Trampo ir Putino susitikimas – įvykis, ar tik audra stiklinėje?

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2018-07-21 15:30:15, skaitė 295, komentavo 0

Trampo ir Putino susitikimas – įvykis, ar tik audra stiklinėje?

Suomijos, formaliai neutralios valstybės sostinėje, Helsinkyje, įvyko JAV ir Rusijos vadovų susitikimas. Kaip nekeista, D. Trampo ir V. Putino akistata iššaukė prieštaringas reakcijas buržuazinės žiniasklaidos bei politikierių tarpe. Kol vieni tikisi teigiamų poslinkių abipusiuose valstybių santykiuose, mūsų linkevičiams ir juknevičienėms artimesni veikėjai isteriškai klykia apie tariamą Trampo „parsidavimą rusams“, ypač nerimaudami dėl privačiai įvykusio dviejų prezidentų pašnekesio. Tačiau už jų keliamo triukšmo slypi kas kita.

Atminkime, kad dar prieš Helsinkį Trampas viešėjo Briuselyje, kuriame vyko NATO viršūnių susitikimas. Ten, be kita ko, Trampas pareikalavo NATO narių pakelti savo išlaidas kariniams reikalams iki 4% BVP, nors iki šiol tik mažoji dalis NATO valstybių sugebėjo išpildyti ankstesnįjį 2% BVP reikalavimą. Anot jo, Jungtinėms Valstijoms tenka jų sąjungininkių našta, esą ne JAV reikalinga NATO, o NATO narėms – JAV. Todėl, kaip pripažino vienas profesorius, mandagiai „sąjungininkais“ vadinami vasalai turėtų susimokėti...

 

Tiesa, po Trampo demagogija slypi visai kitokios realijos: NATO pirmiausiai reikalinga Amerikai, siekiančiai kiek įmanoma ilgiau išlaikyti savo ankstesnį pasaulinį viešpatavimą. Europos monopolinio kapitalo atstovams, tuo tarpu, vis patrauklesnė darosi Eurazijinės ekonominės erdvės, glaudžių prekybinių ryšių su Rusija perspektyva, ko JAV, kaip NATO valdytoja, tikrai nenorėtų. ES, kurios dauguma narių kartu priklauso NATO, kartu su JAV sudarydamos šio karinio bloko stuburą,  interesų takoskyra su Jungtinėmis Valstijomis vis ryškėja žlugus TTIP (Transatlantinės prekybos sutarties) projektui.

 

Kartu kyla Kinijos ekonominė galia. JAV galios monopolis, besilaikydamas iš inercijos, vis mąžta. Trampas, atstovaudamas pramoninei JAV kapitalistų klasės daliai, siekia desperatiškai šią krizę apeiti, manevruodamas tarp skirtingų pasaulio galybių, o kartu siekdamas išlaikyti savo prestižą Amerikoje, kur dėl H. Klinton pralaimėjimo širstanti, globaliam finansiniam kapitalui palanki žiniasklaida prieš jį vieną po kitos rengia elementaraus dergimo kampanijas.

 

Dalis jų – garsioji pasaka apie tariamą „Kremliaus ranką“ 2016-ųjų JAV prezidento rinkimuose, kuri tik prisideda prie Vakarų pasauliui bendros, bet mūsuose itin gerai žinomos, iki tobulumo atrepetuotos dainelės, kaip „rusai puola“. Kaip žinia – kieno nepuola, tas gi „Rusijos agentas“, kokiu neva ir yra Trampas. Bent taip ar panašiai mano aršiausi jo nekentėjai JAV Demokratų partijoje.

 

Štai šiame kontekste derėtų matyti jo susitikimą su Putinu. Bet kas įvyko? Kelių valandų pasikalbėjimas už uždarų durų ir paskui sekusi spaudos konferencija, kurioje gražiais žodžiais deklaruotas optimizmas dėl dvišalių santykių ateity. To rimtumą patvirtins ar paneigs netolima ateitis, juolab žadamas antras Trampo ir Putino susitikimas Vašingtone.

 

Galimas daiktas, kad bendrą kalbą jie ras. Ypač žvelgiant į Kinijos veiksnį, kuris galėtų tapti priežastimi „atšildyti“ santykius nepermaldaujamai kylančio konkurento akivaizdoje.  Tačiau ar kalbos virs realiais veiksmais, priklausysią ne vien nuo šių dvejų asmenų, o ir nuo valdančiųjų JAV bei Rusijos sluoksnių, stovinčių tiek už Trampo, tiek ir už Putino.

 

Čia vertėtų pažymėti, kad kol JAV užsieny kontroliuoja daugiau kaip 600-us karinių bazių, esančių 80-yje šalių, Rusija panašių objektų teturi vos 9-is. Apie JAV vykdytus grobikiškus karus, nereikia nė kalbėti. Bet nuo 2000-ųjų vienaip ar kitaip Putino administruojama Rusija, kaip kai kam beatrodytų, tik tuo ir skiriasi, jog yra kiek silpnesnė.

 

Visa kita – tas pat. JAV ir Rusijos, kaip NATO ir BRICS prieštara, tėra, grubiai tariant, dvejų plėšikų gaujų „razborkė“. Imkime pavyzdžiu Siriją – JAV, remdama Izraelį, iš ties mėgino nuversti B. al Asado vyriausybę. Tuo tarpu Rusija, tai sustabdydama, užsitikrino sau ne vien laivyno placdarmą Viduržemio jūroje, bet ir būsimą pusiau vasalinį režimą po besibaigiančio Sirijos karo seksiančiame atsistatymo laikotarpyje, kuriam jau numatomas milžiniškas rusiško kapitalo eksportas.

 

Imperializmas juda pilnu tempu ir Rusija čia – tik dar viena konkuruojanti žaidėja. Tiesa, prieš ją nukreipta Vakarų isterija tiek propagandos, tiek ginklavimosi varžybų pavidalais, Putinui bei jo komandai yra labai naudinga. Kodėl?

 

Trampas, pats būdamas oligarchu, o kartu galingiausios kapitalistinės šalies prezidentu, yra JAV buržujų klasės, ar bent žymios jos dalies, politinis atstovas. Putinas, tuo tarpu, nuo pat 2000-ųjų meistriškai vykdo jam valdančiosios klasės pavestą socialinį užsakymą būti Rusijos stambiųjų kapitalistų klasės administratoriumi, prie B. Jelcino buvusį chaotišką šalies plėšimą padaręs labiau organizuotu, formaliai „teisėtu“ procesu.

 

Beje, patsai išorės priešo baubas veikia Rusijoje ne ką prasčiau, kaip Vakaruose, ar mūsiškiame JAV vasalate – Lietuvoje. Rusijoje, nuo pat TSRS kracho neatkūrusioje pramoninio potencialo ir ekonomiškai besiremiančioje gamtinių išteklių pardavimais, kone kiekvienas Putino režimo kritikas vaizduojamas „Amerikos agentu“.

 

Atrodytų, veikia veidrodžio principas? Panašiai. Tai išreiškia tarp Vakarų ir Rytų kapitalistinių jėgų esančią savitą simbiozę. Abiem pusėms karinė isterija užsienio atžvilgiu daugmaž lygiai naudinga, kaip vidaus politikos įrankis. Pavyzdžiui, Putinui vykus susitikti su Trampu, Rusijoje vykdoma eilė antiliaudinių reformų, tarp kurių – ir pensijinio amžiaus pakėlimas. Kaip ir futbolo čempionatas (romėniška „duonos ir žaidimų“ taktika plebsu verčiamai liaudžiai...), taip ir „Rusijos, kaip didžiosios galybės“ įvaizdis padeda „runkelius“ nuraminti.

 

Kvailiausia, ką gali daryti save laikantys „kairiaisiais“, kapitalizmo ir imperializmo priešininkais, tai principialiai stoti į vienos iš konkuruojančių plėšikų stovyklų pusę. Tuo tarpu kiti naiviai tikisi taikos ir sutarimo. Geriausia, kas čia įmanoma – neišvengiamų „hibridinių“ bei regioninių karų atidėjimas vėlesniam laikui. Tačiau skirtingų kapitalo stovyklų kova dėl pasaulio, stačiai tariant, dėl turtų ir vergų perdalijimo, tęsis.

 

Kaip šiame procese pasireikš minėtasis Trampo ir Putino susitikimas, ar jis taps įvykiu, realiai pakreipsiančiu dvišalius dviejų imperialistinių valstybių santykius kiek kita vaga, ar visgi liks isterikuojančių „trampofobų“ stiklinėje keliamos audros objektu, lieka atviru klausimu. Į jį teatsako laikas.

 

Kibirkštis