K. Aleknaitė. Amžino mokytojo pėdomis

Anonimusas
+ 7 - 0
Autorius: Kristina Aleknaitė
Šaltinis: http://alkas.lt/2018/05/24/k-aleknaite-amzino-mokytojo-pedom...
7536-05-24 (2018 m.), skaitė 204
0

Vydūnas | Alkas.lt koliažas
Vydūnas | Alkas.lt koliažas

Kai kalba pasisuka apie Vydūną (Vilhelmas Storosta 1868-1953), tylos ir nežinios šydo nebelieka. Nebelieka ir pasimetimo, nekyla klausimų kas šis žmogus yra. Taip yra todėl, kad mūsų dienomis, praėjus 150 metų nuo šio vieno įstabiausių mūsų krašto žmonių gimimo, visi šį žmogų savotiškai pažįsta, gerbia, kliaujasi. Visi iki vieno daugiau ar mažiau yra susipažinę su Vydūno kūryba, žino apie jo didelius pasiekimus, apie jo gausų ir vertingą tautinį, kultūrinį ir literatūrinį palikimą, kuris bėgant laikui ne tik, kad nepraranda savo reikšmės ir vertės, bet tampa dar vertingesnis ir svarbesnis.

Vydūno kūrybinis palikimas išties labai platus. Jį sudaro kiek daugiau negu šešiasdešimt skirtingų stilių ir žanrų knygų. Tai filosofijos traktatai, įvairios dramos, istoriniai veikalai, gaidų ir dainų rinkinių, gimtajai kalbai ir tautai skirti kūrybiniai darbai. Šis žmogus pažįstamas, kaip vienas labiausiai nusipelniusių ir plačiausiai žinomų kultūros veikėjų, vienas išskirtiniausių lietuvių tautos mąstytojų bei rašytojų.

Ne veltui randama tiek daug skirtingų veikalų, analizių, apžvalgų apie Vydūno pasiekimus ir per gyvenimą nuveiktus didelius darbus. Labai daug skirtingų literatūrologų, kultūrologų, teoretikų ir visuomenės veikėjų yra analizavę Vydūno filosofinius veikalus, kalbėję apie jo tautiškumą ir religiją. Tačiau, kaip šis gausus daugialypis Vydūno palikimas atrodo iš šių dienų perspektyvos? Ar suprantame, ko mus moko Vydūnas?

Gyvenimo vertybių mokytojas

Šiandien, galima rasti tikrai nemažai skirtingų darbų apie Vydūną. Visi juos parašę žmonės, suprantama, sąmoningai pasirinko žingsniuoti Vydūno paliktais, itin giliais įspaudais. O dabar, Vydūno vedama, keliauju ir aš.

Turbūt daugelis, kuris nors kiek domisi šiuo žmogumi man pritartų, kad kai kalba pasisuka apie Vydūną, filosofija – viena pagrindinių temų. Būtent tai nuosekliai analizuota arba tik paviršutiniškai apžvelgta daugelyje darbų apie jį. Kai kam gal kiltų klausimas, kuo įdomi filosofija?

Tačiau filosofija filosofijai nelygu. Tarp kitų filosofų, Vydūnas atrodo išskirtinis, kitoks. Jis nesistengė sukurti savos filosofinės sistemos. Vydūnui filosofija nebuvo pagrindinė specialybė, ne iš filosofijos šis žymus žmogus valgė duoną. Tačiau filosofija Vydūnui reiškė žymiai daugiau ir atrodė kur kas svarbesnė sfera, nei daugeliui filosofų titulus turinčių žmonių.

Vydūnas gyveno pagal filosofiją, tai sudarė didžiąją dalį jo gyvenimo esmės ir gyvenimo būdo. Jis rėmėsi filosofija praktiškai, ja vadovavosi, todėl šiomis dienomis Vydūnas labiau primena senovės išminčių, o ne filosofą. Jis stengėsi ne tik balsu ir žodžiu skelbti išmintį, bet ir ją įkūnyti, pagrįsti savo darbais ir siekiais. Todėl Vydūno filosofiniai veikalai gundė ir skatino skaitytojus ieškoti gilesnių gyvenimo esmės ir prasmės reikšmių.

Galbūt net ir žinant tai, daugelis pasakytų, kad filosofija neįdomi ir sausa teorija. Kitu atveju, galbūt ir aš jiems pritarčiau. Tačiau Vydūno filosofija tikrai nėra sausa ir neįdomi. Šis žmogus, matomai, turėjo gebėjimų savo paprastu, praktišku reikalingų dalykų pateikimu, pritraukti ir sužavėti skaitytoją. Sužavėjo ir mane. Savo trijuose „RAŠTŲ“ tomuose, Vydūnas atrodo kaip mokytojas, tačiau tuo pat metu, atrodo, tarsi skaitai įdomų romaną, įtraukiančią istoriją, kažką labai realaus ir savito. Ši filosofija skaitosi neįtikėtinai lengvai, o perskaičius, labai daug svarbių dalykų lieka atmintyje. Turiu pabrėžti ir tai, jog skaitant šią filosofiją, tiesiog privalu pasiimti sąsiuvinį į kurį būtų galima suguldyti patikusias autoriaus pastabas. Daugelis jų tokios, kurias puikiai galima pritaikyti praktiškai, atsiradus tam tinkamai ir „patogiai“ progai (o gal kaip tik cituoti netikėtai? Juk Vydūnas visada kažkiek paslaptingas…).

Įdomu ir tai, kad skaitant Vydūno parašytas dramas, bet neskaičius jo raštų, nepavyks įžvelgti tos tikrosios prasmės, ar kitaip – užslėptų žinučių skaitytojams (pamokų). Tai pagrindžia ir mintį, jog Vydūnas gyveno pagal filosofiją. Labai daug jo parašytų minčių, galbūt ne akivaizdžiai, ne visiems matomai, tačiau puikiai suderintai, sugula jo dramose. Šiuose kūriniuose galima įžvelgti didžiulę prasmę. O ir Vydūno, kaip mokytojo pašaukimas reiškiasi ne tik filosofijoje, bet ir jo kūriniuose. Jis, tarsi lankstus mokytojas ir pasakotojas viename, švelniai veda skaitytoją mokymosi ir suvokimo keliu. Savo kūryba jis bando pabrėžti žmogaus gyvenimo vertybių svarbą, kuria atsakingai, jo kūrybą turi tikrą ir svarbią prasmę: „Atjaust atsakomybę prieš kūrybos žengimą pridera kiekvienam žmogui“ (1990, 234 [1]).

Viena iš tokių Vydūno diegiamų vertybių, kurią pirmiausiai įžvelgiau jo raštuose pateiktą per filosofijos prizmę, tai – teigiamas požiūris į savo gyvenimą: „Gyvenimą reikia būtinai teigiamai vertinti. Tatai yra pagrindinės reikšmės sveiko mąstymo tiesa. Tik pirm viso svarbu, kaip žmogus žiūri į gyvenimą, ką laiko esant jo prasme, kokią jos sąvoka jis susidaro.“ (1990, 461 [2]). Tai viena iš „pamokų“, kurią aš pasibraukiau pieštuku (šalia parašiau ir šauktuką), o vėliau ir persirašiau. Nenorėjau pamiršti pacituoti šių Vydūno žodžių.

Vėliau, kas man buvo netikėta, panašią „pamoką“ įžvelgiau ir skaitydama vieną iš jo dramų. Šioje, jo pastaba nėra pabrėžta kaip tokia, nėra sakoma tiesiogiai, tačiau pasakojimo prasmė ir veikėjų elgesys veda būtent į šią ir dar į kelias Vydūno filosofines sentencijas. Aš kalbu apie 1914 metais parašytą dramą „Sigutė“. Sigutė, tai našlaitė, kenčianti baisų savo pamotės Nakvišos elgesį. Ji verčiama per visą naktį verpti marškinius bjaurioms pamotės „siaubūnės“ dukterims, ne ką geresnėms nei jų motina. O Sigutė taip nori miego, dieną naktį dirbdama, pailsėti neturi kada. Tačiau mergaitė nesiskundžia, ji dirba, prisnūsta, pabunda pažadinta bjauriosios pamotės keiksmų ir smūgių, bet vėl tęsia darbą. Nors nuo jos paskutiniai skudurėliai plėšiami, ji pusnuogė toliau daro ką verčiama. Sigutė jausdama baisią kančią, taip širdingai stengiasi neužmigti, kad net jos teigiamas požiūris senka. Ji net ima manyti, kad geriau jau mirti ir taip nebesikankinti. Tačiau tuoj vėl susigrąžiną Vydūno taip pabrėžtą „teigiamą gyvenimo vertinimą“.

Toje pačioje Vydūno dramoje galima įžvelgti ir kitas „pamokas“ – tarpusavio santykių, žmoniškumo, doros, vertybių suvokimo. Dora Vydūno lyginama su menu. Jis leidžia suprasti, kad būti doru yra menas, ne kiekvienas tai geba santykiuose su kitais: „Dora prilygsta tuo menui, kad ji yra žmoniškumas, pastebimas, taip sakant, regimuose dalykuose, būtent žmonių santykiuose. Kiek pati žmogaus asmenybė tuose santykiuose reiškia, tiek yra juose doros. Todėl draugijoj tokių žmonių, kurių žmoniškumas miega, apraustas po žemesniais žmogaus reiškiniais, doros ir vos kiek pastebėt.“ – pabraukta minties vieta, puikiai atspindi Sigutę ir jos dorą tarp nedorų žmonių, labiau sureikšminančių „žemesnius žmogaus reiškinius“ (1990, 272 [3]).

Derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad Vydūnas, daugelyje savo dramų, sureikšmina saulės šviesą. Saulė visur čia reiškiasi kaip nušvitimas po tamsos, kažko gero grįžimas arba išsipildymas. Kaip savotiškas išsigelbėjimas po tamsumu apglėbusios nakties. Su saulės šviesa jis sieja ir žmoniškumą. Todėl saulė, kaip gėrio ir doros nešėja, pasireiškia beveik visuose Vydūno dramose.

Toks nušvitimas įvyksta ir jau aptartoje dramoje „Sigutė“. Visas blogis vyksta pabrėžtinai naktį, ryškiai mėnuliui šviečiant. O pasibaigus tam kas bloga, liepsnoms suvalgius nedorėlius, tarsi atėjo rytas, pasirodė šviesos vaikai:

Seselės, stokim, seselės eikim
sutikt, pasveikint tą kūdikėlį
!
Išvargusi ji iškentėjo!
Šviesybės drobę ji sau laimėjo
(1914, 16 [4]).

Vėliau jau aiškiau pasakoma, kad ta šviesybės drobė ir yra iš saulės šviesos, šviesa tai tarsi tik iš saulės:

<…>Nukrito jai jau ašarėlės.
Nuslinko visos vargų drobelės.
Artyn šviesopi, artyn saulėpi
Mes visos eikim, mes visos ženkim
!
Giedokime šviesos skaistybei!
<…> (1914, 17 [5]).

„Sigutė“ – ne vienintelė drama, kurioje gausu Vydūno vertybių pamokų skaitytojui. Visos jo dramos, panašu, kad parašytos su mintimi, prasme, norint skleisti ir mokyti. Visos baigiasi gerai, pamokančiai. Kiekviena drama neša skirtingą žinutę, atskleidžia naują vertybę, parodo pasekmes, kurios gali ištikti nesilaikant šių vertybių gyvenime. Vydūnas moko griežtai, tačiau neverčia mokytis. Jei skaitytojas nori, jis mokosi. Jis gilinasi į Vydūno filosofiją, o vėliau bando rasti šias pamokas, užslėptas jo dramose. Taip dariau ir aš.

Galima teigti, kad – Vydūnas moko mokytis. Mums lieka tik sekti jo pamokomis ir rinktis – pasiduoti ir pasikliauti Vydūnu, leistis jo vedamiems, arba ne.

Tautiškumas Vydūno filosofijoje

Vydūno filosofiniuose veikaluose ne kartą aukštintas tautiškumas, kuriam jis skiria didžiausią dėmesį, pabrėžia jo svarbą. Tačiau galbūt, ne kiekvienas iš mūsų gebėtų paaiškinti, kas tas tautiškumas? Kas yra tauta ir kodėl ji tokia svarbi? Savo filosofijos pagalba, Vydūnas išsamiai atsako į šiuos klausimus ir įrodo, kodėl tautiškumas negali būti pamirštas ar nuvertintas. Pradeda jis nuo pat pradžių, pradėdamas savo pamoką nuo „pagrindo visam dalykui suprasti“. Vydūnas nepuola iš karto sausai aiškinti tautos sąvokos, o pradeda nuo kiekvieno atskiro pasaulio individo, nepamiršdamas net tokių reiškinių ar objektų, kurių mes paprastai nesureikšminame ar nepastebime. Štai pavyzdžiui akmuo, kuris yra negyvas daiktas, nelieka jo pamirštas. Jis užtikrintai teigia, kad akmuo turi savo svorį visatoje, jei ir niekuo kitu jis nereikšmingas, tai savo svoriu vis tiek būtinas ir esamas, vadinasi ir reikalingas ir netgi privalomas „būti“: „Imkime kad ir tik akmenėlį ir visatą. Jei ne kuo daugiau, tad nors tuo jis yra ypatingas, kad jis sveria. Savo sunkumu jis veikia. Sunkumas yra jo, kaip atskiro daikto, prasmė ir reikšmė.“ (1990, 235 [6]).

Vydūnas leidžia suprasti, kad kiekvienas daiktelis iš savęs ir pats vienas yra kažkuo reikšmingas ir reikalingas. Tačiau vėliau, jis moko, kad mąstant apie visus šiuos smulkius daiktelius ir net žmogų kaip po vieną atskirą objektą, jie tarsi neturi jokios prasmės, yra nereikšmingi: „Pasaulio mažmožiai, atskirieji daikteliai, gyviai ir patsai net žmogus tarsi nieko nereikštų“ (1990, 235 [7]). Tuomet ir ima skleistis Vydūno idėja, kad visi mes esame svarbūs, nes esame kažko didelio ir veikiančio dalis. Visos smulkios gyvos ir negyvos materijos, sudaro vieną bendrą veikiantį mechanizmą. Po vieną, šios dalelės nieko nereiškia, tačiau kartu, jos yra labai reikšmingos, nes be jų neveiktų didysis mechanizmas, jis nebūtų pilnas: „Jau tat yra labai pastebėtina, kad kiekvienas daiktas priklauso didžiajai visumai, priklauso jos atsivėrimui. Be to dalykėlio ji nebūtų visata, jos atsiskleidimas turėtų spragą. Jai ko trūktų“ (1990, 235 [8]).

Taip pat yra ir su žmogaus bei jo tautos ryšiu, veikimo principu. Žmoniją sudaro daug skirtingų tautų, o tautas sudaro atskiri individai, kurie siejasi vieni su kitais ir jungia visą šią sistemą. Suprask – jei nebūtų žmogaus, kuris yra narys savo tautos, nebūtų ir žmonijos. Vadinasi, kiekvienas iš mūsų esam itin svarbūs savo tautai, reikalingi jai, tačiau ir mes be savo tautos negalėtume būti, nes taptume nereikšminga pasimetusi dalelė: „Vėlgi, šitame savo veikime žmogus nėra sau vienas. Aišku, kad jis yra narys didesnio pasaulio dalyko, būtent tautos, kuri vėl savo ruožtu yra žmonijos narys. Ir taip išeina ypatinga ir tūleriopa sąmazga žmogaus su tauta ir su visa visuma. Vienas dalykas priklauso didesniajam ir yra tam apsireikšti priemonė“ (1990, 237 [9]).

Taip išsamiai viską išsiaiškinus, vis tiek gali likti klausimų. Pavyzdžiui tai, kaip paaiškinti mūsų išvaizdos skirtumą, jei mes sudarom bendrą visumą? Bet juk nors esame išvaizda skirtingi ir įvairūs, turime ir panašumų, pavyzdžiui – odos spalva, akių forma, dominuojanti plaukų spalva, o svarbiausia – kalba ir šaknys. Šie panašumai rodo mūsų tautos gentiškumą, kuris tarsi jungia mus visus į vieną didelę šeimą, kurią sieja „kraujo“ ryšis. Būtent taip Vydūnas paaiškina ir polinkį savus tautiečius vadinti broliais ir seserimis – vienos tautos vaikais.

Todėl nėra nuostabu, kodėl Vydūno filosofijos nuopelnus mūsų tautiškumui, ne kartą tyrinėjo žinomas Vydūno kūrybos tyrinėtojas ir propaguotojas, literatūrologas, filosofas Vaclovas Bagdonavičius. Dar 2013 metais, pasitinkant Vydūno 145-ąjį gimtadienį ir mirties 60-metį, Baltiškosios kultūros dienraštyje Alkas.lt, buvo skelbtas V. Bagdonavičiaus pranešimas, rašytas specialiai Religijos ir tautinės kultūros centro surengtai „Religijos problemų konferencijai“ (konferencija vyko: 1993 m. gruodžio 11 d. Vilniuje.), o vėliau skelbtas ir „Vydūnas lietuvių kultūroje“ (Vilnius: Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas, 1994. P. 56-60.) knygoje. Šiame pranešime, pavadinimu „Tautiškumas ir religija Vydūno filosofijoje“ (www.alkas.lt, 2013 [10]), literatūrologas apie Vydūną kalbėjo kaip apie vieną didžiausių tautiškumo puoselėtojų: „Vydūną galima būtų pavadinti mūsų tautoje užgimusiu žmoniškumo apaštalu. Kaip jis pats yra sakęs, svarbiausias jo gyvenimo siekis buvo: „būti tautoje aiškia žmoniškumo apraiška ir tuo kitus tam žadinti. Tasai siekis, galima sakyti, buvo būtiškasis šios taurios asmenybės spręstas uždavinys, kurį atliko tiesiog kaip religinę priedermę.“ (www.alkas.lt, 2013 [11]). Čia V. Bagdonavičius ir pagrindžia šiame straipsnyje anksčiau mano atskleistas Vydūno vertybių pamokas. Jis moko savo tautą būti žmoniška, nepamiršti svarbiausių vertybių, doros, o visa tai tik stipriau puoselėti ir perduoti sekančioms kartoms ne tik darbais ir žodžiais, bet tautą jungiančiu „krauju“.

