Ar mes apgaudinėjame savo vaikus?

Autorius: Jurga Lago Šaltinis: https://www.facebook.com/jurga... 2018-08-01 10:04:46, skaitė 410, komentavo 1

Ar mes apgaudinėjame savo vaikus?

Klausiu, nes išgirdau vieną dėstytoją sakant: "nebe tie laikai: dabar darbo vietose bus daugiau jautrumo, "relaxo"- pietų pertraukos, mėnesio atostogos, Sodra kaupia pensijas, mes dirbame jau Europos sąlygomis".

Žinote ką? Mes sapnuojame Europos sąlygomis ir net girdėjau imant kalbėti apie lietuvių neproduktyvumą ir žemą darbo našumą. Tai, kad mūsų šalyje ima trūkti darbuotojų, iškreipia darbo rinką ir jos niekaip negerina ir mūsų vaikų auklėti nepadeda - atvirkščiai - mes nebesuvokiame, kokiomis sąlygomis jiems reikės gyventi. Ir jau greitai. 

Konkuruos jie nebe su apsnūdusia, senstančia Europa ar rusais, o su energingu, išsilavinusiu Singapūru ir Japonija, begaline Indija ir plėšria Kinija, alkana bekrašte Afrika, o ir amerikiečiai nėra tokie išlepę, kaip mes galim apsigauti - įpratę tik prie savaitės atostogų, prie didelės konkurencijos spaudimo, prie gana našaus darbo. Jokių jausmų darbe - dažniausiai geba priimti kritiką ir juos tausoti.

Komunistėjanti Europa, atiduodanti kas mėnesį savo antrą algą mokesčiams, (kad valstybės galėtų paleisti juos daugmaž pabėgėlių integracijoms ir eurobiurokratams bei valstybės tarnautojù ordoms - juokauju, nes kalbu apie Ispaniją), tačiau - taip, apgaudinėjame savo vaikus - meluodami jiems, kad jie gali būti jautrūs mamyčių vaikeliai, kad pasaulis kreips dėmesį į jų jausmus ir pojūčius, o ne į darbo našumą. Auginame sėdmaišininkų kartą, kuri įsivaizduoja, kad visada galės rinktis "mėgstamus darbus", būti "laimingais darbe, realizuoti save", kurti ir svajoti su popieriniais kavos puodeliais ir stalo futbolu ofisuose bei visokiais lyčių integracijos projektais...

Viskas gali būti kiek kitaip. Tada ateis branda ir suvokimas, "koks gyvenimas žiaurus ir neteisingas", bet neteisingas yra mūsų vaikų auklėjimas ir mokymas būti lebedomis (mano babytės senas žemaitiškas žodis).

Jau dabar matau ir jaučiu, kaip pasaulis kvėpuoja mums į nugarą - kad išgyvens tik kovotojai, o darbštumo, produktyvumo, užsigrūdinimo, atkaklumo ir paprasto senovinio supratimo, kad niekas nenori klausytis mūsų "jausmų", o darbe svarbus rezultatas ir čia dažnai ne vieta "būti laimingu, ieškoti savęs". Čia tiesiog vieta DIRBTI - ir darbe yra labai daug prasmės, nes laimė yra tiesiog jį turėti ar susikurti sau darbo vietą.

Tik nepasakokite man apie vergoves ir visokias ten praeitis - ateitis šviesi tiek, kiek esi pajėgus jai pasiruošti ir - taip - ateityje irgi reikės DIRBTI.