Kauno sąjūdietis Zenonas Langaitis: istorija buvo mūsų pusėje. KGB, TSRS Komunistų partija ir CŽV – taip pat. (1)

Anonimusas
+ 1 - 8
Autorius: Anonimusas
Šaltinis: http://ldiena.lt...
7536-06-04 (2018 m.), skaitė 451
1

Bet kuriai valdžiai būtina pagrįsti savo "teisę valdyti". Lengviausia tai padaryti remiantis bei argumentuojant istoriniu mitu ir "istorine tiesa". Tarybinio saugumo – KGB struktūros sukurtos perversmininkų-chuntistų grupės, paėmusios valdžią beveik visose "nacionalinėse" buvusios TSRS respublikose, intensyviai kuria savo istorinius mitus apie "kovą su tarybiniu okupantu", apie "išsivadavimą", apie "šimtmečiais engtą ir niekintą tautiškumą".

Taip vadinamas „Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Persitvarkymo (Perestroikos) Sąjūdis" – irgi lygiai tokia pati perversmininkų-chuntistų oraganizacija, sukurta ir vadovauta KGB agentų bei maitinanti dabartinius savo "laisvus ir nepriklausomus" baudžiauninkus siaubų pasakomis apie "kruviną tarybinę okupaciją" ir fantasmagoriškomis utopijomis apie "laisvę ir nepriklausomybę".

Kaip taisyklė, užtenka atidžiau įsiskaityti į šitų "kankinamų ir užengtų disidentų" prisiminimus, kad pasimatytų, kokias galimybes jiems buvo suteikusi "kruvino tarybinio okupanto" sistema ir už kokias "vertybes" jie taip įnirtingai "kovojo" dengiami nepramušamo KGB stogo.
--- 

Viename iš savo tekstų, jūsų bendražygis sąjūdietis Algirdas Patackas rašė, kad Kaunas buvo maištingiausias buvusios SSRS miestas. Ar pritariate tokiai minčiai?

Pritariu. Jaunystėje, pradedant 1971 metais, važinėdamas po komandiruotes išmaišiau visą Sovietų Sąjungą. Tuo metu baigęs Kauno politechnikumą dirbau automatizacijos priemonių eksperimentinėje gamykloje, kuri gamino kopijavimo aparatus Era. Kai kas nors Sąjungoje juos nupirkdavo, man tekdavo darbas pas pirkėjus nuvykti, išpakuoti jų gautas Eras, užtikrinti garantiją ir apmokyti vietinį operatorių su jomis dirbti. Taigi, keliaudamas po Sąjungą susidariau gana platų bendrą vaizdą, ir tikrai drąsiai sakau, kad Kaunas buvo kitokia, išskirtinė, Sąjungos vieta.

Kas, jūsų manymu, nulėmė tokį Kauno išskirtinumą?

Kai baigęs 8 klases 1968 metais atvažiavau mokytis į Kauną, netrukau susipažinti su žmonėmis, kurie buvo Lietuvos patriotai ir žiūrėjo Vakarų kryptimi, ir matė, kad ten santvarka geresnė viskam – ir kultūrai, ir ekonomikai vystytis. Mes, susibūrę į kompaniją, klausėm Vakarų muziką ir važinėjom motociklais, ant kurių buvome angliškai užsirašę žodį Lietuva. Atsimenu, kad labai pyko ant mūsų per technines apžiūras – grasino, kad kitąmet taip neatvažiuotume, nes nepraleis.

Ir trečios ar ketvirtos kartos kauniečiai, ir mes, kurie atvažiavome čia studijuoti, daug žinojome apie smetoninę Lietuvą iš senelių. Mano senelis kariavo už nepriklausomą Lietuvą, kaip savanoris vėliau gavo žemės, ir jis man pasakodavo, kaip tais laisvais laikais žmonės gyveno, ir į ką vėliau viskas pavirto, todėl nusiteikimas okupanto atžvilgiu visuomet buvo labai aiškus. Apskritai vyravo antisovietinės nuotaikos, ir aš jas jutau ir mačiau visur aplink.

500a20e39dff0bcef30dfa227004cfefebe07ee1_article_scale.jpg
Zenonas Langaitis su žmona Gražina Valstybės atkūrimo dienos šventėje Kaune, 2017 m. vasario 16-ąją.

Ką jums ir jūsų bendražygiams teko patirti Kaune, už laisvę gyvybę atidavus Romui Kalantai?

Tomis gegužės mėnesio dienomis atostogavau Sudake, Kryme. Turėjau su savimi pasiėmęs Ocean radijo imtuvą ir apie tai, kas tuo metu vyko Kaune, išgirdau klausydamas Amerikos balso. Tiesa, po kelių dienų jau turėjau grįžti atgal į Lietuvą ir labai gerai atsimenu pirmąjį įspūdį mieste: einu Laisvės alėja su džinsiniu kostiumėliu, plaukai ilgio iki pusės nugaros, ir visoj alėjoj nebėra nei vieno suoliuko, o juk tai buvo populiari susibūrimų vieta. Čia būdavo skiriami pasimatymai, susitikimai, mes, gyvendami bendrabučiuose toliau nuo centro, kone kasdien atvažiuodavom pavalgyti į lietuviškus patiekalus

O dabar ne tik suoliukų nebelikę, bet matau, kad visi savo ilgus plaukus susikišę už marškinių, o į mane žiūri nustebę, kaip aš drįstu taip laisvai eiti, lyg nieko nebūtų nutikę.

Sekančią dieną nuėjau į darbą. Kadangi automatizacijos priemonių eksperimentinė gamykla, kurioje dirbau, buvo pavaldi tiesiogiai Maskvai ir direktoriumi buvo paskirtas rusas, tuoj pat jis manė pasišaukė į kabinetą ir pasakė, kad štai „vienas toks nenormalus“ apvertė visą buvusią tvarkingą situaciją aukštyn kojom, ir liepė man susitvarkyt. Teko palukus šiek tiek pasikirpt, o kas liko – po marškiniais pasikišdavau, už apykaklės.

Atmosfera, kuri buvo mieste prieš ir po Kalantinių – ar labai stiprus buvo justi pokytis?

Dar ilgai buvo apie tai kalbama. Net tie, kurie iki tol laikėsi nuošaliau nuo šių temų, pradėjo visai kitaip į tai žiūrėti. Santvarka liko ta pati, valdžia ta pati, bet jaunimas suaktyvėjo. Pradėta labiau domėtis tuo, kas įvyko 1956 m. Vengrijoje ir 1968 m. Čekoslovakijoje. Daug kas apie tai žinojo ir anksčiau, bet dabar jau tikrai buvo daugiau kalbama.

Sakote, jog miesto jaunimo tie įvykiai visai neišgąsdino?

Tikrai neišgąsdino, jaunimas ryžtingai pademonstravo, kad ne tik kitose šalyse krutama, kad ir Lietuvoj, Kaune, mes ne kitokie, ir kad kada nors mes kitaip gyvensime. Nes toje sistemoje visąlaik jautėmės kaip ne savo kailyje – negalėjo taip amžinai tęstis.

7d064bb69b607c12de2f93b7986987a2ca67e2f8_article_scale.jpg
Zenono Langaičio išsaugoti 1988 ir 1989 metų Sąjūdžio ženklai. Atkreipkite dėmesį į pabrėžtinai masonišką "Steigiamojo suvažiavimo" ženkliuką su "visąstebinčios akies" trikampiu 

Pereinant prie 1988-ųjų metų, prie Sąjūdžio ištakų, kaip nusprendėte dalyvauti pirmajame Kauno iniciatyvinės grupės susirinkime? 

Tai buvo seniai, bet viską atsimenu lyg vakar. Vieną kartą grįžęs į Kybartus, iš kurių esu kilęs, per radiją išgirdau kalbant Algirdą Kaušpėdą. Jis pasakojo, kad birželio 3 d. Vilniuje įsikūrė Sąjūdžio grupė, kuri esant persitvarkymo galimybėms, nutarė mąstyti ir aptarti, kaip Lietuva galėtų žengti didesnio savarankiškumo link – tuo metu diskusijose buvo vartojamas žodis – „savarankiškumas“. Ir dar Kaušpėdas pridėjo, kad birželio 10 dieną Kaunas taip pat norėtų susirinkti ir aptarti būtent tuos reikalus. Aš suklusau, viską užsirašiau.