Suprantama, kad pranešimo autorius nepamiršo apžvelgti ir Vydūno nuopelnų tautiškumui: „Visa tai, ką Vydūnas padarė, žadindamas tautą, kad ji: „vykintų žmogaus ir tautos gyvenimo prasmę, tai esti, kad ji siektų tobulesnio žmoniškumo“, sudaro įstabų mūsų kultūros reiškinį – vydūnizmą. Jau kiekvienas atskiras šio reiškinio komponentas yra pakankamai didelis ir reikšmingas indėlis į kurią nors kultūros sritį, į jos raidą.<…>“ (www.alkas.lt, 2013 [12]).

Vydūno gelmiškumas ir reikšmė

„Yra dvi kūrėjų kategorijos: vienų kūryba skaidri, perregima, išėjusi į paviršių, kitų paviršiuje regime tik ženklus, nuorodas, vedančias gilyn, į tiesiogiai neatspindimą gelmę. Vydūnas atrodo esąs vienas iš pastarųjų, nes jo kūryba pilna ženklų ir nuorodų kurias reikia aiškintis, interpretuoti. Kartu jis yra nepaprastai skaidrus pirminėmis savo kūrybos intencijomis: žmogaus saviugdos, tobulėjimo, kilimo į šviesą, doros ir santaros principais, prigimtinio žmogaus ryšio su tauta ir kalbos akcentavimu“ (1994, 12 [13]).

Taip apie Vydūno gelmiškumą kalbėjo Viktorija Daujotytė Vydūno draugijos išleistoje knygoje „Vydūnas Lietuvių kultūroje“ (1994). Skaitydama šią V. Daujotytės mintį, jaučiausi taip, lyg kas būtų parašęs mano mintį, kurios niekam garsiai nepasakiau, tačiau galvoje ji liko, manau, visam laikui. Juk būtent interpretacijas ir aiškinimus aš pasitelkiau rašydama šį rašinį. Man buvo ypatingai svarbu kuo aiškiau įžvelgti ir parašyti tas Vydūno nuorodas ir ženklus, arba kaip aš pavadinau – pamokas, kurios labiausiai užslėptos ir neatskleistos, kurių reikia ieškoti ir norėti rasti.

V. Daujotytei, kaip ir man, Vydūno kūryba atrodė gili ir paslaptinga, bet kartu ir atvira visiems norintiems suvokti filosofinę mintį ir šios minties gyvybingumą žmonių gyvenimuose. Rašytoja pabrėžė Vydūno paprastumą, nors veiklus ir daug siekiantis žmogus, jis tiek kūryboje tiek kultūroje savęs neaukštino, tačiau buvo gilus visomis prasmėmis, ypatingą dėmesį skirdavo savai tautai, lietuvių kalbos išskirtinumui, jos aukštinimui.

Vydūno kuriamas žmogus yra trokštantis, siekiantis, norintis žinoti ir matyti, išsiaiškinti paslėptus dalykus, išgirsti negirdimus garsus – „išgirsti paslaptingą jūrų varpų – giliųjų, slaptųjų gelmių – skambėjimą“ (1994, 12 [14]). Taigi Vydūno kuriamas žmogus labiausiai atskleidžia nuolatinių savęs ir gyvenimo prasmės paieškų svarbą, savo tautiškumo puoselėjimą, aiškų regėjimą, plačiai atmerktas akis ir atvertą širdį.

not V. Daujotytės: „Matyti, regėti – didžioji Vydūno dvasinė sukauptis, išsakyta prasmės niuansų turinčiais žodžiais: regykla, regesys, reginys, regėjimas“ (1994, 12 [15]). Šie žodžiai V. Daujotytės rašte paryškinti, akcentuojami kaip svarbūs. Kuomet imama gilintis į šiuos žodžius, tampa lengviau suprasti, jog pagal savo dvasinę sukauptį, Vydūnas ir rinkosi sau pravardę. Etimologiška „Vydūno“ reikšmė ir yra „išvysti“, „vaidentis“, „regėti“. Vadinasi, kad „matymas“ buvo svarbiausias Vydūno veiklos ir siekių bruožas, aiškiai matydamas jis puikiai įžvelgė kelius, kuriais turi eiti ir darbus, kuriems jis turi atsiduoti. Tasai regėjimas jį tarsi vedė. Regėjimo Vydūnas mokė ir kitus. Mokė tiek tiesiogiai, tiek savo kūryba, savo pagrindiniams veikėjams parinkdamas „reginčius“ vardus. Vydūno sukurtos pagrindinės veikėjos moterys dažniausiai gaudavo Mantvydos, Grožvydos, Vidės ir Tautvydos vardus.

Šioje vietoje, aš norėčiau papildyti V. Daujotytę ir pasakyti, kad ne tik Vydūno kuriami veikėjų vardai „regintys“, bet visas jo dramų veiksmas ir baigtis leidžia manyti, kad Vydūnas savo regėjimu nori dalintis. Tik matantis gali įžvelgti, kokia yra dramos reikšmė, pagrindinė mintis ir polėkis. Akivaizdu, kad Vydūnas savo skaitytojus, kaip ir veikėjus, siekia paskatinti praregėti ir žvelgti į pasaulį plačiai atmerktomis akimis.

Anot V. Daujotytės: „Regintieji Vydūno herojai eina vedami savo tauriosios lemties – dalios, sanskrito kalba – daivos.“ Tokia veikėja Daiva skleidžiasi ir jo „Probočių šešėliuose“ (2014), tautos dvasios, moters genijaus, idealų reiškėjos, savotiškai neapčiuopiamos veikėjos, skatinančio, motyvuojančio balso pavidalu. V. Daujotytė šį tariamos Daivos balsą pavadina: „raginančiu balsu“ (1994,12 [16]) ir pacituoja šią ištrauką iš „Probočių šešėlių“:

Pasiklausyki aido –
tautos gyvenimo,
kaip jis, lyg jūrų bangomis
atsigarsi ir supa tavo širdį
!

Išgirski, koks čia tavo balsas,
ir jam širdyj duok suskambėti,
kad imtum sąmoningai
gyventi tautoje,
ją savo gyvumu gaivindamas
! (1, 290 [17]).

Šioje kūrinio ištraukoje, Vydūnas ir vėl didžiausią ir svarbiausią vietą skiria tautos reikšmei žmogaus gyvenime. Tautinė idėja, tautiškumo puoselėjimas, savotiškas susiliejimas su savo tautybe Vydūno kūryboje užima išskirtinę vietą. Jis mano, kad žmogaus širdis šaukiasi savo tautos, suteikia gyvybės. Tik tapęs tautos dalimi, žmogus atranda save ir jo širdis suskamba.

Išskirtinį Vydūno gelmiškumą, galima pagrįsti V. Daujotytės žodžiais, kad „Iš tiesų, tautinės idėjos lietuviškoje evoliucijoje Vydūnas užima išskirtinę vietą, jis suteikia tautiškumui filosofinę prasmę ir nubrėžia kultūrinės lietuviškumo misijos perspektyvą. Ir šiuo požiūriu matome ypatingą jo gelmiškumą.“ (1994, 15 [18]), – kuriems aš labai pritariu.

Gamtos objektų svarba ir mitologinės reikšmės Vydūno kūryboje

Žinant tai, kad Vydūnui ypatingai svarbi buvo žmogaus gyvybė nuo prasidėjimo iki baigties, jo sąsajos su pasauliu, ryšys su gamta, protėvių gyvenimo sąlygos, nenuostabu, jog jo kūriniuose taip gausiai minima gamta. Kiekvienoje Vydūno dramoje, bent vienas veikėjas yra kildinamas iš gamtos, sužmoginamas gyvūno arba augalo pavidalas paverčiant jį mąstančiu. Juk gamta ilgą laiką buvo žmonių prieglobstis ir maitintoja. Mūsų protėviai gyvendavo taip arti gamtos, maitindavosi žemės užaugintomis gėrybėmis, būstams statyti naudodavo gamtinius išteklius. Galima sakyti, jog ilgą laiką gamta buvo žmonių motina. Suprantama, jog gyvenant taip arti visokių gyvų būtybių, gamta nuo seno vyraudavo ir tautosakoje. Tais laikas buvo žinomos visokios medžių ir paukščių reikšmės, kurios lėmė senųjų mitologinių pasakojimų gausą. Šiuose pasakojimuose įvairūs gamtos objektai įgaudavo mitologines reikšmes, kurios įsitvirtino žmonių atmintyje. Šie mitologiniai pasakojimai buvo perduodami iš lūpų į lūpas, todėl beveik visi gamtos gyviai ir reiškiniai įgavo kokią nors mitologinę reikšmę ir tapo atitinkamus dalykus vaizduojančiais simboliais tautosakoje. Vienas iš tokių, kurie minimi gausiausiai, yra – medžiai, kurie labai vertinami tradicinėje lietuvių kultūroje ir mitologijoje.

„Medis viena esminių baltų pasaulėvydos, dieviškos tvėrinijos suvokimo, Visatos Ašies ir savojo vidinio išraiškų“ (2013, 34 [19]) – taip medžio reikšmę tautosakoje įvardija Rasa Ambraziejienė knygoje „Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai“ (2013).

Medis tautosakoje vaizduojamas kaip žemės ir dangaus tarpininkas, jungiantis tris skirtingas erdves – dangų, mūsų pasaulį ir požemį. Medžiai taip pat suprantami ir kaip tautos ženklai: „Tautos – tai Medžiai Dievo sode arba Jo Medžio šakos. Mūsų tautos užduotis – padėti auginti savąjį medį, rasti ir palaikyti ryšį su maitinančiomis šaknimis ir stiebtis link dieviškoje šviesoje panirusios viršūnės“ (2013, 8 [20]), – o tai grindžia medžių artumą Vydūnui, kuris buvo labai atsidavęs savo tautai ir skatino tautiškumą, teigė, kad žmogus be tautos ne pilnas. Todėl nenuostabu, kad Vydūnas savo kūriniuose ne kartą pasitelkė „medžius“, šio simbolio pagalba, norėdamas perteikti tautos svarbą žmogui. Toks Vydūno kūrybos bruožas tarsi dar kartą grindžia ir šio kūrėjo gelmiškumą, apie kurį rašė V. Daujotytė. Akivaizdu, kad Vydūnas atviras, tačiau ir paslaptingas, kai kurias savo tautai skirtas žinutes užslėpdavęs po tautiškais simboliais ir šių reikšmėmis. Visi norintys suprasti ir perprasti siunčiamą žinutę, turi kapstytis giliau, imtis rimtesnės analizės, pasitelkdami tautinę kultūrą.

Vydūno vienaveiksmiame dramatiškame veikale „Tėviškė“ (1908), daugiausiai minimi ąžuolai. Čia jie tarsi atstovauja bendrą tėviškės vaizdą, tarsi kuria šios savos erdvės pradą. Šiame veikale pasigendama iškirsto ąžuolyno, kas leidžia suprasti, jog tai matantys veikėjai jaučiasi netekę kažko labai svarbaus. Atrodo, lyg pati tėviškės erdvė likusi, tačiau be ąžuolyno ji jau nebe ta: „Dabar tik ir žiūrėk! Dar pirm kelių dienų šišon ąžuolai kerojo, kaip nešiau Švelniams naujų knygelių. Lygiai lig šios vietos mane atlydėjo. Ir sustoje po tais senais šimtašakiais medžiais, pasikalbėjom. Buvom kaip kokioj šventykloj. Švelnių Urtelė taip karštai pasakojo savo maloniu balseliu, kan ji skaičiusi buvo! O šakos ir lapai taip slaptingai šlamėjo! – Dabar gi jau nieko nebėra! Visa plika!“ (1908, 4 [21]). Ąžuolai čia prilyginami šventyklai, šventovei, vietai kur  ramu ir gera. Taip pat jaučiamas ir sužmoginimas – šakų ir lapų šlamesys suprantamas kaip mąstančio medžio, stengiantis „slaptingai“ šlamėti, tarsi kažkokių gilių minčių turint.

Kita pastraipa, jau kitos veikalo veikėjos žodžiai, puikiai perteikia skausmą, patirtos ąžuolyno netekties jausmą. Čia ir vėl galima rasti užslėptą Vydūno žinutę – tėvų, protėvių ir vaikystės prisiminimus. Tai tarsi tautinis paveldas, tautos istorija, protėvių palikimas: „Skaudu ir man begalo! Tas ąžuolinėlis ant to kalnelio buvo iš-pat senovės Gaišių žymis. Atsimenu, dar kūdikiu būdama ne kartą jais pasidžiaugdavau. Parkeliausi su tėvais iš svetšių ir išvysi ąžuolynėlį, žinai, tai tšia už jų namai! O tų pasakų apie jį begalo! – Bet – jis jau, kuris tiek yra matęs žavinant ir naikinant visa, kas šventa iš senovės, kentšia dabar ir tyli!“ (1908, 4 [22]). Taip atsiskleidžia ąžuolyno, kaip namų ženklo reikšmė.

Ąžuolų naikinimas šiame Vydūno veikale, tolygus tėviškės niekinimui – „Žinau, jog gana daug reikia nukesti matant, kaip mūsų kaimynai niekina savo tėviškę, bet jau dabar neapykanta kyla“ (1908, 4 [23]). Būtent ąžuolą šiam reikalui Vydūnas pasirinko ne veltui: „Lietuvių sakmėse bei tikėjimuose pastebimas prieštaringas ąžuolo vaidmuo. Šis medis audros metu gali saugoti nuo perkūno, ąžuolo šakelėmis kaišomi namai, siekiant išvengti žaibo: „Kad nemuštų Perkūnas, kiša ąžuolo, beržo, kiečio šakutes“ (JBR I 743) <…> Nors ąžuolas yra vienas iš aukščiausių Lietuvoje augančių medžių, tačiau kai kuriuose tikėjimuose teigiama, jog pastarojo Perkūnas netrenkia dėl jo tvirtumo, kietos medienos: „Griausmas ąžuolo nemušąs, neįšeriąs“ (JBR I p. 202). Nijolė Laurinkienė studijoje („Senovės lietuvių dievas Perkūnas“, 1996 [24]), skirtoje Perkūnui, teigia, jog ąžuolas yra vienas iš griausmo dievybės atributų ne tik Lietuvos, bet ir įvairių pasaulio tautų religijoje bei mitologijoje.“

Taip pat literatūroje, ąžuolas gausiai vaizduojamas ne tik kaip Dievybės buveinė ar apsauga nuo blogio, bet ir kaip vyriškumo, tvirtumo simbolis. Štai lietuvių liaudies dainose randama tokių ąžuolo interpretacijų: „Ąžuolas, kaip tvirčiausias medis, tinkamiausiai atstovauja bernelio vyriškumui. Bernelis, norėdamas būti stiprus ir galingas kaip ąžuolas, sa­vo jaunas dienas, įvardintas pentinėliais, pakabina į ąžuolo šakas“ (Šeškauskaitė, D. „Augalai lietuvių ir lietuvininkų dainose: bendrumai ir skirtumai“. 2004 [26]).

Panašias ąžuolo interpretacijas matomai atitinka Vydūno šiame kūrinyje vaizduojamas ąžuolynas, kaip – „dievų buveinės“ ir „orumo“ ženklai. Ženklai, kuriuos sunaikinus, savotiškai sugriaunamas tėviškės orumas, tauta nebetenka jėgos, tvirtybės ir sėkmės. Būtent šioms savybėms pavaizduoti, ąžuolas, kaip užslėptas simbolis tinka kone labiausiai.

Įdomu ir tai, kad šiame veikale yra dar dviejų medžių rūšių užuominų. Tačiau jos pateiktos įdomiau – kaip veikėjas (žmogus) ir medis viename. Vienas iš jų yra pušis – veikėjos „Pušienės“ pavidalu. Greičiausiai pušį, kaip ir ąžuolą, Vydūnas pasirinko neatsitiktinai. Anot Jolantos Zabutytės, „ryškiausias ir esminis pušies vaidmens bruožas  –  jos šventumas, atsiskleidžiantis šventviečių pušų atvejais ir atitinkantis ąžuolui bei kitiems šventviečių medžiams būdingas sakraliosios erdvės įcentrinimo ir tarpininkavimo funkcijas – tai vieta, kur gyvena arba apsireiškia dievybės (panašiai kaip apie ąžuolus, tarsi pušies ir ąžuolo sąsaja, kurią ir norėjo parodyti Vydūnas, kai nusprendė šiuos du medžius pasitelkti vienoje dramoje). Pagal tam tikrus bruožus galima spėti, kad amžinai žaliuojanti pušis galėjo turėti ir Pasaulio medžio, ir jo vedinio – Gyvybės medžio − reikšmių.<…> Daugeliu atvejų pušis siejama su moterimis, tad šalia liepos, tai yra ir moterų medis, išreiškiantis gyvybės tęstinumo – vaisingumo esmę.“ (J. Zabulytė. „Pušis tradicinėje lietuvių kultūroje“, 2014 [27]). Taigi, šio medžio akivaizdus sužmoginimas dramoje leidžia manyti, jog Vydūnas siekė pušies reikšmę pabrėžti, pavaizduoti kaip turinčią savo nuomonę ir mąstančią veikėją, todėl ypač reikšmingą.

Kita veikėja – „Drebulienė“. „Drebulė – simbolizuoja skausmą ir aimanas. Išdavystės medis“ (2013, 8 [28]). Apžvelgus abiejų šių veikėjų reikšmę, derėtų atkreipti dėmesį ir į tai, jog jos abi vaizduojamos kaip senos moteriškės, visur vaikštančios kartu. Vadinasi dvi draugės „Pušienė“ ir „Drebulienė“ vaizduojamos kartu, tarsi viena kitą papildo ir vieną kitą nustelbia. Šios dvi veikėjos, savotiškas senosios tautos atspindys, tautos istorijos interpretacija. „Pušienės“ pavidalu vaizduojama ištikimybė, vienybė, gausa, o štai jos draugė „Drebulienė“ – atspindi išdavystę ir skausmą, galbūt patirtą dėl tautos nykimo, tautos patirtų skaudulių. Todėl galima teigti, kad Vydūnas savo veikale medžių simboliką panaudojo išties išradingai, galbūt norėdamas perduoti užslėptą žinią ne tik savo laikų, bet dabartiniam ir net ateities skaitytojui.

Be medžių, Vydūno kūryboje labai dažnai pasireiškia ir paukščiai. Nuo seno žmogus domėjosi paukščiais, todėl su jais susijusios įvairios šventės, apeigos, įvairūs mitologiniai pasakojimai. Neretai, paukščiai laikomi savotiškais ateities pranašais, galinčiais išpranašauti likimą, atnešti sėkmę arba nesėkmę. Svarbiems literatūros įvaizdžiams kurti, didelę reikšmę turi atskirų rūšių paukščių paveikslai ir su šiais paveikslais susijusi simbolika. Čia paukščiai žymi – moteriškąjį pradą, dangaus mėlynės simbolį, saulės šviesą ir t.t. Tokias sąsajas galima pastebėti Vydūno dramose. Pavyzdžiui dramoje „Sigutė“ (1914), vieni iš veikėjų yra – lakštingala, apuokas ir varnas. Šie paukščiai sužmoginami, turintys savo balsą, o vėliau ir žmogiškus (trys lakštingalos – trys baltos sesutės, pasitinkančios Sigutę ir palydinčios į aukštybę, angelėliai. Apuokas ir varnas – dvi laumės, suverpusios marškinius už Sigutę) pavidalus. Pirmiausia pasirodo lakštingalos, kurios kalbina Sigutę, žadina ją prisnūdusią beverpiant, guodžia ją švelniais balsais:

Oi, tu sesutėl!
Oi, tu kūdikėl!
Ko taip liūdna?
Tau mes padedam?
Nesi viena.
  (1914, 5 [29]).

Šios lakštingalos čia vaizduojamos tarsi guodėjos, meiliai kalbina, palaiko, stengiasi padėti. Simbolikoje lakštingala traktuojama kaip ilgesio, meilės ir skausmo simbolis (o tai sąsaja su mirusios mamos ilgesiu, kurį nuolatos jaučia Sigutė). Lakštingalos taip pat simbolizuoja meilų ir pataikaujantį kalbėjimą („Birds ir Mythology“ [30]). Vydūnas čia pasitelkė lakštingalą, kaip guodėją. Tačiau dar viena lakštingalų mitologinė reikšmė, kurią puikiai perteikė Vydūnas, vaizduodamas lakštingalas kaip angelėlius (nekaltų vaikų dvaseles) – šis paukštis suvokiamas ir kaip mirusiųjų sielų buveinė, sielų globėja („Birds ir Mythology“ [31]). Juk būtent trys baltosios sesutės (angelėliai), visą laiką, tarsi globoja Sigutę dar gyvai jai esant. Tai savotiška užuomina apie Sigutės kūniškąją mirtį, jos patiriamas kančias. Atrodytų, jog šios mergaitės siela dar gyva ir nesutepta, tačiau kūno mirtis jai neišvengiama, todėl jos sielą globoja lakštingalos (mergaitės – angelėliai).

Antrasis dramoje pasirodo apuokas. Tačiau šis čia nešneka, o tik „suklinka“. Negalima sakyti, kad apuokas nemąstantis – jis, dar neįgavęs žmogiškojo pavidalo, gina Sigutę nuo jos bjaurios pamotės Nakvišos ir savo riksmu vija šią atgal į trobą, taip gelbėdamas vargšę mergaitę nuo bjaurios pamotės smūgių. Nakviša taip išsigąsta apuoko klyksmo, kad susieja jį net su giltinės balsu. Baisioji pamotė pasimeta, šoka bėgti, kol galiausiai dingsta troboje. Atrodo, kad Vydūnas pasirenka paukščio rūšį, pagal šio simbolinę reikšmę. Kai lakštingalos apsireiškia Sigutei, apuokas apsireiškia Nakvišai. O apuokas simbolikoje suvokiamas, kaip nakties paukštis, vengiantis ryškios saulės šviesos ir besirenkantis tamsą. Apuokas – paukštis, savotiškai vedantis į savęs paties susinaikinimą, tarsi blogio pranašas, arba – pirmasis įspėjimas („Birds ir Mythology“ [32]).

Skaitant dramą toliau, akivaizdu, kad Nakvišai iš tiesų gresia sunaikinti save pačią ir savo dukras. Šią nedorėlės baigtį užtikrina apsireiškiantis varnas: „Varnas labai skaudžiai sušunka kelis kart. Nakviša suklinka: Oi vėl – mirtis – mirtis! Ir šoka atbula, paleidusi Sigutės drobę, į trobą“ (1914, 15 [33]). Troboje Nakviša sudega ugny, kuria ruošė Sigutei deginti. Sudega ir Nakvišos dukros, sušokusios paskui motiną. Taigi, varnas savo „labai skaudžiu klyksmu“ atneša mirtį, pranašauja jos neišvengiamumą. Jei apuokas tik įspėjo, tai varnas pažadėjo ir išpildė. O Nakviša ne be preteksto Vydūno vaizduojama kaip bijanti varno.Varnas – blogio įsikūnijimas. Europos liaudies simbolikoje, jis laikomas didžiausiu nelaimės simboliu, pranašaujančiu mirtį, kančią, apsėdimą.

Atrodo, kad visose Vydūno dramose veikianti gamta, kaip ir pats Vydūnas savo filosofijoje, moko skaitytoją vertybių, žmoniškumo, tinkamo elgesio su kitais. O nekadėjai, bjaurūs savanaudžiai žmonės, tarytum sunaikinami, tačiau šis susinaikinimas vaizduojamas kaip savaiminis – patys jie save sunaikina, o ne kažkas iš šalies. Taip Vydūnas moko, jog vertybių reikia laikytis ir kitam nelinkėti blogo, nes pats save nuvesi iki susinaikinimo. Gamta ir jos objektų reikšmės mitologijoje, puikiausia priemonė tam perteikti. Nes gamta kaip ir Vydūnas – amžina mokytoja.

Baigiamasis žodis: Vydūno pėdomis – amžinai…

Vydūno pėdomis keliavo ne vienas, rašęs apie jo pasiekimus ir jo palikimą. Vydūno pėdomis keliavau ir aš, rašydama šį rašinį. Tačiau kalba apie jį – nesibaigianti. Galbūt todėl, kad Vydūno paliktos pėdos įspaustos per daug giliai, kad jų nebeatrastume vis kitokių. O galbūt todėl, kad Vydūnas keliavo ne smėliu, kad įspaudai išnyktų, ar būtų nuskalauti amžinybės lietaus. Šis žmogus keliavo vertybėmis, įspausdamas neišdildomus pėdsakus į visų savo tautos žmonių sielas ir širdis. Tai tarsi paveldimi pėdsakai. Jei esi Vydūno tautietis, jauti šiuos pėdsakus savo šaknyse ir gali jais didžiuotis. Jie – amžini. O daugialypis palikimas neaprėpiamas ir visos tautos skirtingų kartų žmonių rankomis. Šį palikimą tyrė iki mūsų, dabar tyrinėjame mes, tyrinės ir ateities žmogus. Keičiasi tik suvokimas, o Vydūno reikšmė ir svarba su laiku tik didėja. Laikas tarsi brandina ir kelia palikimo vertę.

Tačiau įdomu, kaip Vydūno daugialypį palikimą įvertins ateities kartos? Ar jos noriai žengs giliai įspaustais pėdsakais? Ar supras paslėptas Vydūno vertybių žinutes? Ar noriai mokysis iš amžino mūsų tautos mokytojo?

________________

[1] Vydūnas. Raštai. I tomas Vilnius: „Mintis“, 1990 m, 569 psl.
[2] Tas pats šaltinis.
[3] Tas pats šaltinis.
[4] Vydūnas. Sigutė. Iš Lietuvių pasakos sumanyta vienveiksmė mysteria. Tilžė: „Rūta“, 1914, 18 psl.
[5] Tas pats šaltinis.
[6] Vydūnas. Raštai. I tomas Vilnius: „Mintis“, 1990 m, 569 psl.
[7] Tas pats šaltinis.
[8] Tas pats šaltinis.
[9] Tas pats šaltinis.
[10] Vacys Bagdonavičius, www.alkas.lt 2013.01.25 12:20. Prieiga internete: http://alkas.lt/2013/01/25/v-bagdonavicius-tautiskumas-ir-religija-vyduno-filosofijoje/
[11]
Tas pats šaltinis.
[12] Tas pats šaltinis.
[13] Bagdonavičius, Vacys. Vydūnas lietuvių kultūroje. Vilnius : Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas : Vydūno draugija, 1994, 306 psl.
[14] Tas pats šaltinis.
[15] Tas pats šaltinis.
[16] Tas pats šaltinis.
[17] Vydūnas. Amžina ugnis. Probočių šešėliai. Pasaulio gaisras. V., 1968.
[18] Bagdonavičius, Vacys. Vydūnas lietuvių kultūroje. Vilnius : Filosofijos, sociologijos ir teisės institutas : Vydūno draugija, 1994, 306 psl.
[19] Ambraziejienė, Rasa. Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai. „Kauno tautinės kultūros centras“, 2013. II-asis redaguotas leidimas, ISBN 9955-9316-2-0. 2013.
[20] Tas pats šaltinis.
[21] Vydūnas. Tėviškė. Vienaveiksmis dramatiškas veikalas. Tilžė: „Rūta“, 1908, 25 psl.
[22] Tas pats šaltinis.
[23] Tas pats šaltinis.
[24] Laurinkienė N. Senovės lietuvių dievas Perkūnas: kalboje, tautosakoje, istoriniuose šaltiniuose, Vilnius, 1996. P.98.
[26] Šeškauskaitė, Daiva. Augalai lietuvininkų ir lietuvių dainose: bendrumai ir skirtumai. Tiltai. Priedas. 2004, Nr. 24, p. 219-252. ISSN 1648-3979.
[27] Zabulytė, Jolanta. Pušis tradicinėje lietuvių kultūroje. Sovijus (tarpdalykiniai kultūros tyrimai), 2014, t. 2, Nr. 1, p. 34–48.
[28] Ambraziejienė, Rasa. Ženklai. Įvaizdiniai. Simboliai. „Kauno tautinės kultūros centras“, 2013.  II-asis redaguotas leidimas, ISBN 9955-9316-2-0.
[29] Vydūnas. Sigutė. Iš Lietuvių pasakos sumanyta vienveiksmė mysteria. Tilžė: „Rūta“, 1914, 18 psl.
[30] Myths Encyclopedia – Myths and Legends of the World. „Birds in Mythology“. Prieiga internete: http://www.mythencyclopedia.com/Be-Ca/Birds-in-Mythology.html. Interaktyvus.
[31] Tas pats šaltinis.
[32] Tas pats šaltinis.
[33] Vydūnas. Sigutė. Iš Lietuvių pasakos sumanyta vienveiksmė mysteria. Tilžė: „Rūta“, 1914, 18 psl.


7   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 0

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI


421 5 +11 -2 Anno

STALINAS (5)





Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito