Lietuva perspjovė pati save: kuo stebisi visi pasaulio energetikai

Autorius: Anno Šaltinis: https://ru.sputniknews.lt/colu... 2018-05-29 16:09:59, skaitė 2513, komentavo 2

Lietuva perspjovė pati save: kuo stebisi visi pasaulio energetikai

Baltijos respublika tapo vienintelė valstybe, kuri savanoriškai pasitraukė iš privilegijuoto "branduolinio klubo" ir uždarė vienintelę veikiančią atominę elektrinę

 

Į Baltijos šalių sudėtį, nes taip dabar jas priimta vadinti Europos Sąjungoje, įeina, kaip žinoma, trys šalys - Estija, Latvija ir Lietuva. Daugelis mano, kad jų tarpusavio ryšiai išimtinai draugiški, o ekonominis vystymasis maždaug toks pat, vienok geriau įsižiūrėjus galima pamatyti , kad "Baltijos vienybė" - viso labo tik pastovi idioma, neužpildyta jokiu turiniu. Grandinė nėra sudėtinga: politikos pagrindas yra ekonomika, ekonomikos pamatas - energetika. O trijų valstybių energetikos sistemos , energetinio saugumo lygiai yra gana skirtingi, pažiūrėkime kartu.

 

Labai skirtingos “seserys”

 

Estijos energetikos - skalūnai, tai senos, dar tarybinės ir moderni, jau pastatytas su Europos Sąjungos pagalba kondedensacinės elektrinės. Estijos jėgainės gamina tiek energijos, kad ji jau keletą metų perteklių pateikia visiems savo kaimynams. BRELL žiedo dispečeriu dalyviu susitarimu dalyvių yra Rusijos sisteminis operatorius, ir, anot jo, srautų balansas iš Estijos į Rusiją trejus metus yra teigiamas. Skalūnų rezervų tokiu gamybos lygių veikianr Estijai užteks 75-80 metų, o per šį laiką suspėti gavybos ir perdirbimo technologijas išvystyti tiek, kad galima ir toliau tęsti darbą su skalūnais.

 

Latvijos energetikos pagrindas - hidroelektrinės, pastatytos ant Dauguvos upės, ir stambios ŠE, vartojančios gamtines dujas, kurios yra prieinamos ištisus metus reikalingais kiekiais, nes jos yra saugomas Inčiukalnio požeminėje dujų saugykloje, kur patenka vamzdynais iš "Šiaurės pašvaistės" sistemos. Latvija, žinoma, neišvengė poveikio būdingo visoms naujoms ES narėms - uždarytos visos didelės įmonės, trečdalis gyventojų paliko respubliką ir migracija tęsiasi. Tačiau tarp visų šių procesų, kaip ne keista, yra vienas teigiamas dalykas.

 

Po to , kada bankrutavo didžiausias elektros energijos vartotojas Latvijoje - Liepojos metalurgijos kombinatas, šalies energetikos sektoriuje susiklostė tokia situacija, apie kurią daugelyje šalių galima tik pasvajoti: elektros energijos gamyba ir vartojimas visiškai sutampa, iki kablelio. Latvijos energetikos sistemai tereikia  tiesiog palaikyti darbinėje būklėje gamybos pajėgumus. Esamų elektros perdavimo sistemų pakanka su atsarga, kad remonto metu kompensuoti pajėgumų trūkumus kaimyninių šalių energetinių sistemų sąskaita - Estijos, Baltarusijos ir Rusijos.

 

Šiuo atveju, kaimynų galingumai tokie, kad Latvijai pakankamai susitarti su kuo nors vieną iš jų, o tai reiškia paprastą išvadą: Latvijos energetikos sistemai nerūpi, ar veikia BREL ar ne. Veikia žiedas - puiku, o remonto metu imam elektros energiją iš tų kaimynų, kurie bus pasiūlyti geriausias sąlygas. Žiedas neveikia - susitariam su Estija ES priimtų taisyklių pagrindu.


 

Na o kaip su Lietuva ? Kalbant iš energetikų požiūrio taško - Lietuva "unikaliausia" šalis pasaulyje, nes ji yra vienintelė, kuri savo noru išėjo iš privilegijuoto "branduolinio klubo", uždarydama savo vienintelę veikiančią atominę elektrinę. Maža to - atjungdama nuo savo energosistemos trijų gigavatų elektros energijos gamybos pajėgumo branduolinius reaktorius, Lietuvoje nebuvo pastatyta jokių pakeitusių šiuos pajėgumus elektros stočių, kas dar labiau "unikalu", tokio "išmintingo" elgesio neleido sau dar niekas, niekada ir niekur.

 

Ignalinos AES iki jos sustabdymo pilnai aprūpindavo Lietuvą elektros energija, eksportuodavo ją, uždirbdama visai padorius pinigus biudžetui. Dabar nieko šito nėra - yra tik energetinis deficitas apie 80% - Lietuva visiškai ir pilnai priklauso nuo kaimynų, kuriems reikia mokėti skambia moneta, tempiant nemažą naštą AES uždarymo išlaidų.

 

Tačiau Lietuva - suvereni valstybė, toks buvo jos pasirinkimas, ir koks kieno reikalas vertinti tokio elgesio priežastis. Manykime, kad Lietuvos vyriausybė nusprendė, kad jos gyventojai nusipelno tokio eksperimento bandomųjų triušių vaidmenyje. Lietuvos piliečius tenkina toks Vyriausybės sprendimas - vadinasi Lietuvoje, jų požiūriu, viskas tvarkoje.

 

Štai kaip atrodo "Baltijos vienybė". Energijos perteklius Estijoje, subalansuota energetikos sistema Latvijoje ir energodeficitinė Lietuva. Ar jų interesai gali būti vienodi energetikos sistemos vystymosi požiūriu - klausimas retorinis.

 

Jeigu atmesti politinius manevrus, Estijai BRELL žiedas pelningas, Latvija gali būti abejinga šiam žiedui, tačiau Lietuva - ji turi ieškoti kokių nors variantų pagerinti savo energetinį saugumą. Kaip ji tą darys - atskiras klausimas, bet nieko nedaryti ji negali, pernelyg yra priklausoma nuo kaimynų.

 

Įdomi Lietuvos tradicija

 

Bet štai kas yra nuostabu - Lietuvos istorijoje tokia situacija susiklosto ne pirmą kartą, lygiai tokia pati situacija buvo tarybiniais metais.

 

Naujausią laikotarpiu Lietuva tapo nepriklausoma valstybe po I pasaulinio karo, tarpukario laikotarpiu, dominuojanti ekonomikos šaka buvo žemės ūkis, o savo techniniu lygiu Lietuva atsilieko net nuo Baltijos kaimynų.

 

1940 m. Lietuva gamino 81 mln. kilovatvalandžių elektros energijos arba 28 kilovatvalandės vienai gyventojai. Estijoje šis rodiklis buvo 180 kilovatvalandžių, Latvijoje - 133 kilovatvalandės.

 

Lyguminis upių pobūdis neleido statyti ekonomiškų hidroelektrinių, vienintelis energetinis Lietuvos resursas - durpės. Bet ir tų Lietuva neišgaudavo - jos šiluminės elektrinės veikė degindamos importinę anglį, kurios kasmet buvo importuoja apie 300 tūkstančių tonų, durpės sudarė tik aštuonis procentus elektros energijos gamyboje. Akmens anglimis kūrenamų šiluminės elektrinės dirbo Petrašiūnuose netoli Kauno, Bačiūnuose prie Šiaulių, nebaigta statyti Rekyvos ŠES taip pat turėjo būti kūrenama anglimi.

 

Negalėdama statyti elektrinių savarankiškai, Lietuva koncesijos pagrindais perduodavo jas Belgijos verslininkams, kurie nustatytė tokius tarifus už elektrą, kad žmonės kaimo vietovėse sutiko likti prie žibalinių lempų. Po Tarybų valdžios atėjimo energetikai operatyviai sudarė "GOELRO"planą Lietuvai, bet nieko nespėjo padaryti - karas prasidėjo.

 

TSRS VGK (Valstybės gynimo komitetas) balandžio 13 d 1945 priėmė nutarimą "Dėl neatidėliotinų priemonių, skirtų elektrinių ir elektros perdavimo linijų Lietuvos TSR atstatymo", - ir prasidėjo. Iš Leningrado buvo vežami generatoriai ir turbinos, iš Maskvos - transformatoriai, nuo Uralo - katilai, laidai, iš visos šalies kvalifikuoti darbuotojai, 1945 metų vasarą į respubliką atvyko keturi elektrotraukiniai, kurie "stovėdami ant ratų" kuri davė 6,5 megavatų galios.

 

1945 m rudenį Kauno valstybinio universiteto energetikai pasisiūlė apskaičiuoti hidroelektrinių kaskadą ant Nemuno . Bet projektavimas ir hidroelektrinių statyba reikalauja daug laiko ir daug pinigų, todėl buvo suformuluota kitą strategiją: kol bus projektuojama- statoma HES, greitai-greitai statyti ŠES durpingose srityse. Ir čia prasidėjo kažkas keisto - Lietuva durpių gavybos planą įvykdydavo 15 procentų ir ne daugiau, rasdama aibes priežasčių tokiam atsilikimui.

 

Viskas grįžo prie tradicinės importuojamos akmens anglis, tik dabar - ne iš Europos, bet iš Donbaso ir Kuzbaso. 1960 pagaliau paleido Kauno HES 90 megavatų pajėgumu, Lietuva energijos apsirūpinimą atsiliko nuo visasąjunginio lygio keturis kartus - durpės taip ir nebuvo kasamos, šiluminių elektrinių statyba buvo stabdoma.

 

1960-aisiais į Pribaltiką atėjo dujos, ir nuo to momento, kai Lietuvos energetikos sistemos plėtrą perėmė savo rankas Maskva. Visos elektrinės statytos vėlesniais metais buvo pritaikytos dujoms: Elektrėnų, Vilnius, Mažeikių, Kauno, Klaipėdos. Išimtys - Kruonio hidroakumuliacinė elektrinė ir Ignalinos atominė elektrinė.

 

Rezultatas, kurį mes matėme 2009 metais, po atominės elektrinės uždarymo, viena vertus, stebina, kita vertus - gana logiškas. Savos elektros energijos gamyba Lietuvoje yra beveik visiškai priklausoma nuo dujų, tai yra, atsižvelgiant į sprendimą uždaryti Ignalinos AES, Lietuvos vadovai visiškai sąmoningai padarė save priklausomus nuo "Gazprom" malonės.

 

Tolesnė Lietuvos Respublikos santykių su Rusijos dujų monopolistu analizė turėtu būti atliekama remiantis būtnt šiuo faktu - Lietuva priklausomybę nuo "Gazprom" pasirinko visiškai savarankiškai, be jokios diktato iš Maskvos.