Neužilgo grįžęs į Kauną nuėjau į tuometinius Architektų namus ir pasiteiravau, kur yra Algirdo Kaušpėdo kabinetas. Jo tuo metu nebuvo, todėl pasiėmęs lapą popieriaus ir pieštuką parašiau, kad esu Zenonas Langaitis, kilęs iš Kybartų, ir tam, ką išgirdau per radiją, ką matau vykstant ir vyksiant Lietuvoje, aš pritariu. Ir dar parašiau, kad visos šios perspektyvos jokiu būdu negali palikti manęs nuošalyje, todėl 10 d. būtinai ateisiu į susitikimą. Pamenu, kad pilną lapą prirašiau, ir pridėjęs savo telefono numerį pakišau tiesiog po Kaušpėdo kalbineto durimis. Po kelių dienų jis man paskambino ir pasakė: sveiki gyvi, prašom ateiti, bursimės, kursim naują Lietuvą.

Kaip viskas vyko tą birželio 10-ąją?

Susirinkome tuose pačiuose Architektų namuose. Pažįstamų praktiškai nebuvo, tik vienas kitas iš mano rajono, kaip Kazimieras Uoka ar Henrikas Sambora. 

Susirinkimą vedė pats Kaušpėdas. Pirmiausia jis mums papasakojo apie Lietuvos mokslų akademijoje Vilniuje įvykusį susibūrimą ir pasakė, kad Kaunas privalo neatsilikti ir laisvėti, kiek tai įmanoma, kiek leidžia tuometinė santvarka. Jautėmės maždaug taip, kad padarė žmonės Vilniuje, tai reikia padaryti ir Kaune – kuo Kaunas blogesnis?

To susirinkimo metu susipažinau su daugeliu nuostabių žmonių, tarp jų ir a. a. Algirdu Patacku, su kuriuo vėliau bene dažniausiai susitikdavome, ir tikrai turėjome labai panašią nuomonę daugeliu svarbiausių klausimų. Daug dvasinio peno iš Algirdo esu gavęs.

c680371769c927af97339d72ecebfe835c5a22fe_article_scale.jpg
Zenonas Langaitis su Sąjūdžio bendražygiu Algirdu Patacku, jo knygos „Litua“ pristatyme Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, 2014 m. sausio 6-ąją.

Taigi, Kaušpėdui pristačius, ko mes čia susirinkom, jis dar pasakė, kad reikia išrinkti tarybą – ji buvo pavadinta Kauno miesto Sąjūdžio iniciatyvine grupe. Paleido per rankas popieriaus lapą ir jame užrašėm savo adresus, telefonus, kas ką sugeba ir ką norėtų daryti.

Ne visi užsirašė, žmonių buvo daugiau, bet kai lapas apsuko ratą, sužinojome, kad mūsų, užsirašiusiųjų, yra 42. Tapome taryba ir iškart pradėjome planuoti, kaip Kaune bus kuriamos iniciatyvinės grupės. Kiekviena grupė išsirinkdavo vadovą, o šie grupes atstovaudavo Sąjūdžio rėmimo grupių įgaliotinių susirinkimuose. Visa tai buvo nuspręsta jau tame pirmame grupės susirinkime. Taip pat pasiskirstėme į planavimo, renginių, spaudos leidimo grupes.

Kokie pirmieji darbai laukė po susirinkimo?

Aš tapau spaudos leidybos ir platinimo grupės nariu. Gerai atsimenu, kaip leidome pirmąjį „Kauno aidą“. Tuometinėje Nemuno redakcijoje susitikome aš, Vidmantas Valiušaitis ir Valdemaras Katkus. Vyrai ant kartono lapo sumaketavo laikraštį, iš mašinėle rašytų tekstų ir priklijuotų nuotraukų.

Aš ten buvau todėl, kad mano sesuo Zita Langaitytė-Škelevienė dirbo Mickevičiaus gatvės statybos tresto kopijavimo skyriuje. Ten rūsyje buvo sustatytos Eros. Štai su tuo Nemuno redakcijoje pasigamintu laikraščio šablonu, mes nuėjome į Mickevičiaus gatvę ir kopijavimo aparatais padarėme 10 juodai baltų laikraščio kopijų.

Kaune greitai įsikūrė daug Sąjūdžio palaikymo grupių ir įgaliotiniai – pradžioje Architektų namuose, o vėliau menininkų namuose – rinkdavosi kiekveiną savaitę. Tas Eromis padarytas laikraščio kopijas mes išdalindavom įgaliotiniams, kurie mus vadino knygnešiais, o jie jau toliau kopijas daugino ir platino. Taip bendromis pastangomis Kauno aidas greitai išplito po visą miestą.

5044959dfc328ba9fd25d2991f120965c3b7ed7e_article_scale.jpg
Asmeninis Zenono Langaičio Sąjūdžio laikų spaudos archyvas.

Po to mes gynėme Gertrūdos bažnytėlę, kuri einant Gruodžio gatve ir dabar gražiai matyti, bet tada buvo planuojama visai prie pat statyti komunistų partijos komiteto priestatą, kuris būtų visiškai bažnytėlę paslėpęs nuo praeivių akių. Tai buvo pati pirmoji mūsų vieša kova, kai mes atkakliai ėjome ir reikalavome statybas atšaukti, ir valdžios atstovai buvo labai nustebę, visiškai nesuprato, kas vyksta, ir kas čia per vieni drįsta aiškinti, kad partijos komiteto priestato nebus. Bet galiausiai jo ir nebuvo, kova buvo sėkminga!

Paskui, spalį, vyko Steigiamasis Sąjūdžio suvažiavimas. Aš jame dalyvavau kaip delegatas. Suvažiavimui pasibaigus Kauno Dramos teatre vėl vyko kauniečių susitikimas, tarėmės, ką toliau darysime, jau buvo kalbama, kad reikia galvoti apie naują Lietuvą, ir kurti struktūras. Sėdėjau šalia Audriaus Butkevičiaus, būsimojo Krašto apsaugos ministro, ir jis man sakė: Zenonai, važiuojam į Vilnių, kursim Krašto apsaugos ministeriją. Bet su žmona pasitarėm, kad mums būtų pernelyg sunku Kauną palikti. Matyt, taip visuomet turi būti – dalis žmonių, turinčių tam tikrus talentus, galimybes, eina vadovauti, o mes juk padarėmė savo darbą, pabuvome tuo, kuo ir turėjome būti. Ir po to jau aš savo aktyvią veiklą baigiau. Žinau, kad iš mūsų grupelės toliau politiniame gyvenime veikti liko trečdalis žmonių.

Kokia Kauno iniciatyvinės grupės sėkmės priežastis? Kodėl jūsų veikla taip žaibiškai įgavo pagreitį ir palaikymą?

Iš tiesų viskas vyko labai sklandžiai ir sunku pasakyti, kodėl mums taip sekėsi susiburti, imtis veiklos, siekti ir pasiekti. Matyt, daugybė žmonių vienu metu tam subrendo.

O juk viskas buvo tikrai labai paprasta, niekas pas mus neatėjo ir nepadiktavo, kaip elgtis, tiesiog išgirdę kvietimą radijo bangomis susirinkome žmonės iš gatvės. Matyt, neateiti mes jau negalėjom.

316a6d33f2e76d535cf7f491c08cbee3958e112f_article_scale.jpg
Zenono ir Gražinos Langaičių sūnūs Tomas ir Tadas mitinge Kaune, Nemuno ir Neries santakoje, 1988 m. rugpjūčio 2 d. Šie vaikai tarybiniais metais turėjo tris kartus daugiau bendramečių, negu gimstantys dabar "laisvės ir nepriklausomybės" laikais 

Ar jūs save priskiriate prie Algirdo Patacko minimų Kauno Sąjūdžio gatvinių?

Taip, aš vienas tų Algirdo minimų „gatvinių“. Kai pagalvoji, juk tikrai atsiradome lyg iš niekur, atėjome iš gatvės. Ir nors daugelis buvome tarpusavyje nepažįstami, per tą vieną birželio 10-osios vakarą tapome vieningi lyg kumštis, tapome šeima. Ir nei vieno iš mūsų nereikėjo raginti.

Bet ar tada visai nebijojote okupacinės valdžios persekiojimo ir galimo susidorojimo?

Tikrai buvo žmonių, ypač užimančių aukštesnes pareigas, kurie bijojo, sulaukdavo perspėjimų, grasinimų. Mes visgi daugiau nei 700 dienų, nuo 1988 iki 1990 metų, gyvenom būklėje, kai viskas dar gerokai svyravo.

Bet man visiškai nebuvo baisu. Aš žinojau, kad mano senelis kariavo už Lietuvą, atsiminiau, su kokiu pasididžiavimu mano tėvas rodė jo nuotraukas ir pasakojo, kaip anuomet viskas buvo, o sovietinė santvarka man buvo visiškai svetima ir nepriimtina. Dabar atsiranda tokių, kurie sako, kad tada buvom apsirengę ir pavalgę, ir visai neblogai gyvenom, bet iš tikrųjų mes tada nieko negalėjome, viskas buvo už mus nuspręsta ir be galo uždara, gyvenom tarsi kalėjime.

Atsimenu, kaip ypatingai šiurpu pasidarydavo nuvykus į tuometinį Vilnių – ten praktiškai nebebuvo lietuvių kalbos, vyravo lenkų ir rusų kalbos, o dažnas lietuvis paklaustas ko nors lietuviškai tik nejaukiai apsidairydavo ir neišdrįsavo atsakyti savo kalba. O kur dar tie sovietiniai paminklai, kurių ten buvo tikra gausybė. Tikrai, tai buvo labai nejauki vieta. 

Kaunas buvo kitoks. Ir Sąjūdis jame dėl to buvo kitoks, radikalesnis. 

Tą radikalumą sudarė atskirų jo narių radikalios nuostatos?

Čia gyveno gana didelė dalis lietuvių, kurie į Kauną atvažiavo iš provincijos, kitaip sakant, nuo žemės. Mes buvom užauginti tikrais lietuviais, kuriems buvo įskiepytas noras atgauti savo valstybę, įstatymus, tvarką, galų gale, atsiimti savo žemę. Tie nesibaigiantys nurodinėjimai iš šono, sovietiniai kolūkiai, demonstracijos, tos paikos šventės varė į neviltį. O tuo tarpu ir nujautėm, ir matėm, kad Vakaruose viskas yra kitaip, geriau.

Priminėte man partizano Dzūko dienoraštį, kur jis rašo, kad kai tik valstybei iškildavo grėsmė, jos ginti kaskart stodavo paprasti kaimo bernai.

Taip, jie svarsto trumpai, nes viskas labai aišku. Nereikia didelių debatų ir Seimo sesijų – susirenka vyrai ir nusprendžia, kad reikia daryti taip, kaip meilė Lietuvai sako. Tėvynės labui – taip sakome Šaulių Sajungoje. Ir tikrai, stengėmės daryti viską Tėvynės labui.

Ar pamenate, kuriuo metu Sąjūdžio įvykių sūkuryje buvo pradėta kalbėti jau ne apie savarankiškumą, o apie nepriklausomybę?

Kaune buvo pradėta įvairiuose rateliuose taip kalbėti maždaug rugsėjo-spalio mėn., ruošiantis Sąjūdžio suvažiavimui. O ryškiausia tai nuskambėjo jau per patį Sąjūdžio Steigiamąjį suvažiavimą, kai Rolandas Paulauskas išėjo į tribūną ir pasakė: ne suvereniteto mums reikia, o nepriklausomybės.

Tuo momentu kaip tik Brazauskas pūtė visiems miglą, kad štai – grąžino Katedrą, ir mes turėtume būti už tai labai labai dėkingi, ir plodami bei jį dievindami išeiti iš Sporto rūmų. Nors mes, bent jau kauniečiai, visi dūšioje supratom, kad Katedra jau ir taip neužilgo būtų buvusi mūsų – neišsiveši gi jos į Maskvą.

Taigi, R. Paulauskui pasisakius, salėje nuaidėjo plojimai, bet daug ką tas pareiškimas ir suerzino, kadangi okupanto kariuomenė buvo visai netoli. Gerai, kad atsirado žmonių, kurie visgi vėliau sugebėjo procesą suvaldyti kur kas ramiau – gražu buvo žiūrėti, kaip Vytautas Landsbergis veikė žingsnis po žingsnio šachmatinių ėjimų gudrumu. O pati esmių esmė juk buvo kariuomenės išvedimas – po to jau galutinai supratome, kad mes atėjome ten, kur ir norėjom ateiti.

Pačiu laiku mums pavyko pagalbon prisišaukti tarptautinę opiniją. Ačiū už tai ir mano kolegoms radistams, kurių dėka buvo galima laisvėjančios Lietuvos žinią perduoti pasauliui. Matyt, istorija buvo mūsų pusėje ir jau sukosi taip, kad atgal pasukti buvo nebeįmanoma.

b7304d58404df124b34afcbd610b4a28567dbcaa_article_scale.jpg
Zenonas, Gražina, Tomas ir Tadas Langaičiai Baltijos kelyje. Fone matoma neišvengiama kolonijos atributika – siuzereno vėliava...

Daugelis Sąjūdyje dalyvavusių žmonių prisimena tuos įvykius kaip vieną gražiausių patirčių savo gyvenimuose, ir kad nieko panašiai didingo daugiau nepatyrė. Ar jūs atsimenate kokį konkretų Sąjūdžio momentą, kuris jus pribloškė ir nustebote, kad jūsų tiek daug, ir kad, ko gero, jūs pasieksite pergalę?

Pati didžiausia ir gražiausia emocija buvo justi liepos 9-osios mitinge Vilniuje. Tuo metu dar mažai kas turėjo automobilius, ir aš važiavau su seserimi jos mašina. Žiūrim, išvažiuojant iš Kauno, pradžioje autostrados stovi minios žmonių. Kiekviena mašina, kurioje buvo nors viena vieta, sustodavo jų paimti.

Visi tąden žinojo, ko kiti susirinkę laukia, ir nei vienoje mašinoje nebuvo palikta laisvos vietos. Mes su seserimi priėmėme tris vyrukus. Jau nuvykus, tai buvo tokia didžiulė masė žmonių, kad sunku buvo patikėti. Manau, kad nei vienas iš ten susirinkusiųjų nebuvo buvęs tokiame dideliame Lietuvos žmonių susibūrime, kai visos kalbos ta pačia tema, ir visi su tuo, kas sakoma, sutinka.

Pasijutome galinga jėga, ir tas atskridęs malūnsparnis, kuris kažkokius propagandinius lapelius mums ant galvų mėtė, atrodė juokingai. Tądien tapo aišku, kad, jei reikės, susirinksime dar kartą, ir nei kiek ne mažiau mūsų ateis.

11% Plius 11% Plus
89% Minus 89% Minus
1   8
Komentarai: 1
1. Če Gevara 2018-06-04 11:28:42

Likimo ironija, kad paties Sąjūdžio, pradžioje deklaravusio tariamą „grįžimą prie lenininių principų“, o paskui persisunkusio atvirai antikomunistinio psichozo dvasia, viršūnėlės visąlaik buvo kontroliuojamos KGB ir tos pačios Kompartijos nomenklatūros, siekusius iš vidaus sugriauti socialistinę santvarką ir išgrobstyti turtus, tampant nauja buržuazijos, NEOBURŽUJŲ, klase.  Iš tikrųjų – tai ilgai brandinto ir visokeriopai puoselėto tarptautinio antikomunizmo, JAV užsienio politikos doktrinos, CŽV, Anglijos, Vokietijos ideologinių centrų bendrų pastangų pasekmė. Komunizmui sunaikinti buvo mobilizuota šimtai tūkstančių žmonių, išleisti ne milijonai, o milijardai dolerių, kol pagaliau pavyko sukurti ir Tarybų Sąjungoje, ir kiekvienoje jos respublikoje, ir kiekvienoje socialistinėje šalyje „penktąsias kolonas“...kas buvo tos grandys? Tai pirmiausia suburžuazėję, išsigimę partiniai, tarybiniai valdininkai. Tai – liberalioji buržuazinė ir smulkiaburžuazinė inteligentija, jos dauguma. Tai nusikaltėliška dalis ūkinių darbuotojų, jau anksčiau paskendusių korupcijoje, kyšiuose, įvairiame „blate“, taip pat „perestrojkos“ ar „atgimimo“ metais susiformavęs šešėlinis kapitalas, pavirtęs stipria ir agresyvia kooperatorių, verslininkų, apsauginių klase. Tai – taip pat morališkai ir idėjiškai nepatvarus, „urbanizuotas“ jaunimo sluoksnis, neturintis socialinių ryšių, užsikrėtęs provakarietiškos orientacijos vertybėmis – individualizmu, egoizmu, godumu, vartotojiškais polinkiais. Tai kažkada buvusių privilegijuotų šeimų – kapitalistų, dvarininkų, buožių, pirklių, aukštų valdininkų, ypač Tarybų valdžios metais nuo įvairių represijų nukentėjusių žmonių palikuonys. Tai taip pat – apytamsė, socialiniu požiūriu pasyvi vidutiniosios žmonių kartos dalis, gyvenanti ne žinojimu, tikrovės ir ateities suvokimu, bet kuriai įvairių tuo metu užgimusių lyderių, tariamų patriotų mitologija ir demagogija virto socialiniais ir dvasiniais nuodais. Viso to išdavoje, ko per daugelį dešimtmečių fanatiškai siekė socializmo priešai, panaudodami, kaip jau sakyta, „šaltuosius“ ir „karštuosius“ karus, vesdami daugelį milijardų dolerių kainuojančias diversines ardymo operacijas, išvargindami, niokodami TSRS, visą socializmo stovyklą beprotiškose ginklavimosi varžybose, XX amžiaus pabaigoje pasiekė savo. Gyvavusi socialistinė visuomeninė santvarka buvo demontuota – ir įkurta užgimusios kriminalinės kompradorinės buržuazijos diktatūra, įvestas darbininkų ir valstiečių plėšikiškas išnaudojimas, kurį vykdo savo kilme nusikaltėliškas kapitalas, naudojantis įvairias gyventojų daugumos socialinio ir dvasinio pavergimo ir engimo formas nežymios mažumos naudai.

17 1

Siųsti komentarą



Kuo pasitikėti — reitingais ar širdimi?
Lietuviški kačiukai ir šuniukai kartu su kibinais keliaus į Japoniją
Šimtai sunkvežimių už 70 milijonų eurų padės dar labiau atgrasyti Rusiją (3)
Kaimynų kerštas Lietuvai: Lietuva vėl išsidūrė su SGD terminalu
Kiaulės ausys ant neveikiančios sinagogos durų - nusikaltimas, o patyčios iš šventinių mišių - legalus reklamos būdas (1)
Prekybcentrių („Maxima“, „Norfa“, „Iki“, „Rimi“) vergai valdžios nejaudina (2)
Atsakymas į klausimą: "Bliamba, žmonės, na kada Jūs pradėsit patys galvoti?" (2)
Liudvikas Jakimavičius. Tokios protkrušystės gal galėtume tikėtis Mozambike ar Šiaurės Korėjoj (2)
Dėl naujienų portalo DELFI tendencingo manipuliavimo viešąja nuomone ir […] Arvydo Juozaičio teisių pažeidimo (1)
Vėl šventė skurstantiems: „Lidl“ parduotuvėje p-rezidentė D. Grybauskaitė davė startą šimtmečio „Maisto banko“ akcijai (6)
Teroristų ir banditų garbintojų šabašo prie Užsienio reikalų ministerijos rezoliucija (6)
G. Kniukšta. Ne, ministre, nei rytoj, nei po savaitės Labanoro girios jūs nekirsite (4)
Apie Lietuvos Valstybine sieną ir Europos rytinės sienos apsaugą
Kuo maitinti vaikus mokyklose ir darželiuose?
Lietuvos žemdirbiai kovoja, kad tiesioginės išmokos pasiektų ES vidurkį
„Vanagą“ pakasus – tarptautinis skandalas (1)
Demokratija pavojuje — ar Lietuvai gresia diktatūra?
Landsbergiai susidoroja su išdrįsusiais prabilti apie jų šeimos verslo skaidrumą
Seime pradėtos svarstyti parlamentinio tyrimo išvados dėl LRT veiklos
Ar Austėjos Landsbergienės darželiai turi teisę bausti vaikus už jų tėvų pažiūras? (1)
Policinės valstybės teismai vis labiau įžūlėja
LEO LT kūrėjas ir įtakingas advokatas prisiteisė iš Naglio Puteikio 6000 eurų už sutarties paviešinimą
Neplauta konservatorių politinė išangė vėl spekuliuoja ir teršia mirusio Algirdo Patacko vardą
Nuo metų pradžios Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo 12 tūkst žmonių

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI