Lietuviai – veršių ir žudikų tauta?

Autorius: Karolis Jovaišas Šaltinis: http://www.delfi.lt/news/ringa... 2015-04-07 19:57:25, skaitė 4307, komentavo 2

Lietuviai – veršių ir žudikų tauta?

Kokius neprilygstamus išminties perlus žarsto dvasios grynuoliai ir minties gigantai, vadinantys lietuvius veršių ir kartu žudikų tauta! Jeigu tai darytų koks nors piktdžiugaujantis tipas, jį būtinai reikėtų užkonservuoti formaline, kaip vienintelį ir nepakartojamą fenomeną – veršį žudiką. Su tokia epitafija: ilsėkis ramybėje per amžius, nes niekad negims tas, kas pranoks tavo kvailumo Himalajus!

Deja, minėtus perlus žarsto nekoks nors tūžmingas ir artimo savo nekenčiantis paranojikas, o statistinis lietuvis. Kodėl masinė ir protą įžeidžianti psichozė peržengė visas įmanomas ir neįmanomas ribas? Kodėl tautietis jaučia visą jo esybę apimantį sadomazochistinį pasitenkinimą, su didžiausiu entuziazmu tepdamas tautą dvasiniais ekskrementais ir išsitepdamas jais pats? Nuo galvos iki kojų.

Tiesos momento blykstės

Siekdamas būti kiek įmanoma objektyvus, sakau: sustok, akimirka, ne tokia jau ir žavinga, o tu, kritike, atvėsk ir blaiviai susimąstyk ir adekvačiai įvertink situaciją. Gal tuomet paaiškės, kad lietuvis išties nusipelno žiaurios, bet teisingos savikritikos? Gal nešališka analizė su geležine ir nepaneigiama logika patvirtins, kad tėvų žemė išties yra verta to, kuo ją tepa jos vaikai?

Nusipelno to lietuvis ar ne, ir verta to Lietuva ar ne, įtikinamai rodo akinančiu tiesos momentu nušvintantys atsakymai į du paprastus ir aiškius klausimus. Pirma, ar mūsų šlovingi protėviai –žudikai ir niekas kitas kaip tik žudikai, nes veršiai juk neužkariaus žemių nuo jūros iki jūros? Antra, ar veršiai tik išimtinai šiuolaikiniai lietuviai – bjaurūs mankurtai, nevertinė protėvių puspadžio?

Kas atsakytų teigiamai į pirmą klausimą, tas darytų šiurkščią klaidą, painiodamas narsius ir grėsmingus karius su išgamomis. Juolab, kad niekšiškų žudikų istorijos jokiu būdu nesisavintų gudai, o ukrainiečiai nelaikytų lietuvių geriausiais užkariautojais. Juolab, kad viskas pažįstama lyginant ir proputiniškos propagandos neapakinti žmonės akivaizdžiai mato tuos, kurie išties verti žudikų stigmos.

Kas atsakytų teigiamai į antrą klausimą, tas iš esmės tvirtintų, kad mūsų gyslomis teka ne protėvių, o išsigimusių mutantų kraujas. Ar mutantai tie, kurie kovose už laisvę, nors ir beginkliai, tačiau su nepalaužiamu ryžtu stovėjo prieš tankus ir iki dantų ginkluotą bolševikų ordą? Jeigu savo laisvę atkovojusieji ne mutantai, tai kas jie: a) GMV – genetiškai modifikuoti veršiai ar b) žmonės, verti savo protėvių? Trečio pasirinkimo nėra.

Lietuviškos mitologijos grožybės

Kuo ne grynai lietuviškos mitologijos chimera – veršis su žudiko širdimi ir žudiko instinktais? Ši chimera gerai įsikomponuoja į karikatūrišką tautiečio įvaizdį, kurį apibūdina tokios savybės, kaip pyktis, pagieža, egoizmas, susiskaldymas ir pavydas. Čia aptarsiu populiariausius iš populiariausių mitus, pasak kurių lietuviams – veršiams ir žudikams viename – yra organiškai būdingas: 1) patologiškas pavydas; 2) totalinis susiskaldymas.

Mitas 1. Lietuvis visada džiaugsis, kai kaimyno tvartas degs. Pikdžiugavimo biologinė motina yra pavydas – vienas pagrindinių ir stipriausių homo sapiens jausmų. Neatsitiktinai kai kurie individai, ir visai nebūtinai tūžmingi kretinai, veikiau džiaugiasi kitų žmonių nelaimėmis ir nesėkmėmis, o ne jų gerove, pasiekimais ar sėkme. Kodėl jie nėra bent jau abejingi kitų laimei?

Pavydas – ne paviršutiniškas, o gilias šaknis turintis jausmas. Žmogaus pavydą maitina jo kaimyno gerovė, socialinis statusas ir prestižas. Artimųjų sėkmė žeidžia pavyduolio savigarbą ir savimeilę, verčia jį jaustis žemesniu ir skatina nepilnavertiškumo kompleksą. Kai užrakintas ir įkalintas pavydas veržiasi tarsi garas iš aukšto slėgio katilo, jis įsuka agresijos ir piktdžiugiavimo turbinas.

Ar gali pavyduolis mylėti tą, kas yra krislas jo akyje ir kartu rakštis jo sėdynėje? Kainas užmušė Abelį iš pavydo dėl Viešpaties palankumo jam. Tačiau, netgi profesionalūs raudotojai, apverkiantys totaliai degradavusią Lietuvą, netvirtina, esą Kainas lietuvis. Tad, kodėl tautietis tik išimtinai sau priskiria pavydą – vieną iš septynių mirtinų nuodėmių? Kodėl jis nerimsta be kretinizmo karūnos?

Mitas 2. Trys lietuviai – penkios partijos. Pasak Karlo Markso, religija yra beširdės visuomenės širdis. Tačiau visuomenę vienijanti ir telkianti religija vis dėlto yra priversta kapituliuoti prieš žmonių susiskaldymą. Netgi Dievo sūnumi krikščionybėje laikomas Jėzus Kristus, nesugebėjo suvienyti pagrindinių krikščionybės frakcijų – katalikų, protestantų ir pravoslavų.

Vieni dalykai vienija žmones, kiti – skiria. Tai nepriklauso nuo tautybės. Žmones vienija išpažįstama religija, kitos pamatinės vertybės ir bendras priešas, o skiria nesutampančios pažiūros. Pakanka paminėti, pavyzdžiui, skirtingą požiūrį į tokias problemas kaip abortai, dirbtinis apvaisinimas, eutanazija, celibatas, mirties bausmė, prostitucija, homoseksualų santuokos ir pan.

Taigi kvaila teigti, esą lietuviai yra totaliai susiskaldę. Vakaruose į gatves išreikšti savo pilietinės pozicijos išeina žmonės su absoliučiai priešingais įsitikinimais. Kiekvienoje visuomenėje apstu dalykų, kurie ne tik vienija, bet ir skaldo protingus bei racionalius piliečius. Taip ir norisi atsidusti, kiek daug žmonių tuščiai ir pagiežingai dūsauja dėl to, jog Lietuva nėra monolitinė lyg gelžbetonis.

Mitų gyvybingumo šaknys

Kiekvienai visuomenei būdingas ne tik altruizmas, bet ir egoistinis savisaugos instinktas. Tad kodėl lietuviai laiko save blogio įsikūnijimu? Be to, visiškai nepagrįstai. Štai toks autoritetingas šaltinis, kaip Aleksandras Solženicynas, atskleidęs žmogaus nužmoginimo procesą sovietinių konclagerių mėsmalėje, neslėpė savo simpatijų lietuviams: „ypač man limpa prie širdies estai ir lietuviai“.

(LDiena.lt: siūlyčiau gerbiamiems skaitytojams į sisteminio disidento, dirbusio neetatiniu valstybės išdaviku - A. Solženicyno pezalus nekreipti perdaug dėmesio: žmogelis atsėdėjo ne už gražas akis, o už realų nusikaltimą kariuomenėje, todėl lageryje jį gaidino, nelaimėlis turėjo kalenti geniuku ir apturėti daugiau nemalonių nuotykių ant savo šiknos. Taip kad Solženicynas toli gražu ne "epochos protas, garbė ir sąžinė", o vaikčiojanti tulžies ir šlapimo puslė viename.)

Kodėl būtent lietuviai bet kokia proga demonstruoja miestui ir pasauliui tą tautos vidinį pasaulį atspindintį gobeleną, kuris yra nuaustas iš piktybės ir kartėlio gėlių? Šios atgrasios gėlės yra išsikerojusios ne savo aukų nekenčiančio skerdiko, bet daugumos lietuvių sąmonės soduose. Kodėl mes žeminame patys save ir darome tai šleikščiai iškreiptomis formomis? Dėl kelių priežasčių.

Pirma, anarchistinis lietuvio individualizmas, susiformavęs kaip atsakas komunistų primestam kolektyvizmui, dabar tapo nepakeliama našta, kurią jis siekia suversti kolektyvinei tautos atsakomybei. Todėl savo amoralius poelgius individas teisina tuo, esą jis elgiasi kaip tikras lietuvis. Nors paprastai jis tai daro veikiau juokais, nei rimtai, tačiau atpirkimo ožys ir rastas, ir įvardytas.

Antra, mitai apie lietuvio tautinį charakterį yra lengvai suvirškinami ir įsisavinami. Specialistai, tyrinėjantys masių psichologiją, yra atskleidę svarbų dėsningumą: kuo teiginiai trumpesni, kuo mažiau jie „apsunkinti“ įrodymų naštos, tuo didesnis jų poveikis. Kita vertus, sodrūs ir išraiškingi teiginiai emociškai užkrečia žmones ir įgauna įrodytos tiesos statusą.

Trečia, kartojami dalykai apie tautinį lietuvio charakterį įsitvirtina žmogaus pasąmonėje. Tikėdamas tariama tiesa labiau nei sveiku protu, tautietis patenka į lipnų nuomonių ir įpročių tinklą, iš kurio negalėdamas išsivaduoti, jis kartoja banalias ir protą įžeidžiančias kvailystes. Kuo daugiau žmonių nekritiškai jas kartoja, tuo labiau tokios kvailystės laikomos išminties perlais.

Sakysite, ar galima paneigti patį svariausią įrodymą – kolektyvinio proto pateiktą įrodymą? Deja, tariamai autoritetingi kolektyviniai liudijimai dažniausiai atspindi tik grupelės asmenų iliuziją, kuria užsikrėtėkiti. Dėl masių polinkio lengvai pasiduoti įtaigai, ši iliuzijaišplinta tarsi dvasinė pandemija ir tampa, kokia likimo ironija! – tiesa paskutinėje instancijoje. Ydingas ratas užsidarė. Paskutinė plyta į kretinizmo aukurą įmūryta. Amen.