A. Makejevas: „Jau ketvirtus metus gyvenu be alkoholio, bet vis dar esu girtas nuo prisiminimų“

Autorius: Mindaugas Peleckis Šaltinis: https://minfo.lt/zmones/straip... 2018-10-02 11:49:21, skaitė 854, komentavo 1

Šįsyk mūsų pašnekovas - itin produktyvus ir gabus Trakų gyventojas Aleksandras Makejevas (42 m.), dviejų vaikų tėvas, išleidęs jau penkiolika muzikinių albumų (tarp jų - ir muzika filmams), tris knygas, suvaidinęs lietuviškame seriale „Nekviesta meilė“, vaidinęs Trakų karališkajame rūmų teatre. Apie jo kaip blaivininko, niekada apsvaigus nekūrusio nė vienos dainos, gyvenimą bei jo aštrius kampus jaukiai pasikalbėjome Trakų pilies užkaboriuose.

Esi ne tik vienas populiariausių ir įdomiausių kūrėjų Lietuvoje, bet ir vienas produktyviausių: ką tik pasirodė penkioliktas Tavo muzikinis albumas, jau trečia knyga, kiek žinau, rengi jau naują albumą ir dar dvi knygas. Iš kur toks produktyvumas? Kas įkvepia?

Tikrai nesu nei populiarus, nei kam labai įdomus. Turiu nedidelį gerbėjų ratą, koncertuoju mažose erdvėse, talpinančiose maksimum iki šimto klausytojų - vidutiniškai mano pasirodymuose būna dvidešimt - penkiasdešimt įvairaus amžiaus žmonių. Tiesa, pasirodymų geografija gana plati - visa Lietuva ir tos užsienio valstybės, kur gausu lietuvių emigrantų, tai mane džiugina. Esu retas svečias televizijoje, o   LTV mane ko gero paskelbė persona non grata, nes jau gerą penkmetį niekaip negaliu patekti į laidą Labas Rytas, tai, manau, susiję su mano neprogresyvumu bei ironiškais pasisakymais kai kuriomis slidžiomis temomis, iš šios laidos redakcijos gaunu tą patį standartinį atsakymą: mūsų laida suplanuota ir laisvos eterio vietos nėra, todėl mano bandymai pristatyti savo knygas, muzikos albumus ar naujus vaizdo klipus patyrė visišką fiasko. Bet velniai nematė - yra internetas, naujienų portalai, pažįstu vieną kitą žurnalistą, todėl retsykiais apie mane parašo. Nors vėl gi, žiniasklaidai reikia skandalų ir pikantiškų naujienų, o ką aš? Seksualumo bombų nesprogdinu, lytinio organo nedemonstruoju ir jo didintis ar mažintis nesiruošiu, snukių niekam viešai nedaužau, toks nuobodus tipas, kuris kažką ten kuria, niekam tai neįdomu. Na, yra viena šventa karvė, kurios jokiais būdais negalima kritikuoti, nes tuoj pat būsi sutryptas progresyvios visuomenės atstovų ir pateksi į pirmus puslapius, tai seksualinės mažumos. Kelių savo satyrinių pasisakymų jų atžvilgiu dėka buvau įrašytas į aršiausių homofobų gretas ir tai mane tiesą sakant juokina. O baigiant apie populiarumą bei įdomumą galiu pasakyti taip: jeigu mane kažkas šiek tiek žino ir prisimena, tai tik kaip dainos TĖVELIS atlikėją ir viskas, retas pasakytų dar nors vienos mano dainos pavadinimą.

Apie produktyvumą ir įkvėpimą irgi trumpai: prisikaupė meninių idėjų ir išmokau jas realizuoti, o įkvepia pats egzistavimo šioje planetoje faktas - džiaugiuosi savo gyvenimu ir tiek.

Tavo naujausiąją, trečiąją knygą „Terminatorius“ galima sulyginti su black metal legendos „Dissimulation“ muzikanto Stabmeldžio (Dainiaus Žičkaus) autobiografine-filosofine knyga. „Terminatoriuje“ pasakoji apie savo pirmąsias grupes („Moraliniai valkatos“, LSD ir t.t.), pankavimo laikus. Storame tome - daug autentikos, ir drąsiai galima sakyti, kad tokių knygų kaip Stabmeldžio ir Tavosios Lietuvoje tikrai trūksta: nekalbu apie užsakomąsias knygeles apie popmuzikos dievaičius ir dievaites. Kaip manai, kodėl daugelis žinomų muzikantų vis dar nesiryžta atsiskleisti, prisiminti jaunystę-kvailystę ir tuo pačiu dokumentuoti tai, kas tik jiems vieniems žinoma, o muzikologams – tikras lobis?

Nenoriu kalbėti už kitus, tai jų reikalas pasakoti ar nepasakoti apie save. Aš nebijau ir turiu neblogą atmintį, todėl ir atsirado ši knyga išpažintis TERMINATORIUS, kaip, beje, ir kitos dvi, jos taip pat ne mažiau autobiografinės. Truputį gaila, kad mano rašliava nesulaukia absoliučiai jokio kritikų dėmesio, turbūt pradėjęs leisti knygas muzikantėlis nevertas būti net kritikuojamas. Čia mes vėl grįžtam prie mano populiarumo bei įdomumo, būčiau kažkiek žinomesnis, tikrai situacija pasikeistu, gal net leidyklų dėmesio sulaukčiau - dabar visą kūrybą leidžiu į gyvenimą už savo lėšas, visos leidyklos atsisakė su manimi bendradarbiauti. Bet tikrai nesiskundžiu dėl to, nes knygų leidybą be galo naudinga ir įdomi patirtis mano gyvenime. Šiuo metu ruošiu leidybai fantastinę istoriją vaikams TARA HURANGU NAGI, ARBA NEKLAUŽADOS NUOTYKIAI ŽEMĖJE IR KOSMOSE, ateinančiais metais pasirodys du kūriniai vienoje knygoje: savotiškas TERMINATORIAUS pratęsimas MESSENGER - CALL - PASSENGER bei mistinė - fantastinė istorija NUO A IKI B. Šiuo metu rašau ANTRASIS ŠVEDIŠKAS GIMTADIENIS. Viską ką uždirbu iš savos kūrybos investuoju į tą pačią kūrybą.

 

Esi žinomas ir kaip blaivininkas. Kiek metų jau negeri alkoholio ir kodėl? Kas padėjo mesti šį žalingą įprotį ir kaip jautiesi dabar, būdamas blaivas?

Aš labiau žinomas kaip girtuoklis ir narkomanas. Tokį įvaizdį suformavo mano dainų tekstai. Nes daugumos nuomone tik nuolat besisvaiginantis žmogus gali kurti tokias nesąmones. O man kūryba yra visiškai blaivus procesas, nieko nesu sukūręs būdamas apsvaigęs. Alkoholį mėgau, gyvenime buvo alaus, degtinės, viskio, romo, džino, grapos, slivovicos ir kitų gėrimų periodai, gėrimų vartojimas man buvo savotiškas ritualas, tam rinkausi ir vietą, ir kompaniją, ir užkandą. Finišavau trejomis devyneriomis, dėl grynai fiziologinių priežasčių - sustreikavo organizmas, pasirinkimo neturėjau, gydytojų diagnozė buvo negailestinga, todėl nusprendžiau dar truputį pavaikštinėti mūsų planetos paviršiumi. Nei kiek nesigailiu ilgametės draugystės su alkoholiu, jis man liko kaip puiki meilužė, kurios aš nebesugebu patenkinti. Jau ketvirtus metus gyvenu be alkoholio, bet vis dar esu girtas nuo prisiminimų, todėl vadinti mane blaivininku jokiu būdu negalima.

Naujausiame muzikiniame Tavo albume gausu, kaip ir visuomet, provokacinių tekstų, pvz.,apie narkotikus: hašišą, kokainą ir pan. Ar tai - satyra, muzikantų/bohemos gyvenimo parodija, ar tame esama ir Tavo asmeninės patirties? Ką manai apie narkotikus, jų legalizavimą (pirmiausia kalbu apie kanapes)?

Savo dainose ir knygose aš remiuosi tik asmenine patirtimi, esu nemažai ko išbandęs ir nesiruošiu to slėpti, tai jokia provokacija, tai – tiesa, kokia ji bebūtų kam nors nepriimtina. Noriu būti atviras tiek prieš save, tiek prieš savo kūrybos gerbėjus. O kanapes legalizuočiau, bet su amžiaus cenzu, tarkim nuo keturiasdešimties metų, kai asmenybė jau visiškai susiformavusi ir žino ką daro. Dėl medicininių kanapių net nediskutuočiau, tik taip, žinant jog tai padeda sergantiems. O visiems prieštaraujantiems idiotams pasakysiu taip: nuvažiuokit, tarkim, į Olandiją, pabandykit ir tik po to rėkaukit apie tai ko nežinote.

Kokia Tavo darbotvarkė? Kaip planuoji dieną? Kuri dieną ar naktį, ar tada, kai lieka laiko nuo šeimos?

Visus darbus, tiek buitinius, tiek kūrybinius, planuojuosi iš anksto ir stengiuosi realizuoti. Mano sąmonė dirba iš karto keliomis kryptimis, todėl nuolatos esu kūrybos procese, net žvejyboje.

Jei neklystu, esi užkietėjęs žvejys. Kokių hobių dar turi?

Be žvejybos dar daug skaitau, peržiūriu didžiulius kiekius kino produkcijos, nuo visiško popso iki snobiškos.

Kokią muziką klausai, kas padarė didžiausią įtaką iš muzikantų, rašytojų, kino kūrėjų/filmų, kitokio meno, mokslo, religijos, filosofijos, mitologijos?

Dabar dažniausiai klausau džiazą. Man padarė įtaką, tiksliau, man patinka: The DOORS, Lou Reed, Johny Cash, Tom Waits, The CURE, The SMITHS, Leonard Cohen, TALKING HEADS, Piotras Mamonovas, Georgijus Danelija, Stanislavas Lemas, Kurtas Vonegutas, Michailas Bulgakovas, Filipas K. Dikas, Rėjus Bredbėris, Sergėjus Dovlatovas, Vladimiras Voinovičius... Galėčiau vardinti dar kelias dešimtis pavardžių ir pavadinimų, bet ar to reikia?

Banalus, bet privalomas klausimas – artimiausi planai?

Artimiausi mano planai tokie: paskelbti Trakus nepriklausomu miestu, tapti nepakeičiamu ir mylimu miesto diktatoriumi, suformuoti karaimų gvardiją ir užpuolus Latviją atsirėžti gerą gabalą jos pajūrio.

Ačiū už pokalbį.