Breton Vudso konferencija ir TSRS

Autorius: Valentinas Katasonovas Šaltinis: http://www.sarmatas.lt/04/bret... 2015-04-16 09:18:08, skaitė 3155, komentavo 1

Šiemet sukanka 70 metų nuo tada, kai 1944 m. 1-22 dienomis JAV, Breton Vudse (Naujasis Hampšyras) įvyko Jungtinių tautų finansinė konferencija, kuri padėjo pagrindus pokario pasaulio finansų sistemai. Konferencijoje dalyvavo 730 delegatų iš 44 valstybių, antihitlerinės koalicijos narių. Konferencijai pirmininkavo JAV finansų ministras Henris Morgentau (Henry Morgenthau). JAV delegacijai vadovavo aukštas Finansų ministerijos valdininkas Haris Vaitas (Harry Dexter White), Didžiosios Britanijos delegacijai – stambus ekonomistas ir Finansų ministerijos valdininkas Džonas M. Keinsas (John Maynard Keynes), TSRS delegacijai vadovavo užsienio prekybos ministro pavaduotojas M. S. Stepanovas, Kinijos delegacijai – Čan Si (Kung Hsiang-hsi)

Konferencijos toną uždavė JAV ir Didžiosios Britanijos delegacijos. H. Vaitas ir Dž. Keinsas turėjo iš anksto paruoštus pasiūlymus dėl pasaulinės finansų sistemos. Kai kuriais klausimais amerikiečio ir anglo pozicija sutapo, tačiau jie turėjo ir principinius skirtumus. Atsiskaitymams tarp šalių Keinsas siūlė sukurti Tarptautinį kliringą ir nacionalinį piniginį vienetą – „bankorą“, o aukso, kaip pasaulinio pinigo, iš viso siūlė atsisakyti.

Vaitas siūlė kaip pasaulinę valiutą naudoti Amerikos dolerį, kurio emisiją 1914 metais perėmė JAV Federalinio rezervo sistema. Tam Amerika buvo pasiruošusi sudaryti sąlygas laisvai keisti dolerius į geltonąjį metalą remiantis aukso fiksingo paritetu. Atskirų šalių mokestinio balanso ir valiutų kursų palaikymui (JAV dolerio atžvilgiu) buvo siūloma sukurti Tarptautinį valiutų fondą (TVF), kuris šalims suteiktų stabilizacines paskolas. O pokario ekonomikos atstatymui buvo siūloma sukurti Tarptautinį rekonstrukcijos ir vystymo banką (TRVB), kuris suteiktų paskolas ir kreditus investicinių projektų vykdymui.

Laimėjo JAV pozicija, kurios karinė, politinė ir ekonominė galia Breton Vudse atliko pagrindinį vaidmenį. Iki to laiko JAV iždo rūsiuose jau buvo sukaupta apie 70 % pasaulio aukso rezervų (be TSRS).

Sprendimą dėl TSRS dalyvavimo Breton Vudso konferencijoje priėmė J. V. Stalinas. Tai nebuvo paprasta. Visi suprato, jog Vašingtonas sumanė išnaudoti konferenciją savo finansinio ir ekonominio dominavimo pasaulyje įtvirtinimui tarptautinėje teisėje. Nebuvo abejonių, kad ir Didžioji Britanija turės nusileisti konferencijoje Jungtinėms Valstijoms – jai jau tada teko kovoti dėl to, kad neprarasti savo kolonijinės sistemos ir netapti antrarūše šalimi.

Dar nebuvo sukurta JTO, o Vašingtonas jau pareiškė norą Breton Vudso susitikimą pavadinti Jungtinių tautų konferencija. Kad bus priimti Amerikai svarbūs sprendimai, Vašingtone niekas net neabejojo.

Stalino santykiai su Amerikos prezidentu Franklinu Ruzveltu buvo geri (galima sakyti, konfidencialūs). Kai Stalinas asmeniškai susitikinėjo su Ruzveltu, jiems pavykdavo dėl daug ko susitarti. Tačiau jokių ženklų, rodančių, jog Breton Vudso konferencijos surengime dalyvavo Ruzveltas, nėra. Manoma, jog JAV pasiūlymus ruošė aukštas Amerikos Finansų ministerijos valdininkas Haris Vaitas, kuris ir buvo paskirtas vadovauti amerikiečių delegacijai. H. Vaito asmenybė jau kelis dešimtmečius analizuojama bei aptarinėjama istorikų ir ekonomistų tarpe.

Ginčijamasi dėl to, ar jis buvo tarybinis agentas, ar ne. Vaito biografas D. Rizas mini slaptus Vaito ryšius su JAV komunistų partija ir netgi įtaria jį šnipinėjus TSRS naudai. Perbėgėlis Olegas Gordijevskis teigė, jog Vaitas dar 1935-1936 metais buvo užverbuotas TSRS NKVD. Iš visko sprendžiant, Vaitas jautė simpatijas Tarybų Sąjungai. Svajojo, jog po karo pasaulis bazuosis stabilių ir glaudžių TSRS ir JAV santykių pagrindu.

Gali būti, jog jis padėjo priimti sprendimus, naudingus Tarybų Sąjungai (Finansų ministerijoje jis buvo atsakingas už tarptautinį bendradarbiavimą). Yra liudijimų, jog Vaitas Maskvai perdavė slaptus dokumentus, tarpininkaujant tarybinei rezidentūrai JAV. Tai, kad jis pažeidė JAV įstatymus – įrodytas faktas, tačiau klausimas, ar jis buvo tarybinis agentas, taip ir lieka neatsakytas.

***

Kiek Vaito programa, pristatyta Breton Vudso konferencijoje, atsižvelgė į TSRS interesus? Tame pokario pasaulio finansinės sistemos modelyje, kurią Vaitas sėkmingai prastūmė konferencijoje, Tarybų Sąjungos vaidmuo ir vieta aiškiai neatitiko Didžios Šalies statuso. O veikdama tokios finansinės sistemos viduje, TSRS galėjo greitai to statuso netekti. Sistemos centras buvo Amerika, o jei tiksliau – doleris. TSRS tokioje sistemoje veiktų netgi ne kaip jaunesnysis Vašingtono partneris, kokia yra Didžioji Britanija, o kaip antrarūšė šalis.

Pakanka peržvelgti tik grynai kiekybinius šios sistemos parametrus. Spaudžiant JAV, konferencijoje buvo priimtos tokios kvotos ir balsai dėl Tarptautinio valiutų fondo. Nustatyta bendra TVF kvotų suma – 8,8 milijardo dolerių. Štai kaip šios kvotos paskirstomos „Didžiajam penketui“ (milijardų dolerių): JAV – 2,75; Anglija – 1,3; TSRS – 1,2; Kinija – 0,55 ir Prancūzija – 0,45. Kiekviena valstybė – fondo narė – automatiškai gavo 250 balsų, priedo papildomą balsą už kiekvieną 100 tūkstančių dolerių nuosavos kvotos. Visų balsų suma buvo lygi 99 tūkstančiams, kur JAV gavo 28,0; Didžioji Britanija – 13,4; TSRS – 12,0; Kinija – 5,8; Prancūzija – 4,8 %. Trys „Didžiojo penketo“ šalys – JAV bei jų jaunesnieji partneriai Didžioji Britanija ir Prancūzija – turėjo 46,2 % balsų kartu sudėjus. To pakako, kad Vašingtonas galėtų priimti reikalingus sau sprendimus TVF.

***

Manau, daugelis tyrinėtojų pervertina H. Vaito vaidmenį kuriant pokario pasaulio finansų sistemą. Pirmiausia todėl, kad paskutinį žodį JAV Finansų ministerijoje taria ne Haris Deksteris Vaitas, o ministras Haris Morgentau, kuris, būdamas ministru nuo 1934 metų, ne blogiau už Vaitą gaudėsi pasaulio finansų plonybėse ir kontroliavo pastarojo darbą, ruošiant amerikiečių pasiūlymus. Nors, Morgentau taip pat nebuvo paskutiniąja instancija. Šiandien retokai yra minimas Marineris Eklsas (Marriner Stoddard Eccles). O tai – labai rimta figūra. Kaip ir Mongertau, Eklsas nuo 1934 metų stumdėsi aukščiausios valdžios koridoriuose – tapo Federalinės rezervų sistemos Valdytojų tarybos pirmininku. Morgentau ir Eklsas dirbo kartu, tik vienas postą paliko 1945 metais, kitas – 1948 m. Eklsas į pinigų valdžios olimpą pakliuvo iš verslo, jis – milijardierius. Tačiau visada stengėsi laikytis šešėlyje, palaikė glaudžius ryšius su Voltstryto bankais, kurie yra pagrindiniai FRS akcininkai.

Taigi, pagrindinės pokario pasaulio finansų sistemos idėjos atėjo iš bankininkų bei Federalinio rezervo, kitaip sakant, iš tų pasaulinės finansų oligarchijos atstovų, kurie ruošė projektą, pavadinimu „Antrasis pasaulinis karas“. Dabar jie norėjo ragauti šio projekto vaisius. O H. Vaitas tik dėstė popieriuje bei garsino bankininkų planus dėl pasaulinės pokario finansų tvarkos. Beje, prezidento F. Ruzvelto į šią virtuvę neįsileido.

