Laiškai iš kaimo. Perkūnas dangaus keliu nuvažiavo – perkūnropės sužaliavo...

Autorius: Anonimusas Šaltinis: http://ldiena.lt... 2018-06-04 17:06:52, skaitė 570, komentavo 0

Balandžio 15-oji

Pirmasis griaustinis atgrumėjo vakar vakare iš pietų ir nutolo į rytus. O žaibai vis horizontalūs, eidami šonu pro Liškiavio ežerą ir nusitęsdami į Gailiūnų pusę, tiktai blyksėjo tarp debesų, bet į žemę, rodos, nė karto netrenkė. Debesys slinko tamsūs, o lijo mažai. Šitokį nesmarkų, bet labai gaivinantį pavasario lietų Žemaitijoje vadina pumpurų lietumi, o dzūkai pastebi, kad po pirmojo griaustinio tuoj pat sužaliuoja perkūnropės. Atgyja jos ir kapinynuose, ir smėlio šlaituose, kur tų žalių šilropių būna daugybė, sakytum, prisegiota į  gelsvą smėlį. 

Perkūnropė yra visad žaliuojanti, bet pavasarį tas žalumas ypač išryškėja, tik reikia lietaus su perkūnija. Tokie paprasti kaimo žmonių pastebėjimai, kuriuos pirmiausia užrašė Balys Buračas, mūsų protėviams rodė, kaip žemė nuo dangaus priklauso. Todėl dievas Perkūnas ir buvo toks svarbus. Musteikos, Lynežerio, Zervynų apylinkėse, pavyzdžiui, visai nebuvo akmenų, ir namus bei tvartus dzūkai čia statėsi ant dervingų kaladžių, o dėl tokio nepatogumo kaltino Perkūną. Apie tai yra pasakojęs ir rašęs Vincas Gaidys iš Musteikos sodžiaus. Jo poringė vadinasi „Perkūno šūviai į velnius“. Ar kam neaišku, kad ir žaibai virš Dzūkijos žiebiami iš tų akmenų, kuriuos Perkūnas ištraukė iš Musteikos raistų.

Pakeliui į Vilkiautinį (Brolių Černiauskų nuotr.)

Balandžio 21-oji

Sugrįžo grąžiagalvės. Jau cilpsi ir pilkosios pečialindos. Atsirado šeirių ir machaonų. Kamanės net ir miglotą rytą ima nektarą iš kaukazinių slyvų bei veltininių vyšnių žiedų. Bet patys aktyviausi dabar yra naktiniai sliekai. Mokslininkų binarinėje nomenklatūroje šis vikrus bestuburis gyvūnas yra didysis sliekas – Lambricus terrestris. Kiekvieną rytą ant kietai suplūktų kiemo takelių, prie laiptų, ant skiedryno ir kiemsargio Gaurono buveinėje, juoduoja daugybė naujų urvelių, iš kurių naktį buvo išlindę sliekai. Dieną jų nepamatysi, darže gyvena kitokie sliekai, o tie naktiniai slepiasi giliai ir išlenda tik naktį. Daugiausia jų teko matyti 1961-ųjų vasarą Rusnės saloje, kur dieną naktį ūžė patys pirmieji Lietuvoje žolės miltų agregatai. Tuos miltus mes, Lietuvos žemės ūkio akademijos antrakursiai studentai, ir turėjome malti, ir malėme labai atsakingai, o kai reikėdavo eiti į naktinę pamainą, visuose Rusnės gyventojų kiemuose matydavome žiburėlius – tai rusniškiai žvejai gaudydavo naktinius sliekus... Begalę jų turėdavo prigaudyti, dugninių meškerių valas labai ilgas, prie jo rišami trumpi pavadėliai su kabliukais. Žūklė lyg ir nelabai įdomi, daug monotoniško darbo, tų slidžių ungurių daugybė, užtat norint pagauti didelį naktinį slieką reikėdavo įgudimo ir kantrybės – jis labai jautrus ir, pajutęs pavojų, akimirksniu pasislepia savo urve... Tokie ir liko ryškiausi anos tolimos vasaros prisiminimai: vikrūs naktiniai sliekai daržuose, žuvų sušaldyti luitai Žuvininkystės ūkio požemių šaldytuvuose ir viską persmelkiantis džiūstančios žolės kvapas. Toji džiovyklų būgnuose labai staiga suvytinta žolė, tie žalsvi, karšti žolės miltai, byrantys į talpius maišus, skleidė stiprų, ypatingą kvapą, jaučiamą visoje didžiulėje saloje. 

Stoviu dabar šalia vos vos žalsvėjančių maumedžių, ir šiltas pietvakarių vėjas atneša man lyg ir gerai žinomą, bet sunkiai įvardijamą aromatą. Kas gi šiandien čia, tarpušilių slėnio Sode, prie Krūčiaus upelio, šitaip švelniai kvepia? Čia pat stirkso praėjusių metų apskritagalviai bandreniai, siūbuoja sausi pelėtrūnų stiebai, baltuoja aukšti, trapūs pernykščiai smidrai – visi jie iš šaknų atžels dar negreitai, o pakvips tik tada, kai sužydės. Mažo kalnelio šlaite jau atsiranda pavasarinių raktažolių raukšlėti lapeliai ir pievinių šalavijų skrotelės, bet ir šie godotini žolynai ne iš karto pakvimpa. Tai kas gi taip kvepia dabar? Turbūt viskas kartu. Gal net ir žemė, gal ir tas sausas pernykštis balzaminio skaistenio stagaras...

Jonpaparčių sąžalynas prie Krūčiaus (Brolių Černiauskų nuotr.)

Balandžio 30-oji

Ir vėl meška Lietuvoje. Šį kartą Veisiejų krašte, Dulgininkuose. Šis kaimelis yra prie Dulgo ežero ir prie Seiros upelio. Apie Dulgininkus rašo kraštotyrininkė Marijona Navickienė knygoje „Kaimų gyvenimas. Didžiasalis. Dulgininkai. Kaziuliai, Vilkanastrai“. Knygelė išleista Marijampolėje 2008 metais. Skaičiau susidomėjęs, pieštuku pasibraukiau keletą sakinių, tarsi taip įsipareigodamas nuvažiuoti į Dulgininkus ir pamatyti Anastazo Bogušio sodą, įkurtą gal 1934-aisiais net penkių hektarų plote. Sodas buvęs apsodintas liepomis ir lazdynais... Žiūriu į žemėlapį: kokie gražūs ir truputį net baugūs vietovardžiai aplink Dulgininkus! Tai – Vilkanastrai, Vilkupis, Vilkė, Vilko šaltinis, Vilkinys, o netoli ir Vilko botaninis draustinis. Lietuvoje su vilku susietų vietovardžių yra nemažai, bet tiek daug vilkų mažame areale – tik čia, Veisiejų krašte. Ir kiek tų Vilkelių pavardžių būtent čia! Kodėl? 

Daug kas žavėjosi ir tebesižavi dzūkiškų vietovardžių grožiu ir mįslingumu. Žurnalistas Jonas Radzevičius „Kultūros baruose“ yra rašęs apie dubenuotą akmenį, surastą prie Nemuno netoli Liškiavos. Paskui dar kartą to akmens ieškojęs ir neberadęs. Keistas akmuo, gal net archeologinis paminklas, prapuolė. Bet išliko autoriaus susižavėjimas čia išgirstais vietovardžiais, išliko tais klajonių metais sukurtas posmas: 

Snaigupė, Liškiava, Gailiūnai,
Guobiniai, Paliepis, Vainiūnai...
Tu klevo lapo paprašyk,
Vardus tuos dailiai surašyk –
Ir posmas bus, ir bus daina,
Slaptingo skambesio pilna.

Tai gal ir nebūtina bandyti išsiaiškinti visas mūsų krašto vardų atsiradimo istorijas, gal pakanka to jų slaptingumo ir skambesio. Užklydusi meška irgi juk nepadės išsiaiškinti, kaip atsirado Dulgo ežeras ir Dulgininkai. Vilkinys ir Vilkanastrai. Rudasis lokys yra rimtas žvėris ir staigių judesių nemėgsta. Taip sako šiauriečiai karelai. Ir kažkodėl pabrėžia jie rusiškai tardami ne serjoznyj,o surjoznyjzver' . Todėl netikėtai pamačius tokį rimtą žvėrį, svarbiausia nesijudinti iš vietos ir be jokio garso vien tik mintimis paraginti, kad nueitų šalin. Tai ir nueis.

Karatas stebi kaimynus. Merkinė (Brolių Černiauskų nuotr.)

Gegužės 1-oji

Šiandien pražydo kaštonai. Ir tuoj pat atsirado tie karklų vabalai – karklvabaliai. Kitaip tariant, grambuoliai. Kiekvieną pavasarį vaikai mokyklose turėtų prisiminti, kad žodyje karklvabalis tarp k ir v raidžių rašoma l raidė. „Negali būti“, – pernai pavasarį prieštaravo man anūkas Rokas. 

O prie Aušrinės tvenkinio – labai ryškios bebrų šliūžės. Ir bebrų nuskabyti gelsvalapių usnių lapai. Šie aštriadančiai žvėreliai pavasarį nebenori graužti karklų, minkšti šaltiniuotų šlaitų žolynai dabar jiems kur kas gardesni. Bet žydinčių purienų bebrai neliečia. Gal jos karčios. Paupinės mėtos irgi dar nenugraužtos. O štai viksvameldžiai išrauti ir apgraužti. Bebras elgiasi kaip žmogus, juk ir gelsvalapė usnis mums yra skani, ir viksvameldžio balta šaknis labai minkšta, truputį primena ajerą.

Šalia išvirtusios eglės šaknų, ant juodo durpžemio, gražiai žaliuoja dar visai mažos keturlapės vilkauogės. O virš tvenkinio pralekia dvi klykuolės. Nutolsta greitai, bet girdžiu, kaip jos nusileidžia į bebrų patvenktas pievas. Prieš keletą metų tos vingiorykščių pievos dar buvo šienaujamos, bet dabar ten jau karaliauja bebrai ir antys. Štai už ką galima tuos aštriadančius pagirti, jie kai kur iš tikrųjų sugrąžina buvusį kraštovaizdį: bebrai užtvenkia upelį, ir tuoj pat tą išsiliejusį vandenį pastebi antys.

Daug visokio judėjimo ankstyvą Gegužės 1-osios rytą. Nei bitei, nei bebrui, nei arkliui nepasakysi, kad šiandien darbininkų šventė. Jie visai be transparantų, be šūkavimų, bet juda, kruta ir spėriai nuveikia įprastus pavasario darbus. Reikia ir žmonėms daugiau judėti. Mažiau puikuotis, daugiau darbuotis. Po pietų retinu valstybinio miško pušynėlį prie servitutinio keliuko. Šitokia nuosavybės forma vis buvo, o dažnai ir tebėra įvairių ginčų bei pykčių priežastis, tačiau dėl šio tiktai šimto metrų kelelio, pavadinto servitutiniu, kol kas niekas čia dar nesusikivirčijo, nors jis iš tikrųjų reikalingas visiems: vienoje pusėje – valstybės žemė, kitoje – privatus pušynėlis, o mums, Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojams bei savanoriams, tai yra vienintelė galimybė pasiekti godotiną laukinės augmenijos Sodą prie Krūčiaus. Privatus pušynėlis šalia to servitutinio keliuko metų metais nėra regėjęs nei šviesinimo, nei valymo ugdomųjų kirtimų. Todėl ir imuosi praretinti šalia esantį valstybinį pušynėlį. Dabar visur valstybiniai miškai atrodo geriau nei privatūs. Savanoriauju, kad ir čia būtų šviesiau. Darbo nelabai daug, o kirvis gerai išgaląstas, ir rezultatas akivaizdus. Nė kiek neretinto savaiminio jaunuolyno pušelės užauga liaunos ir trapios, o po jų raizgiomis šakomis be šviesos atsirandančioje miško paklotėje neįsikuria jokia žolė, nesužaliuoja joks krūmas. Prašviesinus bus kitaip. Bus geriau.

Nežinau, kokia dabar eiguliavimo tvarka, bet prieš pusę amžiaus, kai trejetą metų teko dirbti eiguliu Širvintų miškų ūkio Puorių girininkijoje, mums buvo aiškiai pasakyta: atsiras bent mažas laiku neprašviesintas jaunuolynas – sulauksit didelių nemalonumų. Dabar valstybinių girių miškininkai, ko gero, turėtų kontroliuoti ir privačius miškus, bet, matyt, per sunku taip viską apžiūrėti. Juk ir eigulių labai sumažėjo. Todėl aš dar pamėginu kaip anksčiau ugdyti šį trikampiško ploto valstybinį pušynėlį, kuris kažkaip užsiliko tarp privačių valdų ir miškelių – išvengė konsolidacijos, o ji gi, tiesą sakant, gali būti ir gėris, ir blogis. Valstybės miškų ūkio tarnautojui patogiau, kai visos valdos yra viename masyve, bet jeigu koks nepatogus pusės hektaro pakraštėlis „atiduodamas“ privatininkui, kuris ir taip jau turi penkis šimtus hektarų, tai jokio gėrio čia nesitikėk. 

Kertu žemesnes, saulės jau nebematančias pušeles, kurios po penkerių metų vis tiek sunyktų. Iškertu blogesnį, be perspektyvos gyvuojantį spygliuotį, o palieku stipresnį. Tokia amžina, nesikeičianti taisyklė. Be jokių sentimentų. Keičiasi tik požiūris į tą nukirstą medelį. Juk tebėra nemažai tokių romantikų, kurie visą laiką taip aimanuoja: nieko negalima kirsti, nes jei tik ką nukirsi – danguje liks skylė. Bet aš prisimenu, kad, ugdant būsimą sveiką ir turtingą mišką, kaip tik ta nukirsta pušelė ar tas baltalksnis gerokai pasitarnaudavo žmonėms. Šiandien nė nebežinome, kas yra kirvamalkė. Ir kas yra likvidinė mediena, o kas – nelikvidinė? Būdavo štai kaip: eigulys, prieš pradėdamas ugdyti jaunuolyną, idealiai išugdydavo keturių arų tyrimo barelį, atskirai sukraudavo kirvamalkes (likvidinę medieną), atskirai smulkesnius žabus, kurie likdavo miške ir turtindavo dirvožemį. Visame girininkijos ugdomame dviejų ar net keturių hektarų plote kirvamalkių susidarydavo labai daug, tad girininkas pagal eigulio tyrimo barelį nesunkiai suskaičiuodavo bendrą visos likvidinės medienos tūrį, ir šitos malkos būdavo tvarkingai užrašomos žmonėms kaip metinė kuro norma. Tvarka buvo. Ir kirvamalkes, ir sausuolius, ir virtuolius išveždavome arkliais, jokių tiesių traktorinių valksmų nereikėjo. 

Tiesių linijų miškui nereikia, tiktai dabar kažkas išrado negirdėtą naujieną, esą miškui nekenkia platūs traktoriniai valksmai. Kenkia, žinoma, tačiau kai technika šitokių plačių gabaritų, kai žmogus tingi sukinėtis važiuodamas mišku, tai ir susikuria sau palankią „teoriją“... Žinoma, anų tolimų dienų eigulio darbas gali dabar pasirodyti lyg miškažmogio kantrybę išbandantis žaidimas. Bet mes buvome labai arti pažangiausios miškininkystės teorijos ir praktikos – Dauervaldo. Kai žmogus netingi pamojuoti kirviu, kai dar moka pasikinkyti arklį, jis gali iš miško daug ką gero paimti be jokios žalos miškui. Doras medininkas gali visiškai atsisakyti plynų kirtimų, kurie visada yra tikras sukrėtimas miško ekosistemai. Tai supratingai teigia Dauervaldo teorija, o jos dar niekas nėra sukritikavęs, tik nebeužtenka noro ir sveikatos šią teoriją taikyti praktikoje.

Ežeras Pamelnyčys netoli Liškiavos (Brolių Černiauskų nuotr.)

Gegužės 4-oji

Daržo lysvėse kol kas geriausiai atrodo drignės. Dideli, aštriai skiautėti ir tiksliai menturiškai išsidėstę lapai kyla aukštyn, pavėsyje paslėpdami ką tik sudygusius pastarnokus. Lyg ir gaila tų ankstyvų pastarnokų, bet neaišku, ar nebus jie žyduoliai. Niekas dabar ir nepasakys, ar jie išdygo vėlų rudenį, ar žiemą, ar pavasarį. Jeigu slapta peržiemojo po sniegu, tai ir sužydės, o šaknis bus nevalgoma. Dabar greitai keičiasi kai kurių augalų biologija. Rudenį sudygusios aguonos puikiausiai peržiemoja, o pavasarį gerai auga ir sužydi daug anksčiau už tas, kurias tikrai galime vadinti vienametėmis. Jos visada ir buvo tik vienametės, o dabar išmoko peržiemoti ir jau yra pusantrametės... Nei pastarnokų, nei burokėlių, nei morkų jau negalima sėti rudenį, tikintis, kad pavasarį anksčiau sudygs. Todėl, kad gali sudygti žiemą, o vasarą sužydėti... 

Taigi, antrametės drignės dabar atrodo labai gyvybingai. Viršutiniai jų lapai jau sukasi lyg kopūstų gūžės, iš jų ir šaus viršun pusantro metro aukštumo stiebas, ir išskleis didelius  baltus žiedus. Retieji dvimečiai augalai gana įnoringi, bet jeigu jau pirmaisiais metais neprapuolė, tai kitą vasarą ir nustebina. Drignę, žinoma, reikia kontroliuoti, jos sėklos nuodingos, bet juk ir žalčialunkis labai nuodingas, o gėlynuose galima pamatyti selekcininkų sukurtų vis naujų jo formų – yra šiliniai žalčialunkiai, žydintys birželį, yra ir paprastieji, bet sužydintys ne rausvai, o baltai. Vasarą nuo visų žalčialunkių reikia nuskinti nuodingas raudonas uogas ir išmesti į komposto krūvą. Kai plotai nedideli, viską įmanoma laiku sudrausminti, net ir tą patį baisiausią invazinį Sosnovskio barštį. Tačiau viskas atrodo kitaip, kai bėda ištinka didžiulį monokultūros lauką. Štai kaimynas skundžiasi, kad labai blogai peržiemojo žieminiai rapsai. Ir ne šaltis kaltas, o stirnos. Jos iki pat žemės nugraužė skrotelinius, rudenį išaugusius lapelius, tad pasėlis labai išretėjo. 

Stirnos mėgsta rapsus. Bet juk ir žmogus valgo jaunus griežčių lapus, o griežtis ir rapsas labai giminingi augalai. Griežčius dzūkai seniau vadindavo kručkais arba koliais ir iš tų šakniavaisių virdavo sriubą. Tuos koliusreikėdavo truputį pakepti taukuose, jie pakvipdavo ir visą viralą labai pagardindavo. Žinoma, į tokias senovines daržovių sriubas reikėdavo įdėti ir kokį rūkyto kumpio gabalą. Pavasarinės žolių sriubos Dzūkijoje irgi atrodo labai paprastos – laukiniai grobūzdai,jaunų burokėlių kamblukai, rūgštynės, dilgėlės, kruopaitės, bet reikia įmest ir „kokis kaulalis“.