautinį savitumą, istorinę praeitį ir ateities siekius.

1917 m. pavasarį, ketindama spręsti okupuoto krašto politinės ateities klausimą, vokiečių administracija pradėjo noriau ir dažniau palaikyti ryšius su lietuvių inteligentija. Vis dėlto nuo pirmojo rimto kovo mėnesį pateiktojo pasiūlymo leisti pačių krašto žmonių parengtą laikraštį iki „Lietuvos aido“ pasirodymo praėjo net pusmetis. Jo pirmojoje redakcijoje – tie patys veidai: Smetona, Klimas, J. Šaulys, Biržiška, Stulginskis. Tuo pat metu Berlyne kristalizavosi ir sumanymai dėl Vokietijos užimtų Rusijos imperijos žemių prisijungimo būdo. Norėdami sukurti Lietuvos žmonių suinteresuotumo prisijungti prie Vokietijos regimybę, okupacinės valdžios atstovai ketino sudaryti jų sumanymams pritarsiančią Patikėtinių tarybą. Basanavičius ir kiti lietuviai inteligentai nesutiko joje dalyvauti – pasiūlė leisti surengti konferenciją, kurioje tokią instituciją išrinktų vietos žmonės. Su šiuo kompromisu sutikę vokiečiai neslėpė savųjų sumanymų: „Lietuva būsianti liuosa kaip Bavarija.“

A. Smetona su kariškiais

Nusprendę pasinaudoti galimybe iškelti Lietuvos klausimą tarptautinėje arenoje, lietuvių politikai pradėjo sunkią šachmatų partiją, kurios baigtį turėjo nulemti silpnesniosios pusės sumanumas ir Pirmojo pasaulinio karo pabaiga. Bet kuriuo atveju 1917 m. rugsėjo 18–22 d. įvykusioje Lietuvių konferencijoje išrinktoji Lietuvos Taryba išsaugojo savarankiškumą ir atkakliai siekė savųjų politinių tikslų. Taigi šio suvažiavimo surengimą ir sprendimus galime pavadinti svarbia vokiečių politine klaida ir atitinkamai lietuvių pergale.

Ne tik signatarai

Lietuvos Taryba veiklą pradėjo 1917 m. rugsėjo 24 d. Pirmaisiais metais bene pagrindiniai jos narių palydovai buvo nežinia ir nuovargis. Iki pat aiškaus Vokietijos žlugimo kare 1918 m. spalį ši institucija galėjo būti uždaryta, o joje dirbę žmonės – areštuoti. Lyg grėsmės priminimas 1917 m. rugsėjo 23 d. per iškilmingą Lietuvos karinės valdybos vadovo Franzo Josepho von Isenburgo-Birsteino naujajai institucijai surengtą vakarienę priešais Klimą netyčia atsisėdo 1916 m. lapkritį jį areštavęs Marijampolės karinės apskrities viršininkas.

Veikliems žmonėms teko pasirinkti, kokiems įsipareigojimams skirti daugiau laiko. Akivaizdu, kad dalis jų politinį darbą suvokė greičiau kaip sunkią prievolę, tėvynėje likusių inteligentų pareigą. Kaune gyvenęs Dovydaitis, turbūt paniręs į „Aušros“ gimnazijos rūpesčius, gana retai atvykdavo į Lietuvos Tarybos posėdžius. Basanavičius nebuvo aktyvus šioje institucijoje, bet toliau ypač pareigingai vaikščiojo į Lietuvių draugijos nukentėjusiems dėl karo šelpti Centro komiteto posėdžius, jų metu siūlė daug naujų idėjų ir noriai imdavosi svarbių darbų. Na, o jam pirmininkavęs Smetona beveik nustojo dalyvavęs labdaros draugijos vadovybės veikloje. 1918 m. balandžio mėn. iš Rusijos grįžus ankstesniam jos pirmininkui Martynui Yčui, grąžino šiam turėtąsias pareigas.

Tarpuose tarp penkiolikos Lietuvos Tarybos sesijų skubius klausimus svarstydavo, jai atstovaudavo, didžiuma organizacinių darbų rūpinosi institucijos Prezidiumas. Jam iki pat išrinkimo pirmuoju Lietuvos valstybės prezidentu vadovavo Smetona. Pirmajame posėdyje vicepirmininkais buvo išrinkti Kairys ir Mironas, sekretoriais – J. Šaulys ir Klimas, jų pavaduotoju Stulginskis. Prezidiumas atsistatydino 1918 m. sausio 26 d., kilus pamatiniam ginčui, ar siekiant Lietuvos Nepriklausomybės reiktų rinktis nekompromisinį ar nuolaidų kelią. Jau tuomet pirmąkart kairieji politikai Biržiška, Kairys, Narutavičius ir Vileišis pareiškė nebedalyvausiantys Lietuvos Taryboje, jei jos dauguma ir toliau laikysis 1917 m. gruodžio 11 d. nutarimo, kuriame kalbėta apie politinius ryšius su Vokietija.

Institucijos daugumos nutarimas paklusti keturių bendradarbių reikalavimui liudija ir institucijos demokratizmą, ir ryžtą kartu siekti bendro tikslo. 1918 m. vasario 16 d. rytiniame posėdyje balsuota ir dėl naujo Prezidiumo: vicepirmininkais tapo J. Šaulys ir Staugaitis, sekretoriumi – Šernas. 1918 m. lapkričio 15 d. Lietuvos Valstybės Tarybos sekretoriumi buvo išrinktas Bizauskas, 1919 m. kovo 14 d. vienai sesijai į jo vietą išrinkti du žmonės, tarp kurių – ir Petrulis. Staugaitis tas pačias vicepirmininko pareigas ėjo, kol institucija pabaigė veiklą.

Lietuvos Valstybės Taryba. Kaunas, 1918 m.

Lietuvos Tarybos nariai 1917 m. gruodžio viduryje pasidalino Lietuvos apskritis, kurių gyventojų interesus gynė, į kurias vykdavo dalyvauti susitikimuose su vietos žmonėmis. Banaitis atstovavo institucijai Kauno ir Raseinių apskrityse, Bizauskas palaikė ryšius su Joniškėlio, Kėdainių ir Panevėžio žmonėmis, Kairys – su Kupiškio, Utenos ir Ukmergės, Mironas – su Rokiškio, Alytaus ir Biržų, Petrulis – su Kaišiadorių ir Širvintų, Smilgevičius – su Kuršėnų, Skaudvilės ir Pajūrės, Staugaitis – su Marijampolės, Augustavo, Seinų ir Suvalkų, Stulginskis – su Šiaulių, Vailokaitis – su Naumiesčio ir Vilkaviškio, o Vileišis – su Vilniaus, Molėtų, Pabradės ir Saldutiškio apskričių gyventojais. Nors jau tada kreipėsi į vokiečių administraciją leidimų netrukdomiems vykti į šias apskritis, juos gavo tik 1918 m. vasario mėnesį.

Lietuvos Tarybos nariai būrėsi į įvairias laikinąsias ir nuolatines komisijas. Jų pavadinimai keitėsi, o kartais ir protokoluose įvardijami nevienodai, tad turbūt teisingiausia nurodyti sritis, kurias kuravo signatarai. Dalis šių komisijų darbą pradėjo 1918 m. sausio mėn., o dalis – vėliau. Kai kurios rūpinosi dėl karo atsiradusiais ir tradiciniais visuomenės poreikiais. Banaitis, Malinauskas, Mironas, Narutavičius, Petrulis, Staugaitis, Stulginskis, K. S. Šaulys, Vileišis siekė okupantų savivalės ir Lietuvos gyventojų turto rekvizicijų sustabdymo, rinko ir pateikdavo vokiečių administracijai jų skundus. Bizauskas ir Kairys dirbo Tautinių mažumų komisijoje. Už švietimo klausimus buvo atsakingi Mironas ir keletas pedagogų: Biržiška, Dovydaitis, Banaitis. Tremtinių ir belaisvių grąžinimo komisijos nariai Klimas, Mironas, Smilgevičius, Staugaitis, Stulginskis, Vailokaitis kaupė žinias apie į Rusijos gilumą pasitraukusius ir į nelaisvę paimtus Rusijos armijoje tarnavusius tautiečius, organizavo jų grįžimą namo. Istorikės Sandros Grigaravičiūtės tyrimai rodo, kad dar Lietuvos Taryba 1918 m. vasarą paskyrė lietuviams grįžti padėjusius konsulinės tarnybos pareigūnus.

Jau 1918 m. balandžio–liepos mėnesiais vis aktualesni tapo su būsimosios valstybės gyvenimu susiję klausimai. Priimant sprendimus dėl valstybės simbolių, dalyvavo Basanavičius. Kartu su Biržiška, Petruliu ir Šernu jis priklausė Archyvų komisijai, o su Kairiu ir Staugaičiu – Sveikatos, turbūt, kuravusiai ir kitus socialinius klausimus. Valstybės ribų komisijoje, kuri rengė krašto administracijos projektus, dirbo Klimas, Narutavičius ir Staugaitis. Teismų sistemos kūrimas pavestas Bizauskui, Narutavičiui, Šernui, Vileišiui. Kunigų seminarijų ir santykių su Bažnyčia klausimais rūpinosi Bizauskas, Petrulis, K. S. Šaulys. Institucijos biudžeto, o vėliau ir valstybės finansų ir ūkio klausimų ėmėsi Kairys, Klimas, Mironas, Smilgevičius, Stulginskis, Šernas, Vailokaitis, Vileišis. Milicijos komisijoje dirbo Banaitis, Kairys, Šernas. 1918 m. lapkričio 13 d. paskelbtųjų Lietuvos Valstybės Laikinosios Konstitucijos pamatinių dėsnių rengimu rūpinosi Smetona, J. ir K. S. Šauliai. Kuriant pirmuosius įstatymus ir ypač juos redaguojant, dalyvavo dar ir Klimas, Petrulis.

Protokoluose dažniausiai minimos asmenybės – Smetona, Kairys, Klimas, Stulginskis, Staugaitis, J. Šaulys, Vileišis – ir vėliau dalyvavo valstybės valdyme arba užsienio politikos formavime. Jie siūlė nemažai idėjų, noriai polemizuodavo. Lietuvos Tarybai susitikimuose su Vokietijos vyriausybe atstovaudavo jos Prezidiumo nariai – Smetona, jau tuomet diplomatinę veiklą faktiškai pradėjęs, ją ir vėliau tęsęs J. Šaulys, Kairys, o vėliau – Staugaitis, Šernas.

1918 m. liepos 11 d. kiek atnaujinusi pavadinimą, Lietuvos Valstybės Taryba darbą baigė 1920 m. gegužės 15 d. ir perdavė valstybės atstovavimo įgaliojimus jos piliečių išrinktam Steigiamajam Seimui. Iki to laiko įvyko penkiolika jos sesijų, kurios trukdavo nuo vienos dienos iki kelių savaičių. Tarybos vaidmuo sumažėjo, kai 1918 m. lapkričio 11 d. darbą pradėjo Lietuvos vyriausybė. Ji tapo įstatymų leidybos institucija, parlamento pirmtake. Dvidešimt politikų narių, išrinktų Lietuvių konferencijoje, kartu dirbo iki 1918 m. liepos 11 d. Tuomet, protestuodami dėl valstybės paskelbimo monarchija ir Vilhelmo fon Uracho parinkimo valdovu, iš institucijos pasitraukė Kairys ir Narutavičius. Kiti du kairieji buvo suspendavę narystę ir 1918 m. rudenį grįžo į Lietuvos Tarybą. Vilniaus krašte likę Basanavičius ir iki 1922 m. pradžios ten gyvenęs Biržiška nuo 1918 m. pabaigos nebegalėjo dalyvauti jos posėdžiuose. Pirmasis Lietuvos pasiuntinys užsienyje J. Šaulys ir jo kolega Vileišis darbą institucijoje baigė, išvykdami į diplomatinių paskyrimų vietas – vadovauti pasiuntinybei Vokietijoje ir finansinei ir diplomatinei misijai JAV. Smetona 1919 m. balandžio 4 d. tapo pirmuoju Lietuvos valstybės prezidentu. Lietuvos Tarybos sudėtis keitėsi, nuo 1918 m. liepos 13 d. į ją buvo įtraukiami nauji politikai. Nepaisant to, šios institucijos pavadinimas daugeliui žmonių siejasi su tais dvidešimčia, kurie padėjo pirmuosius valstybės pamatus.

Tarybos duris užvėrus

Lietuvos Respublikoje Nepriklausomybės Akto signatarams atsivėrė plačios galimybės. Net keletas jų dalyvavo kuriant valstybės ir vietos institucijas: Banaitis – Šakių apskritį, Kairys – Utenos apskrities valdybą, Narutavičius – Telšių apskrities valsčių atstovų seimelį ir Kauno apskrities teismą. Banaitis Nepriklausomybės kovų pradžioje gimtuosiuose kraštuose į Lietuvos kariuomenę sutelkė 120 vyrų.

Į Steigiamąjį Seimą pateko Stulginskis, kuriam, vos sulaukusiam 35 metų, buvo patikėtos ir parlamento vadovo, ir valstybės prezidento pareigos. Dar Lietuvos Taryboje išryškėjo jos vicepirmininko Staugaičio lyderio gebėjimai – panašias pareigas jis ėjo keliuose Seimuose, o 1926 m. buvo paskirtas Telšių vyskupu. Trečiojo Seimo vicepirmininku buvo parlamentinę veiklą iki 1927 m. balandžio mėn. taip pat tęsęs Kairys. Į Steigiamąjį Seimą išrinkta ir dar keletas Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovų: Bizauskas, K. S. Šaulys, Vailokaitis. Pirmajame Seime dirbo Vileišis. Į Trečiąjį Seimą pateko Mironas ir Smetona.

Klimų sodyba Kušliškių kaime

Baigę darbą Lietuvos Valstybės Taryboje, Narutavičius ir Smilgevičius grįžo į savo dvarus Žemaitijoje ir toliau ūkininkavo. Dovydaitis vadovavo trečiajam ministrų kabinetui, tačiau jau po savaitės pareigas faktiškai perleido Stulginskiui. Kai laikinojoje sostinėje Kaune darbą pradėjo Lietuvos universitetas, Biržiška, Dovydaitis, K. S. Šaulys tapo žinomais dėstytojais. Parlamentaras Kairys dėstė vandentiekio ir kanalizacijos inžinerijos mokslus. Dabar įprastus kasdienius patogumus jis projektavo iš pradžių Vilniui, o po to – Kaunui ir Šiauliams. Dar studijų metu gautas ekonomikos žinias sumaniai pritaikė pragmatiškai sutvarkytame po žemės reformos likusių 80 ha ūkyje pasiturinčiai gyvenęs Smilgevičius ir bene sėkmingiausias Lietuvos respublikos verslininkas, žinomas mecenatas Vailokaitis.

Smetona dalyvavo nustatant valstybės sieną su Latvija, 1923 m. tapo pirmuoju Lietuvos vyriausybės įgaliotiniu Klaipėdos krašte. Po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo jis vėl gavo Lietuvos Respublikos prezidento pareigas, kurias ėjo iki pat Lietuvos okupacijos. Diplomato duonos yra tekę ragauti ne tik ilgamečiams pasiuntiniams Šauliui, Klimui, Bizauskui, bet ir Malinauskui, kaip jau minėta – Vileišiui, 1921–1932 m. buvusiam Kauno burmistru.

1938–1939 m. metus ministrų kabinetui vadovavo vienintelis šias pareigas Lietuvoje ėjęs kunigas Mironas. Lenkijos okupuotame Vilniuje liko lietuvių teisių gynimui ir lituanistinio paveldo apsaugai pasišventęs Basanavičius, keletą kartų viešėjęs Lietuvoje, turėjęs jos pilietybę.

Laisvalaikį daugelis leisdavo su šeima. Lietuvos Tarybos nariai buvo knygos žmonės, taigi daugelis mėgo skaityti: juos domino ir grožinės, humanitarinės knygos, ir tiksliųjų, gamtos mokslų naujienos. Smetona atidžiai nagrinėjo Antikos filosofų veikalus. Klimas ir J. Šaulys garsėjo solidžiomis lietuviškų istorinių šaltinių, žemėlapių, vertingų knygų kolekcijomis. Neabejotina, kad daugelis mėgo keliauti ir ne vienas lankėsi Italijoje, Prancūzijoje, o juolab Vokietijoje, vasarą stengdavosi nuvykti į Palangą. Basanavičius ir Klimas mielai fotografuodavo. Banaitis prieš Pirmąjį pasaulinį karą dainavo chore ir buvo subūręs kanklių ansamblį, todėl turbūt nekeista, jog jo sūnus – žinomas kompozitorius Kazimieras Viktoras Banaitis. Agronomas Stulginskis nuolat juto žemdirbiško gyvenimo trauką, taigi, pasitraukęs iš politinio gyvenimo, įsikūrė Jokūbavo dvare.

Naujas pasaulinis karas ir valstybingumo netektis sukrėtė žmones, atvedusius Lietuvą į nepriklausomybę. Tų skaudžių dienų nebesulaukė penki: jau 1926 m. liepos pabaigoje miręs vos 38 metų Šernas, taip pat Basanavičius, Petrulis, Narutavičius ir Banaitis. Vokiečių okupacijos metais žemiškąją kelionę Lietuvoje baigė Staugaitis, Vileišis, Smilgevičius. Kitų dvylikos signatarų likimas toks pats dramatiškas, kaip ir jų atkurtos Lietuvos valstybės. Nuo gresiančio sovietų teroro šeši pasitraukė į Vakarus ir tapo priverstiniais politiniais emigrantais. Anksčiausiai, dar 1940 m., Vakaruose liko diplomatai Klimas ir J. Šaulys, ten išvykę karo metais mirė Smetona ir Vailokaitis. 1944 m. vasarą iš Lietuvos pasitraukė Kairys, Biržiška ir egzilėje garbiausio 92 metų amžiaus sulaukęs K. S. Šaulys.

