MARKSIZMAS IR DIALEKTIKA (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Autorius: Michailas Bugakovas Šaltinis: https://bugakovasblogas.wordpr... 2018-08-01 17:18:50, skaitė 286, komentavo 0

MARKSIZMAS IR DIALEKTIKA (Marksistinės dialektikos pagrindai)

Marksizmo klasikai nagrinėdami bei analizuodami įvairiausius visuomeninius reiškinius visada rėmėsi materialistiškai pertvarkyta Hegelio dialektika, jos pagrindine prieštaravimo, kaip dviejų priešingybių sisteminės visumos, idėja bei triadiškumo (tezė-sintesė-antitezė), kaip visuotino vystymosi principu, pažintine metodika. Išvis skaičius „3“ – tai pats dialektiškiausias skaičius. Įvairiomis triadomis persmelktas visas pasaulis, pradedant nuo šventosios bažnytinės trejybės (dievas – tėvas, dievas – sūnus, dievas – šventoji dvasia) ir baigiant šeima, kurioje tėvas, motina ir vaikai sudaro šeimyninę visumą.

Triados būdingos ir žmogaus egzistencijai (gimimas-gyvenimas-mirtis), ir gamtos pasauliui (sėkla-augalas-vaisius), ir visatai (mikro, mego, makro materijos lygiai). K. Markso pateikta bendrinė kapitalo formulė (pinigai-prekė – pinigai+) bei kiti jo kapitalizmo analizės ir perspektyvų įžvalgos irgi išplaukia iš dialektinės triadiškumo metodikos. Tas pats triadiškumo principas taikomas ir K. Markso farmacinei istorijos koncepcijai. Neklasinę (pirmykštę – bendruomeninę) formaciją keičia antagonistinių klasių kovos istorinis laikotarpis (vergvaldinė, feodalinė bei kapitalistinė formacijos), kurį įveikia vėlgi neklasinės komunistinės formacijos epocha.

Deja, visos triados pasaulyje yra susijusios viena su kita, egzistuoja visuotinas įvairiausių reiškinių ir procesų tarpusavio ryšys, nėra jokių uždarų sistemų, o tik mažiau ar daugiau izoliuotos ar atviresnės. Bet iš esmės viskas susiję su viskuo. Net ir žvaigždės danguje vienaip ar kitaip susietos su žmogaus gyvenimu žemėje. Vyksta nuolatinis konkrečių objektų atsiradimo ir išnykimo procesas, nėra nieko amžino, viskas laikina, viskas keičiasi, viskas įtakoja viską, kai kas kartojasi, kai kur atsiranda įvairios naujovės, kokia nors pabaiga tai visada ir kažkokia pradžia bei atvirkščiai. Tuo pačiu visi reiškiniai turi savo sistemines ribas, už kurių prasideda kitos kitokių reiškinių ir procesų sistemos. Sistemos atvirumą ir visuotiną sąryšį negalima traktuoti kaip visišką beribę erdvę. Pasaulinė sistema susideda iš sisteminių pasaulių.

Marksizmas irgi yra tam tikrų žinių visumos sistema, kurioje visos jo sudėtinės dalys tampriai susietos tarpusavyje ir įtakoja visos sistemos raidą. Perfrazuojant marksizmo klasiko V. Lenino žodžius, galima teigti – marksizmas yra moksliškas todėl, kad jis yra dialektiškas. Nuo senų laikų marksizmas per visą savo egzistavimo istoriją buvo ne kartą laidojamas. Bet „numirėlis“ vis pasirodydavo daug gyvesnis, nei jo duobkasiai. Kita vertus, pats marksizmas pagal dialektinį – materialistinį suvokimą gali vystytis tik kaip atvira sistema, nuolat kovodamas ir sąveikaudamas su kitomis, tame tarpe ir priešingomis socialinėmis – teorinėmis srovėmis. Deja, buvusios tarybinės marksistinės doktrinos dirbtinas uždarumas, jos ideologinis monopolizmas ir buvo viena iš tarybinės sistemos griūties priežasčių, kas sudavė stiprų smūgį ir pačiai marksizmo teorijai.

Marksizmas nagrinėja visus procesus per klasikinių filosofinių kategorijų prizmę, tarp kurių svarbiausios yra tokios dialektinės kategorijų poros, kaip esmė ir reiškinys, turinys ir forma. Kaip sakydavo K. Marksas, jeigu esmė sutaptų su reiškiniu, tai nereikalingas būtų joks mokslas. Kita vertus, šios kategorijų poros yra būtent dialektiškos. Pagal Hegelį, esmė visada vienaip ar kitaip pasireiškia, o reiškinys visada yra esmingas. Forma visada turininga, o turinys visada vienaip ar kitaip įformintas. Vienas ir tas pats turinys gali egzistuoti įvairiose formose ir, atvirkščiai, vienoje ir toje pačioje formoje gali būti skirtingi turiniai. F. Engelsas komentuodamas K. Markso „Kapitalą“ teigė, kad giluminis ir pagrindinis kapitalizmo prieštaravimas – prieštaravimas tarp visuomeninio gamybos pobūdžio ir privataus – nuosavybinio pasisavinimo – į paviršių įsiveržia dviem formom – kaip prieštaravimas tarp visos gamybos anarchijos ir jos planavimo konkrečiose firmose ir kaip prieštaravimas tarp darbo ir kapitalo. Priklausomai nuo objektyvios situacijos paviršutinių formų – reiškinių gali būti ir daugiau.

Svarbiausios metodologinės marksizmo kategorijos, perimtos iš gilios filosofinės tradicijos, – tai materijos ir sąmonės kategorijos, kurias marksizmas pritaikė visuomenės raidai ir suformulavo jų dialektinį „bazės ir antstato“ sąvokų analogą. Marksistinė tezė apie visuomeninę būtį ir visuomeninę sąmonę reikia suvokti būtent visuomeniškai. Šioje vietoje būtina turėti omenyje, kad kalbama apie visuomeninius reiškinius. Konkretus gi žmogus su savo sąmone – tai pirmiausia aplinkybių ir auklėjimo produktas. Ir, kaip nustatė dabartinis mokslas, – jo kai kurie asmenybinai bruožai (temperamentas, charakterio savybės, psichikos ypatumai ir kt. ) gali būti dar ir genetiškai užprogramuoti.

Tarp kitko, jeigu pernelyg teismukiškai ir nedialektiškai suprasti materialistinį marksizmo teiginį apie visuomeninę būtį ir visuomeninę sąmonę, tai neįmanoma paaiškinti ir tokią socialinę – idėjinę kai kurių žmonių (tame tarpe ir pačių marksizmo klasikų) metamorfozę, kaip jų perėjimas į kitos klasės ar socialinės grupės idėjines pozicijas. Nors atrodytų, kad pagal prigimtį jiems turėtų būti lemtas visai kitoks likimas. K. Marksas pagal savo socialinę padėtį buvo miesto buržuazijos atstovas, F. Engelsas – fabrikantas, V. Leninas – dvarininkas. Bet visi jie gynė darbo klasės, proletariato interesus. Nes jie buvo ir mokslininkai, ir revoliucionieriai, o tikras mokslininkas visada yra revoliucionierius plačiąja šio žodžio prasme.

Dažnai marksizmas buvo kaltinamas, kad jis neįvertina atvirkštinį idėjų poveikį gyvenimui. Bet yra gerai žinomas Markso teiginys šiuo klausimu: “Idėjos tampa materialine jėga kai tik jas įsisavina masės“. Dar toliau nuėjo F. Engelsas teigdamas, kad idealistinis požiūris apie idėjų pirmenybę žmonių gyvenime kažkada tolimoje ateityje gali tapti teisingu. Apie visą tai man jau teko plačiau rašyti.

Taigi, marksizmo teorijos ir ideologijos moksliškumą iš esmės galima suvesti į 2 pagrindinius pažintinius metodologinius principus: materializmą ir dialektiką, kurie sudaro vieną sisteminę visumą. Ši sisteminė visuma vadinasi materialistine dialektika arba dialektiniu materializmu. Deja, tai reiškia, kad materializmą reikia vertinti dialektiškai, o dialektiką – materialistiškai. Paradoksalu, bet teorinė marksizmo krizė, su kuria jis susidūrė XX ir XXI amžių sandūroje, tik dar daugiau išryškino marksizmo metodologijos moksliškumą.