Ant “belavonių bylų“ modelio paslydo ir Šiaulių prokurorė Jūratė Tamašauskienė: esą Olialia Pupytė Sandra Grafinina ne dingo, o nužudyta

Autorius: Kristina Sulikienė Šaltinis: https://visuomenedotcom.wordpr... 2018-08-06 23:51:32, skaitė 1604, komentavo 2

Lietuvoje po „sėkmingo“ „belavonės“ Henriko Daktaro bylos „ištyrimo“ pasidarė labai populiaru žmonių dingimų nebetirti, o tiesiog sukurpti bylą kažkam, kas paskutinis jį galėjęs matyti, ir pasodinti už nužudymą.

Viena garsiausių „belavonių“ bylų po Henriko Daktaro „dvasių bylos“ yra bekojo supermeno Lauryno Baltrūno byla, kur jis įtariamas nužudymu, nes paskutinis matė dingusį be žinios Kumpį.

Kumpio anei kaulelis, nei lašelis nebuvo rasti. Nesvarbu.

Kadangi žiniasklaida tiesiog kaifavo nuo tos sufantazuotos bylos, tai visiems kitiems gabiems ir ne tokiems gabiems prokurorams ėmė atrodyti, jog ir jie gali šitokiu būdu pasigerinti savo „išaiškinamumo statistiką“.

Žmonių dingimo be žinios bylos Lietuvos tyrėjams ir prokurorams neįdomios ir neįkandamos. Be to, reikėtų aiškintis, ar „pupytė“ nebuvo išskraidinta kaip prekė pas kurį nors Islamo šeichą.
Juk Olialia projektas yra sukurtas kažkur Islamo kraštuose, o tame projekte dalyvavusios merginos pasirašė kažkokius kontraktus.

Neseniai Vilniaus teisėja Zoja Monid priteisė Olialai Pupytei (pirmojo Olialia Lietuva ženklo veidui – tiksliau, užpakaliui) vaikus ne tik kad jie pas ją augtų, bet ir atėmė metams tėvystės teises iš visai padoraus Olialia Pupytės buvusio vyro. Niekuo nemotyvavo, parašė, jog kadangi vaikas nėjo pas motiną, vadinasi, tai rodo, jog tėvas labai blogas, todėl riboti teises. O kad ir ši Pupa gali dingti – juk nėra jokių garantijų, jog ir ji neturi „life long“ kontrakto skristi pas kokį šeichą ir jį linksminti.

Taigi, dar vienos Pupytės du „laisvi vaikai“.

Aristokratiškasis Nigelas Westas – Macauly kėlė klausimą dėl dukrytės grąžinimo iš laikinosios globos. Priešingai, nei meluoja Šiaulių vaikų „teisės“, DNR testus jis pasidaręs, jie rodo tėvystę.

Kad tėvas netrukdytų „laisvos prekės“ atsiradimui, buvo pašalintas jį suimant ir įtariant žmogžudyste.

Gėda šią fantaziją pasirašiusiai Šiaulių prokurorei Jūratei Tamašauskienei – laikiau ją padoria, juk jos vyras advokatas Rolandas Tamašauskas yra principingas, nepaperkamas, gina politinius persekiojamuosius (pavyzdžiui, gynė ir iš antrojo suėmimo ištraukė Eglę Kusaitę, šiuo metu gina Gediminą Aiduką „Klonio gaujos“ byloje.)

Kokios tai turi būti jėgos, kad vienintelę normalią Šiaulių prokurorę priverstų išsižadėti viso principingumo, ir pasirašinėti po policijos kliedesiais?

Juk nužudymo bylai reikalingi įrodymai.

Nesant lavono, reikia išnaudoti visas galimybes, siekiant surasti dingusįjį asmenį. Paieška galioja net 30 metų – šitiek metų ir turi ieškoti asmens, o ne iš karto „perkvalifikuoti bylą“, lyg skubėdami į gaisrą.

Olialia Pupytė dingo ką tik, buvo pastebėta besikaitinanti Palangoje, tada turbūt buvo nutarta, jog negerai, kad buvo pastebėta, liepta jai dingti, ir ji padaroma nužudyta, ir galės sau gyventi kurioj nori Blondinių saloje. Dukrytė tampa nukentėjusiąja, ir visas tėvelio turtas pereina valstybei – nes valstybė ją globoja ir globos.

Koks gražus biznis, ir kaip netikėti, jog už jo stovi pati tikriausia Lietuvos valstybinė mafija, kuri prekiauja žmonėmis.

Beje, Jūratė Tamašauskienė būtent tirdavo prostitucijos ir prekybos žmonėmis bylas. Dabar gi jos parašas buvo dar vienoje gėdingoje belavonėje byloje, kurios Lietuvoje, nepagrindžiant jokia galiojančia teisės doktrina, tiesiog imtos štampuoti.

Nes taip lengviau.

Tokiu būdu teisėsauga „ištiria bylą“. Jie galvoja tik apie savo „mundurą“, bet tai nieko bendro neturi su teise ir teisingumu.

GĖDA.