Iš kur atsiranda tikros moterys?
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/is-kur-... 2018-06-06 18:38:10, skaitė 604, komentavo 0
Jis pirmą kartą ją pamatė prieš daugelį metų ir iškart suprato, kad pražuvo. Suprato, kad leis jai viską: ji darys, ką nori, rodys kaprizus, tryps kojomis, o jis – laimingas šypsosis. Nesi ji – jo gyvenimo Moteris. Ir tegu ji tada svėrė vos 3500 gramų, bet tai buvo Ji. Jo dukra.
Šiandien jis išleidžia ją už vyro. Štai ji – sėdi, tokia graži ir laiminga. Netrukus suskambės jų mėgstama Hotel California – ir jis vėl šoks su savo mergaite. Ji apsikabins jo kaklą ir prisiglaus prie skruosto – kaip darė kiekvieną kartą, kai skambėjo Jų Daina. Jis gerai pamena jų pirmą šokį – dukrai pakilo temperatūra, ji spyriojosi, verkšleno, tada jis paėmė ją ant rankų mažytėje virtuvėlėje, kur radijas transliavo Eagles. Ji buvo su rožinėmis pėdkelnėmis ir juokingu megztinuku su Peliuku Mikiu. Jai buvo treji metukai. Girdėjosi, kaip tuksi maža širdelė, o ji žinojo, kad tėtis šalia ir viskas bus gerai. Taip ir užmigo jam ant rankų. O ryte temperatūros kaip nebūta.
Jis visada žinojo, kad ji graži. Ir nepavargdavo šito kartoti – netgi tada, kai sirgo vėjaraupiais ir buvo išterliota žaliais taškais, kai maištaudama paauglystėje išsiskuto plikai pusę galvos, kai peršalo ir šniurkščiojo nosimi, visa apsisnargliavusi. Ir dabar jis tiksliai žino: joks madų žurnalas su savo išgalvotais standartais neprivers jos suabejoti savo grožiu.
Ji gimė iš meilės. Tada jis labai mylėjo jos mamą ir negalėjo net įsivaizduoti, kad kada nors „nesuderinami charakteriai“ išskirs jų kelius. „Nesuderinami charakteriai“ – taip žmona parašė prašyme nutraukti santuoką. Tačiau jiems pavyko išsiskirti gražiai – draugais neliko, bet ir šaukštelių nesidalino. Jis gerbė savo buvusią ir buvo jai dėkingas, ypač už dukrą. Jiedu taip ir liko mylinčiais tėvais, tiesiog nustojo gyventi po vienu stogu. O dabar jo mergaitė susirado savo meilę. Jis tikėjosi, kad tikrąją.
Kaip puikiai jie leisdavo savaitgalius! Jis išmokė ją visko, ko pats mokėjo – plaukioti, vairuoti, šaudyti iš šautuvo ir žvejoti. Jis tapo vedliu po paslaptingą vyrišką pasaulį – pasiimdavo ją į futbolą, į garažą, į kartingus. Po tokių žygių tekdavo atsakinėti į gausybę klausimų: „O kodėl šitas dėdė plikas? O kur išėjo šito dėdės žmona? O kodėl šitas dėdė profesorius, o dirba taksistu?“ Tačiau dabar jis žino – ji daug suprato apie vyrus iš tų nerimtų vaikiškų pokalbių.
Jis visada buvo greta – ir liūdesyje, ir džiaugsme. Jis pirmas sužinojo, kad ją paskyrė pačia vyriausia Snaige mokyklos spektaklyje, kad jai davė solo partiją mokyklos chore, kad jos rašinys užėmė pirmą vietą miesto konkurse ir kad Maksas iš 11-os klasės pakvietė ją į kiną. O kiek kartų ji raudojo, įsikniaubusi jam į petį, drėkindama naujus marškinius! Priežasčių visada pakakdavo: vaikinas iš vyresnės grupės padovanojo puokštę kitai, o pažįstama iš paralelinės klasės turi ilgesnes kojas. O per egzaminus pritrūko vos dviejų balų! Tačiau ji visada žinojo, kad pasaulyje yra bent jau vienas vienintelis žmogus, kuriuo visada galima pasikliauti – tėtis.
Kad ir ką ji iškrėstų, jis nekėlė balso Jis daug ką pasakydavo be žodžių – vienu antakių krustelėjimu, jis visada buvo informuotas apie jos kasdienybę, žinojo, su kuo draugauja darželyje, kodėl susipyko su klasės drauge, žinojo, ką vakar pasakė dėstytojas apie jos kursinį ir kada gi pagaliau viršininkas supras, kokia ji vertinga darbuotoja.
Kartais jis jai netgi patardavo dėl drabužių ir laikėsi nuomonės, kad vyrus veltui laiko neturinčiais kompetencijos šioje srityje. Juk moterys (kad ir ką ten pačios bekalbėtų) rengiasi ne vien dėl savęs. O kas, jeigu ne tėvas paskys – patrauks vyrišką dėmesį šitas derinys iš apsmukusių kelnių ir skarelės, ar nepatrauks?
Jiedu turėjo savų slaptų ritualų – tik dviem asmenims. Kodas 1 reiškė žygį į kiną, kodas 2 – smaližiavimas mėgstamoje kavinėje, kodas 3 – knygų parduotuvė. Kai ji buvo dar visai maža, jis neatsisakydavo sudalyvauti mergaitiškuose žaidimuose, juk lėlių pagalba galima labai daug papasakoti apie sudėtingus šeimyninius santykius ir konfliktų sprendimo būdus.
O kai ji pasilikdavo pas jį savaitgaliui, jis visada gamindavo savo firminius blynelius su vyšnių uogiene. Ir dabar tebekepa juos – o ji kerta, skaniai pasičepsėdama, visiškai pamiršusi savo nesibaigiančias dietas. Blynelius įsisavino ne iš karto – iš pradžių maitino ją sumuštiniais. Bet užtat kokiais!
Jis dažnai dovanodavo jai gėlių. Tiesiog šiaip, be jokios progos. Ji priglausdavo puokštę prie veido, įkvėpdavo aromatą ir laiminga kuždėdavo; „Tėtuk, aš tave myliu“. Nėra nieko brangesnio už šiuos žodžius. Jis niekada negailėjo jai bučinių, apkabinimų, nes buvo tikras, kad švelnumu sugadinti dukters neįmanoma. Ir buvo teisus.
Viskas, jau metas! Jau skamba jų daina. Ji ateina pas jį – Tikra Moteris, kurią išauklėti galėjo tik jis vienas – Mylintis Tėtis.