A. Stancikienė. Jie valstybės vardu kovojo prieš padorias motinas

Autorius: Aurelija Stancikienė Šaltinis: http://alkas.lt/2018/07/06/a-s... 2018-07-06 11:55:01, skaitė 507, komentavo 0

A. Stancikienė. Jie valstybės vardu kovojo prieš padorias motinas

Prieš penkerius metus Lietuvą supurtė siaubą varanti byla.

Lietuvoje dešimtmečiais klesti gerai organizuotas nelegalių gimdymų namuose verslas!

Veikia sekta, prekiaujanti tik gimusiais kūdikiais! Dėl sektos veiksmų miršta kūdikiai, kai kurie dingsta: nustatyta, kad šeši namie gimę vaikai yra dingę iš Lietuvos, vienas gyvena Rusijoje, kitas Jungtinėse Valstijose, dar kelių buvimo vieta nežinoma. Kai kurie sektos nariai užsiima net hanibalizmu! Už to stovi žinomi Lietuvoje žmonės, tarp jų ir Seimo nariai. Besiruošiančios gimdyti moterys verbuojamos į kursus, manipuliacijų būdu įtikinamos, kad būsimos pribuvėjos yra šventi žmonės.

Tokiais sensacingais „faktais“ 2013-ais specialioje spaudos konferencijoje visuomenę šiurpino generalinio policijos komisaro pavaduotojas Renatas Požėla.

Tuos baisius kaltinimus lydėjo ir atitinkami veiksmai: paryčiais iš lovų buvo verčiami mažamečiai ir jų tėvai, valandomis daromos kratos daugiavaikėse šeimose, kai kur net šaldant vaikus – visą pusdienį neleidžiant pasikurti krosnies.

Cituoju to meto žiniasklaidą:

„Viskas vyko kaip kriminaliniame filme. Išeinu iš ryto pro duris – prie vartų tamsoje stovi 6 žmonės ir sako, kad darys kratą“, – pasakojo režisierius ir aktorius Ramūnas Abukevičius.“

„Motinos įbaugintos ir tikina, kad klausomasi net jų pokalbių telefonu.“

„Į kovą su nenorinčiomis gimdyti ligoninėse moterimis buvo mestos didelės pajėgos – keturiose kratose dalyvavo dešimtys pareigūnų. Pas Inesą Kurklietytę, kuri yra sukūrusi filmą apie gimdymą namuose, nuvyko šeši pareigūnai, pas Prieraišiosios tėvystės centro vadovę Vitaliją Pilipauskaitę-Butkienę – irgi šeši. Moterys suskaičiavo 12 pareigūnų pas gimdymo namuose sąjūdžio pradininkę Jurgą Švedienę, o dar keturi lankėsi devynių vaikų motinos Ivetos Vaiginienės, turinčios akušerės diplomą, namuose. I.Vaiginienei surašytas aktas, kad vaikai nepamaitinti, o namie šalta. Motina tikino, kad namai atšalo, kai pareigūnai pusvalandį laikė atidarytas duris, o būstas kūrenamas malkomis.

Visos kratos prasidėjo 7 valandą ryto ir truko 3-5 valandas.“

„Nežinau, ko pareigūnai iš tikrųjų galėjo tikėtis ir ką jie galėjo rasti, bet jie pasiėmė kompiuterius, žinoma, ir mano nešiojamąjį, kuris yra mano dabartinė darbo priemonė, – teisėsaugos vaiksmais piktinosi I.Kurklietytė.

„Šeimos gydytojo diplomą turinti keturių vaikų motina Dalia Jakaitė po kratos gyvena be paso, tapatybės kortelės ir net bankui, „Sodrai“ ar „Regitrai“ yra priversta pateikinėti pažymą, kad yra įtariama dokumentų klastojimu. Bet labiausiai D. Jakaitei gaila savo prisiminimų apie tėvą. Jie liko policininkų išsineštame kompiuteryje. Be šių juodraščių ji negali parašyti knygos apie pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui, kurio liudininkė buvo. Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų kopijos 1970 metais pasiekė Lietuvą apvyniojus jomis trejų metų Dalytę Jakaitę – toks būdas jos tėvui atrodė saugiausias svarbiam dokumentui iš Maskvos atvežti. Dalia puikiai atsimena Andiušą, dėdę Volodią ir dėdę Seriožą. Ir tik užaugusi suprato taip vadinusi rusų disidentus: Nobelio premijos laureatą Andrejų Sacharovą, Viktorą Bukovskį ir Sergejų Kovaliovą. Šiuo metu D. Jakaitė įtariama dokumentų klastojimu, antspaudo, spaudo ir blanko klastojimu, neteisėtu vertimusi ūkine, komercine profesine veikla, taip pat vertimusi medicinos praktika be licencijos ir net kanibalizmu (žmogienos valgymu).“

„Gytis Lukšas, Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas „Esu apstulbęs ir pasipiktinęs tokiu neregėtu ir negirdėtu elgesiu su menininku. Maniau, kad tokio šiurkštaus įsiveržimo į menininko asmeninį gyvenimą, jo būstą mažų vaikų akivaizdoje laikai jau praėję, o rekomenduojamų arba uždraustų temų sąrašai mūsų valstybėje nebegalioja.“

Kaip ir reikėjo tikėtis, po penkerių metų ši „sensacinga byla“ baigėsi visišku policijos ir prokuratūros pralaimėjimu. 2018 m. birželio 12 d. Aukščiausiasis Teismas antradienį paskelbė, kad kaltinamosios dėl gimdymų namuose yra išteisinamos. Teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama. Šioje byloje kaltinimai dėl neteisėto vertimosi ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla buvo pareikšti pribuvėjai Jurgitai Ingai Švedienei ir gydytojos išsilavinimą turinčiai Daliai Jakaitei. D. Jakaitei byla nutraukta, o J. I. Švedienei paliktas galioti pirmosios instancijos teismo išteisinamasis nuosprendis. Be to, teismas paskelbė, kad gimdymas namuose nėra uždraustas nei baudžiamuoju įstatymu, nei kitais teisės aktais, todėl Baudžiamojo kodekso nuostatos J. I. Švedienei ir D. Jakaitei kvalifikuotos netinkamai.

Todėl dabar ir noriu priminti pagrindinius šios absurdiškos, nežmoniškos, nekvalifikuotos bylos kaltininkus: policijos generalinį komisarą Saulių Skvernelį, šiuo metu pirmininkaujantį Vyriausybei ir besidairantį į aukščiausiąjį valstybės postą; jo pavaduotoją Renatą Požėlą, dabar vadovaujantį valstybinės sienos apsaugai (šis tandemas tokiu pačiu stiliumi yra pasižymėjęs ir 2012 m. Garliavoje, kai jų nurodymu 240 ginkluotų, šarvuotų policininkų „konstitucinę tvarką atstatinėjo“ daužydami moteris, invalidus, senjorus, politinius kalinius); tyrimui vadovavusią Vilniaus apygardos prokuratūros prokurorę Larisą Fedotova, Vilniaus rajono apylinkės prokuratūros prokurorę Audronę Pupeikienę (kilus skandalui dėl nežmoniško elgesio prokurorės tuomet aiškino, jog kratą sankcionavo teismas, o laiką nustatė ir ją atliko policininkai, prokuratūros atstovams fiziškai nedalyvaujant), kaltinimą teismuose palaikiusį Vilniaus apylinkės prokuratūros 6-ojo skyriaus prokurorą Kęstutį Gudžiūną.

Visi minimi asmenys yra diplomuoti teisininkai, todėl ypač norėčiau pabrėžti, kad šią kovą prieš nekaltas motinas jie vykdė jau po Europos žmogaus teisių teismo 2010 m. išaiškinimo ( byloje Ternovszky prieš Vengriją ), kad teisė pasirinkti gimdymo sąlygas (vietą, būdą bei aplinkybes) yra ginama Europos žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos.

Ar neturėtų šie veikėjai atlyginti žalą, kurią jie padarė padorioms moterims, jų vaikams, menininkams, visuomenei, valstybei? Kaip po viso šito klausytis p. S. Skvernelio gražbylysčių apie gimstamumo skatinimą, teisinės valstybės kūrimą, kovą už teisingumą ar žmogaus teises?