Šeši signatarai tapo sovietinio teroro aukomis. Mironą ir Bizauską NKVD areštavo dar 1940 m. liepą. Prasidėjus Vokietijos ir sovietų karui, Bizauską enkavėdistai su didele grupe kalinių iš Kauno vežė gilyn į Rusiją ir pakelėje už Minsko sušaudė. Mironui pavyko išsilaisvinti, bet po karo sovietai jį vėl suėmė. Jis mirė 1953 m. vasario 17 d. Vladimiro kalėjime. Dovydaitis, Malinauskas ir Stulginskis 1941 m. birželio 14 d. su šeimomis buvo ištremti. Vyriausias iš jų, Malinauskas, pateko į Altajų, netoli Bijsko, kur 1942 m. lapkričio pabaigoje mirė nuo bado. Dovydaitis 1942 m. sušaudytas Sverdlovske. Stulginskis lagerį ištvėrė neretai dirbdamas agronomu lagerių ūkiuose, šiltnamiuose. 1954 m. jis iš lagerio paleistas, bet ištremtas į Komiją. Po poros metų grįžo į Kauną, dirbo sodininkystės srityje. Mirė Kaune 1969 m. rugsėjį ir buvo paskutinis šį pasaulį palikęs Nepriklausomybės Akto signataras. Ir nacių, ir sovietiniuose lageriuose kalėjo Klimas. 1943 m. rudenį vokiečiai Prancūzijoje gyvenusį diplomatą suėmė ir gabeno į Lietuvą pakeliui kalindami aštuoniolikoje kalėjimų. 1944 m. jis į Vakarus pasitraukti nespėjo, tad po metų buvo sovietų suimtas ir įgrūstas į lagerį. Iš jo grįžo paliegęs, 1969 m. pradžioje mirė Kaune.

Bizausko, Dovydaičio ir Mirono amžinojo poilsio vieta nežinoma, žvakę Vėlinių dieną jiems galima uždegti ant kenotafo Rasų kapinėse, netoliese yra Basanavičiaus ir Vileišio kapai. Prelatas K. S. Šaulys palaidotas Verano kapinėse Romoje, o diplomatas J. Šaulys – Lugano miestelyje Šveicarijoje, Smetona – JAV Ohajo valstijos Šardono kapinių mauzoliejuje. Brolių Biržiškų kapas yra Los Andželo Kalvarijos kapinėse, tačiau šią vasarą, tikimės, amžinojo poilsio jie atguls Lietuvoje, kur ilsisi ir kiti signatarai. Apžvelgiant jų gyvenimą, akivaizdu, jog dvidešimties 1918 m. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signatarų portretai susipina į tuometinio lietuvio inteligento idealųjį paveikslą. Dar ir dabar, daugeliui dešimtmečių praėjus, tęsdami šių žmonių darbus, iš jo galime pasisemti įkvėpimo.


0   9
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 2

2. Komuna 0 0
2018-05-21 10:54:42

Buržuaziniai nacionalistiniai istorikai, visokiais prasimanymais aukštindami 1918 m. vasario 16 d. aktą, visiškai nutyli atvirai išdavikiškus buržuazinės Lietuvos tarybos veiksmus 1917–1918 m. Jokios buržuazinių istorikų ir publicistų falsifikacijos, jokie buržuazinių nacionalistų prasimanyti jų tamsių darbų „jubiliejai“ nepateisins lietuvių tautai giliai žalingos buržuazinės Lietuvos tarybos veikimo – nei jos demagoginio 1918 m. vasario 16 d. akto, nei kitų išdavikiškų aktų (1917 m. gruodžio 11 d., 1918 m. kovo 23 d. Vilhelmo dekreto, Uracho paskelbimo Lietuvos karaliumi ir kt.). Visi istoriniai faktai sudaro aiškią nepaneigiamą antiliaudinės, antinacionalinės Lietuvos nacionalistinės buržuazijos politikos 1917–1918 m. ir vėlesniųjų metų veikimo iliustraciją, lygiai kaip visi istoriniai faktai taip pat nepaneigiamai rodo buržuazinių nacionalistų priešišką lietuvių tautai veikimą per visą hitlerinę okupaciją ir vėliau, jiems parsidavėliškai tarnaujant JAV, o taip pat ir Vakarų Vokietijos imperialistams.

1. Anonimas 1 1
2018-05-20 17:08:23

,,Lietuvos,, Sovieto isgamos.

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI






Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito