NATO pirmą kartą viešai atsisakė pasaulinio žandaro vaidmens

Autorius: Anno Šaltinis: https://cont.ws/@aleksanderzap... 2018-06-03 22:03:21, skaitė 1000, komentavo 0

Aljanso generalinis sekretorius Stoltenbergas pasakė, kad karas tarp Izraelio ir Irano "nėra NATO rūpestis".

TSRS žlugimas 1992 m. pradėjo tarptautinės saugumo sistemos performatavimo procesą. Sukurtas oficialiai kaip Vakarų šalių aljansas tik  "tarybinei karinei grėsmei" atremti, aljansas netikėtai prarado pagrindinę savo egzistavimo prasmę. Tai grėsė jam ne tik stagnaciją kaip karinei - biurokratinei struktūrai, bet ir lėmė politinės JAV įtakos Europoje mažėjjmą, kaip ir JAV globalios lideristės pasaulyje .

Bet tuo pačiu metu, tai atvėrė galimybę pasinaudoti situaciją ir išvesti bloką iš grynai regioninio (tik Europos ribose) į pasaulinį lygmenį. Tiesą sakant, invazija į Jugoslaviją buvo reikalinga ne tiek kiek vakarų ekspansija "į rytus" įrankis, kiek NATO karinio pajėgumo pranašumo demonstravimas prieš JT "mėlynuosius šalmus".

Tačiau apskritai įvykiai vystėsi dviem lygiagrečiomis kryptimis. Iš regioninio karinio bloko JAV pabandė paversti aljanso struktūrą į savo naujos politinės globalios pasaulio valdymo sistemos karinį instrumentą , suformuotos pirma kaip G7, o po to kaip G20.

Faktiškai "dvidešimtukas " pradėjo palaipsniui savimi pakeisti visas Jungtines Tautas, labai laisvai panaudodamas jos oficialias rezoliucijas. Aljanso lėktuvai "tarptautinės bendruomenės " vardu bombardavo Tripolį ir Bengazį 1986 balandį ( "Operacija El Dorado Canyon"), po to NATO iš vis ėmėsi teroro iš oro prieš Libiją 2011 metais.

Šių metų balandžio mėnesį tas pats Jensas Stoltenbergas pareiškė apie perspektyvą išplėsti bloko veiklą Artimuosiuose Rytuose ir Šiaurės Afrikoje. Šiuo karinė-politinė vadovybė patvirtino NATO stengimasi tapti faktiškai kariniu pasaulio žandaru, kuris tikrai pralenkia visas JT "taikos palaikymo pajėgas".

Užduotį palengvino tas faktas, kad JT neturi jokios savo kariuomenės. Kiekvieną kartą, priimant sprendimą apie kokį nors įsikišimą į bet kokį užsienio konfliktą, Jungtinės Tautos visada tik arenduodavo ribotą karinį kontingentą tų šalių, kurios sutiko jį pateikti. Taip pat kiekvieną kartą iš naujo buvo formuojama jo vadovavimo sistema. NATO visą laiką tai turėjo pastoviai.

Tuo didesnio masto ir netikėtas atrodo NATO generalinio sekretoriaus pareiškimas dabar. Interviu "Der Spiegel" Jensas Stoltenbergas aiškiai ir nedaleisdamas jokių dviprasmybių pasakė: "tai ne mūsų darbas". Šiaurės Atlanto aljansas neteiks pagalbos Izraeliui jo tiesioginio ginkluoto konflikto su Iranu atveju. Raketinės ir branduolinės Teherano programos organizacijos narius, žinoma, jaudina, dėl jų yra tam tikri nuomonių ir požiūrio skirtumai, bet vis tik Artimųjų Rytų sureguliavimo procesuose Aljansas neketina dalyvauti.

Detaliau šis pareiškimas tikrai iškelia daugybę prieštaravimų. Kai kurie šaltiniai netgi kalba apie  Briuselio baimę būti trauktam į tiesioginį karą su Rusija, kaip geopolitinio, ir Sirijos teritorijoje, faktiško karino Irano partnerio. Nuomonės šiuo klausimu gali skirtis. Ypač dėl Maskvos ketinimu pradėti kokį nors tiesioginį karą su Tel Avivu. Tačiau kas jau aišku tiksliai - savo pareiškimas NATO vadovas pirmą kartą viešai pripažino bloko nenorą toliau tęsti pretenzijas į pasaulinio žandaro vaidmenį. Bet kokiu atveju Briuselis pirmą kartą pasakė, kad į jo "atsakomybės" sferą kažkoks tai pasaulinis konfliktas neįeina.

Izraeliui tai yra labai blogas signalas. Kaip minimum tai reiškia, kad Tel Avivas galimame konflikto negali tikėtis karinės pagalbos iš europinių aljanso narių . Bandant derėtis su kuo nors, reikės apeiti NATO struktūras, tai yra tiesiogiai su nacionalinėmis vyriausybėmis. Ir tai yra rimta ir praktiškai neišsprendžiama problema. Ir nuo šio momento tampa labai abejotina perspektyva gauti Izraeliui tiesioginę karinę pagalbą iš Jungtinių Valstijų.