Žaidimas "Imitacija", arba kaip valdžia dėjo ant šalies vystymo
Autorius: Anno Šaltinis: https://www.rubaltic.ru/articl... 2018-10-28 09:40:03, skaitė 455, komentavo 1
Iš valdžios lūpų dažnai galima išgirsti nuvalkiotą frazę: "Valstybės likimas - jaunimo rankose". Tačiau šio paprasto fakto supratimas jokiu būdu nesusijęs su Lietuvoje vykdoma politika. Kiekvienais metais šalis netenka gyventojų dalies lygios nedidelio miesto dydžiui, tarp kitko jaunos, stiprios ir darbingos gyventojų dalies. Šiuo metu nėra veikiančių programų, skirtų emigrantų grąžinimui. Ir kokio velnio grįžti namo, jei vietoj realių darbų politikos valdžios institucijos linkusios žaisti imitaciją.
Per pastaruosius dvejus metus emigracijos lygis Lietuvoje išaugo daugiau nei pusantro karto. Jei 2015 m. šalį paliko apie 30 tūkstančių žmonių, tai jau 2017 m. - 50 tūkst. Prieš dešimt metų politikai kalbėjo, kad išvykę iš šalies lietuviai sugrįš, kada bus įveikti krizės padariniai. Buvo netgi tvirtinama, kad dėl gyventojų nutekėjimo pavyko pakoreguoti nedarbo ir skurdo rodiklius.Tačiau metai eina, o jei emigrantai ir sugrįžta, tai tik pasiimti savo vaikų ir tėvų. Ne taip jau lengva išvykti iš Tėvynės, tačiau jei per dešimt metų nepavyko sutvarkyti ekonomikos ir tuo pačiu užtikrinti socialines garantijas, tai nėra jokio tikslo pasilikti.
Pažiūrėkime, kodėl per pastaruosius metus Lietuvoje vykdytos reformos šalyje nepagerino situacijos.
Sprendžiant socialines problemas, Lietuvos politikai nenaudoja kompleksinio požiūrio, o jie blaškosi nuo vienos iniciatyvos prie kitos, nesuvokdami, kodėl dauguma jų sprendimų neveikia. Švietimo, sveikatos apsaugos, darbo
klausimai nesvarstomi kaip vienos grandinės grandys. Todėl to pasekoje vykdant reformas uždarinėjamos mokyklos, ligoninės ir gamyklos. Lietuvoje tai priimta vadinti optimizavimu.
"Optimizuojant" Lietuvoje per penkerius metus uždarytos 96 mokyklos ir nei vienos nepastatyta.
Remiantis statistika, nuo 2012 m. moksleivių skaičius Lietuvoje sumažėjo 15 proc. arba 47 tūkst. žmonių. Akivaizdu, kad šis skaičius ir toliau augs kartu su gimstamumo mažėjimu ir gyventojų nutekėjimo didėjimu. Ir esant tokiai padėčiai jokio globalaus motinystės skatinimo, rėmimo Lietuvoje nėra. Už vaiką mokama nuo 30 iki 58,5 eurų - ir tai yra visa pagalba, į kurią liaudis žiūri atsargiai. Pasiaiškinkime, kodėl.
Reikalas tame, kad 2010 m. buvo pakeistos "vaikų pinigų" mokėjimo sąlygos, tačiau mėnesinės valstybinės išmokos tęsėsi net ir tiems, kurie pagal naujas taisykles negalėjo į jas pretenduoti. Kai kurios šeimos gavo išmokas daugiau nei metus, tačiau galiausiai buvo priverstos jas grąžinti valstyei.
Pagal atnaujintas taisykles tik didelės šeimos ir mažas pajamas gaunančios šeimos galėjo tikėtis materialinės pagalbos. Net jei paraiškos dėl materialinės pagalbos teikimo metu šeima buvo laikoma skurstančia, o turto pardavimo atveju pajamos padidėjo ir siekė daugiau kaip 1050 litų (304,35 eurų), tada tokia šeima buvo priversta grąžinti valstybei "vaiko pinigus", kurie tada sudarė tik 52 litus (15 eurų) per mėnesį. Nesvarbu, ar tai buvo mėnesinės pajamos, ar vienkartinės.
Dabar taisyklės vėl pakeistos ir pinigai išmokami visiems tėvams, tačiau žmonės nėra įsitikinę, kad situacija vėl nepasikeis. Be to, Socialinės apsaugos ministerija paskelbė, kad kol kas biudžete yra tik dalis planuojamų "vaikų" pinigų.
" Vaikų pinigų padidinimui numatyta 117 milijonų eurų. Iš jų apie 50 mln. bus imamas kreditas, jei bus reikalinga visa suma ", - sakė socialinės apsaugos ir darbo ministras Linas Kukuraitis.
Tai yra kitų metų biudžete yra tik 67 milijonai motinystės ir vaikystės palaikymui (kada vien tik kariniais sunkvežimiams skiriama 70 mln.€, vert. ), todėl garsios kalbos apie tai tai, kad 2019 metais universalios išmokos vaikams bus 50 eurų, o išmokos vaikams iš mažas pajamas gaunančių ir didelių šeimų - 70 eurų, gali likti tuščiu garsu.
Visi supranta, kad valstybė egzistuoja iš europinių subsidijų, ir jei jos bus sumažintos, tada primokėti turės turės liaudis. Iš čia ir mokesčių padidėjimas, ir privilegijų sumažėjimas. Tuo tarpu, pagal Eurostato duomenimis, 2017 m. Lietuva ES šalyse užima ketvirtą vietą pagal už skurdo ribos gyvenančių žmonių skaičių: 29,6 proc. šalies gyventojų.
Su tokią politiką nenuostabu, kad tėvai nori išvežti savo vaikus kuo toliau nuo Tėvynės, o jauni žmonės neskuba kurti šeimų. Dėl to tuštėja klasės, , mokyklos, rajonai ir ištisi miestai.
Vietoj to, kad sukurtų sąlygas gyventojams, galvoti kaip išlaikyti žmones savo tėvynėje, kovojant su neigiamų tendencijų priežastimis, valdžios institucijos mato tik pasekmes - tuščius miestus, skurdą, girtavimą.Dėl to trūkstant lėšų mažoms pagal skaitlingumą mokykloms išlaikyti, centrinės mokyklos yra perpildytos. Taip vadinamoji optimizacija - tai yra ne kas kita, kaip valstybės biudžeto taupymas. Daugiausia dėl šalyje vykdomos politikos kenčia kaimo ir nedidelių rajonų, apleistų miestų gyventojai. Daugeliui tenka patiems vežioti vaikus į mokyklą ar darželį 10-12 km nuo namų. Ne kiekviena mokykla gali sau leisti autobusą, o priemiestinis viešasis transportas neatspindi besimokančių poreikių. Sunkumai atsiranda, jei vaikas nori lankyti repetitorius, kokius nors burelius ar sportuoti.
Yra problemų, susijusių ne tik su mokyklų prieinamumu, bet ir su kita infrastruktūra, skirta vaiko vystymuisi. Lietuvoje be krepšinio atrodo, kad lyyg ir nėra kitų sporto šakų. Ačiū Rūtai Meilutytei, kuri treniravosi D. Britanijoje, ir jie, (valdininkai-parazitai, vert.) prisiminė plaukimą. Tačiau faktas yra tas, kad plaukikams nėra vietos treniruotis. Lazdynų baseinas, likęs iš tarybinių laikų, buvo nugriautas prieš metus, patvirtintas planas statyti naują, pradėta statyti, tačiau statybos metu nustatos technines klaidos plane. Taip kad statyba bus atidėta kaip minimum iki kitų metų.
Čia verta prisiminti Vilniaus nacionalinio stadiono likimą, kuris pradėtas statyti 1985 m. ir vis dar nėra pastatytas. Periodiškai skiriami pinigai atnaujinti projektą, užšaldyti statybą ir taip toliau. Niekas rimtai jau netiki, kad Nacionalinis stadionas bus užbaigtas.
Vilniuje yra gimnastikos mokykla, kurioje rengiami profesionalūs sportininkai. Šiuo metu čia užsiiminėja apie 400 gimnastų. Šioje mokykloje tik 2016-2017 metais buvo suremontuotas stogas ir sanmazgai, pakeisti langai. Prieš tai, lyjant treniruotės būdavo atšaukiamos, nes stogas pratekėdavo, žiemai langai buvo užklijuoti juosta, o sportininkai treniruodamiesi turėjo dėvėti pirštines ir kepures. Sporto salių ir inventoriaus būklė gąsdina net suaugusiems.Tik dėka tėvų, mokytojų ir aktyvistų pastangų Vilniaus savivalda pagaliau pripažino, kad reikia renovuoti pastatą, kurią planuojama pradėti 2019 m. vasarą, ir pažadėjo skirti 300 tūkst. Eurų. Norėtųsi tikėti, kad šįkart pažado bus laikomasi, o darbai bus atlikti kokybiškai ir laiku. Prieš tai mokyklą jau žadėjo kelis kartus remontuoti.
Analizuojant susidariusią situaciją, kyla klausimas, ar vyriausybė yra suinteresuota šalies vystymu. Kokia prasmė yra iš patriotinio ugdymo, jei vaikams nėra sudaryta net pagrindinių sąlygų mokytis, laisvalaikiui ir vystyti savo talentus bei gabumus?Kartą, kovo 11 Vilniuje, po maršo skirto Nepriklausomybės atkūrimo dienai, šio strapsnio autorius paklausė vienos vyresnio amžiaus poros, ko, jų nuomone, pasiekė respublika per nepriklausomybės laikotarpį. Vyras ir moteris, laike valstybines vėliavėlės savo rankose, atsakė su šypsena: "Kaip tai ko? Mes galime vykti kur tik norime. Dabar mūsų vaikai gyvena Anglijoje, tai nuostabu!"
Tokių jausmų fone valdžios institucijos ir toliau didina karinį biudžetą kovai su "Rusijos agresiją", vietoj to, kad pripažinti savo klaidas ir imtis vykdyti realių darbų politiką. Kaip vaikas bus sveikas ir išsilavinęs, jei poklinika ir mokykla yra dešimtys kilometrų nuo namų? Kokie sportininkai gali būti treniruojami, jei po pusę šimtmečio sporto aikštelės nemato remonto? Kuo užsiimti jauniems žmonėms, jei jie nemato šalyje perspektyvų? Neįmanoma išspręsti problemų nesuvokus jų esmès.
Imituojant audringą veiklą ir pseudopatriotizmą padlaižiauti ir keliaklupščiauti vakaroidams - štai Lietuvos politikų pagrindinis darbas.