Daiva Archipovaitė: Kaip buvo sugriauta mano šeima

Autorius: Infa.lt Šaltinis: http://infa.lt/26386/daiva-arc... 2018-10-31 11:00:36, skaitė 709, komentavo 8

Į infa.lt redakciją kreipėsi trijų vaikų motina, Daiva A., ir papasakojo savo šeimos griūties istoriją, kuri glaudžiai susijusi su Vaiko teisių apsaugos tarnyba (VTAT). Ir nors ši tarnyba įstatyme apibrėžiama kaip pagalbos šeimai tarnyba, – žiniasklaidos pagarsintų vaikų atėmimo iš šeimų atvejų fone tuo būtų galima pagrįstai suabejoti. Viskas, kas paskelbta žemiau, parašyta pačios motinos, išskyrus pabaigos komentarą.

Aš turėjau tris nuostabius vaikus – vieną iš savęs, vieną iš širdies ir vieną globojau. Globotinis buvo mano įdukros biologinis brolis – jauniausias.

Mergaitę parsivežiau iš Žolyno kūdikių namų, kai jai buvo 2 metukai (dabar 7). Tada ji nevaikščiojo, nekalbėjo, neištarė jokių garsų… Įdėjau labai daug pastangų ir dabar būdama 7-rių ji eina į mokyklą, lanko baletą, jai puikiai sekasi.

Sužinojau, kad gimė broliukas. Pirmą kartą aplankiau jį Žolyno kūdikių namuose, kai jam buvo 3 mėnesiai. Parašiau prašymą dėl įvaikinimo. GIMK mokytojai apsilankė mano namuose, tuo metu buvo ir vaikų auklė. Pasišaipė iš manęs, paklausė auklės, kaip jinai pas mane gali dirbti, pasiūlė ieškoti kito darbo. Auklės alga buvo didelė (2400LT), tais laikais (2013 m.) labai geras atlyginimas. Aukle pasakė, kad pati spręs, ką jai daryti ir kur jai dirbti. Pagaliau su GIMK sutarėme, kad gal duos man teigiamą išvadą, bet prieš tai turi įsitikinti, kad turiu lovytę. Nupirkau aš lovytę jau kitą dieną. Sumontavau, sudėjau. Mums jos niekada neprireikė. Kova už vaiką truko 2 metus. Žolyno kūdikių namai į Eitvydo medicinos kortelę įraše, jog vaikas turi alkoholio sindromą.

Taigi, jokia lietuvių šeima jo neėmė, ir jis buvo išruoštas įvaikinti užsienyje. Tada aš vėl stojau į kovą ir per vargų vargus gavau leidimą globai.

Viskas mums sekėsi gan neblogai su tam tikromis išlygomis. Gintarė labai pavydėjo dėmesio, todėl pradėjo smurtauti prieš brolį. Tai nebuvo šiaip vaikų apsikumščiavimai – ji išplėšė rozetę ir kišo ten brolio pirštus, bandė išmesti jį pro mūsų prancūzišką balkoną… dar buvo įvykių, kurie man kėlė didelį nerimą. Aš kaip rūpestinga mama nuvedžiau ją pas vieną psichiatrą, paskui pas kitą, vėliau darželyje atsirado psichologė ir aš abu vaikus užrašiau pas ją. Viskas po truputį lyg ir sprendėsi. Man dar patarė nuvesti ją pas psichiatrą į Vaikų raidos centrą terapijai. Aš ją ir ten nuvedžiau.

Pasakiau psichiatrei, kad mergaitė puola į isteriją, kad darželyje nieko nenori daryti, kad auklėtojos iš jos nesistengia išreikalauti atlikti užduočių, dėl to kenčia mergaitės raida. Buvo sušauktas susirinkimas, dalyvavo darželio vadovė, psichologė, atstovė iš vaiko teisių tarnybos, aš, Raidos centro psichiatrė. Darželio atstovė bandė gintis, parodė kažkokį jos labai seną piešinį, kaip protinio atsilikimo ženklą (beje mergaitė piešia labai gražiai, turi talentą, raides rašo kaligrafiškai), visi bandė ginti save, bet nieko ypatingo pokalbyje nebuvo, kol šalia sėdinti vaiko teisių specialistė paklausė manęs į kokią mokyklą ketinu mergaitę leisti. Aš kažkaip spontaniškai ir leptelėjau – turbūt į rusų… Ji pasisuko ir ištarė – tau trijų vaikų aiškiai per daug…

Istorija, iš kur tas spontaniškas atsakymas atėjo, paprasta – veterinarė, pas kurią mes pirkdavome maistą gyvūnams, buvo rusė. Labai maloni moteris. Aš visada ateidavau su vaikais po darželio, paplepėdavome. Papasakojau, kad dukra įvaikinta, mažąjį globoju. Jai labai patiko mano vaikai. Viena kartą ji pranešė, kad jie su vyru lanko GIMK kursus ir ketina įsivaikinti, nors taip pat turėjo biologini sūnų. Aišku aš ją padrąsinau, abi pasidžiaugėm. Po poros mėnesių pamačiau ją labai liūdną. Paklausiau kas nutiko – jie gavo neigiamą išvadą – jai buvo pasakyta, kad jos vyras turi išsitirti psichiatrinėje ligoninėje, nes nėra normalu, kad vyras galėtų mylėti svetimus vaikus. Toks buvo GIMK paaiškinimas. Reali priežastis, mano nuomone, – jie buvo rusai.

Taigi, grįžtant prie mano atvejo, po tokio mano leptelėjimo prasidėjo didžiulis spaudimas mano šeimai. Mane aštuoniese 3 kartus kvotė savivaldybėje, aš net nesuvokiau kas vyksta, pradėjo eiti „rekomendacijos“ ir grasinimai. Aš gyvenau kaip kosmose, mano smegenys nenorėjo tikėti tuo, kad tai tikrai vyksta.

Mes ką tik buvome pasidarę bute remontą. Dar daug daiktų buvo maišuose, vaikų kambario baldai jau buvo supirkti, vaikų kambarys įrengtas, mano kambaryje ir virtuvėje trūko valgomojo stalo, mano darbo stalas apkrautas popieriais stovėjo viduryje kambario (aš buhalterė, popierių peržiūriu labai daug).

VTAT pradėjo rašyti, kad pas mus baisi netvarka ir nešvara, kad baisus kvapas (tuščiame bute, kur dar ką tik išdžiūvo dažai).

Mes išvykome atostogų į Lenkiją, Facebooke galima pamatyti nuotraukas. Gyvenome tik geruose viešbučiuose, valgėme gerą maistą, per savaitę išleidome apie 1500 eurų savo atostogoms. Aš ganėtinai gerai išlaikiau savo vaikus, lavinau juos, ugdžiau, mes kiekvieną savaitgalį kažkur važiuodavome, kažką veikdavome.

Jei man reikdavo palepinti save – nuvesdavau juos į žaidimų kambarį Akropolyje, ką jie labai mėgo. Mes negyvenome kaip turtingieji, bet nebuvome ir vargšai. Mūsų butas – Vilniaus centre, Raitininkų gatvėje, prie upės, per langą matosi Gedimino pilis. Rytais paupiu vedžiodavome savo šunis. Mes gyvenome mažu žmonių maža gyvenimą, niekur nelįsdami, stengdamiesi niekam neužkliūti…

Bet VTAT mus medžiojo, siuntė užklausas į darželį, vaikščiojo tikrinti į namus, tik nelabai buvo prie ko prikibti, kol… aš nesusilaužiau rankos – dešinės, per patį riešą. Tas įvyko važinėjant rogutėmis su vaikais, tiesiog paslydau. Na ir mūsų socialinė darbuotoja Ingrida Pateckienė tiesiai man į akis pasakė – aš tuo pasinaudosiu…

Skyrė man asistentę, kuri turėjo … – išmokyti mane tvarkytis. Žmogų su trimis mažais vaikais, viena ranka ir ta pačia kaire. Tada prasidėjo tikras persekiojimas, ateidavo į namus kasdien, psichologiškai mane smukdė, šaipėsi, kad kažko negaliu padaryti, rašė raštus į darželį. Darželio prašiau, kad sušukuotų mergaitę, nes man su viena ranka niekaip neišeina supinti kasų. VTAT įrašė, kad mergaitę atvedu nesušukuotą.

Atsitiko toks dalykas – jauniausias vaikas kažkur gavo mėlynę paaky. Gal kur griuvo, gal kitas vaikas ką nors metė ir pataikė, visgi trys vaikai ir visi judrūs… Aš pati nuvežiau juos į seniūniją ir norėjau pasitarti su I.Patackiene, ką daryti. Ingrida Patackiene iš karto iškvietė policiją ir mobiliąją tarnybą. Policija stebėjo vaikus gal 3 valandas ir pasakė, kad čia ne smurtas, o santykiai tarp vaikų arba nelaimingas nutikimas. Jie bylą kelti atsisakė.

Tačiau iš manęs visi trys vaikai buvo paimti ir mobiliosios tarnybos darbuotojas Miliauskas juos visus nuvežė į kažkokią ligoninę patikrinimui. Jokių smurto žymių medikai neaptiko. Pagal įstatymą vaikai turėjo būti man grąžinti, tačiau tas neįvyko. Po savaitės buvo nustatyta VTAT posėdžio data sprendimui savivaldybėje. Man buvo didžiulis stresas, aš siaubingai išsigandau, pakėliau ant kojų visus. Iškviečiau atstovą iš JAV ambasados (mano sūnus JAV pilietis), pranešiau šeimai į JAV, iškviečiau tėvą (jis dirba diplomatinėje tarnyboje). Tada jau išsigando VTAT. Per posėdį Ingrida Patackienė pareiškė, jog mane reikia gydyti psichiatrinėje ligoninėje. Tas buvo įrašyta nurodymų sąraše, ką aš turiu padaryti, kad atgaučiau vaikus. Pati I. Patackienė susiskambino su Vilniaus psichiatrijos ligonine, esančia vasaros 5 ir sutarė datą, kada aš turiu gultis 2 savaitėms į stacionarinę ligoninę. Pati mane už rankos ten vedė.

Tačiau tam, kad žmogų paguldytų į ligoninę, reikalingas šeimos gydytojo siuntimas. Mano šeimos gydytoja paraše – pagal VTAT raštą Nr.**** išrašomas siuntimas. Ligoninėje vyko tikras cirkas:

Gydytojas: kuo jūs skundžiatės?
Aš: niekuo.

Gydytojas: tai ko atėjote?
Aš: nes VTAT iškėlė tokią sąlygą, kitaip aš neatgausiu vaikų.

Gydytojas: jei niekuo nesiskundžiate, mes Jūsų guldyti negalime.
Aš: Jūs privalote, tai yra VTAT sąlyga, kad aš atgaučiau vaikus.

Gydytojas: Tai kuo skundžiatės?
Aš: Niekuo.

Gydytojas: Tai mes jūsų guldyti negalime.
Aš: Jūs privalote, kitaip aš neatgausiu savo vaikų.

Tuo metu Ingrida Patackienė labai pyko ir man sufleravo – sakyk, kad nemiegi, sakyk, kad nevalgai, sakyk, kad tave nerimas kankina, ką nors sakyk, turi sugalvoti.

Buvo sušauktas 4 gydytojų konsiliumas, kuris pasitaręs manęs į ligoninę nepriėmė.

Mano advokatas parašė skundą prokuratūrai.

VTAT man keršydama su vaikais pasielgė itin žiauriai – mažąjį atskyrė ir išvežė į Zarasus kaip kokį gyvūnėlį pas visiškai nepažįstamus žmones, o du vyresnius į globos namus Gilė. Nors pagal įstatymą brolis ir sesė turėjo likti kartu. Po to prasidėjo šmeižto kampanija. VTAT nerimavo dėl galimų tėvo žingsnių, pas mane ateidavo su vienu klausimu – ką jis darys, o aš juos nukreipdavau pas tėvo advokatę.

Tėvas vaiko neaugino, nelankė, nebendravo, mano sūnus net anglų kalbos nemoka. Bet tas netrukdė VTAT parašyti išvadą, kad vaikui su tėvu bus daug geriau – su realiai jam svetimu žmogumi, su kuriuo susikalba tik per vertėją, atskirtam nuo motinos, brolio ir sesers.

Kaip elgėsi globos namai Gilė – spręskite patys. Mano teta dar rugpjūčio mėnesį gavo VTAT leidimą pasiimti vaikus pasisvečiuoti, o dabar jau yra spalio 28 diena – Gilė iki šiol dar nesudarė sutarties, kad ji galėtų paimti vaikus. Taip pat vaikai daugiau kaip 8 mėnesius neturi galimybės susitikti su savo broliu.

Gilė manęs niekada neinformuodavo kai vaikai sirgo, – mergaitė buvo ligoninėje, – jie atsisakė suteikti informaciją, ir tik pagrasinus mano advokatui pasakė, kad Gintarė ligoninėje, nes buvo apsinuodijusi. Dėl to vėl apkaltino mane – esą aš nešu sūrelius. Aš užklausiau, kokiomis dienomis Gintarė buvo apsinuodijusi, nes renku visus parduotuvių čekius, pažadėjau pateikti pretenziją parduotuvei – atsakymo taip ir nesulaukiau.

Per sūnaus išleistuves darželyje įvyko itin nekoks incidentas – darželis išleistuvių proga sūnui padovanojo įrėmintą visos grupės nuotrauką – Gilės auklėtoja iš manęs ją atėmė, pareiškusi, kad dabar nuotrauka priklauso jiems. Vaikai ėjo leisti balionų, kol aš apsisukau pažiūrėti dukros Gintarės, Giles auklėtoja jau buvo pagriebusi mano sūnų už rankos ir kaip motina pati su juo leido balionus, ignoruodama, kad aš šalia.

Paklausiau, ko reikia vaikams rugsėjo 1-ajai, kad pateiktų reikiamų daiktų sąrašą. Atsake, kad vaikai viską turi. Paklausiau, į kokią mokyklą eis – atsakė, kad negali atsakyti, nes tai pakenks vaikų interesams. Vėliau VTAT apkaltino mane, kad nesidomiu mokykla. Gilė daiktų sąrašą pateikė tėvui, kuris viska supirko. Gilė parašė išvadą, kad man galima atimti motinystės teises, nes aš vaikais nesirūpinu ir jų neišlaikau. Mes su tėvu pasirašėme taikos sutartį, kur yra parašyta, kad vaikas gyvens su tėvu, o išlaikymo sąlygose – man išlaikymą reikia pradėti mokėti tik nuo 2022 metų, nes aš jau esu iki to laiko viską sumokėjusi, kas, beje, yra tiesa.

VTAT buvo pateikęs prašymą teismui atimti man motinystes teises, tačiau tik vieno vaiko atžvilgiu – mano biologinio sūnaus. Reiškia įdukrai – aš dar galiu būti motina. Šią savaitę VTAT tą savo prašymą dėl motinystės teisių atėmimo staiga atsiėmė. Pasirodo – tai buvo psichologinis spaudimas man.

Mano byla labai sudėtinga, ji atskleidžia, kaip valstybė per savo institucijas gali susidoroti su jai politiškai ar ideologiškai, ar dar kaip nors neįtinkančiu žmogumi. Gali šantažuoti vaikų atėmimo grėsme.

2018 spalio 1d. vyko posėdis, kuriame man buvo parengtas veiksmų plaas – domėtis mokykla, nors patys neteikė jokios informacijos be advokato įsikišimo.

Taip pat garsusis „neateiti girtai“, nors mūsų šeimą socialinė tarnyba lanko trejus metus, aš vaikus lankau apie keturis kartus per savaitę jau daugiau kaip 8 mėnesius. Niekada nėra buvę tokių atvejų. Bet pasėti abejonę, apdergti – gi galima. Aš niekada gyvenime iš valstybės nesu ėmusi jokių pašalpų, jokių vaiko pinigų ir t.t. Aš turiu savo verslą jau nuo 2006 metų.

Beje, VTAT prašė prokuratūros iškelti man bylą dėl smurto, prokuratūra buvo pradėjusi tyrimą, bet smurto faktas nepasitvirtino. Taigi, iš manęs atimti vaikus apskritai nebuvo jokios priežasties, o jie juos laikys mažiausiai 10 mėnesių…

infa.lt komentaras:

Viena iš vaiko atėmimo priežasčių, pasak VTAT ieškinio (kurį redakcija skaitė), yra tai, citata: „atsakovė netinkamai rūpinosi sūnaus sveikata (akytėmis, dantukais, skiepų grafiko), nevykdė medikų nurodymų“. – infa.lt primena: skiepai Lietuvoje nėra privaloma, o tik rekomenduojama profilaktinė, bet jokiu būdu ne gydymo priemonė, kurią tėvai gali pasirinkti ar nepasirinkti savo nuožiūra; kalbant apie akis – nėra jokių akies gydymo priemonių, išskyrus koregavimo operacijas ar akinius nusilpus regėjimui. Apie operacijos būtinumą ieškinyje neužsimenama. Kalbant apie dantukus – ieškinyje nėra jokių duomenų apie tai.

Ieškinyje yra teigiama, citata:

„jos elgesys sukėlė įtarimų dėl galimo savo vaikų seksualinio tvirkinimo. Vilniaus miesto apygardos prokuratūroje 2018-05-11 pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 153 str. „Jaunesnio negu šešiolikos metų asmens tvirkinimas“.“ infa.lt paaiškina, – jokie kaltinimai vaikų motinai nepareikšti – ji šioje byloje nedalyvauja net kaip liudininkė.

Ieškinyje teismui motinai priekaištaujama dėl trumpų ir neefektyvių apsilankymų pas vaiką, vidutiniškai 3 kartus per savaitę. Paminėta, kad atsakovė, galimai, buvo į globos namus atvykusi neblaivi, todėl pasimatyti jai nebuvo leista. Šiuo atžvilgiu situaciją geriausiai iliustruoja atimtų vaikų Kaune atvejis, kai motina buvo apkaltinta esanti išgėrusi, tačiau tyrimai tą pilnai paneigė. Kalbant apie dabartinį atvejį – jokie alkoholio kiekio kraujyje tyrimai net nebuvo daromi, todėl tarnybos pareiškimus jau galime pavadinti jai įprasta trafaretine kaltinimo tėvams forma be įrodymų.

Pabaigoje ieškinyje yra tokia pastraipa, – ji vainikuoja visą raštą:

Skyrius įvertinęs visą civilinės bylos Nr. ****** medžiagą, vertina, kad yra pagrindas laikinai apriboti atsakovei Daivai Archipovaitei motinos valdžią sūnaus Arthuro Adamso Haas atžvilgiu, kadangi atsakovė negyvena kartu su sūnumi, nesirūpina kasdieniais jo poreikiais, auklėjimu, ugdymu, sveikata, nevykdo įpareigojimų, nebendradarbiauja su socialine darbuotoja,

Turbūt įdomiausias klausimas – kaip galima būtų gyventi kartu su savo vaiku ir juo rūpintis, kai valstybės institucijos neleidžia prie jo net prisiartinti?