V. Rubavičius. A. Smetonos reikšmė Lietuvos valstybės atgimimui ir lietuvybės įtvirtinimui (4)

Anonimusas
+ 0 - 6
Autorius: Anonimusas
Šaltinis: http://ldiena.lt...
7536-06-13 (2018 m.), skaitė 402
4

Lietuvos valstybingumo šimtmečio akivaizdoje vis labiau imame suvokti, kokį didžiulį įvairiapusį lietuvybės tvirtinimo ir nepriklausomos modernios valstybės kūrimo darbą atliko žurnalistas, kultūrininkas, politikas, o vėliau – ir prezidentas Antanas Smetona. Tas suvokimas verste verčia kelti klausimą – kodėl mūsų kultūrinėje istorinėje atmintyje Smetonos vaidmuo yra toks nuvertintas, sumenkintas ir net ironiškas.

Skaitydamas kai kuriuos mūsų istorikų, dirbančių net valstybiniuose institutuose ar universitetuose, tekstus, negali suprasti, kodėl iš sovietinės okupacijos išsilaisvinusioje Lietuvoje tokie gajūs sovietinių ideologų suformuluoti Smetonos veiklą vertinantys štampai, išplitę ir dalies visuomenės sąmonėje. Okupantų įniršis suprantamas – iš visų Baltijos šalių prezidentų tik jo vieno nepavyko įkalinti ir priversti savo parašu patvirtinti okupacinį „išvadavimą“. Suprantamas ir lenkų kultūriniame bei politiniame mentalitete įsitvirtinęs neigiamas požiūris į Smetoną – jis buvo nuosekliausias lietuvybės tvirtinimo ir naujos valstybės kūrimo ideologas bei praktikas, kurio veikla didžia dalimi Vilnių išsaugojo Lietuvai.

Atgavę nepriklausomybę, taip ir nesugebėjome deramai įvertinti Smetonos veiklos, nes patekome į naujos europinės ideologinės konjunktūros aplinką, kurioje netoleruojami su nacionalizmu, nacionalinės valstybės ideologija ir autoritarizmu siejami istoriniai veikėjai. Tad sovietų skleistas „fašistinio Smetonos režimo“ paveikslas buvo kiek pašvelnintas – paverstas „autoritariniu Smetonos režimu“ ir senųjų bei prie jų prisijungusių naujųjų ideologų imtas taikyti europinėje ideologinėje aplinkoje rodant „pažangius“ europinius istorinio požiūrio bruožus ir patvirtinant įsipareigojimą negailestingai trinti iš visuomenės kultūrinės atminties visokius su nacionalizmu bei autoritarizmu susijusius dalykus.

Apie Smetonos sąmoningo nuvertinimo priežastis būtų galima daug kalbėti, tačiau pasitenkinsime apibendrinančia išvada – lietuvybę ir nepriklausomą tautinę valstybę aukščiausiomis vertybėmis laikęs Smetona buvo nekenčiamas sovietinių okupantų ir išliko nepageidaujamas „istorinis personažas“ europinį federalizmą įgyvendinantiems mūsų politinio, akademinio, taip pat ir kultūrinio elito atstovams, kurie „pažangiai“ tautas, gimtines, nacionalines valstybes laiko modernaus, į ateitį žvelgiančio žmogaus nevertomis atgyvenomis. Todėl vis labiau leidžiamės į bevaisius svarstymus – kas yra lietuvis, ką reiškia būti lietuviu ir ar beverta būti lietuviu? Nacionalinės savimonės ir nacionalinės jausenos menkėjimą akivaizdžiai liudija ne tik tokių klausimų kėlimas ir svarstymas, bet ir santykiškai didžiausias pasaulyje tautos „nukraujavimas“, kurio niekaip ir niekada nepavyks atsverti jokiais BVP augimo rodikliais.

Svarstydami nacionalinės ir valstybingumo jausenos gaivinimo bei stiprinimo klausimus, turime atsigręžti į Smetoną, kurio palikime glūdi daug mūsų dabarčiai ir ateičiai aktualių savivokos dalykų. O ir pats Smetona mūsų kultūros istorinėje atmintyje turėtų įsitvirtinti kaip reikšmingiausia simbolinė moderniųjų laikų istorinė figūra. Deja, net pasitikdami Lietuvos valstybingumo šimtmetį, taip ir nesumojome perleisti jo „Raštų“, taip ir nepasiryžome Vilniuje pastatyti jam paminklo. Stokojame ir nacionalinės savimonės, ir nacionalinės savigarbos.

Neturėdami galimybių plačiau atskleisti Smetonos palikimo svarbą mūsų dabarčiai ir ateičiai, pabandysime iškelti ir aptarti tuos lietuvybės bruožus, kuriuos dera laikyti moderniosios lietuvybės gimties ypatumais, ir suvokti juos kaip tam tikrus „archetipus“, būtinus palaikyti, puoselėti ir stiprinti sąmoninga kultūrine bei valstybine veikla. Vienus tų „archetipų“ Smetona aiškiai formulavo, o kiti ryškėja jo veikloje, kurią skatino suvokimas, jog esame daug nustoję „lietuviškos kilmės pajėgų“, todėl „kas kituose kraštuose savaime suprantama, tai Lietuvoje, deja, dar abejojama“.

Abejojama gi ne tik dėl menko kultūrinio ir politinio akiračio, bet ir dėl to, „kad dar toli gražu ne visų lietuvių sąmonė tautiška“. Net paviršutiniškam žvilgsniui į istorines lietuvybės iškilimo ir įsitvirtinimo, taip pat į vėlesnes modernios valstybės atkūrimo aplinkybes atsiskleidžia karštų idėjinių ginčių dėl tautiškumo, demokratiškumo bei politinės santvarkos aplinka. Juolab svarbūs buvo tie pagrindiniai Smetonos puoselėti idėjiniai, ideologiniai ir politiniai valstybingumo kūrimo bei lietuvybės tvirtinimo principai, kuriuos jis sugebėjo paversti nepriklausomos tautinės valstybės politikos pagrindais ir gairėmis.

Tad kas gi tie lietuvių, kaip valstybingumo siekiančios tautos, kultūrinės ir politinės veiklos ypatumai, kuriuos derėtų laikyti modernios tautos ir valstybės gimties bruožais, o sykiu – kertiniais lietuvybės ir lietuvių nacionalinės savimonės „akmenimis“? Jie turėtų įgauti istorinio akivaizdumo pavidalą. Iškeldami šiuo principus, labiausiai remsimės paties Smetonos tekstais, kurie daugumai Lietuvos žmonių yra visiškai nežinomi. Beje, net „Smetoninės Lietuvos“ istoriją, taip pat nacionalinį tapatumą gvildenantys tyrinėtojai įsigudrina apeiti Smetonos „Raštus“. Savo svarstymus apie moderniųjų laikų lietuvybės kiltį ir tvirtinimą paremsime paties Smetonos įžvalgomis bei išvadomis.

Svarbiausias moderniosios lietuvybės kilties bruožas yra nulemtas jos įsisąmoninto atsiskyrimo nuo lenkybės ir savęs priešinimo lenkybei. Atsiskyrimo vyksmas rėmėsi Simono Daukanto darbais ir kultūrine bei pastoracine Motiejaus Valančiaus veikla. Lietuviškosios savivokos plitimą skatino ir nuožmi lenkų kultūrinė bei politinė priešprieša, padėjusi labai greitai įtvirtinti mes, lietuviai, ir jie, lenkai, suvokimą. Lietuvybės kultūrinius pamatus stiprinusių ir lietuvybės ideologiją skleidusių didžiųjų mūsų tautos vyrų (Vincas Kudirka, Jonas Basanavičius ir kt.) biografijos liudija, kad atsidavimas lietuvybės darbui reikalavo labai aiškaus ir negrįžtamo apsisprendimo „trauktis“ iš lenkų kultūros ir civilizacijos lauko ir ieškoti atramos lietuvių liaudies kultūroje bei lietuvių kalboje.

Atsiskyrimas nuo lenkybės ir kultūros skirties įtvirtinimas vyko naująją savastį suvokiant dvilypiu būdu – kaip lietuvių kalbos ir ja grindžiamos kultūros iškėlimą sąmoningai priešinantis lenkėjimui ir lenkų kultūros viešpatavimui. Sąmoningas lietuvėjimas didžios dalies lenkų visuomenės, taip pat ir politikų buvo suvokiamas kaip istorinis akibrokštas, įžūli vadinamųjų litvomanų lenkams padaryta skriauda, neleidusi naujomis sąlygomis prikelti didžiosios lenkų valstybės. Juk LDK politinė tauta buvo aukštųjų valdančiųjų luomų lenkakalbė bendruomenė. Tiems luomams buvo priskiriami bajorai, dvasininkai ir miestelėnai. Luominio tapatinimosi saitai buvo nepaprastai stiprūs ir savaime suprantami, todėl lietuvio ir lenko skirtis jau buvo suvokiama vien kaip kilmės vietos ir jos liaudiškos aplinkos bruožas lenkiškojo tapatumo plotmėje.

Šiuolaikiniai mūsų istorikai, gvildenantys lietuvių ir lenkų santykius, linkę apeiti plačiai XIX a. istorijos tyrinėjimais paremtą akademiko Vytauto Merkio išvadą: „LDK dvasininkų, bajorų ir iš dalies miestiečių luomų žmonės sena tradicija vadinosi lietuviais, tačiau iš tikrųjų jie jau buvo politinės lenkų tautos subtauta. Lietuvoje lietuvio ir lenko etnonimai nesudarė nė jokios priešpriešos, jie imti tiesiog painioti.“ Lenkiškajam tapatumui liaudiškieji įvairiakalbiai LDK paribių tapatumai parūpo tik XIX a. įsisiūbavus modernizacijos vyksmams ir po Prancūzų revoliucijos pasikeitus valdžios legitimavimo pobūdžiui, o visoje Europoje prasidėjus vadinamajam „tautų pavasariui“.

Lietuvių kalba ilgus amžius palaikė lietuvybę ir ją išlaikė vykstant įvairialypiam politiniam ir kultūriniam lenkinimui, o vėliau – ir bolševikinimui, sovietinimui bei rusinimui. Ne taip jau retai kiek ironiškai ir paniekinamai lietuvybė ir įvardijama „filologine lietuvybe“. Toks nusakymas tarsi rodo ją esant filologų dirbinį, nelabai betinkantį dabarčiai, kur primygtinai kviečiama „rinktis tapatybes“. Tačiau kalba nėra filologų kūrinys. Joje glūdi ir jos pagrindu skleidžiasi unikalus pasaulėvaizdis, būdingas tik toje vietovėje gyvenančiai bendruomenei.

Bendruomenė savo tapatumą ir šaknis gimtojoje žemėje palaiko gimtąja kalba kuriama kultūra ir jos veikliuoju dariniu – istorine kultūrine atmintimi. Apibendrintai galima tvirtinti, kad visokie etnokultūriniai tapatumai yra gimtosios kalbos dariniai ir gyvuoja jos palaikomi bei skleidžiami. Tad mūsų didieji kalbininkai ne išgalvojo lietuvybę, o tik padėjo ją įtvirtinti ir skleisti naujomis istorinėmis aplinkybėmis, kai vėrėsi galimybė siekti nepriklausomo valstybingumo. Sovietinės okupacijos metu kaip tik gimtosios kalbos puoselėjimas tapo esminiu priešinimosi sovietinimui baru, nes buvo aiškiai suvokiama, kad puoselėti gimtąją kalbą ir ja kuriamą kultūrą yra vienintelis lietuvybės išlaikymo būdas. Todėl kitu svarbiu lietuvybės kilties ir įsitvirtinimo bruožu laikytina intuityvi nuovoka, kad gimtoji kalba ir kultūra yra esminiai lietuvybės, taip pat ir valstybinės politikos sandai.

Amžių sandūroje didžiosios kovos dėl lietuvybės metu kaip tik ir buvo siekiama, kad bažnyčios hierarchai pripažintų lietuvių kalbą kaip lygią su lenkų kalba ir sudarytų sąlygas mišias aukoti lietuviškai. Apie tų kovų aršumą liudija daugybė prisiminimų, taip pat ir istorikų darbų. Smetona buvo bene įtakingiausias tos kovos dalyvis, užsitraukęs amžiną lenkų politinio ir kultūrinio elito nemalonę, juolab kad jis veikė Vilniuje. Visa Smetonos žurnalistinė veikla buvo skirta lietuvybei stiprinti bei lietuviams sąmoninti.

Skaitydamas jo ano meto rašinius, negali atsistebėti plačiu kultūriniu ir istoriniu akiračiu, analitine galia, gebėjimu suvokti ne tik savųjų, bet ir priešininkų interesus, taip pat etinius ir moralinius vykstančių batalijų aspektus, kuriuos jis iškelia kaip visiškai šiuolaikiškas demokratijai atsidavęs politikas. Straipsnyje „Kokiu būdu kovoti“ (1910) rašoma: „Pirmutinis mūsų įrankis – tai kryžius ir elementorius, tik ne lenkiškas, o lietuviškas. Žinoma, mes negalime duoti lietuvių kalbos vyti iš bažnyčios, nors tas vijimas būtų vienų ar kitų lenkintojų autoritetu dengiamas, kabalistiškais „44“ skaitmenimis aiškinamas. /…/ Kunigo kultūros darbas turi būti dirbamas ne bažnyčioje, bet šalia jos, sodžiuje. Be to, darbuojantis nereikia perdėti, neerzinti nesusipratėlių. Mišriose parapijose, kur žmonės kalba lietuviškai ir lenkiškai, nereikia vengti ir lenkų kalbos.“

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad kunigo darbas suvokiamas kaip plati kultūrinė socialinė veikla, neapsiribojanti vien bažnyčia. Idealas Smetonai buvo jo bendradarbis kunigas rašytojas Juozas Tumas-Vaižgantas, kurį dėl atsidavimo lietuvybei Bažnyčios hierarchai iškėlė iš Vilniaus.

Smetonos veikla, jo keliamos principinės lietuvybės tvirtinimo nuostatos, tų nuostatų etiniai pagrindai liudija lietuvybę buvus suvokiamą kaip esmiškai demokratinę savo dvasia, tad lietuvybės demokratiškumas pripažintinas vienu svarbiausių jos bruožų. Smetonai tarsi savaime aišku, kad lietuvybės iškilimas ir įsitvirtinimas galimas tik demokratizmo pagrindu.

Straipsnyje „Tarp dvejų“ (1912) aptardamas ideologinius bei kultūrinius lietuvių ir lenkų priešpriešos aspektus, jis rašo: „Stovėdami ant demokratizmo pagrindų, mes turime pripažinti teisę ir Lietuvos lenkams. Negalime jiems sprausti nei lietuvių kalbos nei lietuvių kultūros, remdamiesi tuo, kad jie mūsų nutautėliai. Tai būtų priešinga mūsų dvasios idealui, nesutaikomam su prievarta. Kaip sau, taip ir jiems turime leisti savybės gyvenimu gyventi. Nori palikti lenkai, misti lenkų kultūra, – tegu. /…/ Tačiau vieno daikto negalime liauti lenkams Lietuvoje: negalime kęsti lenkiškumo ir lenkų kalbos propagandos lietuvių miniose. Iš pažiūros gal tai pasirodytų priešinga laisvės principui. Kaip gi! Skelbti šiokia ar tokia idėja yra švenčiausia žmogaus teisė. /…/ Endekai taip ir teisina savo propagandą. Bet idėja, kuri šiaip ar taip siekia paversti vieną tautą etnografijos medžiaga kitai tautai, prieštarauja etikai.


Prezidentas Antanas Smetona šveicarų knygų parodoje Vytauto Didžiojo muziejuje. Šalia – Šveicarijos konsulas Lietuvoje Frydrichas Kaestli. Kaunas. 1937 02 08. Autorius nežinomas. LCVA.

Kas nori išnerti žmogų iš jo tautos gimtojo kailio, tas ją skaudžia. Tokia idėja paprastai vadinama karinguoju nacionalizmu ir šovinizmu, jos pamatas yra nustokęs etikos. Ir lenkai nepakęstų, sakysime, vokiečių, skelbiančių lenkų žemėje pangermanizmą, steigiančių ten vokiškas mokyklas lenkų dvasiai slopinti. /…/ Mūsų santykiai su žydais. Dėdamiesi demokratais, negalime varžyti jų teisės, negalime būti antisemitai.“

Toks požiūris vėliau tapo valstybės politikos pagrindu. Smetona atmeta visokias rasistines, didžiavalstybines, imperialistines idėjas, teisinančias vienų tautų viešpatavimą ir žeminančias kitas tautas bei žmones. Jis ypač paryškina, kad Lietuvoje „tautinės mažumos ne svetimšaliai, o savi piliečiai, ne svetimtaučiai, o kitataučiai“, tačiau priduria svarbią politinę įžvalgą: „Bendraudami savybėje, jie turi žinoti savo teisių ribą, kad nedarytų valstybės valstybėje.“

Labai aiški, sąmoninga, toliaregiška ir politiškai visiškai šiuolaikiškai skambanti mintis, o sykiu ir pastangos tarsi natūralią daugeliui žmonių tapatinimosi savas ir svetimas skirtį, kuri įtaigoja tam tikrą susipriešinimą su svetimais, keisti kitokia skirtimi: visi mes savi, tačiau ir kitokie.

Eurointegracijos politika grindžiama visokeriopa kova su įvairiausiais nacionalizmais, kurie laikomi didžiausiu tautinės ir valstybinės nesantaikos šaltiniu, skatinančiu pasaulinius karus bei didžiausias žudynes. Tačiau jau Smetona skyrė didžiavalstybinius šovinistinius ir mažųjų valstybių apsauginius nacionalizmus suvokdamas, kad apsauginis nacionalizmas yra tautinės bendrystės ir meilės savo tautai jausenos išpažinimas, glaudžiai susijęs su patriotiškumu. Galėtume sakyti, kad tautinė bendrystė gyvuoja tik tautinės ar nacionalinės jausenos palaikoma, o tos jausenos gyvastį laiduoja švietimo sistema ir kultūra. Lietuviškasis nacionalizmas buvo ir yra tokią lietuvybę puoselėjanti, jokių pretenzijų kitoms tautoms nereiškianti jausena, kurią sovietiniai okupantai vadino „buržuaziniu nacionalizmu“.

Tas nacionalizmas kaip tik ir palaikė pokario dešimtmečio pasipriešinimą okupantams ir istorinėje kultūrinėje atmintyje išliko kaip svarbus naujam išsilaisvinimui padėjęs pakilti lietuvių tapatybės bruožas. Lietuviškasis nacionalizmas ir patriotiškumas pripažintinas svarbiu nacionalinio tapatumo, tad ir lietuvybės, bruožu. Lietuviškojo nacionalizmo ypatumas yra tas, kad jis buvo nukreiptas savam tautiniam tapatumui bei valstybingumui stiprinti ir niekada nebuvo pasitelktas svetimoms teritorijoms užgrobti ar kitoms etnokultūrinėms bendruomenėms engti. Šiuo atžvilgiu jis ryškiai skyrėsi ir skiriasi nuo lenkiškojo nacionalizmo, kuris lietuvių ir Lietuvos valstybės atžvilgiu reiškėsi kaip šovinistinis, didžialenkiškas imperializmas, išplitęs ne tik politinio elito, bet ir tautoskultūrinėje atmintyje.

Toks lenkiškasis nacionalizmas – agresyvus, negailestingas mažesnėms kaimyninėms, vadinamųjų paribių tautoms, su kuriomis siejo kelių amžių bendro gyvenimo patirtis, įsispaudęs ir ukrainiečių bei baltarusių kultūrinėn atmintin: „Prisiminkime Vakarų Baltarusijos prijungimą prie Lenkijos XX amžiaus tarpukario laikotarpiu: viskas, kas baltarusiška, ten buvo taip naikinama, kad net bolševikai tam neprilygo.“

Šitas jo pobūdis buvo tarsi savaime aiškus ano meto politiniam ir kultūriniam Lietuvos elitui. Stasys Šalkauskis jau 1923 m. pranašiškai įspėjo, kad Lenkija, „savo imperialistiniu užsimojimu užgavusi iki gyvam kaului beveik visas kaimynines tautas, negali nesusilaukti savo istorinės Nemezidos“, nes „per jos galvą tiesia sau draugiškas, o jai grūmojančias rankas vokiečiai ir rusai“. Jis nurodė esminę lenkų istorinę klaidą, nulėmusią tokius santykius su kaimyninėmis tautomis, su kuriomis ją ilgai siejo glaudūs istoriniai ryšiai: „atgavusi nepriklausomybę lenkų tauta /.../ faktinius istorinius santykius palaikė juridiniu pagrindu imperialistinėms savo užgaidoms vykdyti“. Imperializmas nusakomas kaip „nusižengimas prieš prievolę mylėti kitas tautas“, todėl „kovoti tiek su savo tautos, tiek su kitų tautų imperializmu sudaro ne tik teisę, bet ir prievolę kiekvienam tikram patriotui“.

Tad Lietuvos politinėje kultūroje labai aiškiai regėti principinė sugyvenimo su kitomis tautomis nuostata, plaukianti iš lietuvybės, jos kultūros ir kultūrinės atminties prigimties. Todėl aiškindamiesi įvairias nacionalizmo ydas, turėtume ne vienu ypu nacionalizmą neigti, o išskirti įvairias nacionalizmo atmainas suvokdami jo svarbą lietuvybei palaikyti. Ir ypač šiuo metu, kai kaimyninių šalių politikoje ima ryškėti didžiavalstybinio politinio nacionalizmo apraiškų.

Atkreiptinas dėmesys į tą istorinį faktą, kad lietuvybė ir buvo tvirtinama agresyvių didžiavalstybinių nacionalizmų aplinkoje. Atbundančiai ir valstybingumo ėmusiai siekti lietuvių tautai teko sunkūs išbandymai, nes kaimyninių tautų politika buvo nepalanki jos siekiams. Prisimindamas lietuvybės iškilimo aplinkybes ir kovas dėl jos įtvirtinimo, Smetona rašo: „Lietuviai, kitų laikomi jau moritūri (mirsimieji), atgavę žadą, pasijuto apsiausti karingo vokiečių, rusų ir lenkų nacionalizmo.“

Dar ilgai buvo jaučiamas ir kultūrinių kūrybinių lietuvybės stiprinimo bei sklaidos galių stygius. Lietuvos tarpukario raida rodo, kokia veiksminga visuomeninės sąmonės formavimo požiūriu buvo lietuvybės tvirtinimo politika, kurios pagrindines gaires suformulavo ir nuosekliai siekė įgyvendinti kaip tik Smetona:

„Vieningas tautiškos linkmės turi būti auklėjimas mokykloje, visose valstybės ir visuomenės įstaigose, visame kultūrinių organizacijų tinklo bendravime.“ Atkreiptinas dėmesys, jog tose politikos gairėse pradedama nuo mokyklos, kuri ir suvokiama kaip pagrindinis nacionalinio tapatumo, lietuvybės, tad ir gimtąja kalba grindžiamos savimonės tvirtinimo veiksnys.


Prezidentas Antanas Smetona ir jo šeima: žmona Sofija, sūnus Julius, dukra Marytė Smetonaitė-Valušienė ir žentas Aloyzas Valušis. Kaunas. Foto studijos „Zinaida“ nuotrauka. LCVA.

Lietuvybę stiprinanti ir savojo valstybingumo siekianti lietuvių tauta neįsivaizdavo būsimos valstybės be sostinės Vilniaus. Juolab kad su Vilniumi susijęs ir politinis bei kultūrinis lietuvių tautos prikėlimo bei valstybingumo siekių įtvirtinimo darbas. Vilnius – tai ir istorinė simbolinė vieta, kurioje rutuliojosi karališkųjų šeimų istorijos ir valstybingumo tradicija, davusi pagrindą istoriniam pasakojimui – valstybingumo siekį grindžiančiam „dokumentui“, teiktam tarptautinei bendruomenei. Lietuvybė tvirtėjo su Vilniaus vardu ir vaizdiniu, o vėlesnė Lietuvos valstybingumo, taip pat visuomenės sąmonėjimo raida neįsivaizduojama be kovos dėl Vilniaus grąžinimo, kuri stiprino nacionalinę ir patriotinę jauseną. Todėl visiškai pagrįsta teigti, kad svarbiu lietuvių nacionalinės savimonės ir tapatumo bruožu tapo konceptas Vilnius yra amžina Lietuvos sostinė.

To koncepto naratyvinis ir istorinis simbolinis turinys susieja lietuvybę, valstybingumą, Tėvynę ir kitus lietuviui svarbius dalykus, o sykiu ir nurodo pagrindinę istorinę vietovę, kurioje rutuliojosi lietuvių kova su lenkais dėl lietuvybės ir valstybingumo įtvirtinimo. Ir Vilnius, ir lietuvybė vėlei suaktualėja naujomis geopolitinėmis aplinkybėmis.

Lietuvos valstybės kūrimą ir lietuvybės tvirtinimą nepaprastai sunkino agresyvi Lenkijos politika. Lietuva skaudžiai nukentėjo Lenkijai okupavus Vilnių, patyrė daug skriaudų tarptautinių santykių plotmėje Lenkijai blokuojant visus Lietuvos siūlymus ir buriant antilietuviškas koalicijas. Agresyvaus priešiškumo kulminacija – 1938 m. Lenkijos ultimatumas Lietuvai, akivaizdžiai rodęs Lenkijos norą kartu su Vokietija pasidalyti Lietuvą. Lietuvoje vyravo kitoks santykių su lenkais supratimas, kurį grindė Smetonos idėjos ir nuostatos.

Santykius su lenkais Smetona siūlė ugdyti abipusės pagarbos ir lygiateisiškumo pagrindu labai aiškiai suvokiant, kad tie santykiai naujomis sąlygomis labai pasikeitė ir jų nebegalima grįsti istoriniais „sentimentais“.

Straipsnyje „Horodlės sukaktuvės“ (1913) jis toliaregiškai svarsto: „Neišmintinga yra tautai atsižadėti savo praeities ir laikyti ji nieko nebevertu daiktu. Tą klaidą dažnai daro lietuviai. Tačiau dar neišmintingiau yra matyti senovės santykiuose pagrindas dabarties politikai. Tą klaidą nuolat daro lenkai. Kas yra buvę prieš kelis šimtus metų, tas jiems rodosi privalu ir šiam metui, nors tautų santykiai yra pakitę, kad senovės valstybių žemėlapiai visai nepanašūs į jų dabarties žemėlapius, kad tie luomai, kurie seniau yra turėję visą galybę savo rankose, šiandien baigia tirpti miniose.“

Tos iškeltos „klaidos“ būdingos ir šiuolaikinei lietuvių ir lenkų politikai, tad jas dera laikyti „archetipinėmis“, ypač pasimatančiomis kylant geopolitinei įtampai ir/ar aktyvėjant lenkiškajam nacionalizmui, taip pat tuo nacionalizmu maitinamai politikai.

Sudėtinga Vilniaus krašto istorija, kurioje žymu slavėjimo bangos, veiksmingos polonizacijos ir aktyvios carinės rusinimo politikos paveldas, kylant lietuvybei ir stiprėjant lietuviškai savimonei vertė aiškintis, „kas yra lenkas“. Kaip rodo istorinė patirtis ir dabartinių laikų aplinkybės, šis klausimas toks pat aktualus ir nūnai. Straipsnyje „Kas jie yra“ (1910) kreipdamas dėmesį labiau į bajorų luomą, Smetona svarsto ir istorinius, ir politinius šio klausimo aspektus paryškindamas demokratiškumo ir abipusės pagarbos principus. Pradedama keliant esminį klausimą: „Norint kalbėti apie taikų kultūros darbą su lenkais, pirma reikia, nors keliais žodžiais, pasiaiškinti, kas laikyti lenku.“ 

Toliau svarstoma: „Visų jų (bajorų – V. R.) skirti lenkams neturime teisės, nes tai būtų prieš jų daugumos nuomonę. Tikriausia būtų pavadinus juos nutautusiais, sugudėjusiais ir sulenkėjusiais lietuviais. Dažnai mūsų taip ir daroma, praeities matu matuojant. Bet mes sutinkame su gyva, veikiančia sąmone, todėl mūsų tikrasai matas turėtų būti iš dabarties. Kurie laiko save lietuviais, nors namie kalba lenkiškai, kurie pritaria jaunajai Lietuvai, padeda jai darbuotis, tie yra mūsų; kurie lenkiškai kalba, nors yra kilę iš lietuvių ir mums nepritaria, tuos turime laikyti lenkais. Yra dar trečia neaiškiųjų kategorija, svyruojančių į lenkus ir į lietuvius. Tam pasyviajam gaivalui lieka pastatyti klausimo ženklas ir laukti paaiškėjant.

/…/ Mūsų pareiga ir teisė yra nuolat žadinti tas gaivalas, kad susiprastų ir eitų drauge su atgyjančia tautos dvasia ar bent jai neprieštarautų.“ Neįmanoma tuose svarstymuose įžvelgti pagrindo nesiliaujantiems lenkų pusės kaltinimams, esą lietuviai visomis jėgomis stengiasi sulietuvinti tame krašte „nuo seno“ gyvenančius lenkus. Tokie kaltinimai ir šiuo metu sklinda ne tik iš kai kurių vietinių, bet ir iš aukščiausių Lenkijos politikų lūpų, palydimi grasinimų vienaip ar kitaip „bausti Lietuvą“.

Kartu su klausimu, kas yra lenkas, svarbu buvo išsiaiškinti, kiek lietuvių ir kiek lenkų gyvena Vilnijoje. Smetona parodo, kaip ta sudėtis keičiama lenkų naudai ir kaip ja manipuliuojama politiniais tikslais. O juk ir šiuo metu, kai kalbama apie Vilniaus prieškarių gyventojus, mūsų istorikai ir žurnalistai, iškeldami Vilniaus multikultūriškumą, visiškai nuvertina lietuvius teigdami, esą jų gyveno tik 2 procentai. Tame pačiame straipsnyje „Kas jie yra“ Smetona kaip atskaitos tašką pasitelkia carinės Rusijos įvykdyto surašymo duomenis, kurie aiškiai rodo amžių sankirtoje buvusią dviejų tautybių gyventojų proporciją:

„Per 1897 m. sąrašą lietuvių skaičius Vilniaus apskrityje drauge su Vilnium parodytas 76 142, o pernykštis sąrašas, vyriausybės įsakytas ketinamųjų Lietuvoje ziemstvų proga, parodė lietuvių toje pačioje apskrityje tik apie 16 000. Ką tai reiškia? Ogi štai ką: 1897 m. sąraše Vilniaus apskrityje (drauge su Vilniumi) lenkų buvo parodyta 72 858, taigi keliais tūkstančiais mažiau negu lietuvių, o pernykštis suskaitymas lenkams yra pridėjęs dar kita tiek. Kieno kaštu padidėjęs, iš minėtųjų skaitmenų kiekvienas gali numanyti.“

 Per tokį trumpą laiką išryškėjęs didžiulis skirtumas verčia ieškoti atsakymo, kur čia šuo pakastas? Juolab kad carinės valdžios surašinėtojai buvo labai kruopštūs. Smetona, stebėtinai įžvalgiai paaiškina šį statistinį „stebuklą“: „Sulyginę abiejų sąrašų metodą, suprasime ir jų skaitmenų skirtumą. Per 1897 m. surašymą kiekvienas žmogus buvo klausiamas, kaip jis namie kalba, ir iš jo atsakymo buvo sprendžiama jo tautybė; o pernai metais seniūnai su viršaičiais (staršinomis) sprendė, į kurią tautą jų „valdomieji“ valstiečiai priskirti, arba per susirinkimus sušauktieji valstiečiai, vieno kito pakurstyti, dauguma balsų tarė (nelyginant kaip per dvasinės vyresnybės tardymus dėl kalbos bažnyčioje), kur prisidėti, ar į „dievobaimingus paliokus katalikus“, ar į „netikėlius sumaravitėjusius litviakus“. Be to, 1897 m. mūsų lenkams nekiek terūpėjo sąrašo rezultatai. Kas kita pernykštis sąrašas: nuo jo priderėjo lenkų kurijos būsimųjų ziemstvų atstovų skaičiaus didumas. Taigi lenkų agitatoriai darbavosi sodžiuje tarp mūsų valstiečių, kad tik daugiau lenkų priskaitytų.“

Smetonos analizę, taip pat ir pirminius surašymo duomenis pravartu prisiminti ir dabartiniams mūsų istorikams, žurnalistams bei politikams, juolab kad visi vėlesni surašymai jau vyko okupuotame Vilniuje vykdant negailestingą lenkinimo politiką.

Smetonos straipsniuose iškeliamos ir svarstomos temos bei klausimai svarbūs ir šiomis dienomis. Jo svarstymai tarsi istorinio laiko ekrane paryškina, atrodytų, neįtikėtiną dalyką – prieš lietuvybę aršiai „dekonstrukciškai“ nusiteikusi pačių lietuvių akademinio ir politinio elito dalis, kuri ir jaunimui stengiasi įdiegti požiūrį, neva kalbos apie lietuvybę ir jos puoselėjimą esančios XIX a. pabaigos mentaliteto liekanos, rodančios žmonių atsilikimą ir negebėjimą eiti koja kojon su „pažanga“.

Čia neturime galimybės plačiau išskleisti įvairių lietuvybės aspektų dekonstravimo, ironizavimo bei nuvertinimo taktikų, tad pažymėsime tik vieną dalyką: Smetona jau pačioje XX a. pradžioje parodė, kaip tarp pačių lietuvių randasi prieš lietuvybę nusiteikusių jėgų, kurios savo veiksmus „įvynioja“ į ir šiuo metu madingus „pažangos“ bei „demokratiškumo“ popierėlius.

Pacituosiu porą jo 1912 m. rašyto straipsnio „Lietuvos ar lietuvių demokratai?“ pastraipų: „Pasivadinti Lietuvos demokratu, tarytum, būtų pažangiau. Dėl tos priežasties laisvės metu daugelis lietuvių mėgdavo dangstytis šiuo vardu, tikėdamies juo suspiesią apie save visų mūsų krašto tautų demokratinius gaivalus. Lietuvio demokrato vardo jie vengdavo, kad esąs per siauras, neapimąs kitų tautų ir atsiduodąs nacionalizmu ar net šovinizmu.“ 

Pažymėdamas lietuvių tautinį silpnumą, jis aiškina, kad lietuviai dar negali apie save burti kitų tautų, kurios savo tautiškumu yra gerokai stipresnės, ir atmeta kaltinimus šovinizmu: „Juk šovinistas yra ne tas, kurs dirba tik savo tautai, o tas, kad, jai dirbdamas, skaudžia ar bent nori skausti kitas tautas, kad, šildamasis savo tautiečių gerove, mina kitos tautos teises. Bet taip nesielgia, rodos, nė viena lietuvių srovė ir neturi savo siekime nė vieno dygsnio, kurs niekintų prašalaičius.“

Smetonos išvada, rodos, kaip tik taikyta mūsų dienoms: „Lietuvos demokratizmas yra lenkų pastanga užkalti lietuvių tautiniam sąjūdžiui perkulė, yra noras gelbėti bajorinė Lietuva, prisiuvus senam rūbui naują, madon įėjusį demokratizmo lopą. Mūsų pažanguoliai to nesuprato ir priėmė išėjusį iš metų pinigą per gerą apyvartos monetą.“

Prisiminkime mūsų dabartinių „pažanguolių“ pastangas diegti žmonių sąmonėn „Lietuvos tautos“ sąvoką, keisti lietuvių abėcėlę prisidengiant „demokratiniais“ ar „žmogaus teisių“ išvedžiojimais.

Smetonos puoselėta lietuvybė ir jo paties veikla yra ne tik mūsų didysis paveldas, bet ir įpareigojimas išlaikyti tuos principus bei nuostatas kultūrinėje ir politinėje veikloje. Būtinas ir aiškus valstybės įsipareigojimas įtvirtinti Smetonos darbų svarbą lietuvių tautos ir Lietuvos visuomenės sąmonėje.

Darbų daug, tačiau būtina kuo skubiausiai atlikti bent jau kelis. Sugebame parsivežti iš tremties vietų ir tolimų užjūrių mūsų tautiečių palaikus ir juos perlaidoti Lietuvoje, tačiau valstybė Seimo vardu taip ir nepareiškė aiškaus sprendimo dėl prezidento Antano Smetonos palaikų perlaidojimo Lietuvoje. Kol nėra apsispręsta, kalbos ir derybos su palikuonimis tik pridengia dalies politinio elito nenorą, kad Smetona sugrįžtų Lietuvon. Būtina pastatyti Smetonai paminklą Vilniuje, taip pat ir kuo greičiau perleisti jo raštus. Imkimės to darbo, kad būtume ir išliktume lietuviai.

0% Plius 0% Plus
100% Minus 100% Minus
0   6
Komentarai: 4
4. Če Gevara 2018-06-14 08:18:01

Ką ir bekalbėti apie buržuazinės Lietuvos vidaus politiką. Ir ne tik smetoniniais laikais, bet ir daug anksčiau. Liaudies rašytoja Žemaitė 1921 metais aiškiai pasakė: „Į Lietuvą grįžau – Lietuvos neradau“. Ir Maironis karčios satyros posmais pasmerkė Lietuvoje įsivyravusią niekšybę. Pažangi literatūra – tai ištisas kaltinimo aktas tokiai Lietuvai. Ir suprantama. Juk buržuazinės Lietuvos ideologai aiškiai sakė, kad „kol neturėsime savo buržuazijos, tol nebus nei meno, nei mokslo, nei kultūros“. Tad buržuazijos kūrimas ir ėjo visu spartumu. Buvo kalbama ir deklamuojama apie pasiaukojimą, idealizmą, tėvynės meilę, o iš tikrųjų tai buvo šlykštus melas. Buvo ne pasiaukojimas, o pasinaudojimas, ne idealizmas, o karjerizmas, ne tėvynės meilė, o asmens gerovės meilė, meilė ne Lietuvai, o Lietuvos pinigui, Lietuvos dvarui, pelningai įmonei, didelei algai. Lietuvos teismų archyvuose ir mūsų visų atmintyje gyvos tebėra tos begalinės garsios bylos apie išeikvojimus, kyšius ir vogimus – „lapėniada“, lašinių skutimas, milijoninė pašto ženklų afera, buvusių vyriausybių narių nešvarios bylos ir daugybė daugybė kitų – štai buvo tas Lietuvos buržuazijos kūrimo kelias, kuriuo ėjo saujelė savanaudžių, ėjo skurstančios darbo liaudies vargo ir išnaudojimo sąskaita. Buržuazinė Lietuva buvo dvarininkams, spekuliantams ir išnaudotojams rojus, o darbo žmonėms – pragaras. Bet Lietuvos liaudis pasakė: „Gana to!“, ir to daugiau nebus. Gana ponų Lietuvos, gana savanaudžių Lietuvos, yra prisikėlusi darbo žmonių, liaudies Lietuva! Liaudies priešams laisvės negalima duoti, nes jie, ta laisve pasinaudoję, pavergia liaudį. Savivalės ir smurto režimas, įsivyravęs Lietuvoje po 1926 metų, sunaikino ir tas menkas demokratijos iliuzijas, kuriomis Lietuva gyveno vos kelerius metus.

5 0
3. Anonimas123 2018-06-14 00:12:22

'Okupantų įniršis suprantamas –  iš visų Baltijos šalių prezidentų tik jo vieno nepavyko įkalinti ir priversti savo parašu patvirtinti okupacinį „išvadavimą“ netgi taip ? o aš galvojau kad aš (okupantas) pykstu ant jo uz engtą Lietuvos liaudį, ir už ''didvyrišką'' pabėgimą iš Lietuvos i vokietiją . jei ne okupantų ''agresija'' tai po šiai dienai gyventume prie žvakes varguoliai, nes jei kas nežinojot tai paprasti valstiečiai neturejo pinigų kad galėtų sau leisti gyventi kaip ''didvyris'' smetona arba jo taip didžiai mylimi bajorai, ponai. Gyveno valstiečiai grytelese šiaudiniais stogais , prie žvakes ir su vyžom, neturėjo nei brangių rūbų, nei valgė restoranuose, neturėjo mašinų, nemokėjo nei rašyt nei skaityt,  vaikai basi lakstė, ne gyvenimas o pasaka arne ?

Taigi pONAI taip aukštinantys smetona, pagalvokit kiek iš jūsų dabar būtumėte baigę mokslus ar bent jau šviesą namie turėtumėte jei ne tie baisieji okupantai su visuotine elektrifikacija ir visuotiniu NEMOKAMU mokslu

2 0
2. omen 2018-06-13 20:56:24

Nuo pastatyto paminklo Smetonai ir perleistų raštų niekas nepasikeis. Nelabai suprantama ką jis gero Lietuvai padarė.

 

5 0
1. Mindė iš kaimo 2018-06-13 20:50:36

Tuoj Lietuva pasieks vėl Smetoninį lygį, be pramonės, be energetikos, prasiskolinusi, netekusi ir prarandanti toliau darbingiausią ir kūribingiau tautos dalį, net valiutos savos nebeturinti,  tapusi šeinmininkų iš už Atlanto vasalu. valdoma užsienio banksterių Ir jevrobiurokratų.

5 0

Nebūtinas. Įrašyk, jeigu nori gauti pranešimą apie naujus komentarus prie šio straipsnio. Adresas niekur nebus rodomas.

Siųsti komentarą
VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI
Mindaugas Puidokas. Kovosime visi kartu (3)
Dovilas Petkus. Ko mes dar nesupratome gindami šeimą? (2)
T. Bakučionis. Prezidentės teisėkūros „varnelė“ arba kam skambina paskutinis skambutis (2)
Lietuva yra viena populiariausių šalių tarp rusų turistų
Nuoširdi padėka ministro L. Kukuraičio atstovei už atsakymus į neužduotus klausimus
Seimas prisidės prie pagalbos senoliams leisdamas dykai dalinti sriubą savo teritorijoje
Prancūzijos demokratija ir Lietuvos šūdokratija (2)
Žmonių partijos lakštingalos iniciatyvą palaiko net olimpinis čempionas (1)
Skvernelis kaltina konservatorius ryšiais su Kremliumi (3)
Ko siekia Tapinas, kurstydamas Lietuvos mokytojų protesto ugnį (2)
Dėl ko D.Šakalienei norisi verkti (4)
M. Puidokas: pataisų dėl vaiko teisių pateikti Seime leista nebus (5)
Dėl originalaus ir unikalaus vaiko teisių apsaugos įstatymo į L. Kukuraitį kreiptasi dar kartą (užsiminta ir apie Karabasą)
Ar "Mokytojų Maidanas" palaidos Saulių Skvernelį ir jo vyriausybę (1)
Algimantas Rusteika. Kova su korupcija – korupcionierių reikalas
Vilniaus savivaldos rinkimuose tradicinėms partijoms iššūkį meta bendruomenės
B. Puzinavičius. Dar vienas Vilniaus savivaldybės akibrokštas – šį kartą Kalėdų proga
Paprasti įpročiai, darantys didžiulę įtaką mūsų energijai
Sprendimas dėl pripažinimo padarius Lietuvos visuomenės informavimo etikos kodekso pažeidimus
Po R.Pakso susitikimo su V.Putinu “pratrydo“ J.Razma (2)
Mokytojų masiniame proteste visas politinis šiukšlynas ir idiotiški reikalavimai (3)
Mokytojų mitingas „Paskutinis skambutis“ – įspūdingiausia mitingo kalba
Iškilo jau antra grėsmė Skvernelio ministrų kabinetui (1)
Dainius Paukštė: „Migracijos paktas atitinka ne žmonių, o tarptautinių korporacijų interesus“

Atsitiktiniai straipsniai


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI