Vincas Kapsukas. Dėl ko mes liberalus kritikuojame?

Anonimusas
+ 4 - 0
Autorius: Kibirkštis
Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com/2018/06/vincas-kapsukas-del-k...
7536-06-26 (2018 m.), skaitė 163
0

Kur tik negirdėti kalbų apie bendrus tautos ar visuomenės reikalus, neskiriant klasių – buržujų ir darbininkų, turtuolių ir vargšų. Neva mums tetrūksta tik „savo“, tautiško biznio, lietuviško kapitalo – ir viskas būsią gerai. Dar daugiau, mūsiškiai oligarchai dirbantys „tėvynės labui“ ir dėl to nusipelnę karščiausio visų tautiečių palaikymo. Esą tame ir tikrasis patriotizmas... Tokios demagogijos sočiai turime šiandien, bet ji – ne originali. Tas pat kalbėta dar caro laikais, pradėjus kilti pirmiesiems lietuvių kapitalistams. Žemiau – tais laikais išėjęs „Lietuvos Lenino“, V. Kapsuko straipsnis, atskleidęs už tokių lozungų tuomet slypėjusią apgaulę. Formos pakito, bet esmė liko – tad pagrindinės mintys aktualios ir mums.

DĖL KO MES LIBERALUS KRITIKUOJAME

I

Girdėti balsų, kad nereikalinga esą taip kritikuoti mūsų liberalus[1]. Esą, jie ne tokie dideli mūsų priešininkai – kam be reikalo juos prieš save kelti? Kai kurie skaitytojai dargi mano juos darbininkų draugais esant. Tokiems, žinoma, juo labiau nepatinka mūsų kritika. Pasiaiškinsime, dėl ko kritikuojame, norint jau ir iš to, kas buvo mūsų apie juos rašyta, turėtų būti tai aišku.

Pirmiausia, nėra jie darbininkų draugai, o tik lietuvių buržuazijos auklėtojai. Jie tikisi arba bent kitus nori įtikinti, kad jei lietuviai turės savo rankose Lietuvos pramonę ir prekybą, tuomet daug geriau būsią... Taip, geriau bus, bet tik tiems, kuriems plaukia iš tos pramonės pridedamoji, nemokama darbininkų darbo vertybė. O darbininkų padėjimas pas tuos tautinius kromininkus tankiai dar blogesnis būna, negu pas kitataučius. Tai mes drąsiai dabar galime sakyti, nes jau pakankamai turime faktų. Mūsų liberalai apie tai tyli. Jie tik apie „tautos labą“ šaukia. Paprastą „biznį“ į padanges kelia; laukia nuo jo Lietuvai išganymo... Nežiūrint to, jie skelbiasi kartais socialistai esą, liaudininkai; sakosi darbo žmonių reikalais rūpinasi... Bet tie jų „darbo žmonės“. Tai ne kas kita, kaip augančioj i lietuvių buržuazija. Ja viena jie iki šiol rūpinosi ir tebesirūpina. Tai aiškiai rodo kasdieniniai jų darbai. Pagaliau ir jie patys „Lietuvos žinių“ [1914 m.] Nr. 55 prisipažįsta, jog jiems rūpi „supramonininkuoti mūsų miestus ir „priveisti“ ten „savosios“ buržuazijos“. Tuo pačiu rūpinasi ir klerikalai. Bet ir vieni, ir antri tikina, kad jiems čia pirmiausia „tėvynės labas“ rūpįs, Lietuvos kultūros kėlimas, o ne lietuvių buržuazijos reikalais rūpinimasis. Taip pat dažnai sako ir fabrikantai, fabriką statydamiesi: jiems tik krašto kėlimas rūpįs, o ne savo kišenė. Darbininkai turį būti jiems dėkingi, kad jie pas juos darbo randą. Bet darbininkai nedėkoja jiems, nes puikiai žino, kas verčia fabrikantus fabrikus statydinti: tik pelno troškimas verčia juos tai daryti. Ir tik pelno troškimas verčia ir lietuvių buržuaziją prekyba verstis, pramonės griebtis.

„Liaudininkai“ tam pačiam Nr. 55 toliau sako, jog ateity ir jiems reikėsią kovoti su didžiąja lietuvių buržuazija, kurią dabar taip remia. Bet jei tai ne tušti žodžiai, kodėl dabar nekovoja su ja? Kodėl iš visų spėkų tik stiprina ją? Juk ir dabar lietuvių fabrikantai, amatininkai, dvarininkai ir ūkininkai išnaudoja darbininkus ne mažiau už kitataučius. Kaip jau sakėme, tankiai dar labiau jie išnaudoja, nes mūsų buržuazijai dar reikia ant kojų atsistoti, reikia išturėti konkurenciją su senesniais ir daug tvirtesniais savo priešininkais. Kodėl mūsų „liaudininkai-socialistai“ nieko neveikia tarp tų išnaudojamųjų? Kodėl daugiau nieko neturi jie darbininkams, kaip tik tuščių prižadų? Dėl to, kad ne darbininkų reikalai jiems pirmiausia rūpi, o augančios lietuvių buržuazijos reikalai. Vienok ta buržuazija dar nelabai išbujojusi; dar nenusistovėjusios galutinai jos pažiūros. Dėl to ir mūsų „liaudininkai „liberalai dar nenusistovėję; dėl to kitas jų dar ir pats nesižino, kas jis toks ir ko jis nori: norėtų ir lietuvių buržuaziją auklėti, ir darbininkų neskriausti – norėtų sutaikyti nesutaikomus dalykus. Bet gerais norais ir pekla išklota. O gyvenime išeina keistas dalykas: jie svajoja apie didžiąją lietuvių pramonę ir prekybą ir patys, kiek galėdami, ją remia; prisideda prie akcinių lietuvių fabrikų ir bankų; stengiasi tvirtai ant kojų pastatyti vidutinį žemės ūkį; kelia augančios lietuvių buržuazijos reikalus į didžiausius kultūros darbus: riša juos su visos tautos labu – ir vis tiek sakosi nesą lietuvių buržuazijos reikalų reiškėjai. Neabejoju, kad kitas jų giliai yra įsitikinęs, jog, auklėdamas lietuvių buržuaziją, visiškai nesąs jos reikalų reiškėjas, bet tai nieko nemaino. Iš tikrųjų, kokiu būdu gali sustiprėti lietuvių buržuazija? Tik kraudama turtus, tik „300 įdėjusi, o 3000 paėmusi“, kaip randame vienoj „Lietuvos žinių“ vietoj. O iš ko gali būti sukrauti tie turtai? Tiktai iš nemokamo darbininkų darbo, vadinasi, iš jų išnaudojimo. Ir jei kas šaukia lietuvius sau turtus krauti, steigti fabrikus, tai kartu, kad ir nesakydamas to, šaukia ir darbininkus išnaudoti. Ir taip besirūpindami buržuazijos auklėjimu, jie persiima jos dvasia: dejuoja dėl darbininkų stokos ir jų brangumo, šaukia dėl jų išeivybės ir visokiais būdais stengiasi ją suturėti, dažnai neiškentę ima šaukti ir apie darbininkų ištvirkimą, tinginiavimą. Tai juk paprasti mūsų ūkininkų, kad ir „pirmeivių“, dejavimai ir šauksmai, dėl to jie turi rasti sau vietos ir jų reikalus ginančiuose laikraščiuose.

Kuomet mums pasiseka išaiškinti tai vienam ar kitam „pirmeiviui“, jis sako, jog vis tik lietuvių buržuazijos auklėjimas – tai yra kultūros darbas; sustiprėjusi kiek, ji prisidėsianti bent prie lietuvių kultūros kėlimo, duosianti skelbimų lietuvių laikraščiams, lietuviai darbo pas juos rasią... Kad tai yra kultūros darbas, mes dėl to nesiginčijam, norint ten, kur nori, 300 įdėję, 3000 paimti, gali ir neatsirasti jokio kultūros darbo, o tiktai bjauriausias parazitų išnaudojimas. Dar daugiau mes pasakysime: buvo laikų, kuomet augančioji buržuazija ir jos reikalų reiškėjai atliko labai didelį darbą ne tik ekonominiam krašto gyvenime, bet ir dvasiniam – moksle, literatūroj, dailėj, filosofijoj. Neieškodami daug, nurodysime aštuonioliktojo šimtmečio prancūzų buržuaziją ir jos filosofus. Tuomet ji buvo pilna kuriamųjų spėkų, naujų kelių ieškotoja. Bet, įgijusi valdžią į savo rankas, jau spėjo ji išsigimti. Dabar ji toli stovi nuo kuriamojo kultūros darbo. Dabar ji moka tiktai vartoti kitų pagamintus kultūros vaisius: už pinigą viskas galima įgyti. Ir jos vietą kuriamosios kultūros darbe užima nauja klasė – darbininkų klasė, pilna kuriamųjų spėkų ir energijos. Ir kam dabar iš tikrųjų rūpi kultūros darbas, kas nesi-tenkina dabartimi, o žiūri į ateitį, kam rūpi tikras žmonijos progresas, tas negali būti su buržuazija, o turi būti su darbininkų klase.

Mūsų buržuazija dar jaunutė: dar ji atlieka šiokį tokį kultūros darbą, bet toli ne tokį didelį ir ne taip prakilnų, kaip minėtoji prancūzų buržuazija ir jos reikalų reiškėjai. Ir mūsų buržuazija jau nešioja savo kūne puvėsių ir išsigimimo diegus. Jos kultūra negali būti kitokia, kaip tik buržuazinė kultūra, su kuria labai tankiai jau ir dabar reikia kovoti darbininkų klasei.

O ką tie skelbimai lietuvių laikraščiuose, vien lietuviams – tai čia tik pasirodo siauras materialinis pamatas, dėl kurio kai kurie mūsų liberalai taip stoja už lietuvių buržuazijos auklėjimą; jie iš to pelno sau tikisi.

II

Praėjusiam numery mes matėme, kad mūsų liberalai rūpinasi augančios lietuvių buržuazijos reikalais ir jos kultūra, kad jie yra jos reiškėjai, dėl to mums su jais nepakeliui. Besirūpindami ja, jie būtinai turi paturėti dabartinę visuomenės tvarką ir darbininkų išnaudojimą, nes negalima iš vienos pusės buržuazijos auklėjimu rūpintis, o iš kitos – darbininkais, Geriausiu atsitikimu jie nebent tylėti gali dėl darbininkų išnaudojimo ir netikusios dabartinės visuomenės tvarkos, išnaudojimu paremtos. Teisybė, kartais ir jie išlieja dėl to ašarą, bet taip daro ir patys darbininkų išnaudotojai, norėdami bent truputį palengvinti savo sąžinę, jei dar jos yra, o tankiau – savo ašaromis patraukti darbininkus į savo pusę.

Kad lengviau būtų darbininkus laikyti savo rankose, Vakarų Europos buržuazija ir jos reikalų gynėjai dargi kuria tam tikras darbininkų sąjungas. Taip pat ir pas mus, pakilus darbininkų judėjimui, ėmė rūpintis patraukti juos j savo pusę klerikalai, bet juk, turbūt, nė patys mūsų liberalai dar nelaiko jų už tai darbininkų reikalų reiškėjais. Jie neva rūpinasi darbininkais, nenorėdami paleisti jų iš savo rankų, kad neturėtų tarp jų tokios didelės įtakos socialdemokratai, kad buržuazijai ne taip pavojingi būtų. Tai verčia taip pat, kylant darbininkų judėjimui, ir mūsų liberalus vieną kitą žodį pasakyti apie darbininkus. Seniau ir jiems tų darbininkų tarytum visiškai nebuvo, o dabar nebegalima tylėti. Pagaliau mūsų liberalai – tai kultūriniai buržuazijos reikalų reiškėjai. Jie supranta, kad „apsišvietęs“ darbininkas pačiam ūkininkui naudingesnis, nors ir brangiau jam mokėti prisieitų. „Apsišvietęs darbininkas, – rašo pati „Lietuvos ūkininko“ redakcija Nr. 18, – niekad nesidaužys naktimis, negirtuokliaus, sąžiningiau savo darbą pildys, o reikale atvirai ir stačiai, o ne iš pašalių sau algos padidinti pareikalaus.“ Iš šito aišku, jog jei pasako kartais mūsų liberalai kokį žodį apie sodžiaus darbininkus, tai daro tik žiūrėdami ūkininkų reikalų. Bet ir nuo tokio pasakymo dar labiau toli iki darbo tarp jų, ypatingai, kad tas darbas taip pavojingas, o mūsų liberalai, kaip ir visų tautų liberalai, labai bijosi pavojaus. Apie tai, kad reikia skleisti klasinį darbininkų susipratimą, mokyti juos kovoti dėl savo klasės reikalų, paturėti darbininkų laikraštį – apie tai negali būti nė kalbos tiems ponams, nes tuomet jie patys prieš save eitų. Jie tik kalba apie „abiejų pusių naudą“, rūpinasi ir vienai, ir kitai pusei įtikti – samdytojams ir samdininkams, išnaudotojams ir išnaudojamiems, nes to reikalauja augančios lietuvių buržuazijos reikalai. Taip daro ir mūsų klerikalai, tik jų priemonės tam pasiekti truputį kitokios.

Ir čia patys liberalų rašytojai gali gerai nesuprasti to, ką daro, vienok aišku, kad jie neina toliau buržuazijos reikalų ir tuomet, kuomet apie darbininkus kalba. Dėl to jie ir yra tikri augančios lietuvių buržuazijos reikalų reiškėjai. Ir tai nustato visą jų veikimą.

Jie rodo mums savo programą ir klausia, kurgi ten buržuazijos dvasia. Kuomet nors mes plačiau pakalbėsime apie jų programas, tuo tarpu tik pasakysime, kad ir ten jie neina toliau smulkiosios buržuazijos reikalavimų – „teisingo turto paskirstymo“. Pagaliau programa – tai popierius, ant kurio viskas galima surašyti. Kas kita pats gyvenimas. Mes žinome partijų, kurių programos grynai demokratinės, dargi radikalios, o darbe jų nariai – konservatyvai. Tokia yra, pavyzdžiui, prancūzų radikalų partija. Ten yra dargi „radikalų-socialistų“, panašių Į mūsų liberalus „socialistus“. Žodžiu, ne programos mums reikia žiūrėti, o paties gyvenimo, ne to, kaip šventadienį kas pasipuošia, o to, kaip išrodo kasdieniniam darbe. Ir žiūrime mes j „Lietuvos ūkininką“ – kur jis tos programos pamatus ir reikalavimus aiškina? Kur juos gina? Ieškome ir nerandame. Randame tik siaurų šios dienos klausimų ir klausimėlių. Dėl ko taip yra? Ir vėl dėl to, kad augančioji lietuvių buržuazija šiandien tiktai klausimais ir klausimėliais interesuojasi, kad jai ypatingai rūpi lietuvių ūkį, pramonę ir prekybą kelti, o tai ji gali daryti ir dabartinėmis politinėmis sąlygomis. Jai pakanka šiokių tokių reformų, dėl to ką čia bekalbėti apie kokius ten pamatinius dalykus. Nesakom, kad visiškai nereikėtų judinti dienos klausimų. Ne, tai būtinai reikia daryti, tik tikri demokratai visuomet juos riša su pamatiniais klausimais.

Ir kokį tik klausimą mes imame, visur pasirodo, jog mes visai kitaip į jį žiūrime, kitaip sprendžiame, negu liberalai ir klerikalai. Taip yra dėl to, kad mes žiūrime į kiekvieną klausimą darbininkų klasės reikalų žvilgsniu, o jie – lietuvių buržuazijos reikalų ir jos kultūros žvilgsniu. Tiktai naivūs varpininkai gali to nematyti.

Paimkime kad ir tokį dalyką, kaip patriotizmas, tėvynės meilė. „Lietuvos žinių“ Nr. 55 p. P. R. iš „gilių“ savo patyrimų padarė išvadą, kad mes tokie pat patriotai, kaip ir jie. Bet jau seniai praėjo aušrininkų tėvynės meilė. Dabar ta meilė paprastai turi aiškesnį, realesnį turinį: patriotizmas būtinai yra surištas su vieno ar kito žmonių sluoksnio reikalais. Kas rūpinasi buržuazijos auklėjimu, ten ir jo patriotizmas; kas rūpinasi darbininkų klasės reikalais, ten taip pat, galėtume pasakyti, jo patriotizmas. Bet susipratusių jų darbininkų ir jų reikalų reiškėjų patriotizmas visiškai kitoks, negu buržuazijos patriotizmas. Visų tautų darbininkai yra vienodai išnaudojami; jie turi bendrų priešų ir bendrai su jais kovoja; tie patys visų jų keliai ir gale tas pats idealas šviečia. Dėl to įvairių tautų darbininkai daug artimesni kits kitam, negu tos pačios tautos buržuazija ir proletarija. Gyvenimas mums kasdien tai rodo. Paimkime kad ir darbininkų spaudą: rusų kalba einančius darbininkų laikraščius paturi įvairiausių tautų darbininkai; ir „Vilniai“ taip pat eina aukų ir iš latvių, žydų, rusų darbininkų; taip pat lietuviai darbininkai prisideda prie jų laikraščių paturėjimo. O ką daro mūsų liberalai, kurie kartais taip pat socialistais save vadina, darbininkų reikalų gynėjais? Jie nė pirštu neprisideda prie darbininkų laikraščių paturėjimo, Jų „Lietuvos ūkininkas“ dargi nieko nerašo apie mūsų laikraščio persekiojimus – taip daro, turbūt, dėl to, kad jo skaitytojai nepatirtų apie darbininkų laikraščio gyvavimą.[2] „Lietuvos žinios“, turbūt, neturėdamos spėkų stoti į atvirą kovą su mumis, pradėjo paskalas leisti apie susipratusiųjų darbininkų fanatizmą, jų (liberalų) raštų deginimą, „Lietuvos žinių“ boikotavimą. Ir tai vadinasi – užjaučia jie darbininkų kovą, rūpinasi darbo žmonių reikalais! Tik darbininkų nėra tarp tų jų „darbo žmonių“.

Teisybė, tuo tarpu mūsų liberalai dar nepjudo vienos tautos darbininkų su kitos tautos, kaip tai daro klerikalai, bet tai tik dėl to, kad mūsų buržuazija dar nėra tiek sustiprėjusi ir dar nėra taip aiškiai, kaip kitur, nusistačiusi savo veido. Vienok ir jie eina tuo pačiu keliu: žydų, ateivių lenkų, rusų neapykanta jau ir pas juos labai žymi; kai kurie jų jau ir šituo klausimu labai netoli nuo klerikalų stovi. Toks yra jų patriotizmas. Jį pagimdė augančios lietuvių buržuazijos reikalai.

Taip žiūrėdami į mūsų liberalus, negalime jų nekritikuoti. Pripažindami, kad jų įtaka kenksminga darbininkams, mes negalime apie tai tylėti. Tylėjimas tokiam svarbiam dalyke tik rodytų mūsų pačių pažiūrų neaiškumą ir būtų neatleistinas nusidėjimas prieš darbininkų klasę. Mes kovojame su jais ir kovosime be pasigailėjimo, traukdami į aikštę buržuazijos įgeidžius, kovosime su visokia jos įtaka darbininkų klasei, vis tiek kokiu keliu ta įtaka eina – per laikraščius, per draugijas ar kaip kitaip. Ir kiekvienas mūsų skaitytojas turi sau išsiaiškinti, kas tokie mes ir kas jie, ir ar su vienais, ar kitais eiti ranka už rankos. Ant dviejų kėdžių sėdėti čia negalima.

„Vilnis“, Nr. 18-19, 1914 m. birželio 14 (27) d. – birželio 21 (liepos 4 d.)

Šaltinis: V. Kapsukas. Raštai. T. 5. V., 1962, p. 264-272.

[1] Matyt, kai kurie LSDP veikėjai (A. Janulaitis, M. Biržiška ir kt.) priekaištavo V. Kapsukui, kad jis taip aštriai „Vilnyje“ kritikuoja lietuvių buržuazinius liberalus ir jų spaudą Atsakydamas į tokius priekaištus, V. Kapsukas 1914 m. gegužės 23 d. laiške į Vilnių rašė: „O apskirtai mūsų kampanija prieš liberalus, man rodos, tikslingai vedama ir ima principus, o ne smulkmenas ir anaiptol ne asmenis“. Šiame laiške jis kartu pranešė, kad rašąs „Vilniai“ straipsnį „Dėl ko mes liberalus kritikuojame“ (žr. LTSR Mokslų akademijos Centrinės bibliotekos rankraščių skyrius, LRK-734, 9b, 1.). – Red.
[2] Žr. „Vilnies“ Nr. 16 darbininko laišką redakcijai dėl „Lietuvos ūkininko“ tylėjimo. – Aut. past.


4   0
Pridėti naują straipsnį

Nori prisidėti? Dalinkis straipsniu arba rašyk savo!

Komentarai: 0

viešai nebus rodomas, įvesk, jeigu nori gauti pranešimą apie kitų komentarus

Siųsti komentarą

VISI STRAIPSNIAILIETUVAPASAULISKAIMYNAISMAGUMAI






Laisva informacija - laisvas žmogus!

Straipsnių TOPas

Reklama

Paveiksliukai


Video



Draugai

VISUOMENĖS SAUGUMO KONCEPCIJA

Puslapis feisbuke


Švieskis







150 metų Maksimui Gorkiui! Pilnas raštų rinkinys lietuviškai

Mus skaito