Sambūris prie Seimo – protesto mitingas, ar graudi parodija?

Autorius: Kibirkštis Šaltinis: http://kibirkstis.blogspot.com... 2018-09-12 18:11:46, skaitė 700, komentavo 7

Gal kas žino, o gal ir ne, kad pirmadienį (rugsėjo 10-ąją) apie pietus prie Seimo būrėsi dalis mūsuose taip vadinamų „vatnikų“, arba nesisteminės opozicijos šalininkų. Kažkur 20-30 žmogelių. Su „ubagų karaliumi“ tituluojamu V. Šustausku ir „socialistu“ save įvardijančiu G. Grabausku priešakyje. Įvykęs sambūris, atseit protesto mitingas, turėjęs iškelti aikštėn režimo po kilimu kišamas socialines problemas, ar net „pakelti liaudį“.

Deja, tokie organizatorių bei nuoširdžių dalyvių lūkesčiai neturi nieko bendro su tikrove.

Pradėkime tuo, kad kiekvienas praktinis veiksmas turėtų būti vertinamas pagal konkrečią situaciją. Ypač to atžvilgiu, ar jis atnešiąs pageidaujamus rezultatus. Tarkime, kad čia iš ties siekiama kelti masių sąmoningumą, burti draugėn žmones, plėsti tikrų ar tariamų organizacijų gretas ir t. t. Žodžiu, vesti agitaciją ir propagandą. Kas, be abejonės – būtina.

Dabar pažvelkime į rezultatus.

Šiemet rugsėjo 10-os sambūrį žiniasklaida (Delfi, Lrytas, 15min, Alfa ir t. t.) tiesiog nutylėjo. Ne, ne dėl to, kad turėtų slėpti kokį tai „liaudies pabudimą“ ar „didelę tiesą“ nuo plačiųjų visuomenės sluoksnių, bet dėl palyginti banalios priežasties, kad šįsyk išjuokti šio cirko nematė nė reikalo.

Kaip suprasti, „šįsyk“?

Tokie mitingai ir mitingiukai vyksta keliskart per metus. Kaip tam tikra tradicija. 2017-ais rugsėjo 10-ą irgi vyko buvusio „ubagų žygio“ akcija prie Seimo. Tąkart viskas baigėsi „auksiniam“ konservatorių (JKL) jaunimėliui nušvilpus neva tai „liaudies tribūnais“ tuomet pabūti mėginusius Šustauską ir Z. Vaišvilą. Dar anksčiau, 2016-ais, buvo parodyta kokia dešimtį dalyvių surinkusio „mitingo“ apoteozė, Šustauskui ėmus ir susistumdžius su dar vienu tariamu „radikalu“, J. Subotinu. Nereikėjo nė konservatorių. Cirką ir patys padarė.

Kaip taisyklė, tokiais renginiais nei pritraukiami nauji (bent adekvatūs) kadrai, nei paskleidžiama atitinkama idėja, nei juolab padaroma kažkokia įtaka visuomenei. Apie spaudimą valdžios struktūroms čia nė nekalbame. Tai – juokinga. Teigiamų rezultatų apvalus nulis.

Šitaip – metus iš metų. Nežiūrint paprasto dalyko, mokslo kalboje žinomo indukcinės logikos vardu. Esmė paprasta – atliekamas bandymas, siekiant tam tikro rezultato. Jei tas pat veiksmas vėl ir vėl neduoda norimo rezultato, vadinasi, jo reikia atsisakyti ir ieškoti kito. Priešingu atveju gaunasi tai, kas liaudies išminties vadinama lipimu ant to pačio grėblio. Ką čia ir turime.

Žvelgiant į tai paprasto piliečio akimis, tokios „akcijos“ atrodo mažų mažiausiai keistai. Arba stačiai, kaip kažkoks groteskas. Nedaug kuo tesiskiriantis nuo kokių krišnaitų pasivaikščiojimų Gedimino prospektu. Susirinko saujelė idiotų, parėkavo – ir išsiskirstė kas sau. Čia net nebesvarbu, ką sakė toji saujelė, net jei švenčiausią teisybę šnekėjo.

Esmė čia – pačioje formoje, kurios visiškas neadekvatumas – daugiau nei akivaizdus. Bent jau vertinant iš aukščiau nurodytųjų tikslų (agitacijos ir propagandos, kadrų paieškos ir t. t.) pozicijų. Dar daugiau, tokie veiksmai naudingi esamai santvarkai, valdančiajai klasei ir jos pakalikams. Nes grėsmės nekelia, todėl gali būti toleruojami ir kartu nurodomi kaip tariamos, bet faktiškai šiaudinės demokratijos pavyzdžiai.

Tiesa, galimi ir kitokie vertinimo kriterijai.

Tarkime, kažkam norisi psichologiškai „išsilieti“. Kažkaip išreikšti save kankinančius kompleksus. Tam ir eiti į tokius neva „mitingus“ ir kliedėti apie „kovą“, kuri nė velnio nevyksta. Tokiame užburtame iliuzijų rate įstrigusių pensininkų tikrai esama. Į jį, ne be tam tikros desperacijos, yra įsipynęs ir nuoširdžiai „kovotoju prieš sistemą“ save toliau įsivaizduojąs Šustauskas.

 

Dar kažkam – ir tokių yra (nors tikrai ne tiek ir ne tokių, kaip mus tikina sisteminė žiniasklaida) – kokia nors kontora moka pinigus, kad būtų palaikomas tam tikras įvaizdis. Sakykime, Rusijai draugiškos, NATO ir dabarties Lietuvos geopolitinę orientaciją apskritai kritikuojančios opozicijos įvaizdis. Tokios opozicijos, kaip veikiančio ir bent kiek masiško judėjimo, net nėra. Tačiau kažkam reikia tai suvaidinti. Ko ir imasi net keturių ar penkių senukų pastovinėjimus „mitingais“ įvardyti nepabijantis Grabauskas. Priešingu atveju nebebus apie ką rašyti ir postringauti savo neva tai „žurnalistiniuose“ opusuose.

Žinoma, abiem atvejais nelieką ko kalbėti apie kažkokius principinius politinio veikimo taktikos klausimus. Apie kovą, liaudies pakilimą ar pan. Tai šiais atvejais nebeaktualu. Čia turime reikalą, viena vertus, jei ne su klinikinės psichiatrijos, tai nors psichoterapijos sričiai priklausančiais klausimais. Antra vertus, su tam tikra, nors graudžiai juokinga, bet visgi realiai egzistuojančia politinės prostitucijos forma.

Kvaila, be abejo. Visa tai kvaila. Tačiau ne dėl to, kad viskas mūsuose būtų gera ir gražu, o čia, girdite, saujelė ligonių nusprendė išlįsti ir palieti kažkiek tulžies. Kvaila, nes protesto, pasipriešinimo, žodžiu kovos prieš šį režimą, prieš šią santvarką iš ties reikia. Verkiant reikia. Tiktai ne tokiu pavidalu. Ne tokiu keliu.

Mitingai, kaip ir bet kuri propagandos ar organizacinio veikimo forma, savaime nėra nei geri, nei blogi. Jie vertintini pagal konkrečios situacijos konkrečią analizę (atmink – tai marksistinės dialektikos esmė!). Kad būtų mūsuose „iš apačių“ stichiškai kylą bruzdėjimai, profsąjunginis, studentų ir kt. judėjimai, nebijantys gatvių, tuomet reiktų kalbėti apie mitingus. Nieko panašaus dabar nėra.

Turime letargą, kurio sąlygomis „mitingas“ – tai ne dešimčių, šimtų ar net tūkstančių sutelkimas draugėn, ne įkvepianti vieningumo išraiška, bet kone pornografinis išsidirbinėjimas, iš kelių asmenų bandant daryti „daugiašimčius ir daugiatūkstantinius“ susirinkimus.

Ar nuleisti rankas ir nieko neveikti? Aišku, kad ne! Veikti, bet tikrai ne tokiomis formomis.

Mus domina ne kažkokie tai pasirodymai dėlei pasirodymų, o rezultatai. Konkrečiai – sąmoningo nepasitenkinimo esama santvarka, klasinio susipratimo, komunistinės idėjos sklaida. Tiek internetu, tiek fiziniu pavidalu, tiek gyvais pašnekesiais. Toliau traukiant naujus draugus į mūsų vienminčių gyvenimą, į mūsų komunistinį darbą. Ypač jaunimą, iš kurio vieno teįmanoma paruošti ir išauklėti tvirtus kadrus. Kaip sako liaudies išmintis – kada bus laikas, tada bus ir vaikas. Išeiti į gatves, mitinguoti ar kitaip reikštis kažkada galėsime. Kada tapsime realia jėga. Link šio tikslo verčiau ir dirbkime, nors tyliai, bet užtikrintai „knisdami“ savąją šaknį. O tokius „mitingus“... Palikime juos kvailiams ir provokatoriams.