Vaikas laimingas, kada nebijo
Autorius: ŠeimaIrNamai.eu Šaltinis: http://seimairnamai.eu/vaikas-... 2018-10-29 16:46:51, skaitė 329, komentavo 1
Žinote, kaip išmokyti šunį paklusnumo? Kursuose man pasakojo, kad norint pajungti gyvūną savo valiai, jį reikia palaužti. Su juo nereikia skaitytis. Reikia dominuoti. Parodyti, kas čia bosas. Jeigu nepakluso – bausti, įvaryti baimės už visus nepageidaujamus poelgius ir veiksmus. Skatinti ir apdovanoti už gerai atliktas komandas maistu ir švelnumu. Paglostyti už gerą žaidimą. Tai vienintelis būdas paversti šunį patogiu pagalbininku tarnyboje, apsaugoje, medžioklėje. Šuns nereikia sužmoginti. Nereikia su juo terliotis ir mėginti paaiškinti jam kažką žmonių kalba. Pasakyta „Fu!“, reiškia, „Fu!“. Kodėl? Todėl, kad aš taip pasakiau, aš tavo šeimininkas!
Vaikas – kas kita. Jis turi daugiau operatyvinės atminties, suvokia ryšį tarp priežasties ir pasekmės, supranta žmonių kalbą. Jam reikalinga besąlyginė meilė (tai reiškia – be dovanų ir bausmių, vaikas turi žinoti, kad yra visada mylimas, bet kokiu atveju).
Vaikas laimingas, kada nebijo. Tėvai – lygūs vaikui šeimoje pagal svarbą, tačiau vadovauja, kadangi jie suaugę. O vaikas nepatogus. Jis labai sudėtingas. Jis asmenybė.
Ir žinote, ką pastebėjau? Su savo šunimis žmonės elgiasi žmoniškiau, nei su vaikais.
Vaikus stengiasi suvaldyti baime, valdžia, bausmėmis ir dovanomis, paversti juos patogiais už įvairius niekučius. Nepaaiškina logikos. Svaidosi „Todėl, kad aš taip pasakiau!“, ar tiesiog „todėl, kad taip reikia“.
Vaiką sulaužo, priversdami daryti tai, ko jis nenori. Kartais rėkia, kartais ir muša. Akivaizdžiai parodo, kad jeigu jis neatliks ištiso sąrašo išvardintų dalykų, liks be švelnumo, bus nepriimtas.
Visur aplinkui mane žmonės laužo vaikus, kad atsikratytų nereikalingų sunkumų. Baikštus, įbaugintas vaikas neberodo daugiau jokios iniciatyvos, vadinasi, jis saugus sau ir kitiems. Įbaugintas vaikas – paklusnus, visada bijo diržo, tikiuosi, perkeltine prasme.
Ir aš niekaip negaliu suprasti – nejaugi dėl 18 metų trunkančios ramybės ir komforto žmonės pasirengę šitą procesą vadinti „auklėjimu“? Kodėl nepavadinus tikruoju vardu – dresiravimas?
Matau šitą procesą kiekvieną dieną – kieme, vaikų aikštelėse. Sąvokų sukeitimas. Reksai, ateik pas mane, geras šunelis… O kai kreipiasi į vaiką – šaltis ir atstūmimas. Kaip keista. Dresiruoti nuosavą vaiką ir lepinti gauruotą augintinį…