Kas atsakingas už D.Kedytės pradanginimą?

Autorius: Aurimas Guoga Šaltinis: https://minfo.lt/lietuva/strai... 2018-10-30 22:41:36, skaitė 876, komentavo 4

Nors tai neprasisunkia į pagrindinės žiniasklaidos turinį, Garliavos protestuotojai jau seniai rengia piketus prie įvairių šalies institucijų ir trikdo juos įkyriu, nemaloniu N. Sadūnaitės Seime užduotu klausimu: ar dar gyva D. Kedytė? 

Jau seniai, berods nuo 2013 metų, niekas nėra nieko girdėjęs apie D. Kedytę. Paskutinė žinia – jos liudijimas vaizdo kreipimusi teisme pedofilijos byloje. Nuo tada apie D. Kedytę nieko nėra girdėję ne tik giminaičiai, bet ir mokyklos draugai ar pažįstami. Jeigu tikėsime jos pagrobėju advokatu G. Černiausku (kuris neseniai pasiskelbė kandidatu į Kauno mero pareigas), D. Kedytei gerai ir taip, nutraukus visus ryšius su praeitimi; dabar ji neva gydosi psichologines žaizdas ir visiškai nenori pasidairyti po internetą. Taip pat, kaip pasakoja visuomenininkai, jau seniai niekas nieko nėra girdėjęs iš jos mamos L. Stankūnaitės, kuri taip pat jau seniai gali būti pakišta po velėna.

Garliavos protestuotojai jau septyniasdešimt septintą kartą surengė piketą „Ar dar gyva Deimantė? “ Valstybės institucijos visuomet atsako vienodai – šis asmuo sergėjamas valstybės,  bendravimui su ja reikalingas mamos sutikimas. Taip susidaro padėtis be išeities – valstybė neleidžia įsitikinti, kad prievartinis vaiko perėmimas jai nepakenkė; apskritai neturime garantijos, kad pedofilai jos nenužudė. Valstybės institucijos šią padėtį ne tik toleruoja, bet ir sergėja.

 

Tokiais veiksmais valstybė galimai pažeidžia tarptautinę konvenciją dėl asmenų apsaugos nuo priverstinio dingimo. Daugiau apie šios konvencijos nuostatas, kurios aktualios D.Kedytės atvejui, rasite šioje nuorodoje. 

Pilietinė visuomenė turi politinę teisę reikalauti, kad valstybė pateisintų, jog toks drastiškas sprendimas nutraukti priešpriešą pedofilijos skandale – perimti vaiką netgi pažeidžiant teismo sprendimą, t.y. pavartojant prieš jį prievartą -  buvo pateisinamas, kad nepakenkė vaikui, kad nepadarė jai nieko tragiško.

Kadangi valstybė ilgą laiką atsisako patvirtinti, jog po perėmimo vaikas nenužudytas ar nesužalotas, manau tai atriša rankas tvirtinti blogiausia – kad D.Kedytė negyva arba tiek sužalota, kad jokiu būdu jos negalima rodyti visuomenei. Jeigu valstybė norės paneigti, gali tai padaryti suteikdama progą seneliams Kedžiams pasikalbėti su anūke, o taip pat išplatindama Deimantės vaizdo įrašą, kur ji patvirtintų kad jai viskas gerai ir kad ji iš tiesų neturi noro bendrauti su jokiu ankstesniu pažystamu. Jeigu teisėsauga bei valstybės pareigūnai ir po kaltinimų nužudymu vis tiek nesiims savęs išteisinti, tai ir bus reikiamas įrodymas, kad D.Kedytei valstybės sankcionuotas pagrobimas baigėsi tragiškai.

Judėjimas prieš pedofiliją, kurį žiniasklaida pakrikštijo patvoriniais, drąsina save viltimi, kad tiesa anksčiau ar vėliau išaiškės. Pasiūlysiu ką šiuo metu galima dėl to padaryti.

1. Stringa ekstradicijos procesas, nes JAV kongreso Helsinkio grupė, nagrinėjusi šį atvejį, neabejotinai linksta į N.Venckienės pusę. Visai tikėtina, kad išduoti N.Venckienę Lietuvai kol neišnagrinėtas jos politinio prieglobsčio prašymas bus uždrausta federaliniu įstatymu. Tai mums Lietuvoje suteikia galimybę vėl prabilti, kad byloje nėra viskas taip jau aišku. Šioje padėtyje mūsų teisėsauga ir žiniasklaida privalo laikytis nuosaikiai, antraip gali suteikti dar daugiau preteksto amerikiečiams nuspręsti, kad tai politiškai motyvuota byla. Šiuo metu galime laisvai kalbėti, susidorojimo grėsmė nedidelė.

2. Pedofilijos byla gali būti sąžiningai peržiūrėta ir objektyviai išspręsta tik pasiekus politinę pergalę – nuvertus nuo valdžios arba sumenkinus įtaką tų, kurie ją sutvarkė slaptos valstybės (deep state) metodais. Todėl reikia reikalauti aukščiausių pareigūnų bei politikų atsakomybės. Mes suinteresuoti smarkiai didinti spaudimą pareigūnams, kurie kuravo tokį valstybės atsaką į kaltinimus pedofilija ir tolesnį pedofilijos skandalą.

3. Šiuo metu tikslingiausia reikalauti, kad aukščiausi valstybės pareigūnai įrodytų, jog D.Kedytė gyva; jeigu ir toliau atsisakys – laikyti kad ji mirusi ir atsakomybę už tai versti jiems patiems. Kadangi mes nežinome kokie konkrečiai pareigūnai  atsakingi už teisėsaugos savivalę perimant vaiką ir jo pradanginimą, tikslinga atsakinga laikyti visų pirma šalies prezidentę. Kaip ne kaip, ji skiria teisėsaugos vadovus, todėl jai ir tenka galutinė atsakomybė už šios sistemos darbą. Jeigu ji nemano, kad D.Kedytė pražudyta, tegu pasirūpina mus įtikinti, kad ji gyva bei sveika; jeigu D.Kedytė negyva, o ji nesijaučia atsakinga už jos nužudymą, tegu išsiaiškina kas atsakingas ir teatiduoda nusikaltėlius į teismą. Žinoma, kaltininkų Kedytės pradanginimu sąrašas toli gražu neturi baigtis prezidente, tačiau prasidėti turi būtent ja.

Taigi laikas prabilti, jog visai galimai D. Grybauskaitė ir jos priminta teisėsauga pražudė D. Kedytę ir L. Stankūnaitę. Tikėsimės pasivargins įtikinti visuomenę, kad yra ne taip.