Treji Angelos Merkel beprotybės metai

Autorius: Martynas Katelynas Šaltinis: http://www.propatria.lt/2018/0... 2018-08-27 10:28:04, skaitė 682, komentavo 1

„Nelegalios imigracijos“ terminas nors ir girdėtas, tačiau retam europiečiui, o tuo labiau lietuviui kėlė kažkokius jausmus. Paskutinė pabėgėlių krizė šalia Europos Sąjungos įvyko dar praėjusiame amžiuje, kaip karo byrančioje Jugoslavijoje pasekmė. Europa nuo to laiko gyveno ramų gyvenimą, nors horizonte jau kaupėsi tamsūs debesys. Eiliniai europiečiai tikrai nesitikėjo, kad 2015-aisiais metais į jų Tėvynes masiškai pradės plūsti migrantai iš įvairių pasaulio šalių.

Treji metai beprotybės

Šiandien sukanka 3-eji metai, kai Angela Merkel vienašališkai nusprendė suspenduoti „Dublino reglamento“ galiojimą Vokietijoje. Iki tos dienos kiekvienas į Europą atvykęs migrantas privalėjo prieglobsčio prašyti toje Europos Sąjungos šalyje, į kurią pirmą pateko. Po suspendavimo kiekvienas naujas migrantas galėjo keliauti į Vokietiją ir pagrįstai tikėtis gauti prieglobstį, taip pat atšauktos visos deportacijos, dėl kurių sprendimas jau buvo priimtas.

Toks vienašališkas sprendimas sukūrė spaudimą kitoms ES šalims, kurios iki to laiko galėjo deportuoti nelegalius migrantus, jeigu jie nepaisydavo reikalavimo ir neprašydavo prieglobsčio pirmoje Europos šalyje, į kurią jie atvykdavo. Daugelis tarptautinių žmogaus teisių ir migrantų apsaugos organizacijų gavo pretekstą spausti kitų Europos šalių vyriausybes.

Visiškai akivaizdu, kad didžioji dalis atvykstančių į Europą buvo ekonominiai migrantai. Tie, kurie ieškojo prieglobsčio nuo karo, jį gavo Jordanijoje, Turkijoje, Libane. Suprantama, kad gyvenimas ten tikrai nelengvas ir tikrai ne toks, apie kokį dauguma svajojo. Gyventi prastai aprūpintoje ir perpildytoje pabėgėlių stovykloje nėra siekiamybė.

Svarbu paminėti tai, kad migrantų iš Sirijos atsisakė visos šešios Persijos įlankos bendradarbiavimo tarybos narės. Iš prekybos nafta pralobusios šalys, tokios kaip Saudo Arabija, Kuveitas, Kataras ar Bahreinas, kurios gali sau leisti finansuoti milijardinius prabangos projektus, atsuko nugarą milijonams žmonių. Vokietijos kanclerė, vedama perdėto ir niekaip nepateisinamo sentimentaliojo humanizmo, nusprendė, kad Vokietija, o tuo pačiu ir likusi Europa, gali padėti milijonams pakliuvusių į karo pabėgėlių stovyklas.

Bėgant nuo karo baisumų svarbiausia yra saugumas. Tačiau šimtai tūkstančių pasiryžo paaukoti savo saugumą. Vardan ko? Kelionių per Viduržemio jūrą metu vien per kelis 2015-ųjų mėnesius žuvo beveik 4000 žmonių. Pagrindinis tokių kelionių tikslas – Vokietija, Italija, Prancūzija, Didžioji Britanija, Švedija. Kodėl?

Todėl, kad sočios išmokos, nemokama sveikatos apsauga, dienpinigiai, galimybė nedirbti ir nemokamas apgyvendinimas buvo daugumos viltis ir noro rizikuoti savo gyvybėmis variklis. Šiose šalyse puikiai veikia gerovės sistema. Pavyzdžiai iš ten jau gyvenančių ir gerovės sistemą uzurpavusių tautiečių tą norą tik sustiprino.

Skaudžios pasekmės Europai

Praėję treji metai Vokietijai ir visai Europai atnešė skaudžias pasekmes. Viena iš labiausiai žiniasklaidoje aptariamų temų yra terorizmas. Kad ir kaip masinės žiniasklaidos priemonės visoje Europoje bandė nuslėpti migrantų daromus nusikaltimus, tačiau teroro atakų nuslėpti neįmanoma. Jų kiekis, dažnumas ir tokių atakų metu žuvusiųjų skaičius pastaruosius trejus metus yra išaugęs dešimtimis kartų.

Štai, jeigu 2014-aisiais įvyko 2 atakos, kurių metu žuvo 4 žmonės, tai 2015-2017-aisiais metais įvykdytos 63 atakos, kurių metu žuvo 347 žmonės. Įvykdytų teroro aktų metu sužeista apie 2400 žmonių. Svarbu tai, kad nors aukų skaičius kasmet mažėja, bet teroristinių atakų skaitlingai daugėja. Toks padidėjimas negalėjo nesulaukti specialiųjų tarnybų dėmesio. Akivaizdu, kad skyrus didesnius išteklius atakų užkardymui, nebėra taip lengva įgyvendinti didelio masto žudynes. Atakų skaičius auga dėl daugėjančių „vienišų vilkų“ išpuolių. Užkirsti kelią tokioms atakoms praktiškai neįmanoma.

2009-2014-ųjų metų duomenimis dėl įtarimų terorizmu sulaikytas 1181 asmuo. 2015-2017-aisiais – 2110. Taigi, per dvigubai trumpesnį laikotarpį sulaikyta dvigubai daugiau įtariamųjų. Pusė visų sulaikytųjų yra ne ES valstybių piliečiai. Tokios šalys kaip Švedija, Suomija ar Ispanija su islamiškuoju terorizmu susidūrė arba pirmą kartą savo istorijoje, arba po labai ilgos pertraukos. Tai tiesioginė masinės imigracijos pasekmė.

Eilė ES pareigūnų ne kartą yra pripažinę, kad į Europą galėjo patekti šimtai ar net tūkstančiai potencialių teroristų. Islamo valstybė neslėpė, o netgi didžiavosi, kad į Europą su migrantų banga pateko labai daug „deleguotų“ teroristų.

Reikia pripažinti, kad nemažą dalį teroro atakų atliko ne naujieji migrantai, o Europoje gimę, antros ar trečios kartos imigrantų palikuonys. Tačiau suaktyvėjęs radikalizmas, be jokios abejonės, buvo susijęs su masinės migracijos banga. Kol tarnybos buvo užimtos tvarkantis su milžinišku antplūdžiu, nori to, ar nenori, teroristams atsiranda galimybė lengviau įgyvendinti savo planus.

Pagrindinė radikalizavimosi vieta – mečetės, kurių Vakaruose jau yra bent po vieną, kiekviename didesniame mieste. Dažnai jų pastatymas ir išlaikymas finansuojamas tokių šalių kaip Kuveitas, Saudo Arabija ar Turkija lėšomis.

Labai dažnai, ypač nebelikus jokių galimybių paslėpti blogos statistikos apie migrantų nusikaltimus, asmenys, atlikę potencialius teroro aktus, yra pripažįstami turintys psichinių sutrikimų, o šie nusikaltimai nėra priskiriami terorizmui.

2016-aisiais Graikijoje atlikto tyrimo metu, migrantų stovyklose rasta padirbtų pasų, kurie, kaip manoma, buvo skirti potencialiems Islamo valstybės teroristams siekiant išvengti sulaikymo Graikijoje. Su padirbtais pasais teroristai netrukdomi galėjo keliauti po visą Europą.

Quilliam tyrimų centras 2017-aisiais pranešė, jog Islamo valstybė moka po 2000 dolerių už vaiką asmenims, kurie verčiasi jų pergabenimu (kontrabanda) į Europą. Taigi, siekiant radikalizuoti, pateisinama net ir silpniausios visuomenės grupės indoktrinacija. Skaičiuojama, kad be žinios Europoje dingę beveik 90000 vaikų yra radikalizacijos pavojuje.

Integracija - tik dar vienas lozungas?

Kaip jau minėta, nemažai teroro aktų atlieka antros ar trečios kartos migrantų palikuonys. Asmenys, turintys pilietybę, mokantys kalbą ir gavę išsilavinimą vis tiek pasirenka radikalumą. Ar tai nėra įrodymas, kad multikultūralizmo projektas žlugo, o su juo kartu beverčiais tapo ir visi lozungai apie integraciją?

Europoje dar sparčiau pradėjo formuotis vadinamosios „no-go“ zonos, į kurias dažnai „kojos nekelia“ ne tik greitoji medicinos pagalba, bet ir policijos pareigūnai. Nesugebant užtikrinti įstatymų laikymosi dažnai atsiranda vietinė šariato policija, kuri veikia su dideliu vietinių gyventojų pritarimu. Šiose zonose absoliuti dauguma gyventojų musulmonai, kurių dauguma pritaria šariato teisės įvedimui. Vengrijos vyriausybės duomenimis Europos miestuose yra apie 900 zonų, kuriose „vargu, ar vyrauja bendrosios visuomenės normos“.

Nusikaltimų slėpimas

Terorizmas nėra vienintelė atnešta kančia Europos gyventojams. Vagystės, masiniai automobilių padegimai, chuliganizmas, prekyba narkotikais, išžaginimai – visa tai masinio informavimo priemonės dažnai nuslėpdavo, siekdamos užtikrinti, kad europiečiai nesusidarytų neigiamos nuomonės apie masinę imigraciją ir netaptų „priešiški“ migrantams. Siekiant „apsaugoti“ migrantus nuo potencialių „dešiniųjų radikalų“ išpuolių, juos sulaikius dėl padaryto nusikaltimo būdavo neįrašoma jų kilmė.

Puikiausias tokio bandymo nuslėpti ir užmaskuoti padaromus nusikaltimus pavyzdys yra 2016-ųjų Naujųjų metų naktis. Šešiuose Vokietijos miestuose įvykdytas barbariškas taharrush jamai(kolektyvinis priekabiavimas), kuris paplitęs Arabų šalyse. 2016-aisiais nutekinus Vokietijos policijos dokumentus paviešinta, jog per vieną naktį seksualiai priekabiauta prie 1200 moterų, ne vienas atvejis pasibaigė išžaginimu. Įtariama, kad atliekant nusikaltimą dalyvavo mažiausiai 2000 vyrų, kurie veikė didelėse grupėse.

Žiniasklaida nušvietė šį įvykį tik sausio 5-ąją, kai socialiniuose tinkluose masiškai plintantys kaltinimai pavertė šią istoriją nebenuslepiama. Visuomeninė televizija ZDF pripažino, kad pasirinko nenušviesti šių įvykių, nors ir turėjo pakankamai informacijos tai padaryti. Vėliau tiek visuomenė, tiek Europos žiniasklaida (pvz. BBC) kėlė klausimus bei reiškė kaltinimus, kad Vokietijos žiniasklaida ir vyriausybė bando nuslėpti savo nevykusios migracijos politikos rezultatus.

Šio įvykio atomazga – po keturių mėnesių identifikuota tik labai maža dalis nusikaltėlių (153). Iš visų identifikuotųjų net 68 prašantys prieglobsčio, 18 Vokietijoje esančių nelegaliai, 47 nenustatyto statuso bei 4 nepilnamečiai. Dar po dviejų mėnesių nuteisti 4 asmenys. Teismo sprendimas yra tiesiog juokingas – vieneri metai laisvės atėmimo, bausmę atidedant.

Šis nusikaltimas parodė, jog migracijos mastai daug didesni, o migruojantys anaiptol nėra tik Sirijos karo pabėgėliai. Tarp sulaikytųjų tebuvo tik 3 sirai. Pagrindinės šalys iš kurių atvyko nusikaltėliai – Marokas, Alžyras, Tunisas. Akivaizdu, kad tai eiliniai ekonominiai migrantai.

Susitarimas su Turkija

2016-ųjų kovo 18-ąją Europos Sąjunga sudarė sutartį su Turkija. Jos esmė labai paprasta. Europos Sąjunga pažadėjo Turkijai 6 mlrd. eurų finansinės pagalbos ir suteikti Turkijos piliečiams bevizį režimą su Europos Sąjungos šalimis. Mainais į tai, visi į ES nelegaliai patekę migrantai turėjo būti grąžinami į Turkiją. Už vieną grąžintą nelegalų migrantą iš Sirijos iš Turkijos turėjo būti perkeliamas vienas atvykėlis iš Sirijos į vieną iš Europos Sąjungos šalių. Tokio susitarimo rezultatai yra tiesiog apgailėtini. Per dvejus metus į Turkiją grąžintas 1564 migrantas. Skirta 3 mlrd. eurų finansinės pagalbos (dar 3 mlrd. numatyti iki 2018 pabaigos). Iš Turkijos perkelti 12489 sirai, kurie išdalinti ES šalims. 2017-aisiais nelegaliai į Graikiją pateko beveik 30000 migrantų, nors skaičiai ir sumažėjo, tačiau akivaizdu, kad susitarimas nebuvo efektyvus. Susitarta už vieną grąžintą nelegalą vieną perkelti legaliai. Grąžinus 1564, perkelti 12489. Sumokėjus 3 mlrd. eurų, migrantams vis tiek patenkant į Graikiją, perkeliant 8 kartus daugiau negu grąžinant, nemanau, kad galima vadinti šį susitarimą sėkmingu. Tai tik dar vienas Angelos Merkel fiasko, kadangi ji ir iniciavo šį susitarimą su Turkija.

Pažymėtina ir tai, kad Turkijos prezidentas įgavo galimybę šantažuoti Europos Sąjungą. Savo radikaliomis islamiškomis pažiūromis pagarsėjęs Recepas Tayipas Erdoganas gali bet kada pareikalauti dar daugiau finansinės pagalbos mainais į migrantų sulaikymą prie Turkijos krantų. Svarbus klausimas ir Turkijos stojimas į Europos Sąjungą. Turkija patenkina tik dalį stojimo reikalavimų. Toks jautrus klausimas kaip migracija gali tapti dar viena tema, kurią pasitelkęs prezidentas gali šantažuoti ES lyderius dėl pagreitinto stojimo į Sąjungą, kuris apskritai negali būti svarstomas.

Tiek prezidentas, tiek jo vyriausybės nariai yra ne kartą grasinę nutraukti sutartį, ar leisti nelegalams kirsti Egėjo jūrą. 2017-aisiais vidaus reikalų ministras pareiškė, kad ES nepakankamai stengiasi laikytis susitarimo, todėl prasidėjo šantažas praleisti po 15000 migrantų kas mėnesį.

Pasekmės namie

Angelos Merkel savivalė sulaukė begalės kritikos ne tik Europoje, bet ir namuose. Pirmieji vokiečių prielankumą A. Merkel migracinei politikai rodantys požymiai, kuriuos simbolizuoja traukinių stotyse atvykstančių migrantų laukiantys būriai su transparantais Refugees welcome, buvo trumpalaikiai. Labai greitai vokiečiai pradėjo suprasti, kokia klaidinga yra ši neapdairi imigracijos politika.

Visa bėda, kad kritika kol kas išsilaiko tik visuomenėje, o parlamente ir viešojoje erdvėje stengiamasi išlaikyti „reikiamą liniją“. Nors 2017-iųjų parlamento rinkimuose antiimigracinių pažiūrų Alternatyva Vokietijai (AfD) partija gavo 12,6 % balsų, tačiau valdžioje ir toliau išliko konservatoriai (CDU) ir socialdemokratai (SPD).

Toks balsavimas parodė tai, kad dalis vokiečių vis gi nėra susitaikę su kasdienybe, kai į jų šalies miestus nuolat atvyksta tūkstančiai migrantų. Verta paminėti, kad keli miestai Vokietijoje, kuriems numatytos migrantų kvotos atrodė per didelės, sėkmingai suorganizavo peticijas už migrantų perkėlimo į jų teritoriją sustabdymą.

Tačiau partijos, kurios išliko valdžioje ir toliau nusprendė nemažinti potencialios „nelegalios imigracijos“ apsukų. Merkel koalicijos partneriai socialdemokratai pasiūlė nustatyti 500000 migrantų per metus ribą. CDU dukterinės Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) partijos pirmininkas Horstas Seehoferis pagrasino pasitraukti iš sąjungos su A. Merkel, jeigu nebus apribota imigracija.

CSU pirmininko teigimu 30 % migrantų, kurie teigia esantys sirai, iš tiesų yra atvykėliai iš kitų šalių. Jo manymu, limitas turėtų būti ties 200000 atvykėlių per metus.

Didžiausia Vokietijos problema dabar yra ne naujai atvykstantys. Šeimų susijungimo politika užtikrina, kad migrantų, gavusių prieglobstį, šeimos taip pat galės atvykti į Vokietiją. Tai dabartinį migrantų skaičių (apie 1,5 mln.) mažiausiai padvigubins.

Angela Merkel, matydama krentančius partijos reitingus (28-29 %), pastarosiomis savaitėmis ėmėsi iniciatyvos riboti atvykstančių skaičius. Sudarytas susitarimas su Graikija ir Ispanija, kuris užtikrina galimybę grąžinti migrantus atgal į šias šalis. Tačiau kol kas nėra nei vieno migranto, kuris tenkintų reikalavimus ir galėtų būti grąžintas. Akivaizdu, kad tai tik desperacija ir bandymas gelbėti smunkančius partijos reitingus.

Praėję treji metai žymi daug skausmingų patirčių Europai ir jos gyventojams. Akivaizdu, kad Europoje per šiuos metus įvykių buvo daug daugiau negu aprašyta. Per šį laikotarpį į Europą pateko virš 2 milijonų migrantų, tūkstančiai žuvo bandydami. Tūkstančiai europiečių pajuto tiesiogines migracijos pasekmes, šimtai tūkstančių jas pajus ateityje. Šis Angelos Merkel beprotybės protrūkis amžiams įsirėš Europos istorijos puslapiuose. Europa turi mokytis iš šios klaidos, nes ateityje dėl gamtinių ir demografinių priežasčių prie Europos krantų atvyks ne milijonai, bet dešimtys ar šimtai milijonų migrantų, o tam prielaidų yra daugiau negu įsivaizduojame.