Kodėl valstybės anksčiau prieš pradėdamos karinius veiksmus garsiai paskelbdavo karą? Kodėl dabar tai nėra daroma?

Versijos.lt
+ 8 - 2
Autorius: Versijos.lt
Šaltinis: http://versijos.lt/kodel-valstybes-anksciau-pries-pradedamos...
7536-05-24 (2018 m.), skaitė 322
0

Gyvename vienais taikiausių laikų per visą civilizacijos istoriją. Žinoma, taip neatrodo pažiūrėjus į naujienų pranešimus, tačiau tai yra tiesa. Žmonija niekada negyveno taikai. Istorijos knygos yra padalytos į atkarpas nuo vieno karo iki kito, keitėsi tik karų priežastys, strategija ir technologijos. Štai karo paskelbimas dabar jau, galima sakyti, nebėra toks madingas, koks buvo anksčiau. Kodėl anksčiau valstybės taip garsiai skelbdavo karą viena kitai? Kodėl dabar tai nebėra priimtina?

Žinoma, karo skelbimas turi daugybę formų, tačiau lengviausiai atpažįstama atrodo maždaug taip: valdančiosios institucijos susitaria dėl karo skelbimo, kurį apibrėžia šalies įstatymai, o vėliau apie tai valstybės galva praneša visuomenei. Karo paskelbimas yra vieša deklaracija – „Mes su jumis kariausime, tikėkitės karo veiksmų“. Kitaip tariant, priešas apie tai informuojamas garsiai ir aiškiai, bet kodėl? Juk tai, atrodo, mažina karinių veiksmų efektyvumą, nes dingsta netikėtumo faktorius.

Kodėl karas buvo skelbiamas?

Karo paskelbimas turi neįtikėtinai seną istoriją. Tai – viena iš ankstyviausių tarptautinių santykių formų. Ji minima ir 2100 metų prieš Kristų parašytame Gilgamešo epe, ir Senajame Testamente. Anksčiau tai buvo atliekama pasiuntiniais – pas priešą būdavo pasiunčiamas žmogus ar visa delegacija, kad jis būtų informuotas apie jam paskelbtą karą. Tačiau karai ne visada prasidėdavo deklaracijomis.

Skaičiuojama, kad 1700-1870 metas JAV ir Europoje įvyko mažiausiai 107 kariniai susidūrimai, tačiau karas buvo paskelbtas tik 10 kartų. Moderniais laikais karų sumažėjo, o paskelbtų deklaracijų skaičius išaugo. Taip nutiko ir todėl, kad atsirado techninės galimybės vienu metu kreiptis į didžiąją tautos dalį ir tarsi ištransliuoti savo pasiryžimą kariauti visam pasauliui. Karo paskelbimo deklaracijos tapo ir kvietimu sąjungininkams prisidėti prie bendro tikslo ir perspėjimu priešui pasiduoti be kovos.

1-dec1.JPG
Danijos ir Norvegijos karalius Frederikas III pasirašo karo skelbimo Švedijai deklaraciją © commons.wikimedia.org

1907 metais sukurtoje trečiojoje Hagos Konvencijos sutartyje karo paskelbimo būtinybė jau apibrėžiama labai tiksliai – pirmajame straipsnyje rašoma, kad kariniai veiksmais tarp sutartį pasirašiusių valstybių negali prasidėti be perspėjimo, kuris gali būti „karo deklaracija arba ultimatumas su sąlygine karo deklaracija“. Kitaip tariant, vienas pagrindinių tarptautinės teisės dokumentų įtvirtino būtinybę karą paskelbti kaip perspėjimą.

Tai, žinoma, svarbiausia dėl civilių gyvybių apsaugojimo. Skirtingose barikadų pusėse atsidūrusios valstybės gali perspėti savo gyventojus saugotis strategiškai svarbių vietų, kurios bus puolamos pirmiausia, kaupti atsargas ir sekti naujienų pranešimus. Antrajame tos pačios sutarties straipsnyje rašoma, kad apie karo paskelbimą turi būti pranešta ir neutralioms valstybėms – vėlgi, toks susitarimas priimtas siekiant sukurti saugias zonas civiliams.

Taigi, karo paskelbimo principas buvo įtvirtintas tarptautiniais susitarimais. Tačiau juk karas nepripažįsta taisyklių, tai kodėl šis reikalavimas turėtų būti gerbtinas? Tarptautiniuose santykiuose abipusiškumo principas yra neįtikėtinai svarbus – būtent juo paremti ir šiuolaikiniai diplomatiniai santykiai. Beveik krikščioniškai skambantis principas „nesielkite su mūsų atstovais taip, kaip nenorėtumėte, kad būtų elgiamasi su jūsiškiais“ yra nesenstantis ir galios tol, kol gyvuos diplomatija. Kuomet padėtis darosi vis labiau įtempta ir artėjančio karo kontūrai tampa ryškesni, nei viena šalis nenori būti užklupta netikėtai, todėl ir pati nepuola be perspėjimo.

1-dec2.jpg
JAV prezidentas Vudrou Vil-sonas prašo Kongreso pritarti karo paskelbimui Vokietijai, 1917 metų balandžio 2-oji © commons.wikimedia.org

Bent jau tokia turėtų būti teorija. Tačiau atvejų, kuomet karas nebuvo skelbiamas, yra apstu.

Japonija karą pradėjo jo nepaskebusi ir sulaukė pasekmių

Vienas garsiausių pavyzdžių – Japonijos surengta Perl Harboro ataka 1941 metų gruodžio 7 dieną. Japonija, kaip ir Vokietija, nebuvo paskelbusi karo JAV. Būtent todėl tą lemtingą sekmadienį JAV karinės jūrų pajėgos buvo užkluptos taip netikėtai ir praktiškai niekas tokios svarbos objekte nebuvo pasiruošęs gintis. Laikyti taip sutelktas pajėgas karo atveju tikrai būtų neprotinga, tačiau JAV realiai su niekuo nekariavo. Karas buvo paskelbtas tik gruodžio 8 dieną prieš Japoniją ir gruodžio 11 dieną prieš Vokietiją.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje aidėjo karo skelbimo kalbos. Hitleris tokią pasakė 1939 metų rugsėjo 1 dieną – taip pat po karinių veiksmų pradžios. Jungtinė Karalystė ir Prancūzija karą Vokietijai paskelbė rugsėjo 3 dieną. 1940 metų birželio 10 dieną JK ir Prancūzija sulaukė karo paskelbimo iš Italijos pusės. Nemaža dalis karo deklaracijų buvo skelbiamos tik dėl formalumo – Vokietijai karą paskelbė ir tokios šalys kaip Nepalas, Omanas, Mongolija ir t. t. Tokios deklaracijos reikalingos įtvirtinti ryšiams su sąjungininkais.

Benitas Musolinis informuoja minią apie Didžiajai Britanijai ir Prancūzijai paskelbtą karą

Tačiau grįžtant prie Perl Harboro atakos, reikėtų pasakytų, kad Japonija suvokė, ką daro. Admirolas Isoroku Yamamoto, vienas iš Perl Harboro atakos vadų, nenorėjo, kad operacija prasidėtų prieš JAV perspėjimą apie taikos derybų nutraukimą. Toks pranešimas buvo paruoštas ir pasiųstas į ambasadą JAV. Tačiau kai jis buvo išverstas ir perduotas JAV institucijoms po atakos jau buvo praėjusi daugiau nei valanda. Dar daugiau – šiame pranešime karas nebuvo paskelbtas. JAV tebuvo informuota, kad derybos nutraukiamos. Japonija karą JAV paskelbė gruodžio 8 dieną, bet tuomet jau buvo per vėlu.

Ilgą laiką buvo ginčijamasi, kodėl taip nutiko. Daug kas kaltino technines klaidas ir nesusikalbėjimą tarp skirtingų japonų pareigūnų. Tačiau egzistuoja visai eilė istorinių dokumentų, kurie rodo, kad Japonija nenorėjo paskelbti karo. Buvo tikimasi, kad JAV bus užklupta nepasiruošusi, todėl ataka iš rikiuotės išves didžiąją dalį laivyno. Tai nepavyko, tačiau puolimas be išankstinio karo paskelbimo turėjo pasekmių.

Tai nebuvo pirmas kartas, kuomet Japonija vykdė puolimą be jokio perspėjimo. Kaip minėta anksčiau, tai yra tarptautinės teisės pažeidimas. Taigi, karui pasibaigus Tokijo tribunole Perl Harboro užpuolimas buvo laikomas karo nusikaltimu. Jei karas būtų paskelbtas oficialiai ar Japonija būtų pateikusi kitokį perspėjimą, tai būtų laikoma įprastais, teisėtais karo veiksmais, tačiau dabar Jungtinių Valstijų karinių jūrų pajėgų puolimas tapo karo nusikaltimu.

1-dec3.jpg
Franklinas Ruzveltas pasirašo karo prieš Japoniją deklaraciją © commons.wikimedia.org

Taip surėdyta ne be reikalo. Buvo tikimasi, kad bausmės neišvengiamumas parodys atgrasys nuo panašių veiksmų ateityje. Galbūt ir nepaskelbtų karinių veiksmų vykdytojai atsisakys vykdyti tiesioginius įsakymus, baimindamiesi po karo sulaukti šiurkščios, neišvengiamos bausmės. Tačiau su Antrojo pasaulinio karo pabaiga karo paskelbimo doktrina ir vėl pasikeitė.

Kodėl karai dabar beveik nebėra skelbiami?

Antrasis pasaulinis karas sukrėtė pasaulį. Milijonai aukų, sugriauti ištisi miestai, perstumdytos valstybių sienos, visa eilė karo nusikaltimų, milijonai pabėgėlių. Tarptautinė bendruomenė suvokia, kad tokio masto konfliktai yra pražūtingi visiems, ypač branduolinės ginkluotės aušroje. Jungtinių Tautų chartija, kuria ir suformuota ši organizacija, jau antruoju straipsniu iš esmės uždraudė grasinimų ir karinių veiksmų panaudojimą konfliktams tarp valstybių spręsti. Taigi, karo paskelbimas buvo išgyvendintas kaip pasenusi ir nebetinkama diplomatijos priemonė.

1-dec31.jpg
Adolfas Hitleris skelbia karą JAV  © Bundesarchiv, Bild 183-1987-0703-507 (CC BY-SA 3.0) | commons.wikimedia.org

Kaip tikriausiai pastebėjote, žmonija kariauti taip niekada ir nesiliovė. Taip, Jungtinės Tautos prisidėjo prie naujų pasaulinių konfliktų iškilimo, tačiau lokalūs kariniai susidūrimai vyksta nuolat. Kartais netgi garsiai skelbiamas karas, kas savaime prieštarauja Jungtinių Tautų chartijai. Kitaip tariant, dabar kaltininku laikoma pirmoji agresiją parodžiusi pusė. Vėlgi, ne visos situacijos yra vienodos, tačiau karo deklaracijos prarado reikšmę, nes jos dabar yra kaip ir nelegalios. Anksčiau jos buvo naudojamos kaip perspėjimo priemonė, nurodanti, kad galima pradėti karinius veiksmus. Dabar skelbti karą apskritai draudžiama, o toks veiksmas tarsi ir nurodytų kaltininką. Jei dabar kokia nors šalis paskelbtų karą JAV ir užpultų kokią nors jos bazę, atsakas būtų toks pat kaip ir karo nepaskelbus, o pati deklaracija tikriausiai teisminiame procese net nebūtų svarstoma kaip spredimą keičiantis veiksnys.

Tačiau, nors karo paskelbimo deklaracijos ir išėjo iš mados, karas išliko. Moderniais laikais konfliktai dažnai vyksta ne tarp dviejų valstybių, o tarp vieno valstybinio ir vieno nevalstybinio aktoriaus. Yra žinoma, kad kai kurios teroristinės organizacijos skelbia karus, tačiau šios deklaracijos neturi jokio teisinio svorio. Tuo tarpu valstybiniai aktoriai savo karinius veiksmus prieš įvairias grupuotes suderina tarpusavyje su sąjuningininkai ir priešiškų organizacijų, kurioms ruošiamasi suduoti smūgį, dažniausiai neinformuoja. Tai laikoma anti-teroristinėmis operacijomis, o ne konvenciniu karu.

Valstybės, kurių teritorijoje veiksmus ketinama vykdyti, gali būti informuojamos ir nepaskelbus karo. Galiausiai, pastaruoju metu iškilo ir hibridinio karo strategija. Tai koviniai veiksmai, kurių veikėjai nėra žinomi. Kryme, suverenios Ukrainos teritorijoje, 2014 metais veikė karių grupės be atpažinimo ženklų. Vėliau pusiasalis buvo de factointegruotas į Rusijos teritoriją, tačiau Rusija nepripažino, kad Krymo aneksijai panaudojo savo karius – juk jie neturėjo atpažinimo ženklų.

1-dec4.jpg
Tokijaus tribunolo kaltinamieji © commons.wikimedia.org

Dabar dažniau skelbiama karinė padėtis, o ne karo deklaracija. Tai leidžia informuoti savos šalies piliečius apie tai, kad laikas ruoštis gynybai. Ir būtent gynybai, ne puolimui – karo padėtis dažniausiai skelbiama po agresijos aktų. Kai kuriose šalyse karas apskritai yra uždraustas. Pavyzdžiui, Japonijoje karas prieštarauja Konstitucijai. Tuo tarpu kai kurių kitų valstybių konstitucijose minimas ir tiesioginis karo paskelbimas – karo deklaracija minima Prancūzijos, Ispanijos, Meksikos ir kitų valstybių konstitucijose. Papildomi įstatymai dažnai patikslina, kad karas gali būti skelbiamas tik užpuolimo ar tiesioginės grėsmės atveju, nes Jungtinių Tautų deklaracija draudžia grasinimus ir konfliktų sprendimą karinėmis priemonėmis.

Karo padėtis LR Konstitucijoje

Kaip minėta anksčiau, karo paskelbimą dabar iš esmės pakeitė karo padėties įvedimas – tai apibrėžiama ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje.

Štai 67-ame straipsnyje teigiama, kad LR Seimas yra institucija įvedanti „karo ir nepaprastąją padėtį“.

84-ame straipsnyje rašoma, kad Prezidentas „ginkluoto užpuolimo, gresiančio valstybės suverenumui ar teritorijos vientisumui, atveju priima sprendimus dėl gynybos nuo ginkluotos agresijos, karo padėties įvedimo“, šie sprendimai teikiami Seimui.

Galiausiai, 145-ame straipsnyje paminima, kad karo padėties įvedimo atveju kai kurios teisės gali būti apribotos.

Tai kuo realiai skiriasi karo paskelbimas nuo karo padėties įvedimo?

Karo padėtis įvedama siekiant apsaugoti savos šalies gyventojus. Tai – vidinis pranešimas, vidaus politikos ir civilinės saugos klausimas. Tuo tarpu karo deklaracijos jau yra tarptautinės politikos sritis – tai diplomatinis veiksmas.

Karo paskelbimas yra skirtas valstybėms, karo padėties įvedimas – žmonėms. Karas gali būti skelbiamas ir kaip kovinių veiksmų pradžia. Tai yra, pagal Ženevos Konvencijas karas turėjo būti skelbiamas dar prieš pirmuosius veiksmus, kad kita pusė būtų deramai perspėta. Karo padėtis įvedama tuomet, kai karinė agresija jau prasidėjo.

Kariniai konfliktai pasaulyje vyksta ir dabar kai jūs skaitote paskutinę šio straipsnio pastraipą. Absoliuti dauguma karų šiais laikais nebėra skelbiami. Pasikeitusi tarptautinių santykių sistema, kuri dabar yra dinamiškesnė ir labiau centralizuota nei bet kada anksčiau, bei pakitęs tarptautinės teisės požiūris į karinius veiksmus karo skelbimo deklaracijas nustūmė į istorijos puslapius. Jos nebėra nei praktiškos, nei būtinos. Ateityje, tikėtina, naujos strategijos (hibridinis karas), organizuotų teroristinių grupuočių taktikos ir technologijos karo sampratą dar labiau pakeis ir diplomatijai teliks prisitaikyti. Kita vertus, lieka pakartoti straipsnio pradžioje užrašytą mintį – dabar žmonija nebėra tokia karinga, kokia buvo anksčiau, ir tai suteikia vilčių dėl ateities.


8   2
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 0

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI


442 5 +11 -2 Anno

STALINAS (5)





Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito