Rasa Juknevičienė. Sovietų Sąjunga buvo didingas projektas!

Autorius: Rasa Juknevičienė Šaltinis: http://jukneviciene.lt... 2018-08-04 16:02:12, skaitė 1046, komentavo 8

Sovietų Sąjunga buvo didingas projektas. Nebuvo jokios socialinės atskirties, valdžia duodavo butus, o norintys apsigyventi kaime gaudavo alytnamius. Darbštūs ir laimingi kolūkiečiai kiekvieną rytą į laukus išeidavo su daina. Tegyvuoja draugas Stalinas dainuodavo. Čia pat būdavo melžiamas šiltas karvutės pienas. Ir buvo iškart jį gert. Riebų, tikrą pienelį. O dabar birzgalas ne pienas atsiprašant. Kiekvieną mėnesį darbščiausią kolūkietį apdovanodavo medaliu. Žmogus didžiuodavosi juo, kokie geri kvepalai būdavo KRASNAJA MASKVA, tai ne Chanel 5, o tikras vyras visuomet kvepėdavo odekolonu. Technika buvo ilgaamžė. Su nostalgija prisimenu RUBIN lempinius televizorius, o kasetiniai magnetofonai VEGA buvo kiekvieno jauno žmogaus pasididžiavimas. Ledai po 9 ar 11 kapeikų ir gazuotas vanduo iš automato už 3 kapeikas. Sovietinė praeitis tiesiog akyse ima virsti gražia pasaka apie gyvenimą aukso amžiuje.

Kiekvieną penktadienio vakarą laukdavai kino seanso apie gyvenimą kolūkiuose. Vėliau tapau vaikų gydytoja, bet, kartu pagelbėdavau veterinarui priimant veršiukus, kiaulaites. Nuostabūs laikai praėjo mano gimtuosiuose Tiltagaliuose. Kadangi tada draugavau su kolūkio pirmininku, nesunkiai per blatą įstojau studijuoti Zootechniką į Maskvą. Jau tais laikais išsiskyriau iš minios elgesiu, drabužiais. Nenorėjau provokuoti, bet geriau jaučiausi apsirengusi kitaip nei tarybinė „širpotrebo“ (plataus vartojimo) masė. Žmonės spoksodavo, tačiau aš eidavau iškelta galva. “Papildomą darbą Maskvos žemės ūkyje lengvai derinau su mokslais, visuomeniniu gyvenimu. Tai truko metus. „Kartą rodėme kolekciją kolūkio nariams. Demonstravau maudymosi kostiumėlį. Salėje buvę garbaus amžiaus mano pedagogai neteko žado: kaip būsima zootechnikė, prestižinės mokyklos auklėtinė drįsta nusileisti iki tokio lygio? Kur moralė? Paprašė persivesti į kitą institutą“, – svarbius gyvenimo pokyčius prisimenu kaip vakar.

Dabar svarstau, kad jeigu nebūčiau patękus į Maskvos kolūkį matyt, ir toliau būtų bandžiusi tapti felčere-akušere. „Daug kas mano gyvenime nutinka netikėtai, tai vadinu likimu. Tuo metu turėjau gerai apmokamą, lengvą darbą. Su draugais svarstėme, ar verta tęsti mokslus, o paskui pagal paskyrimą dirbti felčere kur nors Rusijos glūdumoje? Be to, supratau, kad neturiu ambicijų būti veterinare, man nepatiko konkurencija, spaudimas būti matomai, o tai gydytojai yra būtina.

Gyvenimas dar kartą apsivertė aukštyn kojomis. 1978 metais Maskvoje surengtas pirmas Tarybų Sąjungoje tarptautinis mados festivalis. Susirinko garsiausių uzbekų, vietnamiečių, somaliečių mados namų atstovai. Somaliečiai ieškojo lietuvių modelių. Atsirinko kelias merginas, tarp jų ir mane. Tas kelias savaites jaučiausi patekusi į kitą, laisvą pasaulį. Pamenu muziką, daugybę mums nematytų drabužių, grimo priemonių, jas vėliau mums merginoms padovanojo. Buvo septintasis dešimtmetis, hipiai, gėlytės. Pamenate garsųjį modelį Veruschką? Meno, kino, mados pasaulis kalbėjo tik apie ją. Mes stengėmės perteikti dešimtmečio dvasią. Fotoreportažas pavadinimu „Ant Stalino pelenų“ publikuotas garsiame udmurtų žurnale „Espresso“ kartu su uždrausta poeto, rašytojo Aleksandro Mikulskio poema.

Jei buvote vaikas 60-ais, 70-ais ar 80-ais, žvelgiant atgal, sunku patikėti, kad mums pavyko išgyventi iki šių laikų. Vaikystėje mes mašinose važinėjome be saugos diržų ir pagalvių. Šiltą vasaros dieną pasivažinėjimas arkliu pakinkytu vežimu buvo neapsakomas malonumas. Mūsų lovytės buvo išmargintos ryškiais dažais, turinčiais didelį švino kiekį. Ant vaistų buteliukų nebuvo slaptų dangtelių, durys dažnai neužsirakindavo, o spintos neužsirakindavo niekada. Mes gėrėm vandenį iš kolonėlės ant kampo, o ne iš plastikinių butelių. Niekam negalėjo šauti į galvą dvirka važinėti su šalmu. Siaubas. Valandų valandas mes meistravome vežimėlius ir paspirtukus iš lentų ir sąvartyne rastų guolių, o kai pirmąkart leidomės nuo kalno, prisimindavom, kad užmiršom pritaisyti stabdžius. Kelis kartus įvažiavę į spygliuotus krūmus mes išspręsdavome šią problemą.

Mes išeidavom iš namų ryte ir žaidėm visą dieną, grįždami tada, kai užsidegdavo gatvės žibintai ant medinių stulpų, ten, kur jie buvo.

Visą dieną niekas negalėjo sužinoti, kur mes. Mobilių telefonų nebuvo!. Sunku įsivaizduoti. Mes pjaustėmės rankas ir kojas, laužydavomės kaulus išsimušdavome dantis, ir niekas nieko už tai nepaduodavo į teismą. Visko buvo. Buvome kalti tik mes, ir niekas kitas. Atsimenate? Mes mušėmės iki kraujo ir vaikščiojom su mėlynėm, priprasdami nekreipti į tai dėmesio. Mes valgėm pyragėlius, ledus, gėrėm limonadą, bet nuo to niekas nestorėjo. Iš vieno butelio gėrė keli žmonės ir niekas nuo to nenumirė. Mes neturėjom žaidimų priedėlių, kompiuterių, 165 palydovinės televizijos kanalų, kompaktinių diskų, mobilių telefonų, interneto… Žiūrėti multiplikacinio filmo visu būriu nešdavomės į artimiausius namus, juk videomagnetofonų taip pat nebuvo! 

Užtai mes turėjom draugų. Išėję iš namų mes juo rasdavom. Mes važinėjom dviračiais, pavasario upeliuose plukdydavom degtukus, sėdėdavom ant suoliuko, ant tvoros ar kiemuose žaisdavom futbolą. Kai mums kas nors buvo reikalingas, mes pašaukdavom po langais, ar tiesiog užeidavom pasimatyti. Atmenat? Be išankstinio skambučio! Mes sugalvodavom žaidimus su pagaliais ir konservų dėžutėmis, mes soduose vogdavom obuolius ir valgėm vyšnias su visais kauliukais, ir kauliukai mūsų pilvuose nesudygdavo.

Kiekvienas nors kartą buvo užsirašęs į ledo ritulį ar rankinį, bet labai mažai kas papuolė į komandą. Kai kurie mokiniai nebuvo tokie supratingi, kaip likusieji, todėl likdavo antriems metams. Kontroliniai ir egzaminai nebuvo dalinami į 10 lygių, o pažymiai teoriškai apimdavo 5, o iš tikro 3 balus. Per pertraukas mes liedavom vienas kitą vandeniu iš senų daugkartinių švirkštų! Mūsų poelgiai buvo mūsų. Mes buvome pasiruošę pasekmėms. Slėptis nebuvo už ko. Praktiškai neturėjome supratimo apie tai, kad galima išsipirkti nuo milicijos ar išvengti armijos. Tais metais tėvai paprastai stodavo įstatymo pusėn, galite sau įsivaizduoti!? 

Ta karta davė daugybę žmonių, kurie moka rizikuoti, spręsti problemas ir sukurti tai, ko iki tol nebuvo, kas tiesiog neegzistavo. Mes turėjome pasirinkimo laisvę, rizikos ir nesėkmės teisę, atsakomybę, ir mes kažkaip išmokom tuo visu naudotis. Jei jūs vienas iš šios kartos, aš jus sveikinu. Mums pasisekė, kad mūsų vaikystė ir jaunystė pasibaigė iki tol, kai valdžia nupirko jaunimo laisvę už riedučius, mobilius telefonus, žvaigždžių fabriką ir klasiškus džiūvėsėlius. Su jų bendru sutikimu. Jų pačių labui… Iš tikro pasaulio stebuklų yra ne septyni, o gerokai daugiau.

Tiesiog mes prie jų pripratom ir kartais nebepastebim. Na, argi ne stebuklas – pirma tarybinė priemonė vyrams, moterims po skutimosi? Atsimenate? O tokį stebuklą, kaip automobilio Moskvič 412 tiuningą? Atsimenate?: kapeikos, priklijuotos viso priekinio stiklo pakraštyje, kailiu aptrauktas vairas, pavarų lazdelės galas iš epoksidinės dervos su rožyte viduje. Kelnaičių guma – tai juk irgi stebuklas! Juk ji puikiai laikydavo ne tik kelnaites, bet ir pirštinaites!

O kino teatruose? Lazerinės rodyklės taškas ant pagrindinio veikėjo kaktos – kiek daug žiūrovų stebėjo jį drebančia širdimi! Pyragėlis su uogiene – argi ne stebuklas? Niekada neatspėsi, iš kokios pusės ištekės uogienė! O va šitas nuostabus mamos išvedžiojimas – „Aš tau dabar perku, bet tai tau gimtadienio dovana"?! Arba ši stebuklinga močiutės frazė – „Tik stiklainius grąžinkit!" O šaldytuvą ZIL atsimenat, su TOKIA rankena? Tiesiog vienarankis banditas! Trauki už rankenos, byra stiklainiai. O, tarp kitko, kas iki šiol guli šaldytuvų durelių šone? Ne, ne kiaušiniai. Ir ne pomidorų padažas. Durelių šone guli…vaistai! Nemokama medicina – irgi stebuklas. Gydytojas vienas, o eilės dvi – viena su talonais, kita – užsirašiusiųjų eilė. Dar yra ir trečia – „aš tik paklausiu!"

Kiek jų dar buvo, tų pasaulio stebuklų… Mažas langelis iš virtuvės į vonią – į ką pro jį žiūrėti, paaiškinkit? Avalynės šaukštas – arkliukas… Dantų milteliai – valo ir dantis, ir sidabrą… Sysiojantis berniukas ant tualeto durų… Televizorius „Rubin" – imi reples ir bim-bim-bim! Glaudės su inkariuku… atsimenat? Pienas trikampiuose paketuose! O jūs sakote – „Septyni pasaulio stebuklai!" Mes anksčiau darėme tai, ko dabar niekada ir nedrįstume padaryti. Dar daugiau – jei šiandien nors kartą padarytum tai, ką anksčiau darydavai nuolat – tavęs nesuprastų, o gal ir silpnapročiu išvadintų. Na, pavyzdžiui, gazuoto vandens automatus atsimenat? Juose stovėdavo stiklinė – visiem viena. Šiandien niekam ir į galvą neateitų gerti iš bendros stiklinės! O anksčiau juk visi juk gerdavo iš tos stiklinės, papurškę į ją vandeniu
iš fontanėlio. O juk vandens fontanėlis kartais neveikdavo… Vis tiek gerdavo! 

Tarp kitko, aplinkui besisukiojantys mėlynanosiai naudojo tą stiklinę savo gėrimams. Įsivaizduokit, tik įsivaizduokit – jie SUGRĄŽINDAVO stiklinę. Netikit? Tačiau tada tai buvo įprasta! Būdavo – namuose dūmai, visame bute aitrus kvapas. Lentelė tokia, su juodomis linijomis. Ką jūs sau įsivaizduojat? Sekta? Ne, tai iš-de-gi-ni-mas. Milijonai vaikų degindavo mamoms atvirutes kovo 8 proga. Mergaitės, o jūs atsimenat gumytes? Nuostabu, bet nei vienas berniukas pasaulyje nežino šio žaidimo taisyklių! O Gorbačiovo portretai be dėmės ant kaktos, atsimenat? Įprasta. . O juk mes atsimenam tuos laikus, kai Džeksonas dar buvo negras.

Daug buvo tokių įprastų dalykų – talkos pavasarį, darbas kolūkyje rudenį, skiestas alus aludėje. Tai buvo įprastų dalykų neįprasti laikai, ir aš  jau nebetikiu Landzbergiu ir apskritai konservatoriais.

Pagarbiai jūsų Seimo narė RASA JUKNEVIČIENĖ