Kazys Sideravičius. Istorinis lietuvių tautos priešas (5)

Anonimusas
+ 14 - 6
Autorius: Kibirkštis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com...
7536-06-23 (2018 m.), skaitė 712
5

Prieš septyniasdešimt septynerius metus, 1941-ųjų 22-ąją dieną, hitlerinei Vokietijai klastingai užpuolus Tarybų Sąjungą, Antrasis pasaulinis karas persimetė į TSRS, o kartu ir Lietuvos žemę. Jį užbaigė Raudonoji armija, sutriuškindama fašistinius išsigimėlius ir išgelbėdama lietuvių bei kitas tautas nuo joms grėsusio pavergimo ir galutinio sunaikinimo. Atmindami tai, turime žinoti ir platesnį vokiškųjų grobikų žygių į Rytus istorinį kontekstą. Panoraminis jo vaizdas – istoriko K. Sideravičiaus straipsnyje „Istorinis lietuvių tautos priešas“.

ISTORINIS LIETUVIŲ TAUTOS PRIEŠAS

Vokiškųjų grobikų „veržimasis į rytus“ – tai reiškinys, į kurį panašų sunku rasti istorijoje.

Lietuvių tauta gyveno pačiame vokiečių veržimosi į rytus kelyje. Septynis su puse šimto metų ji viena ar kartu su slavais bei kitomis tautomis kovojo prieš vokiškąją agresiją arba turėjo priešintis suvokietėjimo pavojui. Ištisos lietuvių gentys žuvo toje kovoje. Lietuvių tautai buvo padaryti neapskaičiuojami nuostoliai. Ji ne tiktai neteko daugybės žmonių, žemių, materialinių gėrybių, bet kartu ilgiems laikams buvo stabdomas ekonominis ir kultūrinis jos vystymasis.

Vokiškoji agresija ir kova prieš ją lietuvių tautai ištisus amžius buvo svarbiausia problema, mirties ar gyvybės klausimas.

Savo „veržimąsi į rytus“ vokiečiai pradėjo XI amžiuje Palabio slavų nukariavimu. Palaikomi popiežiaus, skatinusio išnaikinti pagonis-slavus arba atversti juos į krikščionybę, vokiečių kunigaikščiai XII amžiuje užgrobė žemes tarp Elbės ir Oderio. Ten gyvenusios vakarinių slavų gentys buvo iš dalies išnaikintos, iš dalies pavergtos. Jų žemes vokiečiai kolonizavo, o išlikusius slavus suvokietino.

Paskui atėjo Pabaltijo tautų – aisčių eilė. XII amžiaus pabaigoje ir XIII amžiaus pradžioje vokiečių pirkliai, dvasininkai ir riteriai įsitvirtino Dauguvos žiotyse. Kardu ir klasta jie pavergė latvių protėvius. Prie Vislos atsiradęs Teutonų ordinas pradėjo nukariauti prūsų žemes. Grobikus skatino Romos popiežiai. Grigalius IX savo bulėje 1230 m. rašė kryžiuočiams: „.. . dievo vardu raginame bei skatiname išplėšti iš prūsų rankų tą kraštą. Iš dešinės ir iš kairės pusių, dievo paramos sustiprinti, jūs vyriškai žygiuokite pirmyn“.[1]

Daugelį kartų popiežiai skelbė kryžiaus karus prieš lietuvius. Vokiečių ir kitų kraštų feodalų troškimas grobti svetimas žemes būdavo jungiamas su tikybiniu fanatizmu. Dvasininkų, sukurstytų feodalų ir avantiūristų minios nuolatos plūdo į prūsų žemes, kol pagaliau, po 53 metų kruvinų kovų, prūsai buvo. pavergti.

Užgrobę prūsų gyvenamą teritoriją, kryžiuočiai puolė Sūduvą (Užnemunę). Karinga sūduvių gentis po daugelio didvyriškų kovų ir feodalų išdavysčių pritrūko jėgų priešintis.. Paskutiniai sūduviai su savo karo vadu Skurdu patys sudegino tėviškes ir išsikėlė gilyn j Lietuvą, į dešinįjį Nemuno, krantą. Štai ką K. Marksas rašė apie barbariškus kryžiuočių įvykdytus niokojimus: „Pavyzdys to sunaikinimo, kurį jie padarė,– tai Sūduvos, Prūsijoje, gyventojų likimas; XIII amžiaus pabaigoje klestinti šalis buvo paversta tyruma; vietoj kaimų ir įdirbtų laukų liko miškai ir pelkės, gyventojų dalis buvo išžudyta, dalis išvesta, dalis priversta išsikelti į Lietuvą“.[2]

Dykuma buvo paversta ir Skalvių žemė, buvusi abipus Nemuno tose vietose, kur įteka Šešupė.

Feodalinė Lietuvos valstybė sujungė likusių aisčių (baltų) gentis ir tęsė žūtbūtinę kovą, trukusią daugiau kaip du šimtus metų. XIII a. lietuviai sudavė riteriams tokius smūgius, nuo kurių kita valstybė gal ir neatsigautų. Tačiau, pralaimėję ties Saule, kalavijuočiai (Livonijos ordinas) susijungė su Teutonų (Kryžiuočių) ordinu. Po Durbės mūšio sukilo visos vokiečių pavergtos gentys Pabaltijyje. Atrodė, kad plėšikai vienuoliai bus išvyti iš užgrobtų žemių. Tačiau juos išgelbėjo Roma. Popiežiai vieną po kito skelbė kryžiaus karus..

Į Pabaltijį plūdo minios ginkluotų piligrimų ir ištisos vokiečių feodalų kariuomenės. Įsiveržėliai po 7 metus trukusių žiaurių kovų vėl pavergė kuršius. Po 14 metų, žuvus H. Mantui, pasidavė prūsai. Tik žemgaliai, lietuvių remiami, gynėsi ištisus tris dešimtmečius, o paskui dalis pasidavė, dalis išsikėlė į Lietuvą.

„1283 m. ... Teutonų ordino broliai pradėjo karą su ta galinga, kiečiausio sprando ir kariauti įgudusia tauta, Prūsų žemės kaimyne, kuri gyveno anapus Nemuno upės Lietuvoje“ – tokiais žodžiais kryžiuočių kronikininkas P. Dusburgas pradeda pasakojimą apie ordino karus su lietuviais.

Nors ordino jėgos kasmet augo ir riterių puolimai darėsi vis smarkesni, jis neįstengė Lietuvos pavergti. Skirtingai nuo- latvių ir prūsų, lietuviai turėjo savo valstybę, todėl kovą galėjo vesti organizuotai. Rusų žemės, įėjusios į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sudėtį, teikė naujų jėgų kovai prieš Vakarų agresiją. Lietuviai buvo nemažai pasimokę karo meno iš rusų. Nuo Traidenio (1270–1282) laikų vis dažniau randame metraščiuose žinių apie rusų dalyvavimą lietuvių kovose su vokiečių riteriais.

XIV a. svarbiausioji kryžiuočių puolimo kryptis ėjo pagal Nemuno žemupį į pačią Lietuvos širdį. Priešams kelią pastodavo Veliuonos ir kitos lietuvių pilys. Kartais, kaip Margirio Pilėnus, jas sunaikindavo kartu su visais gynėjais, bet pilys būdavo vėl atstatomos.

Negalėdami pasiekti persvaros kovos lauke, riteriai puldinėdavo gyventojus, žudydavo vyrus ir senelius, išsivarydavo jaunas moteris ir vaikus į vergiją, grobdavo gyvulius ir kitą turtą. Labiausiai nuo tų puolimų nukentėdavo Žemaitija, ypač Ariogalos, Raseinių, Viduklės, Varnių ir kitos apylinkės.

Prof. P. Pakarklio nuomone, iš viso per du šimtus metų kovose su vokiečių riteriais žuvo daugiau kaip milijonas lietuvių.[3]

Labiausiai mūsų kraštas nukentėdavo tada, kai ordinui pavykdavo įsikišti į Lietuvos feodalų tarpusavio kovas, pavyzdžiui, kai Jogaila darė su kryžiuočiais slaptas sutartis prieš Kęstutį, ypač kai vyko Vytauto kovos su Jogaila dėl didžiojo kunigaikščio sosto. XIV a. pabaigoje, viską niokodami, vokiečių būriai pasiekdavo tolimiausius etnografinės Lietuvos kampus, keletą kartų buvo apgulę sostinę – Vilnių. Riteriams kartais pavykdavo kontroliuoti Nemuno žemupį iki Kauno. Jie rimtai grasė atplėšti nuo Lietuvos Žemaitiją. Kryžiuočiai vis mažiau susilaukdavo talkininkų iš Vakarų Europos, bet užtai paties ordino valdoma teritorija padidėjo, jo karinė galia ir turtai buvo išaugę kaip niekados. Jis vis labiau ėmė grasyti ne tiktai Lietuvai, bet ir Lenkijai, netekusiai dalies žemių, kurias užgrobė ordinas.

Vokiečiai daugiausia laimėdavo tada, kai užpuldavo Pabaltijo tautas bei gentis kiekvieną atskirai. Buvo aišku, kad padaryti galą vokiečių veržimuisi į rytus gali tiktai visų šios Europos dalies tautų kovinė sąjunga.

1409–1410 metais Vytautas ir Jogaila išvystė nepaprastai energingą diplomatinę veiklą, kuria siekė sutelkti į karą prieš ordiną daugiau jėgų ir įtraukti į jį atskiras valstybes arba bent užsitikrinti jų neutralumą. Buvo paruoštas kovos planas vienu milžinišku smūgiu sutriuškinti visą ordino valstybę.

1410 m. liepos 15 d. Žalgirio laukuose įvyko vienos iš pačių didžiausių to laikotarpio kautynių, kuriose jungtinė lietuvių-rusų ir lenkų kariuomenė visiškai sutriuškino kryžiuočius. Žuvo tūkstančiai karių, jų tarpe daugiau kaip 200 riterių ir visa ordino vadovybė su magistru Jungingenu priešakyje. Buvo sunaikinta arba paimta į nelaisvę beveik visa milžiniška kryžiuočių kariuomenė.  

Nors ordino valstybė šiame kare nebuvo sunaikinta, tačiau kryžiuočiai gavo tokį smūgį, kad jie niekados savo buvusios galybės neatgavo.

Dar ir po Žalgirio pergalės lietuviams ir lenkams teko kovoti su ordinu. 1422 m. vėl vyko karas, kurio metu gausi Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė įsiveržė į Kryžiuočių ordino žemes ir privertė juos galutinai atsisakyti savo pretenzijų į Žemaitiją. Šis karas pakartotinai parodė, kad kryžiuočiai jau nebegali sudaryti pavojaus susijungusioms tautoms, kurias jie buvo numatę pavergti.

Žemaičiai po Žalgirio mūšio budriai saugojo savo mažą jūros ruožą ties Palanga, neleisdami kryžiuočiams sausuma susisiekti su Livonija.

1525 m., po didžiojo Vokietijos valstiečių karo, Kryžiuočių ordinas buvo visiškai likviduotas, o jo valstybė pavirto pasauline Prūsijos kunigaikštyste, netekusia žymesnio politinio vaidmens.

Kaip giliai Žalgiris įsirėžė į grobikų sąmonę, matyti iš XX a. pradžios vokiečių imperializmo veikėjo kunigaikščio Biulovo žodžių: „Tanenbergo diena savo padariniais vokiečių istorijoje yra pati juodžiausia“.[4]

Žalgirio pergalė – tai lietuvių, lenkų ir rusų krauju rašytas testamentas ateities kartoms: tik išvien eidamos, šios tautos gali apginti savo laisvę nuo Vakarų grobikų.

Lietuvių tautos didvyriškoji kova prieš Teutonų ordiną buvo progresyvus reiškinys. Ta savo kova lietuvių tauta „įnešė savo dalį ne tiktai į Rytų Europos tautų išsivaduojamąją kovą su vokiečių feodalų agresija, bet ir į tarptautinį viduramžių nacionalinį-išsivaduojamąjį judėjimą“.[5]

Vytautas reikalavo grąžinti Lietuvai Klaipėdą. Tas klausimas buvo keliamas jo raštuose imperatoriui Zigmantui, vėliau Konstancos susirinkime, derybose su ordinu ir kitomis progomis. Vis dėlto atrodo, kad Lietuvos kunigaikščiai ir ponai, sprendę valstybės politiką, kaip reikiant nesuprato, kokią milžinišką reikšmę kraštui vystytis turi toks natūralus išėjimas į jūrą, kaip Nemuno žiotys. Lietuvos didikams daugiau rūpėjo įsigyti naujų dvarų derlingose rusų žemėse, negu susigrąžinti kryžiuočių užgrobtąsias teritorijas ir išėjimą į jūrą.

Kryžiuočių valdžioje liko ne tiktai Klaipėdos krašto, bet ir Prūsijos lietuviai. Jie buvo paversti baudžiauninkais, beteisiais žmonėmis, žiauriai išnaudojami, laikomi tamsoje ir skurde.

Reakciniai vokiečių rašytojai mėgdavo girtis, kad vokiečiai Pabaltijyje suvaidinę kultūros nešėjų vaidmenį, tačiau mokslininkai – archeologai ir istorikai, tame tarpe ir vokiečiai, nurodo, kad prūsų gentys iki kryžiuočių įsiveržimo turėjo gana aukštą materialinę kultūrą, prekiavo su kitomis Baltijos jūros šalimis. Prūsų senkapiai iki XIII a. pasižymėjo turtingais papuošalais, įvairiais įrankiais ir daiktais. Tuo tarpu, kryžiuočiams pavergus prūsus, XIV a. ir vėlesnių laikų kapuose berandami vienas kitas daiktelis. Ypač nuskurdo liaudies masės.

Pagal ordino įstatymus nė viena pėda vokiečių kolonistų valdomos žemės negalėjo tekti seniesiems krašto gyventojams, tuo tarpu vietinių prūsų žemes vokiečiai dažnai atiminėdavo. Ordino įstatymai neleido prūsams mokytis amato, užimti pareigybes bei verstis prekyba, draudė gyventi miestuose. Vokiečiai nekėlė kultūros, nesirūpino prūsų švietimu. Vietoje mokslo masėse bujojo prietarai. XIV ir XV amžiais Vokietijoje buvo labai paplitusi baisi „raganų naikinimo'' teorija, po to prigijusi Lenkijoje, iš dalies ir Lietuvoje. Atėjus kryžiuočiams, prūsų tarpe paplito tokios užkrečiamosios ligos, kuriomis anksčiau vietos gyventojai nesirgo.

Lietuvos ponai turėjo progų išvaduoti iš ordino jungo Klaipėdą ir kitas lietuviškas žemes, kai XV a. viduryje kilo karas tarp Lenkijos ir kryžiuočių. Tačiau, užuot vadavę lietuviškąjį pajūrį, jie pešėsi su Lenkijos feodalais dėl Volynės ir Podolės. Didžiausias jų rūpestis buvo išlaikyti savo rankose rusiškas žemes. Tapęs Lenkijos karaliumi, Žygimantas Senasis 1510 m. leido Hohencolernų giminės didikui Albrechtui tapti kryžiuočių magistru.

Lenkijos ir Lietuvos ponai turėjo progų ir XVI amžiuje likviduoti Kryžiuočių ordino liekanas prūsų žemėje. Jie ne tiktai to nedarė, bet dar leido Prūsijai susijungti su Brandenburgu. Sis nuolaidžiavimas ir gyvybinių lenkų bei lietuvių tautų interesų nepaisymas vėliau Lenkijai ir Lietuvai brangiai kaštavo. Sustiprėjusi Prūsijos karalystė XVIII a. antroje pusėje tapo Žečpospolitos padalijimo iniciatore.

Po trečiojo padalijimo Užnemunė atiteko Prūsijai ir išbuvo jos valdžioje 12 metų. Prūsijos karalius tuojau įvedė vokiečių administraciją, patį kraštą pavadino Naujaisiais Prūsais ir pradėjo jį vokietinti. Pavergtieji Prūsijos lietuviai buvo negailestingai vokietinami visą XIX a. per bažnyčią, įstaigas ir mokyklas.

Lietuvių ir slavų bendrai iškovotoji Žalgirio pergalė penkiems amžiams sustabdė vokiškuosius grobikus prie Nemuno. Rytuose išaugo didelė Maskvos valstybė, prieš kurią net ir sustiprėjusi XVIII-XIX amžiais junkeriškoji Prūsija buvo tiek silpna, jog nė galvoti negalėjo apie kryžiuočių agresijos atnaujinimą.

Tačiau XIX amžiaus viduryje Prūsijos buržuazija ir junkeriai vėl pradėjo svaičioti apie veržimąsi į rytus. Praeitojo amžiaus penktajame dešimtmetyje vokiečių buržuazinis ekonomistas F. Listas kėlė mintį sukurti ūkinę „Vidurinės Europos“ sąjungą, į kurią įeitų Pabaltijys ir Lenkija ir kurioje dominuotų vokiečių kapitalas. Tai buvo ekonominio pavergimo projektas. O Krymo karo metu kai kurie Prūsijos liberalinės buržuazijos sluoksniai svajojo jau apie karą prieš Rusiją, siekiant užgrobti Pabaltijį, taigi ir Lietuvą.

1871 m. įsikūrė Vokietijos imperija. Ji sujungė prūsų junkerių tradicijas su vokiškojo monopolistinio kapitalo užkariavimo planais. Veržimosi į rytus pavojus darėsi vis realesnis. Junkeriai ir stambioji buržuazija pradėjo ruošti fantastiškiausius pasaulinio viešpatavimo planus. Tuose planuose Rytprūsiams buvo numatoma ypatingai svarbi vieta. Tai buvo placdarmas veržtis į rytus.

Bismarkas dėjosi Rusijos draugu tiktai dėl to, kad praktiškai dar laikė negalimu pradėti naujų žemių užkariavimą rytuose. Tačiau 1890 m. Vilhelmas II atvirai pasuko savo plėšrų žvilgsnį į rytus. Buvęs kancleris Biulovas savo atsiminimuose pasakoja, kad, kilus 1905 m. revoliucijai Rusijoje, Vilhelmas užsienio reikalų ministerijos valdininkui Enišui pasakęs: „... jei Rusijoje greitai viskas apsivers aukštyn kojomis, tai Pabaltijo provincijos turės būti prijungtos prie Vokietijos”[6].

Tuo būdu su imperializmo gimimu vėl atgijo senoji vokiečių idėja jėga veržtis į rytus. Vokietija siekė atimti iš Rusijos Pabaltijį, Lenkiją ir Ukrainą.

1914 metų vasarą Vakaruose sugriaudėjo patrankos-vokiečių imperialistai pradėjo karą. Pradžioje jie didžiules jėgas metė prieš Prancūziją. Kai rusų armijos, gelbėjamos Paryžių, įsiveržė į Rytprūsius, vokiečiai buvo priversti permesti dalį divizijų iš Vakarų į Rytų frontą. Jiems pavyko apsupti Samsonovo armiją Mozūrų ežerų rajone ir laimėti kautynes. Nors tai įvyko keliasdešimt kilometrų nuo Žalgirio laukų, vokiečiai vis tiek šį mūšį pavadino Tanenbergo[7] kautynėmis, visur pabrėždami, kad čia jie davę slavams revanšą už 1410 metų Teutonų ordino pralaimėjimą. Šis faktas rodo, kad kaizeriniai imperialistai save laikė kryžiuočių ainiais ir jų pradėtojo veržimosi į rytus tęsėjais.

Pirmojo pasaulinio karo metu Lietuva tapo kovų lauku. Vykstant mūšiams, buvo sunaikinti Šiauliai, Tauragė, Kalvarija, Šakiai ir daug mažesnių miestų bei miestelių, sudeginta daugelis kaimų. 1915 metų rudenį kaizerinė kariuomenė baigė užimti visą Lietuvą.

Vokiškieji imperialistai nuo pirmųjų okupacijos dienų pradėjo ją negailestingai plėšti. Pavyzdžiui, užėmę Šiaulius, sunkvežimiais vežė iš fabrikų ir krautuvių odas, miltus, grūdus, manufaktūrą, druską, cukrų ir t. t.[8]  Būriais varė iš kaimų raguočius. Prisiplėštąjį turtą gabeno į Vokietiją.

Apytikriais duomenimis, per trejus su puse metų kaizeriniai okupantai išvežė iš Lietuvos 620 tūkstančių tonų grūdų, 200 tūkstančių arklių, pusę milijono galvijų, didelį kiekį linų, odos, sviesto, kiaušinių ir t. t.[9] Barbariškai buvo kertamas ir gabenamas į Vokietiją miškas. Iš viso okupantai 1915-1918 metais iškirto Lietuvoje apie 63 tūkstančius hektarų miško.

 Lietuvos gyventojai turėjo mokėti didelius mokesčius. Jie mokėjo pagalvę, mokėjo už žemę, už šunis ir t. t. Buvo draudžiama laikyti girnas, negalima buvo be žandarų leidimo pasipjauti kiaulę, o leidimą gavusieji turėjo atiduoti okupantams dalį mėsos.

 Lietuvos pramonė tuomet buvo dar mažai išvystyta, bet ir toji okupacijos metais merdėjo. Dalį įmonių caro valdžia karo pradžioje evakavo į šalies gilumą, dalį vokiečiai išsigabeno, o iš likusiųjų įmonių veikė tik tos, kurios vykdė okupacinės valdžios užsakymus. Todėl miestuose darbininkai neturėjo darbo. Daug žmonių badavo, siautė užkrečiamosios ligos.

Okupacinė valdžia varžė gyventojų kilnojimąsi, naikino neseniai atsidariusias lietuviškas mokyklas, o jų vietoje steigė vokiškas, uždraudė bet kokią visuomeninę veiklą, susirinkimus, uždarė visus laikraščius.

1916 m. vokiečiai pradėjo masiškai vežti jaunimą priverčiamiesiems darbams, dar labiau sustiprino ekonominį Lietuvos apiplėšimą.

Okupantų žiaurumas daug kuo primindavo kryžiuočių laikus. Jie iš gyventojų reikalaudavo nusiimti kepurę, sutikus karininką ar viršilą, jiems praeinant pasitraukti nuo šaligatvio. Tuos, kurie išdrįsdavo nepasveikinti okupantų, sumušdavo, nepaisydami nei amžiaus, nei lyties.[10] Žandarai ir vokiečių kareiviai nuolatos darydavo kratas, ieškodami maisto produktų, tauriųjų metalų, ir ta proga grobdavo visa, ką tik geresnio surasdavo. Už menkiausią pasipriešinimą žmones suimdavo, teisdavo ir šaudydavo. Ypač žiauriai elgdavosi su tais, kurie būdavo įtariami turį ryšį su besislapstančiais rusų karo belaisviais. Tokiais atvejais vyrus nužudydavo, o trobesius sudegindavo. Kiekvienoje apskrityje okupacijos metais vokiečiai nužudė daug nekaltų žmonių. Pavyzdžiui, vien Mažeikiuose okupantų karo teismo sprendimu buvo sušaudyti 36 žmonės.[11] Daugybė mirė nuo mušimo, kankinimų ir bado vokiečių darbo stovyklose.

Vokiškųjų imperialistų žiaurumas kėlė didžiausią Lietuvos gyventojų neapykantą. Žmonės slapstėsi nuo vokiečių ir slėpė  savo turtą, o nuo 1916 metų pasitaikydavo ir atskirų aktyvaus pasipriešinimo atvejų.

Skriaudžiami darbo žmonės kartais kreipdavosi į miškuose besislapstančius rusų karo belaisvius, prašydami atkeršyti skriaudėjams ar nubausti išdavikus, pagaliau ir patys eidavo į miškus. Taip kūrėsi „miško brolių“ būriai, kurie ginklu priešinosi okupantams.

Vokiečių okupacija ir karas dar labiau paaštrino klasinius prieštaravimus Lietuvoje. Liaudies masės mieste ir kaime skurdo, jas kankino badas, joms grėsė įvairios okupantų represijos. Bijodami patekti į vokiečių darbo stovyklas, varguoliai eidavo pusdykiai dirbti buožėms. Buožės bičiuliaudavosi su žandarais ir todėl dažnai išsisukdavo nuo rekvizicijų. Savo produktus jie už auksą, sidabrą ir vertingus daiktus parduodavo badaujantiems miestų gyventojams. Tuo būdu daugelis buožių okupacijos metais net pralobo.

Tuo metu, kai visa Lietuvos liaudis degė neapykanta vokiškiesiems imperialistams, Lietuvos buržuazija siūlė jiems savo paslaugas, aktyviai bendradarbiavo su jais. Okupantai, karui užsitęsus, suprato, kad reikia ieškoti naujų valdymo metodų, kurie padėtų jiems išnaudoti Lietuvos žmones ir jos ekonominius resursus, įjungti Lietuvą į reichą. Jie nutarė panaudoti Lietuvos buržuazinius nacionalistus ir todėl leido jiems 1917 m. sušaukti Vilniuje iš anksto numatytus ir okupantams priimtinus asmenis, kurie išrinko vadinamąją Lietuvos Tarybą su Smetona priešakyje. Ši kaizerinė Taryba vokiečių imperialistams daug pasitarnavo: 1917 m. gruodžio 11d. aktu ji pasisakė už Lietuvos prijungimą prie Vokietijos, o sekančių metų liepos 11 d. išrinko Lietuvos karaliumi Viurtembergo princą Urachą. Taip elgtis lietuviškajai buržuazijai diktavo siauri klasiniai jos interesai. Bijodama liaudies, ji tikėjosi su vokiečių imperialistų pagalba išlaikyti savo klasinį viešpatavimą Lietuvoje.

Kaip matyti iš gen. Liudendorfo pasisakymų, 1916 ir 1917 metais vokiečiai, tarp kita ko, siekė užgrobti Lietuvą ir Kuršą.[12] Kaizeriniai imperialistai planavo, karui pasibaigus, apgyvendinti Lietuvoje iki 2 milijonų vokiečių kolonistų.[13] Tais tikslais okupacinė valdžia masiškai žudė Lietuvos gyventojus, marino juos badu, užkrečiamosiomis ligomis stovyklose ir pan. Vokiečių kolonistų reikalams buvo paimta daugiau kaip 650 tūkst. ha Lietuvos dvarų žemės.[14]

Tačiau karą Vokietija pralaimėjo. Reikalaudama besąlygiškai išvesti vokiečių kariuomenę iš okupuotų sričių, Antantė paliko ją ligi atskiro nurodymo buvusiose Rusijos teritorijose. Vokiečių militaristai iš buvusių 8-sios ir 10-sios armijų likučių sudarė generolo fon der Golco kariuomenę. Ji skelbėsi kovosianti prieš bolševikus. Panašios paskirties buvo iš vokiečių militaristų bei rusų baltagvardiečių sudarytoji Bermonto-Avalovo armija. Vokiškieji imperialistai planavo įsitvirtinti Pabaltijyje. Kaip pats gen. Golcas vėliau prisipažino savo atsiminimuose, jo armijos tikslas buvo gauti vokiečių kareiviams žemės Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje, kolonizuoti šiuos kraštus, o vėliau prijungti juos prie Vokietijos. Vietinė buržuazija pati prašė vokiečius pasilikti, Antantės intervencijos planams taip pat buvo reikalingi jų durtuvai.

1918 m. rudenį Lietuvoje susidarė revoliucinė situacija, kūrėsi Darbininkų ir vargingųjų valstiečių tarybos, revoliuciniai komitetai. Komunistų partijos vadovaujami, darbo žmonės kovojo prieš okupantus ir vietinę buržuaziją. Įvyko proletarinė revoliucija. 1919 m. pradžioje Tarybų valdžia kontroliavo didesnę pusę Lietuvos. Spalio revoliucijos banga, atėjusi į Pabaltijį, ritosi į vakarus.

Tokia padėtis nepatiko Antantei. Ji 1919 m. pradžioje įsakė vokiečių divizijoms pulti ir pirmuoju etapu užimti liniją Ryga-Šiauliai-Gardinas. Okupantai noriai ėmėsi vykdyti uždavinį, kuris sutapo su jų tikraisiais tikslais. Vokiečių kariuomenės Bugo korpuso dalys užėmė Alytų. Kiti okupantų daliniai paėmė Telšius, Kuršėnus, Skuodą, Mažeikius, Šiaulius, Kėdainius. Kartu jie apginklavo buržuazinių nacionalistų būrius, padėdami jiems toliau slopinti Tarybų valdžią Lietuvoje. Vokiečių militaristai 1919 m. mūsų krašte atliko svarbiausio Tarybų valdžios smaugėjo vaidmenį. Lietuviškoji buržuazija džiūgavo. Jai, kunigo P. Žadeikio žodžiais tariant, vokiečių kulkosvaidžių tarškesys buvęs „gražiausioji muzika“.[15]

Lietuvos liaudžiai ši „muzika” nešė naujas kančias ir ašaras. Ypač smarkiai plėšikavo Žemaitijoje vadinamieji bermontininkai. Neapykanta vokiškiesiems okupantams liaudyje buvo tokia didelė, kad pagaliau ir pati provokiškoji buržuazinė valdžia buvo priversta juos išprašyti iš Lietuvos.

Vadinasi, vokiečių imperialistams pirmojo pasaulinio karo metu nepavyko užgrobti Lietuvos. Tačiau savo grobikiškų kėslų jie nė nemanė atsisakyti.

Vokiečių imperialistai planingai rengėsi pakartoti žygį į rytus. Tuo tikslu jie stiprino Rytprūsius. Vokietijos vyriausybė suorganizavo ypatingą įvairiausių priemonių sistemą Rytprūsiams stiprinti – Osthilfe (pagalbą Rytams). 1930 m. Vokietijos žemės ūkio ministras Šile atvirai pareiškė, kad Osthilfe reiškia ne tik ekonominę pagalbą, bet turi tikslą politiškai ir kariškai sustiprinti Rytprūsių placdarmą, ugdyti ir stiprinti vokiečių įtaką rytuose. Dar iki Hitlerio atėjimo į valdžią šiai „pagalbai“ buvo išleista 1 milijardas 150 milijonų markių. Rytprūsiuose buvo tiesiami nauji geležinkeliai, kasami kanalai, gilinamas Pilau uostas, statomi aerodromai, plečiama karo pramonė. Karaliaučius pasiliko galingiausia Rytprūsių tvirtovė, kuri ir po Versalio sutarties ne tik nebuvo sunaikinta, bet dargi palikta joje sunkioji artilerija. Rytprūsiai buvo pa-versti milžiniška karo stovykla.

Ko nepadarė generolai, vokiečių monopolistinis kapitalas ir diplomatija, to vokiškasis imperializmas ėmė siekti kitais keliais. Jam daug padėjo pati Lietuvos buržuazija.

Lietuvos buržuazinė vyriausybė vykdė tokią užsienio politiką, kurį kraštą ūkiniu atžvilgiu padarė visiškai priklausomą nuo Vokietijos. Apie tris ketvirtadalius Lietuvos importo ir eksporto priklausė Vokietijai. Ketverius metus buržuazinėje Lietuvos valstybėje nebuvo nuosavos valiutos, kursavo nuolat smunkančios ostmarkės – okupantų išleisti popieriniai pinigai. Tokiai padėčiai esant, atskiri vertelgos smarkiai pelnėsi iš spekuliacijos nuolat krentančia marke, pavyzdžiui, kunigas Vailokaitis pasidarė didžiausiu Lietuvos turtuoliu, tuo tarpu liaudis infliacijos metais turėjo milžiniškų nuostolių.

Buržuazinės vyriausybės išdavinėdavo nacionalinius Lietuvos interesus, pasirašydamos vergiškas sutartis su Vokietija. Pvz., 1923 m. pasirašyta ostmarkių likvidavimo sutartimi (tuo metu buvo Įvedama lito valiuta) Lietuva atsisakė ateityje reikalauti iš Vokietijos atlyginti karo ir okupacijos nuostolius. Tai reiškė, kad ji dovanojo Vokietijai kelis šimtus milijonų, o gal ir milijardų, aukso markių už okupacijos metais iškirstus miškus, dovanojo šimtus milijonų markių už išplėštas rekvizicijas, už pelną, kurį turėjo vokiečių bankas, septynerius metus leisdamas Lietuvoje niekuo nepadengtus popierinius pinigus ir t. t.

Ne geresnė buvo ir 1928 m. Voldemaro vyriausybės pasirašytoji prekybos sutartis su Vokietija. Pagal šią sutartį Vokietijos piliečiai Lietuvoje gavo tokias pat teises, kokias turėjo Lietuvos piliečiai, ir galėjo įsigyti čia nekilnojamąjį turtą. Tai įgalino vokiečius supirkinėti Lietuvoje namus, ūkius, steigti pramonės ir prekybos įmones ir t. t. Sutartis atidarė kelią viešai vokiečių kolonizacijai Lietuvoje. Pasinaudodami tuo, vokiečiai veržėsi į Lietuvos ekonomiką, Vokietijos vyriausybė teikė jiems kreditų, ypač Klaipėdos krašte.

Vokietijos vyriausybė, pasinaudodama pasirašytosiomis prekybos sutartimis, kišosi į Lietuvos vidaus reikalus. Berlynui reikalaujant, Lietuvos geležinkelių vidaus tarifas buvo taip sutvarkytas, kad didžioji užsienio prekybos dalis eitų per Vokietiją ir josios uostus. Pvz., siųsti iš Kauno prekes į Suomiją ar Švediją per Rygą, Liepoją ir net Klaipėdą buvo kur kas brangiau, negu per Karaliaučių. Tuo būdu buržuazinė vyriausybė savąja tarifų politika pati blokavo vienintelį Lietuvos uostą.

Lietuvoje vokiečiai vedė intensyvią propagandą per evangelikų ir net katalikų bažnyčias, ypač per vienuolynus. Pvz., Plungėje susisuko lizdą vokiečiai kapucinai. Priimdami į savo vienuolyną žemaičių jaunuolius, per keletą metų juos taip suvokietindavo, kad šie jau nebemokėdavo dorai lietuviškai kalbėti. Panašus procesas vyko šv. Luko ligoninėje Kaune, kurioje vokietės vienuolės tą patį darydavo su lietuvaitėmis. Kaune jėzuitų gimnazija, kurioje mokėsi buržuazinės viršūnės sūneliai, taip pat buvo vokiečių jėzuitų rankose.

Vokiečiai turėjo Lietuvoje dešimtis valstybinių ir privačių mokyklų, daugiau negu reikėjo vokiškai kalbantiems gyventojams. Jas lankydavo ir nevokiečiai. Laisvai veikė keliasdešimt vokiškų draugijų su „Kulturferbandu“ priešakyje. Vienas iš vokietinimo centrų buvo Kauno vokiečių klubas milijonieriaus vokiečio fabrikanto Tilmanso namuose. To klubo pirmininku buvo Lietuvos komercijos banko direktorius Hofmanas. Kaune „Vokiečių knygynas”, priklausęs vienai juodašimtiškai Berlyno organizacijai ir propagandos tikslais pigiai pardavinėjęs vokiečių literatūrą, buvo Berlyno subsidijuojamas. Plačią vokiškojo imperializmo ir militarizmo ideologijos propagandą varė kinoteatrai, kurie, ypač atsiradus garsiniam kinui, daugiausia demonstruodavo vokiečių filmus.

Buržuazinėje Lietuvoje gyveno nemaža Vokietijos piliečių, kaip įvairių sričių „specialistai”. Dalis šių „specų”-vienuolių, prekybininkų buvo vokiečių žvalgybos agentai, vokiečių armijos atsargos karininkai. Kad jų niekas nekontroliuotų, jie net namų darbininkes atsiveždavo iš Vokietijos.

Išsigandę augančio darbininkų judėjimo, didėjančios komunistų įtakos darbo žmonių masėms, Vokietijos kapitalo magnatai nusprendė pereiti prie atviros fašistinės diktatūros. Fašizmas – tai labiausiai reakcinga, atvirą teroristinė finansinio kapitalo diktatūra. Fašizmas vokiečių imperialistinei buržuazijai buvo reikalingas darbininkų klasei nuslopinti, kapitalizmui išsaugoti. Šioji buržuazija jau nebeįstengė valdyti įprastinėmis demokratinėmis formomis ir todėl ryžosi liaudies masių veržimąsi į laisvę sutramdyti kruvina prievarta ir teroru.

Ideologinėje srityje fašizmas reiškė juodžiausią reakciją, neapykantą žmonėms, plėšikišką „moralę” ir „filosofiją“. Hitleris skelbė, kad tik vokiečiai esą pilnavertė rasė, kad jie turį viešpatauti kitoms tautoms. Hitlerinė „geopolitika“ skelbė, kad vokiečiai esą „aukštesnė rasė“, kad jie turį teisę pasiimti „erdvę” rytuose, t. y. užkariauti lenkų, lietuvių, latvių, rusų, baltarusių ir kitų tautų žemes. Hitleriniai „filosofai“ atmetė ir pasmerkė sunaikinimui kultūrines vertybes, skelbė gyvulišką; neapykantą kitoms tautoms.

Hitleriui atėjus į valdžią, vokiečių imperialistinė agentūra Lietuvoje nepaprastai suaktyvėjo. Ypač tai buvo juntama Klaipėdos krašte. Iš Vokietijos vadovaujamų ir finansuojamų nacistinių organizacijų nariai ėmė ruoštis jėga atplėšti nuo Lietuvos Klaipėdos kraštą, terorizavo ir žudė jiems nepageidaujamus asmenis. Hitlerininkai skelbė zoologinę neapykantą slavams, lietuviams, žydams ir laikė šias tautas „žemesniąja rase“. Nepaisant viso to, Smetona 1933 m. tautininkų suvažiavime iškilmingai pareiškė, kad Musolinį ir Hitlerį jis laiko savo mokytojais.

Hitlerininkų tikslai Lietuvoje negalėjo kelti abejonių. Dar 1933 metais Hitlerio ministras Hugenbergas Londono ekonominėje konferencijoje viešai pareikalavo vokiečiams teisės kolonizuoti rusų žemes. Kad visas Pabaltijys turi atitekti vokiečiams – tai Hugenbergui buvo savaime suprantamas dalykas. Rytprūsių oberprezidentas Kochas oficialiose kalbose dar 1934 m. skelbė, kad nebetoli tas laikas, kai vokiečiai pradėsią žygiuoti į rytus. Hitlerininkai, paskelbę šūkį „patrankos vieton sviesto“, intensyviai ginklavosi. Visa Vokietija buvo kariškai auklėjama ir organizuojama, taikos šalininkai žiauriai persekiojami, jaunimo tarpe buvo ugdomi žudikiški instinktai.

Lietuvos Komunistų partija jau 1935 m. kreipėsi į plačias darbo žmonių mases, į eilinius partijos narius, skatindama kurti Liaudies fronto komitetus vietose kovai prieš hitlerinio užpuolimo pavojų, už Lietuvos nepriklausomybės gynimą, už demokratines laisves.

LKP Centro Komitetas savo atsišaukimuose nurodinėjo gresiantį Lietuvai hitlerinės okupacijos pavojų, demaskavo imperialistams parsidavusią lietuviškąją buržuaziją, fašistinę Smetonos valdžią, kuri persekiojo tikruosius krašto patriotus- antifašistus ir pataikavo hitlerininkams.

LKP savo kovoje prieš gresiantį hitlerinio užpuolimo pavojų nebuvo viena. Ją palaikė kitų kraštų kompartijos. 1935 m. gegužės 15 d. Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos, Lenkijos, Italijos, Čekoslovakijos, Belgijos, Austrijos, Vengrijos ir Lietuvos kompartijos išleido bendrą atsišaukimą, kuriame kvietė darbo žmones į kovą prieš agresyvius hitlerinės Vokietijos planus.

LKP Centro Komiteto 1938 m. sausio plenumas daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos nepriklausomybės gynimo klausimui. Į naujus partijos Įstatus buvo įrašyta, kad Lietuvos Komunistų partija kovoja už vieningo liaudies fronto sudarymą, už Lietuvos nepriklausomybę, už fašistinės diktatūros nuvertimą. Partija neatsisakė savo programinių tikslų, bet, kaip svarbiausią ir artimiausią savo tikslą, ji nurodė reikalą mobilizuoti visas liaudies jėgas kovai už Lietuvos nepriklausomybės gynimą, už fašistinės vyriausybės nuvertimą. 1938 m. „Tiesos“ pirmajame numeryje paskelbtas LKP CK atsišaukimas ragino visą Lietuvos liaudį kovoti už nepriklausomybės išlaikymą. „Tiesa“ aiškino, kad liaudis negali pasitikėti fašistine Smetonos 

vyriausybe, kai reikalas liečia nepriklausomybės gynimą. 1918 metais, kai darbo žmonės, Komunistų partijos vadovaujami, vijo okupantus iš Lietuvos, lietuviškoji buržuazija su Smetona priešakyje kreipėsi į vokiečių militaristus pagalbos. „Tiesa“ nurodė, kad svarbiausią pavojų Lietuvos laisvei sudaro imperialistinė Lenkija ir hitlerinė Vokietija.[16]

Lietuvos Komunistų partija ėmė telkti visas patriotines Lietuvos jėgas kovai už lietuvių tautos nacionalinius interesus, už suartėjimą su Tarybų Sąjunga – mažųjų tautų laisvės ir nepriklausomybės gynėja.

Po imperialistinių šalių susitarimo Miunchene, kai Anglija ir Prancūzija sutiko leisti Vokietijai užgrobti Čekoslovakiją, hitlerinė grėsmė Lietuvai pasidarė realesnė. Liaudyje augo nerimas dėl krašto ateities, o fašistinis oficiozas „Lietuvos aidas“ ramino, jog ypatingos reikšmės turįs Hitlerio pareiškimas, esą, „po sudėtų klausimo sutvarkymo Vokietija jokių kitų teritorinių reikalavimų Europoje nebeturinti“. Komunistinė spauda demaskavo tokį išdavikišką liaudies budrumo migdymą. LKP Centro Komitetas 1938 m. nurodė, jog tie, kurie tvirtina, kad „agresoriai dabar pasotinti, tie ne tik klysta, bet ir meluoja“.[17]

1939 m. kovo mėnesį, užgrobusi visą Čekoslovakiją, Vokietija užgrobė ir Klaipėdos kraštą. Stengdamasi įtikti hitlerininkams, Lietuvos vyriausybė leido per Lietuvos radiją retransliuoti šlykščias Hitlerio ir Gebelso kalbas. Ji ne tiktai nereiškė jokio protesto prieš įvykdytą smurtą, bet, vos mėnesiui praėjus po Klaipėdos užgrobimo, pasiuntė savo oficialius atstovus Merkį ir gen. Raštikį į Hitlerio gimimo dienos iškilmes Berlyne. Hitlerininkų laikraščiai paskui spausdino nuotraukas, kuriose gen. Raštikis meiliausiai šypsojosi, stovėdamas šalia Hitlerio. Ši šypsena turėjo parodyti, kad Lietuva esanti patenkinta, jog ji sutinkanti su Klaipėdos krašto užgrobimu.

Bet Lietuvos liaudis nesutiko. Geriausi jos sūnūs – komunistai pareiškė savo pasiryžimą su ginklu rankose ginti lietuvių tautos laisvę nuo hitlerininkų pasikėsinimų. Vyko demonstracijos, protesto mitingai. Fašistinė vyriausybė į tai atsakė naujais areštais, naujų koncentracijos stovyklų steigimu. Vis dėlto jokios policinės priemonės jau negalėjo sulaikyti veržlaus liaudies pasipriešinimo. Lietuvoje brendo revoliucinė situacija. Dėl sunkėjančios ekonominės padėties blogėjo darbo žmonių gyvenimas mieste ir kaime. Visuotinį pasipiktinimą sukėlė antinacionalinė fašistinės vyriausybės politika, jos katastrofiški pralaimėjimai Lenkijos (1938 m.) ir Vokietijos (1939 m.) ultimatumų metu. Nepaprastai išaugo liaudies simpatijos Tarybų Sąjungai, kuri 1939 m. spalio mėnesį grąžino Lietuvai Vilnių. Prasidėjo pakrikimas pačių fašistų eilėse.

Hitlerinei Vokietijai užpuolus Lenkiją, 1939 m. rugsėjo mėnesį Lietuvos pasiuntinys K. Škirpa savo vyriausybės vardu vedė slaptas derybas Berlyne. Tose derybose Vokietijai buvo siūloma okupuoti Lietuvą ir nustatyti jai Vokietijos protektoratą. Su tokiu pačiu prašymu į hitlerininkus kreipėsi voldemarininkai. Tuo būdu Lietuvos buržuazija, norėdama išlaikyti savo viešpatavimą, išdavinėjo Lietuvos nepriklausomybę ir laisvę pikčiausiems lietuvių tautos priešams.

Vadovaujantys Vokietijos sluoksniai į Lietuvos buržuazijos prašymus atsakė, kad reikalas jau pavėlavęs ir nebeįeinąs į politinių reicho problemų programą.[18]

Tarybų Sąjunga ir Lietuva, darbo žmonių masėms pritariant, pasirašė dvišalius paktus dėl savitarpio pagalbos ir tarybinės kariuomenės bazių įsteigimo Lietuvoje. Tarybų Sąjunga stiprino savo Vakarų frontą prieš galimą Vokietijos puolimą. Lietuvai tai buvo reali pagalba ginant jos nepriklausomybę nuo vokiečių imperialistų pasikėsinimų. Ta proga Lietuvos Komunistų partijos Centro Komitetas 1939 m. spalio 11 d. išleido atsišaukimą „Draugai ir piliečiai“, kuriame buvo sakoma:

„Sudužo Smetonos-Černiaus vyriausybės ir ją remiančių reakcinių kademų ir liaudininkų šių dienų pastangos nuvesti Lietuvą į hitlerinės Vokietijos protektoratą...“

Tuo pačiu metu, kai liaudis reiškė savo pasiryžimą gintis nuo hitlerininkų, Lietuvos buržuazinė spauda gyrė Hitlerio ir Musolinio agresyvius žygius Europoje.

Hitlerinės Vokietijos atsisakymas 1939 m. rudenį įvesti Lietuvai savo protektoratą nereiškė jos taikingumo. Tuo momentu ji negalėjo tai padaryti, tačiau ji neatsisakė nuo planų Lietuvai užgrobti.

Hitlerininkai Lietuvoje turėjo savo penktąją koloną. Pirmiausia tai buvo „Kulturferbando“ organizacija, turėjusi 10 000 narių. Specialūs instruktoriai juos mokė karo dalykų. Į Lietuvą iš Vokietijos buvo siunčiama nacionalsocialistinė literatūra, propagandiniai kino filmai, daugėjo vokiečių specialistų, laikraštininkų skaičius. Iš tikrųjų tai buvo hitleriniai agentai, atvykę su specialiomis vokiečių žvalgybos užduotimis dirbti mūsų krašte ardomąjį darbą.

Buržuazinė vyriausybė hitlerinei agentūrai Lietuvoje nieko nedarė, užtat ji kuo uoliausiai organizavo tarybinių karių sekimą, beveik nekliudė veikti lenkiškoms antitarybinėms karinėms ir šnipinėjimo organizacijoms.

Dėl prasidėjusio antrojo pasaulinio karo didelius sunkumus pergyveno Lietuvos ekonomika, ypač jos pramonė. Į pagalbą mūsų kraštui atėjo Tarybų Sąjunga. Pagal 1939.X.16 d. prekybos sutartį su Tarybų Sąjunga Lietuva buvo aprūpinta nafta, geležim, cementu, trąšomis, druska, akmens anglimi, cukrumi ir kitomis prekėmis, kurių ji iš niekur kitur negalėjo gauti. Nežiūrint visų ekonominių sunkumų, fašistinė valdžia 1940 m. balandžio 17 d. pasirašė Lietuvai nuostolingą ir politiškai žalingą prekybos sutartį su Vokietija. Šia sutartimi Lietuva įsipareigojo patiekti Vokietijai žemės ūkio produktų už 200 mln. litų, pati nieko už tai negaudama.

Eidama savo išdavysčių keliu, buržuazinė vyriausybė, susikompromitavusi antitarybiniais veiksmais ir savitarpio pagalbos pakto su TSRS nuolatiniais pažeidinėjimais, pagaliau kreipėsi į Hitlerį, prašydama okupuoti Lietuvą (apie tai pareiškė Hitleris 1941.VI.22 d. atsišaukime).

1940 m. pavasarį Rytprūsiai knibždėte knibždėjo kariuomenės, tankų, artilerijos. Karaliaučiaus viešbučiuose atsirado daugybė paslaptingų civilių, turistų, kurie laukė kažkokių įvykių ir turėjo tam tikrų užduočių.

Lietuvių tautai grėsė mirtinas pavojus. Jis buvo nepalyginamai baisesnis už kaizerinių imperialistų įsiveržimą į Lietuvą 1915–1918 metais. Tada Lietuvai buvo numatytas prūsų likimas – krašto kolonizacija ir germanizacija, dabar gi vokiškasis imperializmas buvo paruošęs daug baisesnę programą.

Hitlerininkai skelbė, kad jiems reikalinga rytų erdvė, vadinasi, lietuvių tauta ir kitos tautos turėjo būti sunaikintos. Tuo tikslu hitlerininkai mokė jaunimą žudyti, o patekus į svetimą žemę nesigailėti nei ligonių, nei moterų, nei kūdikių, nei senių.

Tiktai ryžtingi Tarybų Sąjungos veiksmai 1940 m. birželio mėnesį tuo metu išgelbėjo Lietuvą nuo hitlerinės okupacijos. Rudieji kryžiuočių ainiai savo plėšrų žygį turėjo atidėti patogesniam laikui. Lietuvos liaudis nuvertė nekenčiamą fašistinį režimą ir pirmą kartą istorijoje pati ėmė spręsti savo likimą.

Deja, ir tuo metu, kai, numetę nekenčiamą fašizmo jungą, Lietuvos darbo žmonės džiaugsmingai vykdė socialistinius pervaikymus, kai socialistinės revoliucijos pritrenkta buržuazija nebedrįso atvirai priešintis Tarybų valdžiai, hitlerinės Vokiejos agentai giliame pogrindyje iš nuverstųjų klasių likučių lipdė penktąją koloną. Gestapas 1941 m. pavasarį siuntė į Lietuvą teroristus ir ginklus. Taip atsirado slapti ginklų sandėliai Kretingos pranciškonų vienuolyne, Betygaloje pas gestapo agentą kunigą Plankį ir kitose vietose. Žmogiškumo netekę išgamos padėjo hitlerininkams naikinti taikius Lietuvos gyventojus.

Užėjo baisioji hitlerinės okupacijos naktis. Dar niekados lietuvių tauta nebuvo susidūrusi su taip realiu išnaikinimo pavojumi. Mūsų kraštui teko pirmieji hitlerinių divizijų smūgiai. Okupantai jau iš pirmųjų dienų pradėjo naikinti mūsų žmones. Pirmiausia jie naikino komunistus, komjaunuolius, tarybinius aktyvistus. Paskui masiškai naikino žydų tautybės žmones. Per visą okupacijos metą buvo suiminėjami ir išvežami į katorgos darbus, metami į kalėjimus bei žudomi patys energingiausieji lietuvių tautos sūnūs ir dukros. Kaip parodė Niurnbergo procesas, hitlerininkai buvo numatę karo laimėjimo atveju likusius lietuvius iškelti į Baltarusiją ir Lietuvą apgyvendinti vokiečiais.

Kiekvienas blaiviau galvojantis žmogus matė, ko hitlerinės gaujos eina į rytus. Ar galėjo kas nors tikėtis, kad Hitleris Lietuvai darys išimtį, kad atsisakys savo rasistinės teorijos, pagal kurią slavai, lietuviai buvo tik mėšlas „grynajai“ germaniškajai rasei tarpti. Ir vis dėlto atsirado Lietuvoje žmonių, kurie, puikiai žinodami, kad hitlerinės Vokietijos pergalės atveju Lietuva bus malte sumalta, padėjo pikčiausiam lietuvių tautos priešui. Kaip visokie pelužiai, draikos, svirtilos[19] XIII–XIV a. išdavinėjo kryžiuočiams lietuvių pilis ir žemes, taip okupacijos metais Škirpos, kubiliūnai, ambrazevičiai ir daugelis kitų buržuazinių nacionalistų išdavinėjo visą Lietuvą. Lietuviškieji Hitlerio knechtai okupantams padėjo nužudyti daugelį žymių Tarybų Lietuvos politinių veikėjų, mokslo ir meno atstovų bei šimtus tūkstančių kitų žmonių.

Tarybų Lietuvos išvadavimas 1944 m. buvo tarsi antras lietuvių tautos gimimas. Didžiausias pavojus buvo pašalintas, tiktai sunkūs okupacijos padariniai dar ilgokai buvo juntami pokario metais.

Kaip Didžioji Spalio socialistinė revoliucija grąžino Lietuvai valstybingumą, taip Tarybų Sąjungos pergalė Didžiajame Tėvynės kare ne tiktai grąžino lietuvių tautai laisvę, bet ir teisę gyventi, kurti savo ekonomiką ir kultūrą, įnešti savo dalį į bendrą pasaulio kultūros lobyną. Tai yra didžios tarybinių tautų draugystės išraiška.

Šaltinis: Hitlerinė okupacija Lietuvoje. V., 1961, p. 19-36.


[1] P. Pakarklis. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai, Vilnius, 1948, 212 psl. 

[2] Архив Маркса и Енгелса, т. V, стр. 344.

[3] Žr. P.Pakarklis. Kryžiuočių valstybės santvarkos bruožai, Vilnius, 1948, 26 psl. 

[4] Bülow. Deutsche Politik, 1916, S. 264-265. 

[5] B. T. Пашуто. Образование Литовского государства, M., 1959, стр. 7-8. 

[6] Б. Бюлов. Воспоминания, M., 1935, стр. 320-321. 

[7] Vokiečių literatūroje Tanenbergo vardu vadinamos Žalgirio kautynės. 

[8] Žr. Lietuva Didžiajame kare, Vilnius, 1939, 145 psl. 

[9] Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, Vilnius, 1957, 156 psl. 

[10] Lietuva Didžiajame kare, Vilnius, 1939, 123, 188 psl. 

[11] Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, Vilnius, 1957, 161 psl. 

[12] E. Ludendorff. Kriegführung und Politik, Berlin, 1922, S. 246, 251. 

[13] Žr. Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, Vilnius, 1957, 156 psl. 

[14] Žr. ten pat, 209 psl 

[15] Pr. Žadeikis. Didžiojo karo užrašai, II d., 245 psl. 

[16] Žr. Revoliucinis judėjimas Lietuvoje, Vilnius, 1957, 533 psl. 

[17] „Tiesa“, 1938, Nr. 16. 

[18] Žr. S. Atamukas. LKP kova prieš fašizmą, už Tarybų valdžią Lietuvoje 1935—1940 metais, Vilnius, 1958, 231—232 psl. 

[19] Žemaitijos feodalas Pelužis 1286 m. atvedė kryžiuočius naktį j lietuvių pilį, kurioje vokiečiai išžudė vestuvininkus – 70 didikų. Draika 1302 m. kryžiuočiams išdavė Aukaimio pilį, o Svirtila tokią pat išdavystę pakartojo 1305 m.

70% Plius 70% Plus
30% Minus 30% Minus
14   6
Komentarai: 5
5. viltė 2018-06-23 16:13:54

Tik viena mintis : kaip niekas nesikeičia Lietuvoj - taip niekas nesikeičia , kaip turėjome buržujus Valstybės išdavikus - taip ir toliau turime , pardavinėja jie be jokių skrupulų Tėvynę , jos žmones , jų turtą , kultūrą ir t.t. .

13 2
4. Anonimas 2018-06-23 14:59:48

Pochui tie lietuviai

2 7
3. Anonimas 2018-06-23 19:39:20

nupjautos zalupos neprisisiūsi.

1 1
2. Anonimas 2018-06-24 08:57:33

Nu jo neprisius, nes litchuju aborigenai tą zalupą suėdė

1 5
1. Če Gevara 2018-06-23 12:24:04

Kaip smetonmečiu, buržuazija išdavinėjo lietuvių tautos reikalus, taip ir dabar išdavinėja. Išvada viena-buržuazija ir nacionalistai yra pikčiausi lietvių tautos priešai. Gera apybraiža. Didelis ačiū.

18 4

Nebūtinas. Įrašyk, jeigu nori gauti pranešimą apie naujus komentarus prie šio straipsnio. Adresas niekur nebus rodomas.

Siųsti komentarą
VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI
Grėsmės jūsų santykiams
Algimantas Lebionka. Vaikai kaip prekė (1)
Pasiskiepijęs nuo gripo, vyras negalėjo kalbėti, vaikščioti, matyti ir net kvėpuoti
Vyras ir jo meilė
Ką slepia troškimas įvesti tvarką bute?
Po metų prilygsite savo artimiausiai aplinkai
Užmirštamas šimtmetis (Lietuvos Laikinajai Revoliucinei vyriausybei – 100) (1)
Kodėl knygą reikia perskaityti kelis kartus?
Gyvenimas, kurį verta gyventi
J. Vaiškūnas. „Tautosakos vartai“ kelias į dvasines protėvių lobių erdves
Mano vyras – mano nuosavybė
Nereikia šypsotis kai liūdna
Inga Stumbrienė „Miss Multiverse“ vadina įdomiu nuotykiu: tai buvo karinė stovykla rojaus kampelyje (1)
Laisvės premija už taikių gyventojų ir vaikų žudymą (1)
Keli faktai apie meilę
Ką slepia blogos mergaitės?
Nuo darbo nebūsi bagotas, tapsi kuprotas.
Įstrigti praeityje – nugyventi gyvenimą tamsoje
Ką ir kokiu tikslu pritraukiame į savo gyvenimą
“Teismo vikingas“ Apie LRT kuriamus propagandinius reportažus (Video) (1)
Inga Stumbrienė apie atostogas Graikijoje: „Viską suplanavo vyras“ (1)
Prognozės dėl liberalo P. Auštrevičiaus galimybių Prezidento rinkimuose: psichiatrinis gydymas čia bejėgis (2)
Baisi paslaptis apie tai, ką žmonės galvoja apie jus iš tikrųjų (1)
Laikykitės šių paprastų taisyklių ir vaikas jus būtinai išgirs

Atsitiktiniai straipsniai


VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI