Izraelis – Judaizmo širdis

Anonimusas
+ 0 - 13
Autorius: Anonimusas
Šaltinis: http://ldiena.lt...
7536-05-20 (2018 m.), skaitė 213
2

Minint modernios Izraelio valstybės sukūrimą, yra tinkama akimirka prisiminti slėpinį, glūdintį pačioje judaizmo šerdyje.

Kodėl Izraelis? Kodėl hebrajų Biblija taip tvirtai ir nepalenkiamai akcentuoja vietą, kurią Spinoza pavadino „paprasčiausiu žemės ruožu“? Abraomo Dievas yra viso pasaulio Dievas, Dievas nėra apribotas teritorijos. Tai kodėl tada Jis pasirenka konkrečią vietą, ypač tokią mažą ir pažeidžiamą?

Klausimas, „kodėl Izraelis?“, yra geografinis būdas užduoti klausimą, „kodėl žydai?“ Atsakymas glūdi dualume, kuris apibrėžia žydų tikėjimą ir sudaro vieną svarbiausių jų indėlių į civilizaciją. Judaizmas įkūnija ir atskleidžia būtiną įtampą tarp universalumo ir unikalumo, tarp visur bendrąja prasme ir kažkur konkrečiai.

Jei būtų tik universalumai, tai pasaulis būtų sudarytas iš imperijų, kurių kiekviena gvieštųsi tiesos monopolio ir demonstruotų tą tiesą siekdamos nukariauti ar atversti viena kitą. Jei yra tik viena tiesa ir ji priklauso tau, tai kiti yra neteisūs. Jie gyvena klaidingai. Tai tapo daugelio nusikaltimų per visą istoriją pateisinimu.

Kita vertus, jei yra tik skirtybės – tik kultūrų ir etnosų gausa be jokio vienijančio universalaus moralinio principo – tai tada natūrali pasaulio būklė yra nesustabdomas kovojančių genčių daugėjimas. Tai yra rizika šiandien, postmoderniame, moraliai reliatyvistiniame pasaulyje su etniniais konfliktais, smurtu ir terorizmu, gąsdinančiais žmones daugelyje pasaulio vietų.

Abraomiškoji sandora, kaip kad ją supranta judaizmas, yra vienintelis kelias išvengti šių dviejų scenarijų. Žydai priklausė kažkur, o ne bet kur. Tačiau Dievas, kurį jie garbina, yra visur, o ne tik kažkur. Taigi žydams buvo įsakyta nebūti nei imperija, nei gentimi, nepuoselėti nei universalių aspiracijų, nei gentinio priešiškumo. Jų žemė turėjo būti maža, tačiau svarbi, nes būtent ten ir tik ten jie turėjo patirti jiems skirtą likimą. 

Šis likimas buvo sukurti visuomenę, kuri gerbtų nuostatą, kad mes visi esame sukurti pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tai būtų vieta, kurioje dalies laisvė nevestų į kitų pavergimą. Tai būtų priešprieša Egiptui, kurio sielvarto duoną ir vergovės karčias žoleles jie valgo per kiekvieną Pesacho šventę, kad prisimintų, kas buvo ir ko turi vengti. Tai būtų vienintelė pasaulio tauta, kurios suverenas yra pats Dievas, o konstitucija – Tora, t. y. jos žodis.

Judaizmas yra savivaldžios visuomenės kodeksas. Mes esame linkę tą pamiršti, nes žydai tūkstančius metų gyveno išsklaidyti, neturėdami suverenios galios valdyti save ir todėl, kad modernusis Izraelis yra sekuliari valstybė. Judaizmas yra veikiau atpirkimo, o ne išganymo religija: ji kalba apie bendras mūsų kolektyvinio gyvenimo erdves, o ne vidinę sielos dramą, nors judaizmas, kaip atsiskleidžia Psalmių ir Jobo knygose, pažįsta ir tai. 

Žydų Dievas yra meilės Dievas: turi mylėti savo Viešpatį Dievą visa savo širdimi, siela ir jėga. Turi mylėti savo kaimyną kaip pats save. Turi mylėti svetimąjį. Hebrajų Biblija yra knyga pilna meilės – Dievo meilės žmonijai ir Dievo žmonių meilės. Visos įtemptos pykčio ir pavydo emocijos yra dalys šios dažnai neabipusės meilės istorijos.

Kadangi judaizmas taip pat yra ir visuomenės kodeksas, jis kalba ir apie socialines emocijas: teisumą (tzedek/tzedekah), teisingumą (mishpat), mylintį dėmesingumą (chessed) ir atjautą (rachamim). Visa tai struktūruoja biblinio įstatymo pagrindą, kuris padengia visus svarbiausius visuomeninio gyvenimo ekonomikos, gerovės sistemos, švietimo, šeimos gyvenimo, darbdavio ir darbuotojo santykių, aplinkos apsaugos ir kitus aspektus.

Platūs principai, kuriantys šią detalizuotą struktūrą, tradiciškai sunumeruoti iki 613 įsakymų, yra aiškūs. Niekas neturi būti paliktas baisiame skurde. Niekam neturi būti užkirstas kelias į teisingumą teisme. Jokia šeima neturi būti palikta be savo dalies žemės. Vieną iš septynių dienų visi turi būti laisvi. Vienais metais iš septynių turi būti anuliuotos visos skolos. Vienais metais iš penkiasdešimties visa parduota žemė turi sugrįžti pas savo pirminius savininkus. Kalbant apie senovės pasaulį, tai buvo arčiausias dalykas egalitarinei visuomenei, kokį tik regėjo pasaulis.

Niekas iš to yra neįmanoma be žemės. Išminčiai sakė, kad „kas gyvena už Izraelio, gyvena tarsi be Dievo“. Nachmanidas XIII amžiuje sakė, kad „pagrindinis įsakymų tikslas yra tiems, kurie gyvena Viešpaties žemėje“. Tai yra mistiniai sentimentai, tačiau mes galime juos išversti į sekuliarią kalbą. Judaizmas yra savivaldžios tautos konstitucija, visuomenės, pasišventusios laisvai ir oriai gyventi tarnystėje Dievui, architektonika. Be žemės ir valstybės judaizmas yra savo paties šešėlis. Dievas vis dar gali gyventi širdyje, tačiau ne viešojoje erdvėje, teismų teisingume, ekonomikos moralumo ir kasdienio gyvenimo humanizme.

Žydai gyveno kone kiekvienoje šio pasaulio valstybėje. Tačiau per pastaruosius 4 000 metų tik Izraelyje jie galėjo gyventi kaip laisvi, savivaldą turintys žmonės. Tik Izraelyje jie galėjo kurti žemės ūkį, medicinos sistemą ir ekonomikos infrastruktūrą pagal Toros dvasią ir rūpinimąsi laisve, teisingumu ir gyvybės šventumu.

Tik Izraelyje žydai gali kalbėti bibline hebrajų kalba kaip savo kasdiene. Tik ten jie gali gyventi pagal žydišką laiką, kai kalendorius yra sustruktūruotas pagal žydų metų ritmą. Tik Izraelyje žydai ir vėl gali vaikščioti ten, kur vaikščiojo pranašai, laipioti kalnais, kuriais laipiojo Abraomas ir į kuriuos savo akis kėlė Dovydas. Izraelis yra vienintelė vieta, kur žydai gali pilnai išgyveni judaizmą tęsdami savo protėvių tradiciją, o ne vadovaudamiesi redaguota judaizmo versija.

Izraelio valstybės atgimimas vos per 70 metų neabejotinai viršijo net aukščiausius sugrįžimo į Sioną pionierių lūkesčius. Visa tai nepaisant to, kad Izraeliui nuolat grėsė karo, terorizmo, delegitimacijos ir šmeižto pavojai. Nepaisant to, Izraelis stovi kaip gyvas liudijimas didžiojo Mozės įsakymo: „Rinkis gyvenimą, kad tu ir tavo palikuonys būtumėte gyvi.“

Tegul Izraelio valstybės šviesa, kuri su kiekvienais metais švyti vis labiau, ir toliau būna palaiminimas ne tik žydams, bet ir visam pasauliui.


0   13
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 2

2. zuzis 0 0
2018-05-23 11:02:36

Ech... Ši tauta nublokšta Žemėn pasitaisymui nuo puikybės, vėl save kelia į padebesius. Juos Žemėje išsklaidė po visus kontinentus, jie nepasimokė, milijonai žuvo dujų kamerose - nepasimokė... Jie stumia nuo kelio kitas tautas, jie aukščiausi... Kada jie pasimokys? 

1. Anonimas 0 0
2018-05-20 19:55:05

puikus chucpos pavyzdys.

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI






Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito