Šilutiškė Zosė Andriulaitienė jau 4 metai neranda teisybės dėl nužudyto sūnaus Donato Andriulaičio

Autorius: Kristina Sulikienė Šaltinis: http://ldiena.lt... 2018-07-05 11:38:59, skaitė 439, komentavo 0

Šilutiškė Zosė Andriulaitienė jau 4 metai neranda teisybės dėl nužudyto sūnaus Donato Andriulaičio


Donatas Andriulaitis

Sulaukiau žemaitės Zosės Andriulaitienės pagalbos šauksmo.

„Laisvas laikraštis“ neblogai aprašė visą istoriją (Grįžęs į Lietuvą emigrantas nužudytas, turtas pagrobtas,policija nustatė – “nelaimingas atsitikimas”), bet neparašė pagrindinio dalyko – jog, mano manymu, dėl nepakankamai geros gynybos mano sūnaus Donato Andriulaičio nužudymo byloje, dėl ko tyrimas buvo iš viso nutrauktas, advokatas R. A. tapo Seimo nariu.

Šiuo metu minėtas Seimo narys, priklausantis „Tvarkos ir teisingumo“ frakcijai, nekelia telefono ragelio, o jis turi pagrindinius sūnaus nužudymo bylos dokumentus [tikriausiai turimas omenyje Rimantas Andrikis - LDiena.lt pastaba].

Šilutės teisėsauga prijungta prie Tauragės – ir štai Tauragės prokuratūra kokį mėnesį neduoda net susipažinti su baudžiamąja byla: nors byla dėl sūnaus nužudymo 2014 metų kovą – balandį (tiksli jo mirties diena nė nebuvo nustatyta) nutraukta, todėl su archyvinėmis bylomis susipažinti gali bet kas, tuo labiau – motina.

Nužudymo motyvas gedinčiai mamai aiškus – tai dideli pinigai, kurie buvo susiję su Donatu – ne tik jo turimos lėšos sąskaitose, bet ir jo vardu atlikti gyvybės, profesiniai (nelaimingo atsitikimo darbe) draudimai.

Kaip sako prancūzai, cherchez la femme (ieškokite moters) atsirado ir moteris, kuri tvirtina, jog augina jo vaiką.

Ji užvedė civilinius procesus, ir didžiausias absurdas – Lietuvos Aukščiausiasis teismas atsisakė atlikinėti ekspertizę, nes „ir taip viskas aišku.“ Pats Donatas, pergyvendamas dėl kalbų, kad turi vaiką, darėsi ekspertizes, tačiau įstaiga, kurion siuntė mėginius, iš viso nesertifikuota, ir tikėti jos rezultatais – negalima.

„Tačiau prie bylos yra prijungta visiškai neišversta angliškai medžiaga iš kažkokios privačios laboratorijos, kurios specialistai neturi licencijų ekspertinei veiklai, todėl Lietuvos teismauose tokie popieriai nėra laikomi įrodymais“,- mano gedinti motina Z. Andriulaitienė.

Motinos versijos skamba įtikinamai: kad sūnus dėl to, jog dirbo užsienio naftos kompanijose, ir turėjo daug pinigų, buvo persekiojamas banditų, jie jį reketuodavo.

Banditus, kaip visi mes žinome, palaiko ir remia žmonės su uniformomis. Taigi, jos sūnų persekiojo uniforminiai, kurie netramdo metų metais siautėjančių gaujų regione.

Motina jau pavargo belstis į visas duris, tačiau dėl sūnaus eis iki galo.

Nors nemato prasmės eiti į Generalinę prokuratūrą, bet nueis ir ten, galgi išjudės byla – Tauragės teisėsauga šiuo metu neduoda jai susipažinti su dokumentais, o pagrindinė byla ir jos kopijos liko advokatų biuruose.

„Padaviau bylos kopiją ir pinigų trečiam advokatui, šiandien bandui prisibelsti į jo kontorą – viskas užrakinta, kontora tokiame „sklepe“. Nuėjau į Advokatų tarybą, irgi skambino, niekas nekelia. Trys mėnesiai – paėmęs avansą, ir nieko nepadaręs.“

Pats Seimo narys R. A. „Laisvame laikraštyje“ (2018 birželio 30-liepos 7 d. Nr. 26, p. 11) teisinasi, jog galbūt nėra jis toks kompetetingas, kad nepavyko iki galo pasiekti teisybės, čia pat pripažįsta, kad teisėsauga nepadarė savo darbo.

Kyla klausimas – jeigu advokatas R.A. šiuo metu dirba Seime – yra Seimo narys, tai kas jam trukdo iš aukščiausios valdžios būstinės sutvarkyti Šilutės ir Tauragės teisėsaugą?

O galgi gedinti motina teisi – varnas varnui akies nekerta?

Kadangi visi pasidarę labai įžeidūs, tai aš rašau inicialais, o kas toks advokatas ir tvarkietis Seime, visi puikiai žinome, arba galime numanyti.

Keista byloje yra tai, jog nužudytasis 2013-12-18 išskrido į Škotiją, o draudimo sutartis Lietuvoje jo vardu buvo sudaryta kitą dieną, kai fiziškai jo Lietuvoje nebuvo.

Šie įvykiai neretai būna parengiamieji nužudymo darbai: pirma žmogus apdraudžiamas didelei pinigų sumai, vėliau nužudomas, imituojant „nelaimingą atsitikimą“.

Nors byloje buvo gauti reikšmingi duomenys, jog „liudytojai“ prisipažįsta mušę Andriulaitį, o vaikai, radę lavoną, sakė, jog galva buvo juodos spalvos (taigi, sudaužyta) – teisėsauigai nesudrebėjo ranka parašyti, jog „nelaimingas atsitikimas“. Plaučiuose vandens – nerasta: bet bylos pagrindinė versija „nuskendimas“ – nors akivaizdu, jog užmuštas buvo įverstas į vandenį, imituojant kad „pats nuskendo“. R.A. pripažįsta, jog ekspertizė ir tyrimo versija nesutampa, tačiau teigia, nieko nebegalėjęs padaryti, o šiuo metu, būdamas Seime, matyt, irgi nieko negali padaryti, nes teisėsauga ir yra Lietuvos nerenkama valdžia, o renkamoji – tik imitacinis šou (?). Čia pamąstymai Seimo nariui, kuris esą nieko negalintis padaryti prieš uniforminius banditus.

Bekalbant su gedinčia, bet vis dar kovojančia motina, iš atminties man išniro viena mano gyvenimo detalė – teko dirbti socialinio darbo savanore Vokietijoje, ir mano gyvybės draudimas buvo 2 mln. eurų nelaimės atveju. Ir rudenį mano mašiną pervažiavo didelė šiukšlių mašina. Buvo nejaukus jausmas, laimė, jog manęs toje mašinoje nebuvo. Po to įvykio žymiai saugiau jausdavausi Lietuvoje – nepaisant jos viso nesaugumo: čia nors banditai siautėja, bet yra įvairios jų grupuotės, kartais jos kai ima pjautis tarpusavyje, yra šansų dar likti gyvam. Užsienyje – mažiau tų šansų. Daug lietuvių užsieniuose žūsta, daugelį reketuoja lietuviai (atseit, toks verslas: vieni dirba, o kiti nuo jų renka „nalogą“ už „apsaugą“.)

Klausimas, ar Donatui Andriulaičiui, Lietuvoje reketuojamam ir persekiojamam, užsienyje irgi negrėsė koks „nelaimingas atsitikimas“, jeigu buvo pasiruošta jo mirčiai – nustatytas kažkokia tėvystė be galiojančių testų, bei padarytas draudimas su naudos gavėju, susijusius su uniforminiais banditais.

Draudimo sumos, kai jos yra labai didelės, bet kurį nesąžiningą žmogų, turintį šiokių tokių svertų ne tik Lietuvos, bet ir Europos mafijoje, gali priversti imtis net nusikaltimo. Tai yra amoralumo klasika. Atrodo – kas čia tokio, po to juk pagyvensiu, oj kaip man bus gerai.

Mano klausimas Donato „vaiko motinai“: ar tikrai gerai gyveni, šitiek skausmo sukėlusi?

Jeigu tai iš tikrųjų ir ne Donato vaikas – tas vaikas beprotiškai mylėjo žuvusįjį, laikė jį idealu.

Kartais tarp vaikų neturinčių suaugusiųjų, ir vaikų, kuriems trūksta tėvo, susiklosto nuoširdūs, draugiški, netgi šeimyniški santykiai, dvasios giminystė. Negražu naudotis vaiko prieraišumu, tą naudojant kaip teisinį argumentą, kad neva čia yra tikras sūnus. Juk už to slypi paveldėjimo klausimai, o ne rūpestis vaiko gerove.

Kristina Sulikienė