***

Manau, jog būsimos konferencijos darbo rezultatai Stalinui buvo žinomi dar iki jos pradžios. Ir visai ne todėl, kad Maskvai buvo perduota amerikiečių delegacijos programa ir konferencijos sprendimų projektai. Dar 1943 metais tiek Keinsas, tiek ir Vaitas gana dažnai ir atvirai dėstė savo mintis apie būsimą pasaulinę finansų sistemą. Vašingtonas ypatingai neslėpė savo imperinių tikslų bei planų dėl dolerio tapimo pasauline valiuta.

Ir vis dėl to Stalinas nusprendė, jog TSRS dalyvaus konferencijoje. Pirmiausia, Stalinas laukė, kol Amerika pagaliau atidarys antrąjį frontą ir energingai veiks mūšio lauke. Žinoma, Hitlerio Vokietija bus sumušta ir be Amerikos, tačiau atidarius antrąjį frontą karas gali baigtis anksčiau ir taip žūtų mažiau Tarybų Sąjungos žmonių. Antra, tebeveikė amerikiečių lendlizo programa, pagal kurią į TSRS buvo tiekiami ginklai, amunicija, produktai, kitos prekės.

Programa kaskart buvo pratęsiama. Stalinas tikėjosi, jog tiekimas bus vykdomas ir toliau Trečia, Stalinas tikėjosi JAV pagalbos ir pasibaigus karui. 1943 metų pabaigoje Teherane įvyko Stalino ir Ruzvelto susitikimas, kurio metu Ruzveltas pažadėjo, jog Amerika suteiks Tarybų Sąjungai 6 milijardų dolerių kreditą.

Dėl dalyvavimo konferencijoje Stalinas galutinai apsisprendė 1944 metų pavasarį. Balandį Maskva iš Vašingtono, nuo tarybinės žvalgybos agento Donaldo Makleino (Donald Maclean) (vieno iš „Kembridžo penketuko“), kuris dirbo Didžiosios Britanijos atstovybės pirmuoju sekretoriumi, gavo slaptą pranešimą. Šifruotoje telegramoje pranešama, jog Vašingtonas pasiruošęs didinti paskolą iki 10 milijardų dolerių. Užsienio reikalų liaudies komisaras Viačeslavas Molotovas tuojau pat per tarybinį pasiuntinį Vašingtone Andrejų Gromyką informavo JAV Valstybės departamentą, jog tarybinė delegacija atvyks į konferenciją.

Pačioje konferencijoje tarybinė delegacija daugiau klausėsi, – anglų ir amerikiečių kovas stebėjo iš šono. Delegacijos vadovas, užsienio prekybos liaudies komisaro pavaduotojas M. S. Stepanovas buvo mažai žinomas žmogus, ypač tokių figūrų, kaip Džonas Keinsas, Haris Vaitas ar Čan Si fone. Diskusijose tarybinė delegacija aptarinėjo tik atskirus klausimus. Konferencijos baigiamąjį dokumentą tarybinė delegacija pasirašė, su visais sprendimais sutiko ir mandagiai paliko tylų Breton Vudso miestelį.

***

Konferencijoje priimtus sprendimus dalyvavusios šalys turėjo ratifikuoti iki 1945 metų pabaigos. Stalinas po Breton Vudso neturėjo laiko apmąstyti TSRS žingsnių. Visos jėgos buvo skiriamos pergalingai karo pabaigai. Ir gyvenimas susiklostė taip, kad Stalinui neprireikė ilgai vargti prie Tarptautinio valiutų fondo ir Tarptautinio rekonstrukcijų ir vystymo banko dokumentų ratifikavimo.

1945 metų balandį iš gyvenimo pasitraukė F. Ruzveltas, į jo vietą atėjo H. Trumenas. Sąjunginis JAV ir TSRS santykių periodas gana staigiai baigėsi. Per trumpą laiką šie santykiai virto konfrontacija, kurios iniciatoriumi buvo Trumenas.

1945 metų vasarą Trumenas pareiškė apie lendlizo programos Tarybų Sąjungai nutraukimą. Sekančiais metais Vašingtonas iš TSRS ėmė reikalauti nepagrįstų mokesčių už skolas, neva atsiradusias lendlizo metu. Apie 6 milijardų dolerių kreditą, kurį Ruzveltui žadėjo Stalinas 1943 metais Teherane, jau nebuvo jokios kalbos.

Naujoms sąlygoms susiklosčius, Stalinas suprato, kad narystė TVF ir TRVB gali padaryti Tarybų Sąjungai nepataisomos žalos. Ir 1945 metų gruodį Maskva atsisakė ratifikuoti Breton Vudso konferencijos dokumentus.

1945 metų pabaigoje TVF įkūrimo sutartį ratifikavo 29 valstybės, o 1946 kovą, Tarptautinio valiutų fondo Valdytojų tarybos steigiamojoje sesijoje buvo priimtos papildomos nutartys, reguliuojančios TVF veiklą. Nuo 1947 metų kovo 1 dienos Fondas pradėjo vykdyti savo operacijas. TRVB funkcionuoja nuo 1946 metų.